Vergystė ir naivumas trukdo regionui augti

Ver­gys­tė ir nai­vu­mas truk­do re­gio­nui aug­ti

Re­gio­nų po­li­ti­ka da­bar ma­din­ga val­džios mant­ra. Pa­ža­dai – iš­kel­ti ko­kią mi­nis­te­ri­ją iš sos­ti­nės, „pa­bars­ty­ti“ įstai­gų re­gio­nuo­se, „at­si­gręž­ti“ į re­gio­nų eko­no­mi­ką ir kul­tū­rą.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je pir­mą kar­tą įkur­ta Ko­le­gi­ja, ku­ri pa­ta­ri­nės mi­nist­rei. Ko­le­gi­jo­je – kul­tū­ros žmo­nės ir iš re­gio­nų. Tarp jų – šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas, Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas Vir­gi­ni­jus KIN­ČI­NAI­TIS. In­ter­viu jis sa­kė, kad kul­tū­ra tu­ri daug iš­šū­kių, o tie, ku­rie dek­la­ruo­ja rū­pes­tį re­gio­nais, vi­sų re­gio­nų nė­ra nė ap­lan­kę.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Dek­la­ra­ci­jos ir rea­ly­bė ski­ria­si

– Ko­kių pa­ta­ri­mų rei­kia Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai iš re­gio­no?

– Nuo Są­jū­džio lai­kų vi­si mi­nist­rai sa­vo kar­je­ros pra­džiai kau­pė sim­bo­li­nį ka­pi­ta­lą dek­la­ruo­da­mi re­gio­ni­nę kul­tū­rą, nes leng­viau­sia ma­ni­pu­liuo­ti to­kia są­vo­ka – tu ga­li pa­pirk­ti pla­čiau­sią au­di­to­ri­ją, iš­reiš­ki be­ga­li­nį rū­pes­tį vi­sa Lie­tu­va, re­gio­nais, nors tik­riau­siai nie­kas iš tų, ku­rie skel­bia­si, iki šiol nė­ra ap­ke­lia­vę vi­sų Lie­tu­vos re­gio­nų.

To­kios tuš­čios dek­la­ra­ci­jos pa­sie­kė vi­siš­ką fias­ko ir re­gio­nuo­se, ir pa­čio­je Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je.

Da­bar pe­ri­ma­ma ta pa­ti re­to­ri­ka, bet vil­čių tei­kia tai, kad į kul­tū­ros mi­nist­rės po­stą atė­jo as­me­ny­bė, ku­ri yra ger­bia­ma vi­sa­me me­no ir kul­tū­ros lau­ke, ku­rią dau­ge­lis pa­žįs­ta kaip veik­lią ir pro­duk­ty­vią. Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son tu­ri ir pui­kų sko­nį, ir di­de­lį pa­žin­čių tink­lą, taip pat įdo­mią kul­tū­ros ad­mi­nist­ra­vi­mo pa­tir­tį.

Da­bar svar­biau­sia su­si­grą­žin­ti bent ele­men­ta­rų pa­si­ti­kė­ji­mą Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.

– Jei­gu vis­kas taip ap­leis­ta, tai nuo ko pra­dė­ti?

– Ap­leis­ta – iki vi­siš­kų pa­ra­dok­sų. Ką tik įsi­ga­lio­jo įsta­ty­mų pa­tai­sos, kad dvi­gu­bai pa­di­dė­ja „Sod­ros“ mo­kes­čiai ku­rian­tiems pa­gal au­to­ri­nes ir li­cen­ci­nes su­tar­tis. Vi­siš­kai skurs­tan­tiems, nu­ste­ken­tiems, pa­sto­vių pa­ja­mų ne­tu­rin­tiems me­ni­nin­kams, ra­šy­to­jams, dai­li­nin­kams, ver­tė­jams, šo­kė­jams, ku­rie vos lai­ko­si iš sa­vo en­tu­ziaz­mo, tri­na šal­tų re­pe­ti­ci­jų sa­lių grin­dis, ne­lie­ka ga­li­my­bės šiek tiek už­si­dirb­ti.

Be to, pa­di­dė­ję mo­kes­čiai – pa­pil­do­mos iš­lai­dos kul­tū­ros pro­jek­tuo­se, ku­riuos esa­me lai­mė­ję, nes šios iš­lai­dos ne­bu­vo nu­ma­ty­tos.

Iš­ryš­kė­jo ir ki­ta ab­sur­diš­ka si­tua­ci­ja.

