Valdiškuose namuose trūko žmogiškos šilumos

Val­diš­kuo­se na­muo­se trū­ko žmo­giš­kos ši­lu­mos

Šiau­lie­tė In­ga – mies­to vie­no vai­kų lopšelio–darželio di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja, skai­to pa­skai­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­te, 2014 me­tais so­cia­li­nių moks­lų sri­ty­je ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją.

Jau­na mo­te­ris glau­džia prie krū­ti­nės de­vy­nių mė­ne­sių sū­ne­lį: jam ir aš­tuo­ne­rių duk­rai nie­ka­da ne­trūks mo­ti­niš­kos ši­lu­mos. Nes jos, tos ši­lu­mos, kaž­ka­da la­bai trū­ko pa­čiai In­gai. Pro­fe­si­nių aukš­tu­mų pa­sie­ku­si mo­te­ris kaž­ka­da au­go Šiau­lių vai­kų glo­bos na­muo­se.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Žmo­nės iš ten

34 me­tų šiau­lie­tė pra­šo ne­mi­nė­ti var­do ir pa­var­dės – jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją ži­no tik ne­dau­ge­lis, pa­tys ar­ti­miau­si. Tai­gi pa­šne­ko­vės var­das yra pa­keis­tas. Kad užau­go vai­kų glo­bos na­muo­se, In­ga ne­pa­sa­ko­jo ir sa­vo duk­rai.

„Ma­no ma­mos tie­siog nė­ra“, – at­sa­kė kar­tą jos pa­klaus­ta apie mo­čiu­tę. Ki­tą­kart duk­ra ne­bes­mal­sa­vo. In­ga, sa­ko, ne­slėps, jei­gu vai­kams kaž­ka­da vis dėl­to pa­rūps jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.

Ko­dėl ne­kal­ba apie sa­vo praei­tį? Mo­te­ris ži­no: kaž­kas im­tų gai­lė­tis, už­jaus­ti, kaž­kas gal šai­py­tų­si. Anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je ir paaug­lys­tė­je sa­ko jau­tu­si kaž­ko­kią kal­tę ir gė­dą: kan­ki­no vi­di­niai prieš­ta­ra­vi­mai dėl to, kad taip nu­ti­ko.

Įsi­vaiz­duo­ja, kiek daug vai­kų, gy­ve­nan­čių glo­bos na­muo­se, tą gė­dos jaus­mą iš­gy­ve­na. Tik su me­tais, su iš­si­la­vi­ni­mu, anot In­gos, atei­na su­pra­ti­mas, kad joks vai­kas nė­ra kal­tas dėl to, kaip su juo el­gia­si suau­gu­sie­ji.

„Jo­kia pa­slap­tis, kad TEN au­gę žmo­nės yra ki­to­kie – la­biau ste­bi­mi, la­biau pa­žei­džia­mi, la­biau tei­sia­mi ir, de­ja, daž­niau pa­slys­ta, nes toks yra jų su­pra­ti­mas apie gy­ve­ni­mą“, – sa­ko mo­te­ris.

Ma­mą ir mo­čiu­tę In­gai ir jos vai­kams iki šiol at­sto­ja te­ta, ma­mos se­suo. Dar – any­ta.

Vai­kys­tė nu­va­žia­vo lyg trau­ki­nys

Vie­nas mo­ters gy­ve­ni­mo tarps­nis – nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų iki pil­na­me­tys­tės – pra­bė­go Šiau­lių vai­kų glo­bos na­muo­se.

Sa­ko, iki val­diš­kų na­mų au­gu­si lai­min­go­je šei­mo­je. Lai­mė tę­sė­si, kol ta šei­ma su­by­rė­jo.

Mo­kyk­lo­je In­ga bu­vo iš ge­rai be­si­mo­kan­čių vai­kų. Ta­čiau, tei­gia, bu­vo da­ly­kų, dėl ku­rių jai, ma­žai mer­gai­tei, te­ko ne­ma­žai iš­gy­ven­ti, daug pa­mo­kų pra­leis­ti.

