Utilizuoti draugo negalima

Uti­li­zuo­ti drau­go ne­ga­li­ma

Il­ga­me­tis Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos ki­no­lo­gas, Ki­no­lo­gų bū­rio va­das Arū­nas Pet­ro­šius yra pa­ty­ręs, ką reiš­kia pra­ras­ti tar­ny­bi­nį ke­tur­ko­jį. To­kia ne­tek­tis, anot pa­rei­gū­no, la­bai skau­di mo­ra­liai ir pi­ni­gais neį­kai­no­ja­ma. Tai ne tik dėl šuns pa­gal­bos įvai­rio­se po­li­ci­nė­se ope­ra­ci­jo­se, bet ir dėl per me­tų me­tus už­si­mez­gu­sio ry­šio.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Į mui­lą

Po per ša­lį nu­vil­ni­ju­sios ži­nios apie nu­šau­tą pa­sie­nie­čių šu­nį Ram­zį ki­lo ban­ga: vie­ni ke­tur­ko­jo gai­lė­jo, ki­ti rin­ko lė­šas pa­mink­lui, tre­ti rū­pi­no­si pa­lai­kų kre­ma­vi­mo ir pe­le­nų sau­go­ji­mo rei­ka­lais.

Šiau­lių po­li­ci­jos ki­no­lo­gas A. Pet­ro­šius ma­no, kad tai pa­dik­ta­vo ne kas ki­tas, o žmo­nių emo­ci­jos.

Anot pa­rei­gū­no, jei pa­sek­ti Ram­zio pa­vyz­džiu, ta­da rei­kė­tų taip pat at­si­svei­kin­ti ir su ki­tais ne­re­tai dau­gy­bę me­tų ati­da­vu­siais tar­ny­bi­niais ke­tur­ko­jais, ku­rie pa­gal šiuo me­tu ga­lio­jan­čią tvar­ką yra tie­siog nu­ra­šo­mi kaip bio­lo­gi­nis tur­tas ir ty­liai uti­li­zuo­ja­mi vie­nin­te­lė­je ša­ly­je uti­li­za­vi­mo įmo­nė­je UAB „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nė sa­ni­ta­ri­ja“.

Per A. Pet­ro­šiaus dar­bo Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jo­je pra­kti­ką te­ko uti­li­zuo­ti du daug me­tų tar­ny­bai ati­da­vu­sius ke­tur­ko­jus. Abie­jų mir­tis ne­bu­vo tra­giš­ka, ta­čiau uti­li­za­vi­mas vis tiek pri­ly­go ko­ne lai­do­tu­vėms vi­siems po­li­ci­jos ki­no­lo­gams.

„Ar įma­no­ma leng­va ran­ka ati­duo­ti sa­vo drau­gą uti­li­za­ci­jai? Ne kur nors už­kas­ti, o tie­siog pa­leis­ti ge­riau­sią drau­gą į mui­lą?“, – tai A. Pet­ro­šiaus klau­si­mai į klau­si­mą, ką jau­čia ki­no­lo­gas pra­ra­dęs tar­ny­bi­nį šu­nį.

Šiau­lie­tis sa­ko dar ir kaip su­pran­tan­tis tą ki­no­lo­gą, ku­ris pra­ra­do Ram­zį. Juk ne trans­por­to prie­mo­nę su­dau­žė, ne gink­lą pa­me­tė: jis pra­ra­do sa­vo drau­gą.

„Sa­ky­si­te, gink­las, au­to­mo­bi­lis, kaip ir šuo, yra vals­ty­bės tur­tas. Vis tik su šu­ni­mi yra ki­taip: prie jo pri­si­ri­ša­ma“, – tei­gia pa­rei­gū­nas.

Ir džiaugs­me, ir var­ge

A. Pet­ro­šiaus dar­bo pa­tir­tis ki­no­lo­gi­jo­je – di­džiu­lė. Ir bū­ta ne vien džiaugs­mų, kai po­li­ci­jos šuo su­ran­da miš­ke pa­si­kly­du­sį žmo­gų, su­lai­ko įta­ria­mą­jį ar­ba pui­kiai pa­si­ro­do čem­pio­na­tuo­se.

