Naujausios
Tremtiniai priminė lietuvių išradingumą
Minėdami Gedulo ir vilties dieną šiauliečiai tremtiniai akcentavo viltį. Vylėsi, jog gimtinėje jiems ir būsimoms kartoms bus gera gyventi. Tremtiniai priminė, jog lietuviai – išradingi, niekur nepražūsta. Muziejininkai pristatė istorinę parodą „Po svetimu dangum“.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Tragiškos tremties istorijos
Žemėlapis, kuriame politiniai kaliniai, tremtiniai, jų giminės ir artimieji galėjo pažymėti tremties ir lagerių vietas, raudo nuo ant jo klijuojamų kvadratėlių. Močiutė rodė pirštu savo tremties vietą anūkėlei.
„Kai pažiūri į žemėlapį, lengviau gali pamatyti, ne kur buvo ištremti ir kalinami lietuviai, o kur nebuvo“, – atkreipė dėmesį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių apskrities koordinatorius Algirdas Šapoka, dukart tremtas į Sibirą.
Ankstų 1941 metų birželio 14-osios rytą tuomet aštuonmetis berniukas su dvimete sesute buvo pažadinti, visa šeima nuvežta į stotį, susodinta į vagonus. Priežastys Šapokų šeimos tremčiai – mama buvo mokytoja, tėvelis – šaulys ir valsčiaus tautininkų pirmininkas.
Kitą rytą Panevėžyje vyrus atskyrė nuo šeimų. „Pakvietė ir mano tėvą. Mamai pradėjus verkti, kareivių atsakymas buvo trumpas: „Maskva ašaromis netiki“. Tie žiaurūs žodžiai iki šiol skamba ausyse“, – prisiminė A. Šapoka. Tąkart tėvelį vaikai matė paskutinį kartą – jis žuvo Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte. Iš 2500 žmonių liko gyvų tik apie 200.
1947-aisiais grįžęs į Lietuvą vyras pabuvo neilgai. Netrukus jį ir vyresnįjį brolį suėmė. Šįkart sužinota, kad jo dėdė – Amerikoje gyvenantis, aktyvus visuomenininkas istorikas Adolfas Šapoka. Nė septyniolikos metų neturintis vaikinas pusmetį kalėjo Šiaulių kalėjime, vėliau vėl buvo ištremtas į Sibirą.
„Sunkiai, bet ėjau į gyvenimą. Lietuviai – išradingi, jie niekur nepražūsta“, – šypteli tremtinys.
Speciali paroda
Tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Valerija Jokubauskienė priminė skaičius: 1941 m. ir 1945–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta 132 tūkstančiai, į kalėjimus ir lagerius išvežta apie 150 tūkstančių žmonių. Lageriuose ir tremtyje žuvo 50–60 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Apie 50 tūkstančių žmonių, negalėdami grįžti į Lietuvą, taip ir liko gyventi buvusiose tremties vietose.
„Ši diena ne tik gedulo diena, bet ir vilties. Turime didžiulę meilę savo Lietuvai, kuri mus morališkai palaikė, suteikė mums stiprybės. Visuomet turėkime viltį, kad mūsų šalis gyvuos, joje būsime laimingi“, – linkėjo V. Jokubauskienė.
Gedulo ir vilties dieną Šiaulių „Aušros“ muziejus šiemet pristatė atvežtą parodą „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“, kurią parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus.
Pasak parodos kuratorės, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Birutės Lukošiūtės, paroda siekiama jaunąją kartą ir Vakarų Europos valstybių piliečius supažindinti su sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimais. Ne atsitiktinai paroda pirmą kartą visuomenei pristatyta 2011-aisiais Europos Parlamente Briuselyje (Belgija).
Parodoje panaudota daug iki šiol niekur neeksponuotos vaizdinės medžiagos: fotografijų, dokumentų, laiškų, dienoraščių ir piešinių. Jie pasakoja apie trėmimų organizavimą, politinius areštus, sunkias tremtinių ir politinių kalinių gyvenimo, buities ir darbo sąlygas.
„Aušros“ muziejaus Edukacijos centre paroda bus eksponuojama iki liepos 1 dienos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
HIMNAS: Parodos atidarymo metu Lietuvos himną padėjo giedoti Šiaulių politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“.
STIPRYBĖ: „Sunkiai, bet ėjau į gyvenimą. Lietuviai – išradingi, jie niekur nepražūsta“, – pasakojo Algirdas Šapoka, dukart tremtas į Sibirą.
PARODA: Šiauliečiai apžiūrėjo parodą „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“
