
Naujausios
Vaikai iš paskutinio suolo
Jau po dvejų metų iš šešių šiuo metu šalyje veikiančių vaikų socializacijos centrų, skirtų nusikalsti linkusiems ir sunkiai auklėjamiems berniukams ugdyti, gali likti tik esantis Šiaulių rajone, Gruzdžiuose.
Kelios dešimtys Gruzdžių vaikų socializacijos centro gyventojų iš visos Lietuvos čia radę namus, kuriuos ne visada norisi palikti.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Liktų tik Gruzdžiai
Valstybinį Lietuvoje veikiančių vaikų socializacijos centrų auditą pavasarį atlikusi Valstybės kontrolės komisija pateikė išvadą, kad tik Gruzdžių socializacijos centro veikla nepriekaištinga: vaikų ugdymas – užtikrintas, gyvenimo sąlygos – tinkamos, popamokinė veikla – kokybiška, patalpos ir aplinka – pritaikyta vaikų socialinei reabilitacijai. Skirtingai nei kituose šalies centruose, Gruzdžiuose nėra jokių vadinamųjų nusiraminimo kambarių.
Birželio 1 dieną Švietimo ir mokslo ministras pasirašė įsakymą likviduoti Biržų rajone, Kučgalyje, veikusį centrą. Uždaryti ketinama ir Vilniuje bei Kaune veikiančius Vaikų socializacijos centrus.
Be greičiausiai išliksiančio Gruzdžių centro likviduojamas įstaigas ateityje turėtų pakeisti du nauji ir moderniai sutvarkyti vaikų socializacijos centrai. Jie ES struktūrinių fondų lėšomis galėtų būti įsteigti Kelmės ir Kėdainių rajonuose.
Viskas tvarkoje
Jei kas Gruzdžių vaikų socializacijos centro (GVSC) direktoriaus pavaduotoją ugdymui Odetą Leliukienę paklausia, kokie jie, minėtoje įstaigoje teismo sprendimu gyvenantys berniukai, atsakymas neužstringa.
Jie tokie patys berniukai. Tik tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis kažkieno „užmesti“, kažkieno pamiršti, kažkada persodinti į paskutinį klasės suolą, nes kažkam pasirodė, kad jie yra nevykėliai ir kad iš jų nieko gero nebus.
„Jie taip pat nori būti pagirti, paskatinti, nori kažko siekti, prie ko nors bent retkarčiais prisiglausti ir išgirsti, kad yra mylimi, jausti, kad kažkam svarbūs, kad jų žodis kažką reiškia“, – sako dešimtmetį VSC dirbanti pedagogė.
Ji pasiūlo pasivaikščioti po Gruzdžių centro teritoriją – laikinuosius šiuo metu čia, teismo sprendimu, gyvenančių 24 berniukų, iš viso trijų grupių, namus. Tiesa, vasarą vaikų likę tik 12, kiti išleisti trumpų atostogų pas artimuosius.
Centro teritorijos nejuosia spygliuota tvora ir vartai atdari. Nepanašu, kad čia gyvenama „teismo sprendimu“. Atrodytų, kiekvienas šių namų gyventojas, paauglys iki 15 metų, jei jam neegzistuoja taisyklės, galėtų sprukti. Tačiau taisyklių čia laikomasi.
Kiek akis užmato, įstaigos kieme – gėlynai, puikiai prižiūrėta žalia veja, sporto aikštynas laisvalaikiui. Už viską atsako patys vaikai.
Pluša ne daugiau kaip trylikos metų berniukas, jis mums, atvykėliams, sako „laba diena“. Vėliau su darbuotoju pamatome jį pjaunantį už pastato tvoros ūgtelėjusią žolę. Reikia matyti, su kokiu užsidegimu vaikas padeda suaugusiajam, kaip jiedu šnekučiuojasi!
Kieme amsi pririšti šunys. Įstaigos, kurioje vaikai gyvena priverstine tvarka, aplinka artima namų aplinkai.
Patalpose – sporto salėje, kompiuterinėje, dirbtuvėse, prausykloje – ideali tvarka. Net vaikų miegamuosiuose lovos paklotos „pagal kantą“. Nesinori tikėti, kad paauglių rankomis pasiekta tokia tvarka.
„Iš pradžių sunkiai. Kai kuriems ką tik atvykusiems berniukams apskritai nebūna suprantama, kam reikia kloti lovas, jei vakare reikės pasikloti. To išmokstama pamažu“, – šypteli O. Leliukienė.