Per dau­gy­bę me­tų pa­si­tai­kė, kai ki­no­lo­gui tie­siog no­rė­jo­si ap­si­ka­bin­ti au­gin­ti­nį ir ken­tė­ti kar­tu su juo per po­li­ci­jos ope­ra­ci­ją su­lau­žy­tos ko­jos ar pirš­ta­kau­lio skaus­mą, ar­ba pri­rei­kus il­go ir kant­raus gy­dy­mo.

Lai­mei, tar­ny­bi­nių šu­nų žū­čių Šiau­lių po­li­ci­jo­je kol kas iš­veng­ta. Ki­tas rei­ka­las – jų mir­tys kaip pa­sek­mė dėl tar­ny­bo­je gau­tų trau­mos.

Ko­kios grės­mės ty­ko tar­ny­bi­nes už­duo­tis at­lie­kan­čių po­li­ci­jos ke­tur­ko­jų?

A. Pet­ro­šius mi­ni vie­ną iš dvie­jų šiuo me­tu dre­suo­ja­mų sa­vo šu­nų de­šimt­me­tį bel­gų avi­ga­nį Na­tą.

Tai nu­ti­ko per­se­kio­jant nu­si­kals­ta­ma vei­ka įta­ria­mą as­me­nį ties Du­by­sos slė­nio skar­džiu. Įta­ria­ma­sis ėmė bėg­ti į apa­čią, o Na­tas – jam iš pa­skos. Šo­ki­nė­da­mas nuo ak­mens ant ak­mens šuo tie­siog smi­go sta­čia gal­va. Toks skry­dis, Arū­no žo­džiais, ga­lė­jo bū­ti mir­ti­nas. Ta­čiau po aki­mir­kos vilk­šu­nis at­si­sto­jo, pa­si­pur­tė ir pa­si­lei­do pir­myn.

Ki­tą kar­tą vyk­dy­da­mas už­duo­tį tar­ny­bi­nis šuo se­na­ja­me mies­to par­ke įkri­to į at­vi­rą se­ną ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nį. Tie­siog bė­go ir pra­sme­go. Te­ko jį iš­trauk­ti dir­žais.

Su­ras­ti, bet ne su­lai­ky­ti

Kad tar­ny­bi­niai šu­nys ne­re­tai ne­pa­mai­no­mi pa­gal­bi­nin­kai, ro­do ir pa­sta­rų­jų mė­ne­sių sta­tis­ti­ka. Ne vie­nas ša­lies gy­ven­to­jas ga­lė­tų pa­dė­ko­ti ke­tur­ko­jams pa­rei­gū­nams už pa­vyz­di­niai at­lik­tą spe­cia­lią žmo­gaus paieš­kos ope­ra­ci­ją.

Ra­dęs ieš­ko­mą žmo­gų tar­ny­bi­nis šuo ki­no­lo­gui per­duo­da ži­nią gar­siu ska­li­ji­mu. Ko­kia ti­ki­my­bė, kad, ap­ti­kęs žmo­gų, jį už­pul­tų?

Ti­ki­my­bė, anot A. Pet­ro­šiaus, pra­ktiš­kai yra nu­li­nė.

Jis pri­si­mi­nė vie­ną iš pa­sta­rų­jų mė­ne­sių žmo­gaus paieš­kos ope­ra­ci­jų Kel­mės ra­jo­no miš­ko pel­kė­je.

Ieš­ko­da­mas ta­me miš­ke žmo­gaus po­li­ci­jos šuo pa­ma­tė iki pu­siau­jo į pel­kę įgrimz­du­sį ieš­ko­mą vy­rą. Šis el­gė­si nea­dek­va­čiai: kly­kė, ma­ka­ra­vo ran­ko­mis.

Ta­čiau ko­man­dą „vyk­dy­ti žmo­gaus paieš­ką“, o ne „su­lai­ky­ti“ ga­vęs ke­tur­ko­jis ne­puo­lė ant iš pa­žiū­ros ag­re­sy­viai be­siel­gian­čio žmo­gaus, tik pa­si­trau­kė nuo jo per sau­gų at­stu­mą ir to­liau gar­siai lo­jo. Su­bė­gę pa­rei­gū­nai ne­lai­mė­lį iš­trau­kė iš pel­kės ir ne­šė miš­ku apie tris ki­lo­met­rus į pa­lau­kę.