Kul­tū­ri­nį lau­ką mai­ti­na Kul­tū­ros ta­ry­ba – skel­bia­mi kon­kur­sai, ski­ria­mos lė­šos pro­jek­tams. Pro­jek­tus ver­ti­na eks­per­tai. Ne­se­niai pa­tvir­tin­ta nau­ja tvar­ka, kad eks­per­tų pa­slau­gos per­ka­mos per in­ter­ne­ti­nę vie­šų­jų pir­ki­mų sis­te­mą – per­ka­ma kom­pe­ten­ci­ja, ku­ri yra pi­ges­nė! Eks­per­tų kom­pe­ten­ci­ja iš­keis­ta į pi­giau­sias pa­slau­gas.

Jau da­bar ma­to­me, kad pro­jek­tų ver­ti­ni­mo re­zul­ta­tai ne­daug ką bend­ro tu­ri su kom­pe­ten­ci­ja, są­mo­nin­gu kul­tū­ros stra­te­gi­jos for­ma­vi­mu. Ne­gau­na fi­nan­sa­vi­mo įdo­miau­si, pro­fe­sio­na­liau­si, il­ga­me­čiai, įsi­tvir­ti­nę pro­jek­tai įvai­rio­se me­no sri­ty­se skir­tin­guo­se mies­tuo­se.

Iš­le­pę „dre­bu­čiai“

– Ar kul­tū­ri­nė bend­ruo­me­nė nė­ra iš­si­bars­čiu­si, pa­var­gu­si nuo nuo­la­ti­nio ne­pri­tek­liaus, kai ten­ka gal­vo­ti apie iš­gy­ve­ni­mą, o ne apie kū­ry­bą?

– Kul­tū­rą nu­stu­mia pra­mo­gų in­dust­ri­ja. Kam rei­ka­lin­gas ge­ras ra­šy­to­jas, jei­gu per die­ną iš­lei­džia­ma po 20 ku­li­na­ri­jos kny­gų? Kam rei­ka­lin­gas kon­cer­tas, kai vyks­ta tiek daug mu­zi­ki­nių šou per te­le­vi­zi­ją ir tai pa­tei­kia­ma kaip di­džiau­sias mu­zi­ki­nis pa­sie­ki­mas?

Pra­mo­gų in­dust­ri­jos pa­kei­čia kul­tū­ros es­mę. Kon­ku­ruo­ti su šiais reiš­ki­niais pro­fe­sio­na­lia­jam me­nui yra sun­ku.

Vi­suo­me­nė yra iš­le­pin­ta ir už­prog­ra­muo­ta ne­bū­ti kū­ry­biš­ka, nes vi­sa rin­kos sis­te­ma vei­kia taip, kad per­for­ma­tuo­tų žmo­giš­ką­ją bū­ty­bę į iš­le­pu­sią dre­bu­čio ma­sę, ku­ri įsi­vaiz­duo­ja, jog ga­li rink­tis ten­kin­da­ma troš­ki­mus, su­for­muo­tus pa­tai­kū­niš­kų rin­ko­da­ros stra­te­gų.

Kaip jaus­tis me­ni­nin­kui, kai ap­lin­kui ky­la spal­vin­gi, ge­rai ap­švies­ti, šil­do­mi pre­ky­bos cent­rai su dau­gy­be pra­mo­gų, o me­no ga­le­ri­jo­je – prie­te­ma, ne­jau­ku, šal­ta ir dar kaž­koks iš ta­vęs pa­stan­gų su­pras­ti rei­ka­lau­jan­tis me­no kū­ri­nys!? Kam? Ap­si­suk­si ir ei­si ten, kur ta­ve le­pi­na ir pa­tai­kau­ja.

Taip, kul­tū­ros lau­kas nuo to yra pa­var­gęs, taip, jis dep­re­suo­ja, bet ne­pai­sant ši­to, vi­sais lai­kais me­no lau­kas eg­zis­ta­vo. Vi­sa­da bu­vo, kad ir ne­di­de­lės žmo­nių gru­pės, sie­kis – to­bu­los min­ties, dva­si­nės bū­se­nos, for­mos. Žmo­gus no­ri iš­si­skir­ti iš vi­sų gy­vū­nų rū­šių, o koks jo pa­grin­di­nis bruo­žas? Sva­jo­nės, uni­ka­lio­sios mąs­ty­mo sa­vy­bės.

Vi­sų kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jų, ad­mi­nist­ra­to­rių, va­dy­bi­nin­kų tiks­las – iš­ko­vo­ti tei­sę me­ni­nin­kui bū­ti sa­vi­mi, ne­pa­tai­kau­jant to­kiai vi­suo­me­nei, rea­li­zuo­ti sa­vo idea­lus, tiks­lus. Tik taip ga­li bū­ti at­ku­ria­mas ba­lan­sas vi­suo­me­nė­je.