Abu In­gos tė­vai bu­vo mu­zi­kai, abu iš pa­si­tu­rin­čių šei­mų. Iš ne­ge­rian­čios ir in­te­li­gen­tiš­kos gi­mi­nės.

„Tais lai­kais no­menk­la­tū­ra daug kur žmo­nes įpa­rei­go­jo, kaip gy­ven­ti, kaip spręs­ti dau­ge­lį da­ly­kų gy­ve­ni­me, neišs­ki­riant ir la­bai as­me­ni­nių, – sa­ko In­ga. – Ta­čiau vie­nas ne­lem­tas konf­lik­tas nu­lė­mė mū­sų šei­mos li­ki­mą“.

Tai­gi šiau­lie­tė gi­mė tu­rė­da­ma jau tik ma­mą, nes tė­tis už se­ne­lio su­mu­ši­mą bu­vo įka­lin­tas de­vy­ne­riems me­tams Pra­vie­niš­kių griež­to­jo re­ži­mo ko­lo­ni­jo­je.

Ji pri­si­me­na su­si­ti­ki­mus su tė­vu, vai­kų žai­di­mų kam­ba­rį ka­lė­ji­me, il­guo­sius pa­si­ma­ty­mus. Pri­si­me­na, kaip ma­ma tė­vo lau­kė grįž­tan­čio. Pri­si­mi­ni­mai, iš­li­kę iki šiol, la­bai epi­zo­di­niai.

Iš ka­lė­ji­mo už ge­rą el­ge­sį pa­leis­tas ke­le­riais me­tais anks­čiau, tė­tis grį­žo ki­toks, nes iš ten, In­gos įsi­ti­ki­ni­mu, ki­to­kie grįž­ta be­veik vi­si.

Grį­žus tė­vui, šei­mo­je kaž­kas ėmė griū­ti.

„Ta­da aš, tik ke­le­rių me­tų mer­gai­tė, grei­čiau­siai net ne­ga­lė­jau su­vok­ti, ko­dėl vis­kas klos­to­si bū­tent taip“, – su­si­mąs­to mo­te­ris.

Vis dėl­to šian­dien In­ga gal­vo­ja, kad ki­taip tie­siog ne­ga­lė­jo bū­ti: tė­vas ka­lė­ji­me jau bu­vo su­pra­tęs, kad gy­ven­ti ga­li­ma su ­ki­to­kiais gy­ve­ni­mo prie­sko­niais...

Neišt­vė­ru­si įtam­pos, In­gos ma­ma pa­lū­žo, ėmė var­to­ti al­ko­ho­lį. Su­si­ra­do pa­na­šų drau­gą. Ir ma­žos mer­gai­tės gra­ži vai­kys­tė su vi­sais jos pri­va­lu­mais nu­va­žia­vo tar­si trau­ki­nys...

Dvi­ra­čiu – iš na­mų

Neap­si­ken­tu­si nuo­lat gir­tau­jan­čios mo­ti­nos, šeš­to­kė In­ga vie­ną die­ną ap­si­spren­dė: to­liau taip gy­ven­ti ji ne­be­no­ri. Paaug­lė sė­do ant dvi­ra­čio ir Šiau­lių gat­vė­mis nu­va­žia­vo pas ma­mos se­se­rį. Te­tai pa­sa­kė, kad į ma­mos na­mus ji ne­beg­rįš.

„Ačiū te­tai, ku­ri neuž­da­rė du­rų, neį­so­di­no į au­to­bu­są, ve­žan­tį na­mo, ne­gė­di­no dėl ap­si­spren­di­mo. Te­ta vis­ką ži­no­jo ir su­pra­to“, – tik gra­žiau­siais žo­džiais apie ta­da pri­glau­du­sią te­tą šian­dien kal­ba In­ga.