To­kiam šuns el­ge­siui pa­ty­ręs ki­no­lo­gas tu­ri pa­pras­tą paaiš­ki­ni­mą: tar­ny­bi­nis šuo, vyk­dan­tis žmo­gaus paieš­kos ko­man­dą, prie ieš­ko­mo ob­jek­to priar­tė­ja vi­sai ar­ti, ta­čiau, jei nė­ra ga­vęs ko­man­dos „su­lai­ky­ti“, net le­te­nos ne­de­da.

Pa­rei­gū­nas var­di­ja ope­ra­ci­jas, ku­rio­se tar­ny­bi­nis šuo ne­pa­mai­no­mas pa­gal­bi­nin­kas: tai daik­to at­pa­ži­ni­mo, nar­ko­ti­nių psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų paieš­kos, įta­ria­mo­jo su­lai­ky­mo. Šuns su­rink­ti daik­ti­niai įro­dy­mai – sva­rūs teis­muo­se.

Ypa­tin­gai po­li­ci­jos dar­be pra­ver­čia šuns uos­lė, nuo­jau­ta ir tik gy­vū­nui su­pran­ta­mas mąs­ty­mas.

Kaip įro­dy­mą A. Pet­ro­šius klo­ja ir dar vie­ną at­si­ti­ki­mą, ge­ro­kai nu­ste­bi­nu­sį net jį pa­tį.

Te­ko kar­tą jied­viem su Na­tu įta­ria­mo­jo ieš­ko­ti, ki­no­lo­gų iš­si­reiš­ki­mu, kva­po pėd­sa­kų ta­ku sek­ti. Šiau­lių bul­va­ras bu­vo pil­nas žmo­nių, o šuo skuo­džia, kiek tik įker­ta – nu­si­kal­ti­mo vie­to­je „pa­si­ga­vo“ įta­ria­mo as­mens ad­re­na­li­no kva­pą ir jau ži­no kryp­tį.

Ke­tur­ko­jis nu­bė­go ties Dva­ro 64 na­mu, ties krū­mu su­sto­jo ir at­si­gu­lė. Čia pa­rei­gū­nai tą­kart ir ra­do pa­si­slė­pu­sį ieš­ko­mą žmo­gų.

„Jie gy­ve­na vi­sai ki­tam pa­sau­ly. Mes lie­žu­viais pla­kam, akim žai­buo­jam – taip in­for­ma­ci­ja da­li­ja­mės. O šu­nims – kva­pų pa­sau­lis, nuo­jau­tos, ad­re­na­li­no kva­pas... Mes, žmo­nės, daug ko ne­jau­čiam, ką jie jau­čia! Jie gy­ve­na vi­sai ki­ta­me pa­sau­ly­je“, – pa­gy­ri­mų tar­ny­bi­niams šu­nims ne­gai­li A. Pet­ro­šius.

Drau­go kai­na

Tar­ny­bi­nio ke­tur­ko­jo pa­ren­gi­mas – di­de­lė in­ves­ti­ci­ja. Tai neį­vyks­ta per mė­ne­sį ar­ba du – šuo dre­suo­ja­mas vi­są gy­ve­ni­mą. Ir jo­kių klai­dų, anot A. Pet­ro­šiaus, bū­ti ne­ga­li.

Tar­ny­bi­nis ke­tur­ko­jis yra lai­ko­mas spe­cia­lią­ja prie­mo­ne, kaip ir ant­ran­kiai, kaip elekt­ros im­pul­si­nis prie­tai­sas, laz­da ar du­jos. Ta­čiau ki­no­lo­gams šuo pir­miau­sia yra iš­ti­ki­mas drau­gas, o ne spe­cia­lio­ji prie­mo­nė.

„Ma­nęs klau­sia, ar šuo ki­no­lo­gui yra par­tne­ris? Vie­na­reikš­miš­kai – taip. Nes jei­gu ki­no­lo­go po­žiū­ris bus ki­toks, jei į šu­nį bus žiū­ri­ma kaip į spe­cia­lią­ją prie­mo­nę, re­zul­ta­to ne­bus. Į jį tu­ri žiū­rė­ti kaip į par­tne­rį ir elg­tis su juo kaip su par­tne­riu. Kiek il­gai jūs no­rė­tu­mė­te bū­ti kie­no nors ob­jek­tas? Gra­žus my­li­mas, bet ne par­tne­ris?“

Kiek kai­nuo­ja tar­ny­bi­nis šuo?