Ar­ba mes tu­ri­me vie­ną gy­ve­ni­mo mo­de­lį, ar­ba žmo­gui ga­li­me pa­siū­ly­ti ke­lis: ga­li bū­ti pa­sy­vus var­to­to­jas, bet ga­li bū­ti sva­jo­to­jas, ga­li nu­jaus­ti, kad eg­zis­tuo­ja ki­ti lais­vi pa­sau­liai. Tuos pa­sau­lius pa­ro­dys tik me­ni­nin­kai. Nie­ka­da jų ne­pa­ro­dys jo­kie vers­li­nin­kai, jo­kia kor­po­ra­ci­ja, nei „Goog­le“, nei feis­bu­kas.

Žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties lais­vės nuo­jau­ta ga­li bū­ti ap­gin­ta tik me­no lau­ke, to­dėl vals­ty­bė, jei­gu ji tu­ri dau­giau ga­li­my­bių, in­ves­tuo­ja į kul­tū­rą ir me­ną.

Pa­vyz­džiui, kaip Pran­cū­zi­ja vyk­do re­gio­nų po­li­ti­ką ir kul­tū­ros de­cent­ra­li­za­vi­mą. Ten kiek­vie­na­me re­gio­ne įku­ria po spe­cia­li­zuo­tą šiuo­lai­ki­nio me­no cent­rą.

– Jei­gu lie­tu­viš­ko­je po­li­ti­ko­je bū­tų tiek kul­tū­ros, kiek kul­tū­ro­je yra po­li­ti­kos, gal ir Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja bū­tų ki­to­kia?

– Ne­ga­li po­li­ti­kos kul­tū­ra aug­ti, kai vi­suo­me­nė yra in­fan­ti­li, kai ma­tai, jog ma­ni­pu­liuo­da­mas ja, pa­ža­dė­da­mas pa­čius kvai­liau­sius ir uto­piš­kiau­sius da­ly­kus, tu­rė­si nau­dos, nors slap­ta jau ži­nai – po tri­jų mė­ne­sių ji bus juos už­mir­šu­si.

Tai – la­bai po­li­tiš­kai ne­bran­džios, nai­vios, la­bai že­mo kul­tū­ri­nio ly­gio, de­ja, Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė­lės pro­ble­ma. Tiems, ku­rie pra­dė­jo džiaug­tis, kad mus pri­sky­rė prie Šiau­rės Eu­ro­pos vals­ty­bių, siū­ly­čiau pa­si­žiū­rė­ti pro lan­gą – į tuos pū­van­čius ši­fe­rio san­dė­liu­kus prie na­mų, kad su­pras­tu­me, jog tai tik­rai nė­ra Šve­di­jos so­dy­bos.

– Stok­hol­me, Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je ga­le­ri­jo­se ten­ka ma­ty­ti dau­gy­bę vai­kų, ku­rie atei­na ten pa­mo­kų me­tu. Pie­šia, ko­pi­juo­ja, kal­ba­si, ste­bi, vi­są die­ną ga­li ten pra­bū­ti. O pas mus?

– Mes ka­pa­no­ja­mės trau­muo­to­je po­so­vie­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je, jos hib­ri­di­nė­se ver­ty­bė­se, nie­kaip ne­su­ge­bė­da­mi ap­si­brėž­ti sa­vo ver­ty­bių. Pa­vyz­džiui, vis dar ne­su­vo­kia­me, ar ga­li­ma vai­ką muš­ti, ar ne?

Neišsp­ren­dus vi­suo­me­nės ar­ba sam­bū­vio pro­ble­mų, kaip mums su­vok­ti, kad pa­grin­di­nis re­sur­sas yra žmo­gus?

In­ves­tuo­ja­me į ke­lius,  uni­ver­si­te­tų pa­sta­tus ir vi­sa ki­ta, bet tai ne­funk­cio­nuo­ja, jei­gu nė­ra gal­vo­ja­ma apie žmo­giš­kuo­sius iš­tek­lius, apie as­me­ny­bės svar­bą.

Ga­li­me pa­sva­jo­ti, kad ga­le­ri­jo­je bū­tų dau­giau vai­kų, bet kaip tai pa­da­ry­ti, ka­da šei­mo­je vai­kas nė­ra su­vo­kia­mas kaip as­me­ny­bė?