Tai­gi at­va­žia­vo ir pa­si­li­ko. Te­ta, pa­ti au­gi­nu­si du vai­kus, glau­dė ir gi­mi­nai­tę. Fi­nan­si­nė pa­dė­tis bu­vo įtemp­ta. Te­ta krei­pė­si į so­cia­li­nę rū­py­bą ir jai bu­vo pa­tar­ta kreip­tis dėl In­gos ap­gy­ven­di­ni­mo vai­kų glo­bos na­muo­se.

Nuo ta­da pra­si­dė­jo val­diš­kas In­gos gy­ve­ni­mo eta­pas.

Jau­na mo­te­ris ne­smer­kia te­tos, priė­mu­sios spren­di­mą ją pa­ti­kė­ti val­diš­kai įstai­gai. Džiau­gia­si tuo, kad te­tos na­muo­se ji bu­vo lau­kia­ma, čia lei­do ne tik ato­sto­gas, bet ir vi­sus sa­vait­ga­lius.

In­ter­na­te, sa­ko In­ga, bu­vo vi­so­kių vai­kų. Pra­ra­du­sių na­mus dėl tė­vų gir­ta­vi­mo bu­vo tik ma­žu­ma, ir In­ga bu­vo vie­na iš to­kių.

„Ma­no pri­si­mi­ni­mai apie šiuos na­mus švie­sūs. Mes čia ga­lė­jo­me įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes, ko­kios gy­ve­nant na­muo­se grei­čiau­siai mums bū­tų ne­pa­sie­kia­mos, daug ke­lia­vo­me, mums bū­da­vo iš­rū­pi­na­mi bi­lie­tai į vi­so­kius kon­cer­tus ir spek­tak­lius, mes pa­tys sta­ty­da­vo­me spek­tak­lius. Ša­lia, ži­no­ma, bu­vo mo­kyk­la, spor­tas, ki­ti da­ly­kai“, – vai­kys­tės mo­zai­ką dėlio­ja pa­šne­ko­vė.

Ži­no­ma, bu­vo ir nuo­skau­dų. In­ga dė­kin­ga li­ki­mui, kad ji vi­sa­da ša­lia tu­rė­jo ma­mos se­se­rį, ku­ri ir da­bar glo­bo­ja, yra ma­ma ir mo­čiu­tė In­gos vai­kams.

Jau­na mo­te­ris ži­no: jos ma­ma iki šiol gy­ve­na Šiau­liuo­se. Ta­čiau mo­ti­nos ir duk­ters bend­ra­vi­mo nė­ra. Paš­ne­ko­vės ži­nio­mis, mo­ti­na – vi­siš­ka­me dug­ne, tu­ri su­gy­ven­ti­nį. In­ga tu­ri se­se­rį, ku­rios jos mo­ti­na su­si­lau­kė nuo su­gy­ven­ti­nio. Se­suo užau­go ki­tuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se, šiuo me­tu su šei­ma gy­ve­na Ang­li­jo­je, jied­vi bend­rau­ja.

Ry­šio su tė­vu nė­ra – jis tie­siog iš­ny­ko po sky­ry­bų.

Apie ma­mą In­ga pa­gal­vo­ja la­bai daž­nai.

Mo­te­ris da­bar la­bai lai­min­ga, nes tu­ri gra­žią šei­mą.

Be tiks­lų

Šian­dien Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė šiuo me­tu au­gi­na sū­ne­lį, dės­to Šiau­lių uni­ver­si­te­te, bai­gu­si ne tik iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­ką, bet ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos va­dy­bą, ang­lų kal­bos anks­ty­vą­jį ug­dy­mą.

Kaip pa­vy­ko ši­tiek pa­siek­ti per 34 gy­ve­ni­mo me­tus?

Paš­ne­ko­vė šyp­so­si: pa­da­rai, kai tik­rai no­ri, da­rai vis­ką sis­te­min­gai, ne­si­blaš­kant.

Ji tu­ri sa­vo nuo­mo­nę apie idė­jas nai­kin­ti Vai­kų glo­bos įstai­gas, li­ki­mo nu­skriaus­tus vai­kus ap­gy­ven­di­nant šei­mo­se.