A. Pet­ro­šiaus tei­gi­mu, to­kio tar­ny­bi­nio ke­tur­ko­jo ver­tė la­bai di­de­lė.

„Ta­čiau drau­go aš pi­ni­gais ne­ver­ti­nu. Ži­no­ma, bu­hal­te­ri­jo­je ga­lė­tų pre­li­mi­na­riai pa­skai­čiuo­ti – įkai­nuo­ti pa­rei­gū­no, inst­ruk­to­riaus dar­bo va­lan­dą plius šuns iš­lai­ky­mą, ki­tas iš­lai­das. Bet tai neats­pin­dė­tų tik­ro­sios tar­ny­bi­nio šuns ver­tės“, – sa­ko ki­no­lo­gas.

O mo­ra­li­nė? „Tai neį­kai­no­ja­ma. Juk vi­si tu­rim drau­gus – to­li­mes­nius ir ar­ti­mes­nius. Ar ga­li­me juos įkai­no­ti? Ar pra­ra­dę juos įkai­no­ja­me pi­ni­gais?“

Drau­gys­tė be iš­ly­gų

A. Pet­ro­šius iš vie­nuo­li­kos Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos tu­ri­mų tar­ny­bi­nių ke­tur­ko­jų šiuo me­tu dre­suo­ja du: di­džiu­lį sėk­min­gai įveik­tų tar­ny­bi­nių už­duo­čių ba­ga­žą tu­rin­tį Na­tą ir dvi­me­tį Brix – per­spek­ty­vų šu­nį, jau iš­lai­kiu­sį pa­grin­di­nio ren­gi­mo kur­so eg­za­mi­ną ir sėk­min­gai ga­lin­tį sek­ti kva­po ir pė­dų ta­ku, liau­diš­kai kal­bant, pė­do­mis.

Il­ga­me­tis ki­no­lo­gas tu­ri re­cep­tą, kaip su­tar­ti su sa­vo au­gin­ti­niu.

Arū­no žo­džiais, tik žmo­gus ga­li ken­tė­ti, ga­li tar­nau­ti. Šuo il­gai to per prie­var­tą ne­da­rys. Tam tik­rą lai­ką ga­li, bet jei tai taps kas­die­ny­be...

„Įsi­vaiz­duo­ki­te, jei aš bū­čiau sa­vo šuns bo­sas. Kiek il­gai mes drau­gau­tu­me, jei im­čiau elg­tis kaip jo bo­sas. Šuo vyk­dy­tų ko­man­das įsi­tem­pęs ir grei­tai nuo tos įtam­pos at­buk­tų, nes dar­bui ne­be­lik­tų mo­ty­va­ci­jos. Sie­kiant re­zul­ta­to, ga­li­ma tik par­tne­rys­tė – juk bend­ras mud­vie­jų tiks­las kaž­ką su­ras­ti, kaž­ką su­lai­ky­ti“.

Šuo ir ki­no­lo­gas, anot po­li­ci­jos pa­rei­gū­no, tu­ri vie­nas ki­tam pa­tik­ti, įtik­ti, pa­siilg­ti, bū­ti įdo­mus. Jei ki­no­lo­gas ne­bus įdo­mus, o tik rei­ka­laus iš šuns re­zul­ta­to, nie­ko ne­bus. Dar­be tu­ri bū­ti par­tne­rys­tė. Ži­no­ma, ir be ly­de­rys­tės nie­ko ne­bus. Bet ly­de­rys­tė nė­ra dik­ta­tū­ra.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Ki­no­lo­gų bū­rio va­das Arū­nas Pet­ro­šius su drau­gais Na­tu (kai­rė­je) ir Brix.

Ki­no­lo­gas Arū­nas sa­ko, kad no­rint gau­ti re­zul­ta­tą, pir­miau­sia rei­kia my­lė­ti šu­nį, o tik pa­skui iš jo rei­ka­lau­ti.

Anot Arū­no Pet­ro­šiaus, dir­bant die­na iš die­nos, šuo tam­pa tar­si šei­mos na­riu, ku­rį la­bai bau­gu ir skau­du pra­ras­ti.