Naujausios
V.Rubavičius: Valstybė ant Gariūnų pamatų
Pasikalbėjimas su kultūrologu, poetu ir publicistu Vytautu RUBAVIČIUMI.
- Paklausiu tiesiai: kodėl valdžia su tauta nekalba akis į akį? Kodėl su tais, kurie ją maitina, nežaidžia atviromis politikos ir valstybės valdymo kortomis, jeigu deklaruojama, kad tarnauja tautai? Kodėl reikia viską velti, velti, velti?
- Atsakysiu taip pat tiesiai–valdžiai šitaip naudingiau ir patogiau. Juk jei valdantieji kalbėtųsi su tauta ir visuomene, jiems reikėtų ir atsižvelgti į žmonių nuomonę, lūkesčius, vargus. Ką tai reiškia? Demokratinėje valstybėje labai svarbų dalyką–tautos ir visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme. Valstybė turėtų būti ne valdančiųjų ir su jais susijusių sluoksnių, o visų mūsų valstybė. Tad ir joje sukuriamos gėrybės turėtų tolygiau pasiskirstyti. Visuomenė valstybės valdyme pirmiausia dalyvauja per savivaldą. Tik savivaldos pagrindu įmanomas veiksmingas valdančiųjų ir valdomųjų susikalbėjimas. Tačiau kam kalbėtis ir susikalbėti, jei galima valdyti vieniems. Juk tada ir valstybės gėrybių skirstymas jau priklauso vien nuo valdančiųjų. Sukurta labai patogi ir naudinga valdyti valstybė, nes ir buvo ręsta ant kitokio nei savivalda pamato. Tai politinio elito, aukštųjų valdininkų ir jų aptarnaujamo didžiojo kapitalo valstybė, kuriai tauta ir visuomenė reikalinga tik kaip vadinamasis elektoratas, kad kaskart rinkimų metu įteisintų ir pateisintų valdančiųjų valdžią. Toje valstybėje galima saviems valstybinių įmonių direktoriams ir kitokiam ypatingam personalui mokėti dvidešimttūkstantines algas ir nebesuskaičiuojamus priedus, aukštiems valdininkams galima keliauti su jaunosiomis pavaldinėmis semtis patirties, įvairinti ją tolimiausiuose kraštuose ir iki užkimimo aiškinti, kaip neįmanoma ir neracionalu būtų didinti dirbantiesiems atlyginimo minimumą šimtu litų, nors visi kuo puikiausiai suvokia, kad už tą didelės dalies visuomenės gaunamą minimumą mieste niekaip neįmanoma išgyventi. Tad ant kokių pamatų buvo kuriama valstybė? Ant Gariūnų pamatų. Prisiminkime, kuo pirmiausia po Baltijos kelio ėmėme garsėti? Gariūnais. Gariūnai žaibiškai tapo lietuviškojo kapitalizmo ir laisvojo verslo simboliu. Į Gariūnus, kaip į kokią Meką, ėmė traukti minios gretimų šalių prekeivių. Gariūnuose kūrėsi nauji laisvo turgaus santykiai, kultūra, principai, iš kurių pagrindinis–kuo pigiau pirkti ir kuo brangiau parduoti. Daugybė mokytų laipsniuotų vyrų ir moterų aiškino, kad tai ir esąs tikrasis šiuolaikinis kapitalizmas, kad visiems būtina pereiti prie turgaus santykių. Net šeimoje: esą tik mokėdami vaikams už namuose jų atliekamus „darbus“ auklėsime juos būti tikrais laisvosios rinkos dalyviais, žinančiais, kad viskas yra matuojama pinigais. Šeimose ta ideologija neprigijo, tačiau ji sėkmingai pasireiškė “sukrepšelinant“ mokinius ir studentus. Nieko neturiu prieš turgaus prekeivių veiklą–sunkus ir reikalingas darbas, tačiau kai turgus ir ypač jo mentalitetas imamas už valstybės pamatus ir valstybės kūrimo bei plėtros ideologiją, renčiame ne demokratinę, tvarios plėtros ir stiprios socialinės sanglaudos valstybę, o tik jos įvaizdį, net nesuvokdami, kodėl leidžiamės į vis gilesnę duobę. Suvokti sunku, nes savieji valdantieji ją ir gilina.
- Siekiant kuo pigiau pirkti ir kuo brangiau parduoti, galima netikrą daiktą versti... firminiu!
