V. Mazuronis: Trys žingsniai pakeisiantys Lietuvą arba ką daryti, kad mes išliktume

V. Ma­zu­ro­nis: Trys žings­niai, pa­kei­sian­tys Lie­tu­vą ar­ba ką da­ry­ti, kad mes iš­lik­tu­me

Šie­met Lie­tu­va pa­si­ti­ko sa­vo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Ži­nau, kiek­vie­nam iš mū­sų ši svar­bi su­kak­tis reiš­kia, kad ne­pai­sant prie­spau­dos, vals­ty­bin­gu­mo ne­tek­ties mes grį­žo­me į tą taš­ką, nuo ku­rio mū­sų ma­ža, bet stip­ri vals­ty­bė pra­dė­jo sa­vo vals­ty­bin­gu­mo ke­lią. Ši su­kak­tis – tai mū­sų at­si­nau­ji­ni­mo, su­stip­rė­ji­mo, at­gi­mi­mo žy­muo. Tai tie­sa. Ta­čiau yra ir ki­ta tie­sa, ku­rios ig­no­ruo­ti ar ne­ma­ty­ti ga­li tik tas, ku­ris ne­no­ri to pa­ste­bė­ti. Tai – emig­ra­ci­ja, kiek­vie­nais me­tais pri­lygs­tan­ti dar vie­nos Ma­ri­jam­po­lės pra­ra­di­mui; skur­das, ve­dan­tis į gy­ve­ni­mo už­ri­bį be­veik 600 tūkst. Lie­tu­vos žmo­nių; ko­rup­ci­ja, kaip aš­tuon­ko­jis ap­raiz­giu­si val­džios ir tei­sė­sau­gos bei tei­sėt­var­kos struk­tū­ras; dvi­gu­bi stan­dar­tai, lei­džian­tys vie­niems da­ry­ti vis­ką ir gau­ti, ko no­ri už nie­ką, ki­tiems – bū­ti per­se­kio­ja­miems, bau­džia­miems be ga­li­my­bės pa­si­nau­do­ti ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ja.

Dar 2017 m. ru­de­nį pa­skel­biau siek­siąs Pre­zi­den­to po­sto ir ba­lan­džio 9 d. pa­ža­dė­jau pri­sta­ty­ti Pre­zi­den­to rin­ki­mų pro­gra­mą. Ko­dėl? Dar prieš še­šis mė­ne­sius sa­kiau: to­dėl, kad #užkniso. Užk­ni­so vals­ty­bės nie­ki­ni­mas (griū­van­tis Ge­di­mi­no kal­nas, Vy­čio pa­mink­lo sta­ty­mo is­to­ri­ja, be­si­pe­šan­tys po­li­ti­kai, dū­lan­tis fut­bo­lo sta­dio­nas Vil­niu­je). Užk­ni­so tau­tos iš­va­ry­mas (kas­met di­dė­jan­ti emig­ra­ci­ja, ku­rios nie­kaip ne­ban­do­ma stab­dy­ti). Užk­ni­so bai­mės at­mos­fe­ra, drau­di­mai, re­gu­liuo­ja­ma tei­sė­sau­ga ir teis­mai (žur­na­lų plė­šy­mas, abor­tų drau­di­mai, val­džiai ir pi­ni­gams neats­pa­ri tei­sė­sau­ga, bai­mė pra­si­žio­ti ir reikš­ti ki­to­kią nuo­mo­nę). Užk­ni­so skur­das, ne­ly­gy­bė, ko­rup­ci­ja (Lie­tu­va uži­ma 19 vie­tą tarp ES ir Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių pa­gal KSI. Val­džia nu­ro­di­nė­ja, ko­kias ir kam by­las kel­ti, o kam ne). Ne­no­riu gąs­din­ti, ta­čiau neišsp­ren­dus šių pro­ble­mų Lie­tu­vai gre­sia su­ny­ki­mas. Il­giau lauk­ti nie­ko ne­da­rant yra pra­žū­tin­ga.

Šian­dien kaip nie­ka­da ti­kiu, kad ma­no spren­di­mas kan­di­da­tuo­ti yra tei­sin­gas: pa­sta­rų­jų die­nų skan­da­lai, dre­bi­nan­tys ša­lies po­li­ti­nę sis­te­mą bei vers­lo pa­sau­lį; aki­vaiz­dus aukš­čiau­sių vals­ty­bės va­do­vų įsi­trau­ki­mas į tei­sė­sau­gos dar­bą, sie­kiant ją ma­ni­pu­liuo­ti; vi­suo­me­nės gąs­di­ni­mas iš­slap­tin­to­mis VSD pa­žy­mo­mis ir grės­mė­mis ša­lies sau­gu­mui bei vien­ti­su­mui; vers­lo pa­sau­lio disk­re­di­ta­vi­mas a prio­ri (iš anks­to) įvar­di­nant vos ne vi­sus vers­lo at­sto­vus va­gi­mis; iš­dras­ky­tos ir su­griau­tos be­veik vi­sos po­li­ti­nės par­ti­jos – vi­si šie dest­ruk­ty­vūs pro­ce­sai mū­sų ša­ly­je ro­do, kad bū­tent tai griau­na vals­ty­bę ir mes kuo grei­čiau tu­ri­me im­tis veiks­mų už­ker­tant ke­lią Lie­tu­vos ir jos žmo­nių nai­ki­ni­mui. Ne­ga­liu abe­jin­gai žiū­rė­ti, kas šian­die­ną vyks­ta vals­ty­bė­je.

