Vargiai galą su galu sudurianti Vigilija Jonaitienė už paramą atsilygina savanoryste

Var­giai ga­lą su ga­lu su­du­rian­ti Vi­gi­li­ja Jo­nai­tie­nė už pa­ra­mą at­si­ly­gi­na sa­va­no­rys­te

64-erių šiau­lie­tė Vi­gi­li­ja Jo­nai­tie­nė gy­ve­na kuk­liai – jos pen­si­ja šian­dien to­kia ma­ža, kad sie­kiant su­dur­ti ga­lą su ga­lu pri­si­rei­kia pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais. To­kią pa­ra­mą pen­si­nin­kė gau­na še­šis kar­tus per me­tus, ir vi­sus kar­tus la­bai džiau­gia­si: štai ir ko­šės iš­si­vir­ti ga­li, ir į sriu­bą kruo­pų įber­ti. Tie­sa, už gau­na­mą pa­ra­mą V. Jo­nai­tie­nė nie­kam sko­lin­ga ne­lie­ka – pa­ti jau tre­jus me­tus sa­va­no­riau­ja, ir to­kią pat pa­ra­mą ki­tiems var­gin­gai gy­ve­nan­tiems neat­ly­gin­ti­nai da­li­na.

Sa­va­no­riau­ti or­ga­ni­za­ci­jo­je „Mais­to ban­kas“ Šiau­lių mies­to Rė­ky­vos se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­ti V. Jo­nai­tie­nė pa­no­ro po vy­ro mir­ties. Sa­ko, ta­da pa­pras­čiau­siai pri­sti­go veik­los.

„Kai ma­no vy­ras dar bu­vo gy­vas, tu­rė­jo­me la­bai daug rei­ka­lų – tai pa­žve­jo­ti nu­va­žiuo­da­vo­me, tai vie­nur, tai ki­tur. Ta­čiau jam nu­mi­rus veik­los smar­kiai su­ma­žė­jo. Tie­są sa­kant, jos ėmė taip trūk­ti, kad ėmiau do­mė­tis, ką vei­kia mū­sų bend­ruo­me­nė. O su­ži­no­ju­si apie ga­li­my­bę sa­va­no­riš­kai pa­dė­ti ki­tiems, ne­tru­kau nu­spręs­ti: no­riu pri­si­jung­ti“, – pa­sa­ko­ja V. Jo­nai­tie­nė.

Ši­taip nu­spręs­ti V. Jo­nai­tie­nei ar­gu­men­tų ne­trū­ko: „Sup­ran­ta­te, bū­da­ma pen­si­nin­kė tu­riu la­bai daug lai­ko. Man jo sa­vo po­rei­kiams iš­pil­dy­ti pa­kan­ka, ir dar lais­vo, ne­pa­nau­do­to lie­ka. Ka­dan­gi jau­čiu no­rą pa­dė­ti ki­tiems, tai pa­skir­ti sa­vo lai­ką ge­riems dar­bams man tik­rai ne­gai­la. Juk ne­si­no­ri vi­są lai­ką prie te­le­vi­zo­riaus sė­dė­ti – aš jau min­ti­nai ži­nau, ką per ko­kią pro­gra­mą ka­da ro­do.“

Da­li­na pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais

Da­bar, ei­nant „Mais­to ban­ko“ sa­va­no­rės pa­rei­gas, pa­grin­di­nė V. Jo­nai­tie­nės at­sa­ko­my­bė yra pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais da­li­ni­mas skurs­tan­tiems. To­kia pa­ra­ma pri­klau­so vi­siems, ku­rių mė­ne­si­nės pa­ja­mos ne­sie­kia 153 eu­rų, daž­niau­siai mais­to pa­ke­tus pa­rū­pi­na Eu­ro­pos pa­gal­bos la­biau­siai skurs­tan­tiems as­me­nims fon­das. Pa­ra­ma mais­to pro­duk­tais vargs­tan­tiems da­li­na­ma kas du mė­ne­sius.

Be to, V. Jo­nai­tie­nė smar­kiai tal­ki­na ir da­ly­vau­da­ma „Mais­to ban­ko“ ak­ci­jo­se – sku­ba į pre­ky­bos cent­rus ir ra­gi­na jų lan­ky­to­jus ne tik sau mais­to įsi­gy­ti, bet ir vargs­tan­tiems vie­ną ki­tą pro­duk­tą nu­pirk­ti. To­kias ak­ci­jas „Mais­to ban­kas“ or­ga­ni­zuo­ja du kar­tus per me­tus.