- Būtent, netikrą iškišant kaip tikrą! Šitai galioja visais valstybės valdymo lygiais. Juk ir mūsų valstybė puikuojasi visais demokratijos atributais–partijomis, laisvu žodžiu, laisvais rinkimais ir kitokiomis procedūromis, tačiau joje neaptiksime jokios realios savivaldos, jokio visuomenės dalyvavimo valdant valstybę ir vykdant teisingumą. Rodome pasauliui firminį „demokratijos“ ženklą, kuo puikiausiai žinodami, kad čia ne demokratija, o tik jos vaizdavimas. Didelė valstybės bėda, kad gariūniško turgaus santykiai ir principai beregint persimetė į valdininkijos sluoksnius, apėmė visą valdymo sistemą, visas valdžios struktūras nuo apačių iki viršūnių. Turguje pūsti miglą į akis netgi moraliai pateisinta tradicija. Tas pats atsitiko ir valstybės valdyme. Net ir šiandien niekas iš valdžios argumentuotai ir aiškiai nepasako tautai ir visuomenei tiesos, kokia tikroji padėtis Ignalinos atominėje, šilumos ir dujų ūkyje, kaip vyksta daugiabučių renovacija. Plika akimi matyti, kaip valdžia sukčiauja, žaidžia žymėtomis kortomis. Tai turgaus įpročiai, jie, deja, įsišakniję, nes praverčia kuriant sau gerovę ir palengvinant valstybės valdymo darbą–niekam nereikia atsakyti už to valdymo padarinius. Nei už valstybės skolas, nei už didelės dalies visuomenės nuskurdimą, nei už šimtus tūkstančių išvykusių ieškoti geresnio gyvenimo.
- Valdžios gariūnizavimas, įvykęs atgautos Nepriklausomybės pradžioje, tęsiasi iki šių dienų? Sunku patikėti.
- Stiprus Gariūnų genas, kurį sunku „pertvarkyti“. Jam plisti padėjo įmonių prichvatizavimas, kolūkių turto išgrobimas, bankų ir bankelių plėšikavimas, žemės grąžinimo vyksmas, į korupcinius santykius įtraukęs bene visą visuomenę–kas tik nesitarė su matininkais, politikais bei valdininkais už tam tikrą atlygį dėl sklypų perkėlimo, arų ar hektarų prisidūrimo. Žemės grąžinimas–ir politinės korupcijos turgus. Besaikis sklypų supirkimas tapo bene didžiausiu valdininkijos ir politikų rūpesčiu. Nežinia už ką pasistatyti dvareliai, užgrobtos gražesnės paežerės, paupiai, noras nugvelbti miškus, privatizuoti geležinkelius, likusias valstybės įmones–jau šių dienų realija. Į politiką einama tam, kad galėtum arba teikti politines paslaugas, arba teisėtu būdų pigiausiai paimti kuo daugiau valstybės, kitaip tariant, tautos ir visuomenės turto. Tad valstybės gariūnizavimas vyksta ir toliau.
- Prisigrobę jie valstybės avilyje ima gyventi kaip tranai. Net valdžių kaita jokios neigiamos įtakos jų gyvenimui neturi?
- Ir negali turėti, nes išlieka valdančiųjų sluoksnis. Tam sluoksniui priklausantieji tik keičia pozicijas: iš Seimo pereina į įmonių direktoratus ar valdybas, ministerijų departamentus ir kitokias šiltas vieteles, o iš tų vietų einama į Vyriausybę ar savivaldybes. Neapleidžiamas ir politinis verslininkavimas–juk daug reiškia pažintys, ryšiai. Kad ir kokios krizės purtytų valstybę, kad ir kokius bankrotus ji išgyventų, kad ir kaip veržtųsi diržus ir aimanuotų paprasti piliečiai, valstybės biudžete visada bus kelios dešimtys milijardų litų, kuriuos skirstys tie patys valdantieji. Skirstys neužmiršdami savęs ir savųjų. Suprantama, keičiantis valdžioms kiek pakinta ir interesų grupių politinis svoris, tačiau esminiai ryšiai išlieka. Geras pavyzdys yra Vilnius–kad ir kokios pakraipos politikai ateina į valdžią, o keičiantis pavadinimus „Rubikonas“ išlieka pagrindine politinius verslininkus gerove aprūpinančia arterija. Jos sveikata rūpinasi ir Artūras Zuokas, ir Andriaus Kubiliaus partija, ir socialdemokratai, ir...
- Ar staigus valstybės gariūnizavimas palaidojo ir Sąjūdžio idealus bei idėjas? Į valstybės pašalius nustūmė kultūros, mokslo, meno žmones, kurie ir buvo Sąjūdžio kūrėjai?