Naujiesiems gyventojams ne tik lovų klojimas atrodo nereikalinga. Neretai ugdytiniai nemato reikalo nei maudytis, nei valytis dantis. Jie netgi skuduro grindims plauti nemoka išgręžti.
Centre to mokomasi pamažu, kalbant su vaiku, su jo artimaisiais. Naujokui parodoma teritorija, patalpos, supažindinama su vidaus tvarka ir taisyklėmis.
Kai kurie atsitveria tylos siena. Kalbina juos įstaigos psichologė, socialinė pedagogė, visas kolektyvas, administracija. Vaikas prabyla. Jis pasimetęs, nerimauja dėl gyvenimo centre, piktas, linkęs maištauti, nežino, kas bus.
Vaikai turi kelias dienas laisvesnio laiko, vėliau prasideda ugdymo procesas pagal struktūrizuotą veiklą. Grupėse apsitariama, kuris iš „senųjų“ bus naujoko kuratorius.
Socializacijos proceso pradžioje paaugliai nukreipiami į uždaresnę grupę, kurioje galioja ir griežtesnės vidaus taisyklės.
Vėliau perkeliami į atvirąją grupę. Šios grupės gyventojai Socializacijos centre gyvena kiek laisviau, gali net išeiti į miestelį. Atvirojoje grupėje vaikai pradedami ruošti savo aplinkoje.
Aprūpintas - nebūtinai laimingas
O. Leliukienei įstrigęs vienas paauglys, kurį į Socializacijos centrą, teismo sprendimu, atvežė mama.
„Vaikas atsisėdo, susikėlė kojas ant stalo. Motinai piktą žodį išrėkė, mums. Mama apsiverkė, pasakė nebegalinti ilgiau taip gyventi, išvažiavo“, – vieno ugdytinio istorijos nuotrupas pasakoja direktoriaus pavaduotoja.
Kelios dešimtys šiuo metu Gruzdžiuose dirbančių specialistų su tuo vaiku dirbo kelis mėnesius. Paauglys keitėsi, jis atlyžo – prabilo. Vieną dieną užsiminė, galbūt reikėtų paskambinti mamai.
Toje šeimoje nebuvo materialinių problemų. Berniukas turėjo viską, apie ką gali svajoti tokio amžiaus vaikas. Tuo pasirūpindavo užsienyje gyvenantis tėtis. Berniukas gyveno tik su mama. Dvasiniame šeimos gyvenime buvo duobė, ji gilėjo: paaugliui dėl pamokų nelankymo ir bendruomeninių taisyklių pažeidinėjimo teismas skyrė socializaciją.
Vis dėlto šią istoriją O. Leliukienė vadina sėkmės istorija. Sako, kad Socializacijos centro kolektyvui dirbant ne tik su paaugliu, bet ir su jo šeima, pavyko rasti raktą. Šiandien to berniuko Socializacijos centre nebėra. Įstaigos kolektyvo žiniomis, jam sekasi neblogai.
„Vaiko tėvai pripažino, kad pagrindinė priežastis, dėl kirios jų sūnus buvo linkęs maištauti, yra jie patys, nes neskyrė dėmesio bendravimui, nesistengė vaiko suprasti ir klaidingai manė, kad viskuo aprūpintas materialiai jis yra laimingas“, – sakė pedagogė.
Socializuoti reikėtų tėvus
Čia gyvenančių berniukų biografijos toli gražu neblizga. Kai paskaitai, dėl ko jiems teismas skyrė priverstinį ugdymą, sunku patikėti, kad priešais sėdintis berniukas vagiliavo, bėgo iš namų, mušėsi, nelankė mokyklos.
Socializacijos centre dingsta praeitis: viskas, kas buvo iki šios įstaigos, nebeegzistuoja – biografija prasideda nuo pirmosios dienos centre.
Vaikas negimsta nei blogas, nei geras, nei tinginys, nei darbštus.
„Kad vaikas toks, dėl ko jis pas mus atvežtas, priežastis yra šeimoje, tuo net neabejoju. Jis gyvena su tos šeimos „vertybėmis“, tokias jis jas nešasi per gyvenimą, nes niekas šeimoje jiems ir neaiškino, kad vertybės būna kitokios“, – sakė O. Leliukienė.
Anot jos, sunku vaiką mokyti matematikos, jei jis galvoja apie namus ir kad ten kažkas negerai vyksta. Pamažu pamažu ir jis tampa klasės nemokša, sodinamas į paskutinį suolą ir turi tylėti.
„Pas mus kitaip: nėra vaikų, kurie būtų nemokšos, nevykėliai. Visi iki vieno yra svarbūs – tai pagrindinė vaiko motyvacija“, – sako pašnekovė.