V. Jo­nai­tie­nės tei­gi­mu, dau­giau­sia pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais jos kraš­te pri­si­rei­kia se­no­liams, taip pat dau­gia­vai­kėms šei­moms.

Tie­sa, ne vi­si do­va­no­ja­mą mais­tą įver­ti­na vie­no­dai. „Bū­na, atei­na ir mand­res­nių žmo­nių tos pa­ra­mos pa­siim­ti. Lei­džia jie sau pa­sa­ky­ti, kad agur­kai, ku­riuos ga­vo, ne­ska­nūs, kad kon­ser­vai su­rū­gę. Ta­čiau to­kių žmo­nių ne­daug pa­si­tai­ko – di­džio­ji da­lis la­bai dė­kin­gi jau­čia­si, ma­lo­niai prii­ma“, – sa­ko V. Jo­nai­tie­nė.

Pa­gal­bos rei­kia ir pa­čiai

Po vy­ro mir­ties V. Jo­nai­tie­nė Šiau­liuo­se li­ko gy­ven­ti vie­na. Mo­ters vai­kai jau suau­gę, sa­vo lai­mę jie ra­do už­sie­ny­je – re­tai ka­da grįž­ta į Lie­tu­vą. Iš­si­vers­ti sa­va­ran­kiš­kai V. Jo­nai­tie­nei, ne­sle­pia, nė­ra leng­va – ir pa­čiai rei­kia pa­gal­bos.

„Ma­no pen­si­ja la­bai ma­ža, to­dėl ir pa­čiai pri­klau­so ta pa­ra­ma mais­to pro­duk­tais. Vi­siems mais­to pa­ke­tus iš­da­li­nu, ir vie­ną sau kas­kart pa­sii­mu. Bū­na ja­me ma­ka­ro­nų, kruo­pų, alie­jaus... Pa­si­tar­nau­ja man ta pa­ra­ma – į šiukš­lių dė­žę neiš­me­tu, ran­du, kaip pa­nau­do­ti. Kruo­pas į sriu­bą su­be­riu, ko­šės iš­si­ver­du. La­bai džiau­giuo­si, kai alie­jaus į pa­ke­tą įde­da – la­bai pri­si­rei­kia. Ir kon­ser­vai ge­res­ni la­bai ver­tin­gi. Ga­lų ga­le, vis­kas, ką duo­da, val­go­ma“, – sa­ko „Mais­to ban­ko“ sa­va­no­rė.

Mo­te­ris ne­sle­pia – im­ti pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais jai nė­kiek nė­ra ne­ma­lo­nu: juk tai smar­kiai pa­leng­vi­na kas­die­nę naš­tą, nes ir pa­val­gy­ti at­si­ran­da ką, ir pi­ni­gų ki­tiems bū­ti­niems pro­duk­tams, vais­tams, daik­tams at­lie­ka. Už­tat kiek­vie­ną kar­tą ga­vu­si mais­to pa­ke­tą pa­ti sa­va­no­rė jau­čia­si smar­kiai dė­kin­ga.

Sa­va­no­riaus, kol jė­gos leis

Pak­laus­ta, iš kur se­mia­si jė­gų sa­va­no­rys­tei, – juk pa­ti ne­bė­ra jau­nuo­lė – V. Jo­nai­tie­nė at­sa­ko su nuo­sta­ba vei­de. „Juk ne kas­die­ną ma­no pa­gal­bos rei­kia! Pa­da­li­nu, pa­da­li­nu, o po to pail­siu, ir vėl ga­liu da­lin­ti. O kas sa­va­no­riaus, jei ne aš? Kas žmo­nėms tą mais­tą pa­da­lins?“ – pa­ti pa­klau­sia.

Ir sa­va­no­riau­ti, ti­ki­na, ke­ti­na tol, kol tik jė­gos leis: „Vai­kai džiau­gia­si, kad tu­riu veik­los, tik kar­tais iš­reiš­kia rū­pes­tį, kad ver­čiau jau sa­vo svei­ka­ta pa­si­rū­pin­čiau... Bet aš tik­rai pa­si­rū­pi­nu – sun­kių mais­to pa­kuo­čių ne­ne­šio­ju, tik leng­ves­nes, o dau­giau... Nė­ra ko stre­suo­ti. Aš ne­ža­du su­sto­ti.“

Jei­gu jums rei­kia pa­gal­bos, kreip­ki­tės siauliai@maistobankas.lt

Dau­giau in­for­ma­ci­jos www.priimk.lt

Užs. Nr. 367026