- O kam Gariūnams reikalingi mokslo, kultūros, meno žmonės? Su jais vienas vargas, nes kai kurie vis dar abejoja, kad viską pasaulyje ir žmoguje galima įvertinti ir įkainoti. Kultūros ir meno žmonės palaiko ir laisvės nuovoką, nes pati kūryba yra laisvės apraiška. Kam tokie nepatogūs žmonės, juk viską galima nusipirkti ir atsivežti. Valstybė gyvuoja ir be Ekonomikos instituto, nes kam berūpi ekonomika, kai kasdien reikia spręsti sudėtingus politinio verslininkavimo uždavinius. Gariūniško mentaliteto politikams visos prekės yra vien prekės, ir jos skiriasi tik vieninteliu dalyku–kaina. Taip sulyginus duoną su knyga pralaimės knyga–jos nebeapsimoka leisti, nes mažėja ir norinčių, ir galinčių įpirkti. Visos žmonių veiklos sritys sulygintos mokesčiais. Šiuo atžvilgiu esame patys gariūniškiausi visoje Europoje. Niekas jau nebenori skaičiuoti, kiek valstybė „laimėjo“ drastiškai pakeldama mokesčius spaudai ir knygų leidybai–bankrutavo dešimtys smulkių leidyklėlių, sunyko didžiulis autorių ir leidėjų ryšių kapitalas, sumenko knygų įvairovė, susitraukė spauda. Tačiau buvo pademonstruotas ryžtas–valdo Gariūnų principas. Atidžiau įsižiūrėjęs supranti, kad logiška valstybės gariūnizavimo pasekmė–išparduota Lietuvos žemė, ežerai, upės. Kad nebeliktų jokios realios mus siejančios jungties–mūsų žemės, mūsų miškų, mūsų upių ir ežerų, o vien galimi pirkti ir parduoti sklypai.
- Jūs ne kartą esate sakęs ir rašęs, kad švietimas yra kultūros stuburas. Bet ar jums neatrodo, kad švietimo, mokslo, studijų krepšelizaciją taip pat pagimdė gariūniškasis mentalitetas?
- Krepšelis, kaip žinote, yra turgaus atributas. Tačiau turguje vis dėlto bendraujama su žmogumi. Išlieka žmogaus vaizdinys. Gariūniškoje valstybėje krepšelis pakeičia žmogų, jis tampa svarbiausiu veikėju. Įsiklausykime, apie ką kalba universitetų ir mokyklų vadovai, dėstytojai ir profesūra–jie džiūgauja arba nerimauja dėl krepšelių. Mūsų šalies mokyklose, kolegijose, universitetuose vis atkakliau kalama, kad svarbiausias jauno žmogaus siekis yra gebėjimas taikytis prie rinkos reikalavimų ir kuo brangiau parsiduoti. Turi išmokti ne tik būti preke, bet ir pateikti save kuo gražiau įpakuotą. Kitaip tariant, teikti save rinkai kaip įvaizdį. Svarbiausia–pakuotė, įvaizdis. Tokia paprasta, tačiau labai veiksminga filosofija. Ne visi tam spaudimui pasiduoda, išlieka tokių, kurie nori būti laisvi, kurti, bet jiems vis sunkiau susirasti sau vietą. Visur paslaugų–švietimo, socialinių, politinių, sekso ir kitokių–teikėjai ir pirkėjai. Visur vienas–krepšelio–matas. O krepšelius valdyti daug lengviau nei laisvą kūrybingą jaunimą.
- Švietimo, mokslo, studijų misija nuo amžių kėlė visai kitus uždavinius...
- Taip. Per gerai sutvarkytą švietimo sistemą, kuri tikrai yra visos kultūros stuburas, mes galime išugdyti plataus akiračio, kultūringą, gilaus intelekto kūrybišką žmogų, kuris toks išliktų ir versle, ir politikoje, ir valstybės tarnystėje, ir kasdieniame gyvenime. Bet tokio žmogaus gariūniškai valstybei kaip tik ir nereikia. Turgui reikia kitokio sukirpimo–pirkti ir parduoti įgudusių žmonių. Tokius ir skatinama ugdyti.
- Kas atsitiktų, jeigu iš 500 000 emigravusių tautiečių koks 40 000 išsimokiusių ir įgavusių darbo bei gyvenimo įgūdžių staiga pareikštų norą grįžti į Tėvynę ir atsidėti tolesnio valstybės kūrimo reikalams?