Švie­ti­mo sis­te­ma at­ra­jo­ja so­vie­ti­nę hie­rar­chi­nę sis­te­mą, ku­rio­je mo­ki­nys ge­riau­siai val­do­mas jį tram­dant, o ne kar­tu su juo ieš­kant at­sa­ky­mų į svar­biau­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus. Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je to­kiai si­tua­ci­jai jau ke­le­rius me­tus prie­ši­na­mės pui­kaus edu­ka­ci­nio Er­nes­tos Šim­kie­nės ku­ruo­ja­mo „Me­no­po­lio“ pro­jek­to veik­la.

– Tai gal „vals­tie­čių“ ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis tei­sus, kad rei­kia vai­kus ne­mo­ka­mai vež­ti į teat­rus, ap­reng­ti tau­ti­niais kos­tiu­mais?

– Bet ku­rio­je au­to­ri­ta­ri­nė­je vi­suo­me­nė­je vai­kai bu­vo ve­žio­ja­mi. Tai yra cent­ra­li­zuo­to, au­to­ri­ta­ri­nio val­dy­mo sva­jo­nė – vi­sus per­reng­siu, vi­sus nu­ve­šiu, su­for­muo­siu, są­mo­nę pa­kei­siu. Bet ne čia pro­ble­ma.

Jei­gu iš ne­šil­do­mos lūš­nos iš­temp­si ba­dau­jan­čius vai­kus į teat­rą, po to ati­duo­si gir­tiems tė­vams, kas iš to? Tai tik po­li­ti­nės dek­la­ra­ci­jos, nuo to nie­kas ne­pra­de­da trans­for­muo­tis.

Vil­ties yra

– Jei­gu sa­ko­me, kad yra re­gio­ni­nė kul­tū­ra, tai ki­ta – eli­to?

– Mū­sų vi­suo­me­nė yra tik be­si­for­mo­jan­ti, to­dėl la­bai hie­rar­chi­zuo­ta. Yra tik vie­nas cent­ras – Vil­nius. Vi­si su­vo­kia­me, kad ten su­telk­tas fi­nan­si­nis, in­te­lek­tua­li­nis po­ten­cia­las. Kiek ga­li sau leis­ti vil­nie­tis kul­tū­ros po­žiū­riu, ir ką gau­na šiau­lie­tis, pa­ne­vė­žie­tis ar jo­niš­kie­tis? Tai – di­džiu­lė disp­ro­por­ci­ja, ku­ri bū­din­ga tik pri­mi­ty­viai, ba­na­ni­nei vals­ty­bei.

Ir to­kio­je ap­lin­ko­je at­si­ran­da re­gio­nų kul­tū­ros re­to­ri­ka. Kiek iš to ga­li išaug­ti pra­smin­gų spren­di­mų – ki­ta kal­ba. Mes, kaip vals­ty­bė, esa­me ne­pa­jė­gūs su­teik­ti dau­giau fi­nan­si­nių, biu­dže­to for­ma­vi­mo lais­vių sa­vi­val­dy­bėms, nes vis­kas yra cent­ra­li­zuo­tai su­pri­mi­ty­vin­ta.

– Ko trūks­ta Šiau­liuo­se?

– Šiau­liai nuo Vil­niaus taip to­li, kad net juo­kin­ga ly­gin­ti kul­tū­ros priei­na­mu­mą, pa­ra­mos ga­li­my­bes ku­rian­tiems žmo­nėms.

Dai­ran­tis į Šiau­lius, ten­den­ci­ja yra vie­na – la­bai kryp­tin­gas mies­to pro­vin­cia­lė­ji­mas, ka­tast­ro­fiš­kas kū­ry­bin­gų as­me­ny­bių ny­ki­mas, bet ko­kių iš­tek­lių, ku­rie ga­lė­tų ge­ne­ruo­ti kul­tū­ri­nį, me­ni­nį gy­ve­ni­mą, silp­nė­ji­mas.

Kiek­vie­nais me­tais iš­vyks­ta me­ni­nin­kų, bet kul­tū­ri­nis, me­ni­nis lau­kas neat­si­nau­ji­na. Jei­gu prieš dvi­de­šimt me­tų iš Šiau­lių iš­va­žiuo­da­vo su­bren­dę me­ni­nin­kai, tai prieš de­šimt me­tų pra­dė­jo iš­vyk­ti bai­gian­tys me­no, kul­tū­ros stu­di­jas, o prieš sep­ty­ne­rius me­tus pra­dė­jo iš­va­žiuo­ti bai­gian­tys gim­na­zi­jas jau­ni ta­len­tin­gi žmo­nės, ku­riems rei­kė­jo baig­ti pres­ti­ži­nes mo­kyk­las, kad įsto­tų į gar­sias už­sie­nio me­no aka­de­mi­jas. Apie bend­rą de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją jau ne­kal­bu.