Ži­no, kad glo­bos na­mai, to­kie, ko­kie jie yra da­bar, nė­ra pa­ti ge­riau­sia išei­tis.

„Ša­lies val­džia į juos tu­rė­tų žiū­rė­ti at­sa­kin­giau. Taip, šian­die­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se ne­trūks­ta nei bal­dų, nei dra­bu­žių, nei fi­zi­nės ši­lu­mos. Ir kom­piu­te­rių tie vai­kai tu­ri, ir ska­naus mais­to. Ta­čiau jie ne­tu­ri emo­ci­nio sau­gu­mo, sta­bi­lu­mo, jie ne­tu­ri ži­no­ji­mo, kas bus ry­toj – gy­ve­na šian­die­na ir ne­tu­ri tiks­lų, ne­sva­jo­ja, kuo no­rė­tų bū­ti užau­gę. Nes tiks­lo ne­tu­ri na­mai, ku­riuo­se jie gy­ve­na. Taip, glo­bos na­mai ne­tu­ri tiks­lo. Ir kas yra žmo­gus, ku­ris ne­tu­ri tiks­lo, ne­tu­ri ver­ty­bių?“, – svars­to pa­šne­ko­vė.

Teo­ri­ja, kad rei­kia iš­kel­ti vai­kus į šei­mas, In­gos nuo­mo­ne, tė­ra uto­pi­nė.

„Na­tū­ra­lu, kad ge­riau­sia ter­pė vai­kui aug­ti šei­mo­je. Bet, gal­vo­ju, daž­na nor­ma­li šei­ma tie­siog bi­jos sa­vo ge­ro­ve da­ly­tis su pa­žeis­tu vai­ku, at­si­ne­šan­čiu sa­vo su­pra­ti­mą į gy­ve­ni­mą – ge­no­fon­do juk ne­pa­kei­si“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Anot jos, jei­gu pa­žiū­rė­si į šian­die­nos vai­kų glo­bos na­mus, tai dau­gu­ma vai­kų yra atė­ję iš deg­ra­da­vu­sių šei­mų.

„To­kių vai­kų lem­tis, ga­li­ma sa­ky­ti, jau yra nu­lem­ta. Ir su­dė­tin­ga ką nors pa­keis­ti, nes jų ge­no­fon­das yra pa­žeis­tas, juk jie dar bū­da­mi įs­čio­se gė­rė, rū­kė, – sa­ko bu­vu­si glo­bos na­mų gy­ven­to­ja. – Tai­gi klau­si­mas: kiek yra šei­mų Lie­tu­vo­je, ku­rios ga­li į sa­vo na­mus priim­ti sve­ti­mą vai­ką?“

Mo­te­ris, au­gu­si be tė­vų, abe­jo­ja, ar ga­lė­tų priim­ti į na­mus sve­ti­mą vai­ką.

Ant­ra ver­tus, lai­min­gų is­to­ri­jų bū­na. Ir iš pa­ri­bio, In­gos žo­džiais, atei­na žmo­ge­liu­kų, ku­rie vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­na gre­ta ge­rian­čių tė­vų, o užau­ga la­bai pa­do­rūs žmo­nės.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad kai ku­riais at­ve­jais glo­bos na­mai vis dėl­to yra išei­tis.

„Tar­ki­me, kai vai­kai ma­to tė­vų ly­ti­nį gy­ve­ni­mą – yra vie­na, bet kai vai­kai ma­to sek­sua­li­nį iš­nau­do­ji­mą, kai tė­vas vai­kų aky­se prie­var­tau­ja ma­mą. Ko­kia ži­nu­tė tai ma­tan­čio vai­ko pa­są­mo­nei? Ir al­ko­ho­lis“, – svars­to pa­šne­ko­vė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vai­kų na­muo­se ne­trūks­ta žais­lų, trūks­ta tik ši­lu­mos.

Duo­bė­tas ke­lias ne­bū­ti­nai ak­la­gat­vis.