Naujausios
Vienas namuose: tokio likimo senjorai išvengė
Šiauliuose, Rėkyvoje, įsikūrę Savarankiško gyvenimo namai jau ruošiasi artėjančioms Kalėdoms. Čia šventes praleis 66 senjorai. Čia dabar jų namai. „Niekas nesupranta, kad čia ne prieglauda. Čia – puikiausi namai“, – sako vienas šių namų gyventojas. Kitiems vis dėlto namai ten, kur šeima.
Simona KVEDERYTĖ
simona.k@skrastas.lt
Džiaugiasi gyvenimu
„Gimiau 1925 metais. Šiemet sukako 90, bet dar krutu!“ – žaismingai nusijuokia Bronė Juozaitienė, kaimynų švelniai vadinama Bronele.
Žvitri moteris Savarankiško gyvenimo namuose leidžia antrus metus. Gyvena vienviečiame kambaryje. Šviesiose patalpose žvilgsnis iškart krypsta į langą – atsiveria vaizdas į Rėkyvos ežerą.
Nedidelė lova, stalas, kėdė. Čia pat įrengta ir mini virtuvė. Bet Bronelė gamina retai – „sveikata jau nebe ta“.
Sienos nukabintos paveikslais – vyro ir jos pačios pieštais. Piešti Bronelė mėgo nuo pat vaikystės. Sekėsi neblogai, tik piešinių nepardavinėjo, išdalydavo giminėms ir draugams. Dabar nebepiešia – rankos ne tokios lanksčios. O ir spartų žingsnį tenka lėtinti.
Moteris čia atsikraustė savo iniciatyva. Galvojo apie ateitį – o kas, jei vienai namie pasidarys bloga? O kas, jei ateis laikas, kai nesikels iš lovos?
„Man tiek daug metų! Galvojau, susitvarkysiu, kol dar protauju, – greitakalbe išbėrė moteris. – Giminėms užkrauti savęs nenorėjau. Bet pabijojau, kad atsitiks kaip kaimynei. Vargšė savo namuose virto, susilaužė koją, ranką. Ne iš karto kaimynus prišaukė“.
Bronelė, prieš peržengdama valdiškų namų slenkstį, gyveno viena. Vyras mirė prieš trylika metų – tada jam buvo 75–eri. Vaikų neturėjo. Juos moteriai atstojo sesers atžalos. Visi giminės gyvena Vilniuje.
Iš Tauragės kilusi Bronė į Šiaulius atsikraustė jaunystėje, kai gavo kooperatinį butą. Įstojo mokytis į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Norėjo tapti mokytoja. Planams sutrukdė liga. Po operacijos buvo sunku kalbėti, studijas nutraukė. Balsą visiškai atgavo tik po kelių metų. Iki pat pensijos dirbo įmonės sekretore.
Gyvenimo džiaugsmas Bronės neapleido iki šiol. Miega kiek nori – iki dešimtos: „Kur jau kelsies ankstų rytą pusryčių valgyti“.
Rodo neseniai iš blusų turgaus pargabentas knygas: „Įsigijau po vieną eurą. Buvo aptriušusios, o aš jas suklijavau – dabar kitas reikalas“. Pomėgį skaityti perėmė iš mamos. Labiausiai mėgsta romanus ir fantastiką.
„Kiti dar nesulaukę mano metų – sulinkę. O aš dar galiu ir išsitiesti“, – išdidžiai pabrėžė devyniasdešimtmetė.
Kaip išliko energinga? Sako, gyveno sveikai, bet niekada nesilaikė dietų. Ir dabar mėgsta saldumynus – jų Bronės kambaryje netrūksta.
Planuoja Kalėdas. Pernai jas šventė savo namuose su kaimynais. Šiemet norėtų šventes leisti šiuose namuose. Čia kasmet, Kūčių vakarą, paruošiamas vakarienės stalas, apsilanko ir kunigas. Per Kalėdas laukia ne tik šventiniai pietūs, bet ir gausybė atrakcijų.
Rūpinasi ir sūnumi, ir paukščiais
Savarankiško gyvenimo namuose šventes leis ir Julija Zmajauskienė. Ji į Rėkyvą atkeliavo iš Kelmės rajono, Šaukėnų. Čia 82 metų nedidelio ūgio, šviesaus veido moteris atsikraustyti nusprendė likusi namie viena.
Vyras mirė prieš 24 metus. Paralyžiuotą vyrą moteris slaugė pusantrų metų. Nebuvo lengva – tuo metu gauti muilo, sauskelnių ir kitų priemonių buvo sudėtinga. Viskas išduodama tik už talonus.
Dėl vyro ligos anksčiau išėjo į pensiją. Šiaulių televizorių gamykloje dirbo radijo montuotoja. Nors darbas – kenksmingas, bet dirbti Julijai patiko. „Iš gamyklos išėjau su ašaromis akyse“, – prisimena moteris, rodydama išėjimo proga gautą medalį.
Užaugino dukterį ir du sūnus. Vienas jų mirė prieš penkerius metus. Kitą paralyžiuotą ir psichinę negalią turintį sūnų moteris slaugė ne vienerius metus – prieš trejus metus jį išvežė į Aukštelkės socialinės globos namus.
„Vargstu iki šiol. Važiuoju aplankyti vieną kartą per savaitę. Pavalgydinu. Sunku matyti tokį ligonį. Paralyžiuotos rankos, kojos. Kai buvau pas jį paskutinį kartą, beveik nieko nevalgė“.
Moteris atsidūsta: šeimoje ligų netrūksta. Dukros vyrui diagnozuotas 4 stadijos vėžys. Dėl to moteris pasirinko valdiškus namus – nenorėjo „savęs užkrauti dukrai“.