Tačiau būna, kad šeimos „vertybės“ pakiša koją ir vaikams gyvenant Centre.
Paskambina mama (artimieji gali skambinti kiek panorėję) ir papasakoja, kad namuose ją sumušė vaiko tėvas ar sugyventinis. Socializuojamo ugdytinio nuotaika ir motyvacija keistis po tokios žinios griūva tarsi kortų namelis.
Daugelio šeimoje įskiepytų „vertybių“ nebūna paprasta pakeisti. Tiksliau, net ne keisti jas turi tikslą centro darbuotojai, veikiau įrodyti, kad vertybės gali būti kitokios, kad elgtis mandagiai ir nesavanaudiškai, padėti kitam yra malonu, kad siekti mokslo, sporto tikslų – geriau, negu šlitinėti gatvėmis, vagiliauti, gerti.
O. Leliukienės įsitikinimu, daugeliu atvejų ne vaikus reikėtų socializuoti priverstine tvarka, o jų tėvus, kurie nerodė vaikui gero pavyzdžio: „Aš netgi vagystes iš dalies pateisinu: ką daryti vaikui, jei parėjęs namo ir atidaręs šaldytuvo duris, jis neranda nė trupinėlio maisto?“
Svajonės
Socializacijos centre aiškėja, kad tie vaikai, kuriuos visuomenėje dar taip įprasta vadinti „parazitais“... taip pat svajoja.
Apie gražius namus, kuriuose plazminiai televizoriai, brangūs automobiliai, kuriuose puikūs santykiai.
„Kokios tų vaikų fantazijos! Net ir žinodami, kad jų namai nė iš tolo nepanašūs į vaizduotėje matomus, nieko berniukams apie tai nesakome. Tegu svajoja! O gal jie kada nors ir turės tokius namus“, – sakė pavaduotoja.
Svarbu vaiką motyvuoti. Nieko negalinčių vaikų, anot pašnekovės, nebūna.
Ji papasakoja apie vieną berniuką, kuris į centrą pateko nemokėdamas skaityti, nors pagal amžių – šeštokas.
Imlus vaikas netrukus tapo kolektyvo pažiba: žodis po žodžio ir atversta knyga jam tapo jau ne nieko verta, o keliantį didelį smalsumą. Dabar tas berniukas daug sportuoja, stengiasi visose srityse. Ir jam sekasi.
Už vartų
Didesnė dalis vaikų, po pusmečio ar metų, palikdami Gruzdžių VSC, išeina kitokie. Kiekvienas išsineša naują į asmeninę bylą susegtą gyvenimo Socializacijos centre biografiją. Joje – pagyrimai už mokslo pasiekimus, diplomai už sporto laimėjimus, padėkos, gražiausi momentai, draugų palinkėjimai.
Namų ilgisi visi, nepriklausomai nuo to, kokie tie namai, svarbu, kad jie apskritai yra. Dažnas pasiima pamokose ir popamokinėje veikloje pasigamintų dirbinių – tai lauktuvės, jos dažniausiai skirtos mamai.
Centro socialinė pedagogė Indrė Valančienė sako, kad išlydint vienus vaikus, širdis verkia žinant, į kokią aplinką jie grįš. Kiti išeina motyvuoti, turintys tikslą siekti kažko konkretaus. Treti, tai liūdniausia išeinančiųjų grupė, Socializacijos centro vartus užveria darbuotojams nujaučiant, kad jų tikslas – grįžti prie seno...
Neretai berniukai išeidami verkia, nes bijo grįžti namo, bijo vėl paslysti, bijo prarasti motyvaciją.
„Jie neišeina paprastai. Kaskart išsineša dalelę mūsų širdies, nes tiek kartu dirbome, siekėme ir tiek pasiekėme“, – sako socialinė pedagogė. – Taip norėtųsi, kad kiekvienam iš jų pasisektų. Bet tas mūsų noras ne visada įgyvendinamas...“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Už daug ką, padedant darbuotojams, įstaigoje atsako patys ugdytiniai.
Gruzdžių vaikų socializacijos centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Odeta Leliukienė akcentuoja: „Vaikui būtina girdėti, koks jis šaunus, koks talentingas, koks gražus. Raskime laiko savo vaikus kuo dažniau apkabinti“.
Socializacijos centras – įstaiga sunkiais vadinamiems vaikams iš visos Lietuvos.
Vaikų miegamieji. Tvarka ir švara – ugdytinių reikalas.
Kiemo puošmena – vaikų rankomis iš vėjo išvartytų medžių sukurtos skulptūros.