Šian­dien kaip nie­ka­da aiš­kiai ži­nau, ko rei­kia im­tis, kad Lie­tu­va neiš­nyk­tų, o jos žmo­nės bū­tų lai­min­gi. Tai trys žings­niai, kai­nuo­sian­tys ne­daug, bet, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, pa­kei­sian­tys Lie­tu­vą ir iš­sau­go­sian­tys mū­sų tau­tą. Trys žings­niai, ku­rie pa­ge­rins kli­ma­tą vals­ty­bė­je ir su­da­rys prie­lai­das pa­ti­kė­ti, kad vis­kas įma­no­ma.

Pir­mas žings­nis: Stip­rin­ti tau­ti­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę, už­tik­ri­nant, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė ten, kur jos že­mė; puo­se­lė­jant is­to­ri­nę at­min­tį, kal­bą, kul­tū­rą, švie­ti­mą; grą­ži­nant Lie­tu­vai stra­te­gi­nes ins­ti­tu­ci­jas, to­kias, kaip ban­kai, avia­li­ni­jos, ge­le­žin­ke­liai, miš­kai, ži­niask­lai­da. Tau­ti­nė Lie­tu­vos vals­ty­bė – tai mū­sų vi­sų, daug am­žių čia drau­giš­kai gy­ve­nan­čių tau­tų vals­ty­bė.

Ant­ras žings­nis: Pa­nai­kin­ti so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę, bai­mę, kvai­lus drau­di­mus. Iš­lais­vin­ti teis­mus ir tei­sė­sau­gą nuo įvai­rių for­mų ko­rup­ci­jos. Sa­kau tvir­tą „NE“ vals­ty­bės val­dy­mui pa­žy­mo­mis. Pa­si­sa­kau „UŽ“ as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę už tei­sė­sau­go­je ir te­si­muo­se priim­tus spren­di­mus bei nai­ki­nant per­tek­li­nius biu­rok­ra­tus, struk­tū­ras, vals­ty­bi­nį re­ke­tą.

Tre­čias žings­nis: Kur­ti kles­tin­čią ir pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę, už­tik­ri­nant tie­sio­gi­nį pi­lie­čių da­ly­va­vi­mą vals­ty­bės gy­ve­ni­me; di­di­nant pa­ja­mas ir pra­gy­ve­ni­mo ly­gį; ku­riant pa­lan­kias są­ly­gas vers­lui ir in­ves­ti­ci­joms; gi­nant Lie­tu­vos pi­lie­čius vi­sur ir vi­sa­da. Šian­die­ni­nis skan­da­las, ku­rio epi­cent­re at­si­dū­rė aukš­čiau­si po­li­ti­niai ir vers­lo sluoks­niai, siun­čia nei­gia­mą sig­na­lą ša­lies vers­lo at­sto­vams. Ne­ra­mu, kad lie­tu­viš­kas vers­las nu­spręs, kad Lie­tu­va nė­ra ta vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma ra­miai dirb­ti ir ge­rai už­si­dirb­ti. Jau da­bar ne­ma­žai vers­lo per­si­kė­lė į Es­ti­ją, gar­sė­jan­čią drau­giš­ka ap­lin­ka vers­lo plė­to­tei.

Ma­tau, kad žmo­nės Lie­tu­vo­je pa­var­gę, pra­ra­dę vil­tį ir kiek­vie­ną kar­tą sto­vė­da­mi prie bal­sa­dė­žių, pra­ry­jan­čių bal­sa­vi­mo biu­le­te­nį, vi­lia­si „Gal šį­kart bus ki­taip?“. Ti­kiu, kad vis­ką ga­li­ma pa­keis­ti. Aš ži­nau, ką rei­kia da­ry­ti. Ne tik man, bet mums vi­siems kar­tu!

Ma­no iš­var­din­ti Trys žings­niai nė­ra vy­riau­sy­bės pro­gra­ma su dau­gy­be konk­re­čių skai­čių ar įsta­ty­mų pa­kei­ti­mų. Pap­ras­tai po­li­ti­nės par­ti­jos, siek­da­mos pa­tek­ti į Sei­mą, pa­ren­gia to­nas do­ku­men­tų, ku­rie nie­kam nė­ra įdo­mūs, net ir joms pa­čioms. Ma­no Tri­jų žings­nių vi­zi­jai ne­rei­kia kal­nų po­pie­rių. Trys žings­niai – tai nuo­ro­da, ku­ria kryp­ti­mi Lie­tu­vos vals­ty­bė tu­rė­tų ei­ti, kad neiš­nyk­tų, neiš­si­vaikš­čio­tų, o at­virkš­čiai – stip­rė­tų ir kles­tė­tų. Kiek­vie­nas, ma­no pa­mi­nė­tas žings­nis sa­vy­je tal­pi­na dau­gy­bę prie­mo­nių ir bū­dų tiks­lui pa­siek­ti. Nu­ro­dy­da­mas šiuos žings­nius, aš nu­ro­dau sa­vo, kaip bū­si­mo Pre­zi­den­to, prio­ri­te­tus, ku­rie yra: Lais­va, Tei­sin­ga, Kles­tin­ti Lie­tu­va. Lie­tu­va, kur kiek­vie­nas jo­je gy­ve­nan­tis yra rei­ka­lin­gas vals­ty­bei, kur kiek­vie­nas gy­ve­na be prie­var­tos ir bai­mės, oriai ei­na iš­kel­ta gal­va, dir­ba ir už­si­dir­ba.

Užs. Nr. 383242