- Tai būtų katastrofa. Ne Tėvynei, o perdėm politizuotai ir gariūnizuotai valdžiai. Niekas neabejoja, kad grįžę imtų kelti klausimus, kodėl pas mus nesitvarkoma taip, kaip civilizuotame krašte, kodėl ten visai kitaip gyvena žmonės. Sugrįžę tiesiog panorėtų gyventi ir tvarkytis taip, kaip tenai buvo įpratę. Todėl nė viena valdžia iki šiol nekūrė ir nekuria nei ekonominių, nei juridinių sąlygų grįžtantiems priimti. Nekuriama ir išsilavinusiam protui reikalinga infrastruktūra. Valdžia visiškai patenkinta emigravusiųjų siunčiamais milijardais, kurie padeda jų giminėms išgyventi. Gariūnams nereikalingi papildomi dirgikliai, o ypač–galintys suabejoti turgaus tvarka ir jo ideologija.
- Ar nemanote, kad naujieji Seimo rinkimai, naujasis Seimas gali valstybės gariūnizavimą sustabdyti ir net pakeisti?
- Vargu ar įmanoma sutelkta politinė valia, kuri pasuktų Lietuvą realaus demokratizavimo keliu. Juk tokiu atveju valdantieji turi sutarti ir nuspręsti atiduoti visuomenei geroką dalį valdžios. Kitaip tariant, atsisveikinti su visavaldyste. Kaip žinome, valdžios savo noru niekas neatsisako. Net ir labai verčiami atsisakyti priešinasi kiek tik gali. Realūs valstybės valdymo pokyčiai gali prasidėti tik apačiose. Iš ten turi ateiti impulsas ir visiems kitiems pokyčiams. Iki pat viršaus. Kol kas socialinė atskirtis didėja, tad randasi ir didelio socialinio nepasitenkinimo pavojus.
- Apačiose–tai kur konkrečiai?
- Laisvi, tiesioginiai, kaip yra demokratinėse valstybėse, rinkimai turi prasidėti nuo seniūnijų ar dar mažesnių teritorinių darinių. Seniūnijos, kaip ir Lenkijos valsčiai, turi tapti realia, finansiškai savarankiška, valdančia valdišką turtą pirmos pakopos valdžios instancija. Kartu reikia rengti tiesioginius rajonų merų ir tarybų narių rinkimus. Merai, seniūnai, tarybų nariai turi paklusti ir tarnauti ne partiniams sąrašams, o rinkėjams. Ne partijų grupelės ar partinių vardais prisidengę vietiniai feodalai turi kaitalioti merus, o rinkėjai. Savivaldos sąlygomis žmonės patys tvarko savo kasdienį gyvenimą ir aplinką, pasitelkę toms funkcijoms dalį surenkamų mokesčių. Kitas svarbus dalykas–visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą prisiekusiųjų ar tarėjų teismuose. Tikri teismai, o ne gariūniškos imitacijos. Beje, apie tuos dalykus ne kartą buvo rašyta ir diskutuota „Respublikoje“. Nėra kito kelio nuo gariūniškos “demokratijos“ pereiti prie vakarietiškos demokratijos, kaip tik tiesioginių rinkimų savivaldoje įtvirtinimas. Tokie rinkimai–esminis vakarietiškos demokratijos bruožas. Tačiau demokratizacijos kelias neturi pabaigos–demokratija įgyvendinama ir plėtojama kasdien.
- Bet prezidentės ketinimas įtvirtinti bent tiesioginius merų rinkimus Seime buvo atmestas.
- Prezidentei pavyko pirmas žingsnis–savivaldos rinkimuose jau gali kandidatuoti ir nepartiniai, nesąrašiniai. Kova buvo arši. Tiesioginių merų rinkimų nepavyko pasiekti. Tai rodo, kad valdantieji visomis jėgomis stengiasi išlaikyti partinio, nuo visuomenės atsieto valdymo monopolį. Valdantieji įprato valdyti gariūnišką valstybę, jiems nereikalingi jokie pokyčiai, o ypač tokie, kurie susilpnintų jų visavaldystę. Juk pasidalijus valdžia su visuomene, valdantiesiems valdžios lieka mažiau. Mažiau ir valstybės gėrybių. Manyčiau, kad prezidentės siekius keisti politinę sistemą ir eiti savivalda grindžiamos vakarietiškos demokratijos keliu turėtų paremti visi kultūros, meno, mokslo, švietimo žmonės. Kol kas ta parama yra aiškiai per menka. Tad permainų galime nesulaukti ir po būsimų Seimo rinkimų. Gariūnų genas nepaprastai gajus.