Kai nė­ra kri­ti­nės ma­sės tarp kū­rė­jų, mies­tas pra­ran­da bet ko­kias kon­ku­ren­ci­nes ga­li­my­bes bū­ti kul­tū­rin­gas.

Ar ga­li­ma pa­si­prie­šin­ti glo­ba­liz­mo ten­den­ci­joms? Glo­ba­lioms ten­den­ci­joms, kaip ir ant­ra­jam ter­mo­di­na­mi­kos dės­niui, ne­pa­sip­rie­šin­si, bet jei­gu tu nyks­ti, sen­sti, mirš­ti, tu­ri ga­li­my­bę tai su­vok­ti.

– Anot vie­no fil­mo, ir mir­tis tu­ri už­slėp­to gro­žio?

– Mies­tas ga­li pro­tin­gai su­vok­ti sa­vo si­tua­ci­ją, tin­ka­mai ją ref­lek­tuo­ti ir val­dy­ti, bet tam rei­kia pro­tin­gų spren­di­mų. Jų po­ten­cia­liai vi­sa­da yra.

Bet mums ne­pa­vyks­ta su­bran­din­ti va­lios, fi­nan­sų iš­tek­lių bent per­si­tvar­ky­ti ir gal­vo­ti, kad tu­rė­si­me atei­tį, ją kur­ti, o ne gy­ven­ti pa­čia tra­giš­kiau­sia iš­li­ki­mo fi­lo­so­fi­ja: na, dar pa­bū­siu, dar pra­temp­siu ko­kį eta­tą uni­ver­si­te­te, dar pa­bū­siu to­je mo­kyk­lo­je...

Tai yra ver­go psi­cho­lo­gi­ja, ir jos Šiau­liuo­se ap­stu bet ku­rio­je sri­ty­je.

Tie, ku­rie šia­me mies­te žvel­gia į atei­tį, ku­rie čia tu­ri šei­mas, sta­to sa­vo na­mus, no­ri dirb­ti ir už­si­dirb­ti, no­ri gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, jie ir yra tas re­sur­sas, su ku­riuo mies­tas ga­lė­tų įkvėp­ti de­guo­nies.

Daug vil­čių de­du į Šiau­liuo­se be­si­for­muo­jan­čią, te­gul ir že­mes­nę vi­du­ri­nią­ją kla­sę, ku­ri tu­ri am­bi­ci­jų kul­tū­rin­gai pra­leis­ti lais­va­lai­kį sa­vo mies­te.

Mies­tas vi­siš­kai su­ma­žė­jo, to­dėl dėl kie­ky­bės vi­sos iliu­zi­jos bai­gė­si, bet gal yra šan­sas at­si­gau­ti mies­tui, no­rin­čiam gy­ven­ti ko­ky­biš­kiau? Ir tai ga­li nu­lem­ti nau­ja so­cia­li­nė žmo­nių gru­pė, ku­ri ku­ria­si mies­te. Jie no­rės sa­vo vai­kams ge­res­nių są­ly­gų.

Tik jie ga­li sa­vo reik­lu­mu duo­ti po­stū­mį val­džiai, kad žo­lė bū­tų nu­pjau­ta, gat­vė nu­va­ly­ta, kad ga­le­ri­jos bū­tų šil­tes­nės ir ge­riau ap­švies­tos, kad bū­tų dau­giau pro­fe­sio­na­laus me­no, kad ga­lė­tų atei­ti su vai­kais į par­ką, o ne į ša­bakš­ty­ną.

Ne po­li­ti­kai tai for­muo­ja, tu­ri bū­ti au­gan­tis vi­suo­me­nės po­rei­kis, kri­ti­ka, o ne bau­džiau­nin­ko psi­cho­lo­gi­ja, kai esi tik pi­giai nu­per­ka­mas ir tau pa­siū­lo­mos ba­na­liau­sios sva­jo­nės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis sa­ko, kad tik pa­sie­ku­si tam tik­rą iš­si­vys­ty­mo ly­gį ir tu­rin­ti iš­tek­lių vals­ty­bė ga­li svars­ty­ti apie pro­tin­gą re­gio­nų po­li­ti­ką.

Me­no­ty­ri­nin­ko, Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo Vir­gi­ni­jaus Kin­či­nai­čio vil­tis – nau­ja so­cia­li­nė žmo­nių gru­pė, ku­ri Šiau­liuo­se no­ri kul­tū­rin­gai leis­ti lais­va­lai­kį, sau­gios ap­lin­kos sa­vo vai­kams.