Moteris dažnai lankytojų nesulaukia. Užtat beveik kasdien paskambina dukra.
Mėgstamiausia nedidelio kambario vieta – šviesus ir įstiklintas balkonas. Julija prie čia pastatyto stalelio vasarą mėgsta gurkšnoti arbatą su kaimynais.
Moteris nevengia ir Savarankiško gyvenimo namuose vykstančių užsiėmimų, kurių metu mokosi megzti, siūti, kepti. Kaip tik šiuo metu rūpinasi kalėdine namų puošyba.
Julija laukia ir kasmet medžiuose įkeliamų lesyklų. Paukščiams jau paruošė žieminio maisto: „Pernai vos išmaitinau. Kiek saulėgrąžų reikėjo pirkti. Bet užtenka 180 eurų pensijos. Dar ir sau saldainių nusiperku. Nors žadu „kūdintis“. Bet ai, apsilankius parduotuvėje vis tiek nusiperku kokį saldėsį“.
Aštuoniasdešimties spėja visur
„Daug žmonių nesupranta, kodėl aš čia gyvenu. Sako: Juozai, nejaugi taip nusigyvenai? Niekas nesupranta, kad čia ne prieglauda. Čia puikiausi namai“, – sako Savarankiško gyvenimo namų gyventojų Tarybos pirmininkas Juozas.
Čia vyras, netrukus sulauksiantis 80 metų, apsigyveno, nes suprastėjo sveikata. Be to, nebenorėjo gyventi vienas. Dukra dar bandė prispirti keltis pas ją, bet Juozas buvo užsispyręs: „Niekuomet nebūsiu niekam našta. Jei ne čia, tai namuose gyvensiu, samdysiu prižiūrėtoją“. Jis dabartiniais namais džiaugiasi – jauku, ramu, daug kaimynų, darbuotojos negaili dėmesio.
Aštuoniasdešimtmetis vyras kambaryje neužsisėdi: dirba dviejų daugiabučių bendrijų pirmininku, yra Šiaulių sporto veteranų klubo, Pagyvenusių žmonių asociacijos, Rėkyvos senjorų klubo nariu. Dalyvauja ir miesto savivaldybės komisijų veiklose. Lanko Šiaulių trečiojo amžiaus universitetą.
„Mano kalendorius pribraižytas, kur ir kada ką turiu padaryti. Kartais tikrai nespėju ir tikrai pavargstu“.
Vyras Šiauliuose gyvena keturis dešimtmečius. Iki pensijos dirbo statybininku-techniku.
Atvyko iš Plungės. Ten 1962 metais buvo išrinktas Vykdomojo komiteto pirmininku. Save dabar palygina ir su dabartiniu miesto meru Artūru Visocku: „Būdamas pirmininku jaučiausi ne savo kėdėje. Taip yra ir su mūsų meru. Iškalbos visai neturi. Nusikalba juodai. Kartais neturi ir ko pasakyti. Manau, kad ne iš piktos valios. Bet negali žinoti – ateityje gal padarys ką gero“.
Namai – kur šeima
Vladislava Adomonienė į Savarankiško gyvenimo namus atvyko prieš dvejus metus. Gyvena dviviečiame kambaryje kartu su Jakaterina. Ši beveik nieko nebemato, prastai girdi. Tad Vladislava dažnai jai gelbsti. „Mes viena kitą „pašefuojam“, – nusišypsojo moteris.
Vladislavai 78 metai, tačiau atrodo kur kas jaunesnė. „Daug kas taip sako. Juokiasi, kad meluoju savo amžių“, – sako moteris. „Organizmas amžiaus naštą jaučia labiau nei išorė“ – vargina sąnarių skausmai.
Moteris dalį jaunystės praleido kaime: „Smagu būdavo su visais kartu dirbti, o po to ir švęsti Gegužines!“
Kaime melždavo karves, todėl paviliojo miestas – ieškojo švaresnio darbo. Iš Kėdainių rajono atsikraustė į Šiaulius. Čia bendrovėje „Verpstas“ įsidarbino siuvėja. Ištekėjo, tačiau dvi dukras užaugino viena. Vyrą palaidojo prieš 40 metų. Tada moteriai buvo tik 38-eri.
„Kito neieškojau. Geri vyrai nesimėto. O bet kokį rasi greitai. Nori, kad tik valgį moterys ruoštų, skalbtų. Va, mūsų kaimynas. Velnio neštas. Įkalbėjo draugę, senutę, parduoti savo butą ir atsikraustyti. Ji, pasiligojusi, juo iki šiol rūpinasi. Neseniai jam kostiumą nupirko, po kurortus veža“, – stebėjosi Vladislava.
Viena jos dukra dabar gyvena Šiauliuose. Kita – Londone. Čia vykti siūlė ir Vladislavai. Atsisakė. Nemoka kalbos. Būtų norėjusi dirbti, bet žinojo, kad dėl šlubuojančios sveikatos negalės.
„Jei būčiau kokių 60 metų, važiuočiau! Tada aš ne vaikščiojau, o skraidžiau. Dabar jau kitaip. Bet ir nenoriu ten. Neįdomu. Man užvis geriausia buvo kaime“, – sako moteris.
Dukros mamos nepamiršta – siunčia lauknešėlius, aplanko, paskambina.
Moteris prie valdiškų namų priprato, nevengia ir čia kartais vykstančių šokių: vyrai nešokdina, tačiau ir pačios moterys moka pasilinksminti. Nepaisant to, dabartinės gyvenimo vietos tikrais namais vadinti negalėtų. Jie tik ten, kur šeima.
Vietų nebėra
Šiaulių miesto savivaldybės globos namų direktorė Danutė Akaveckienė pasakoja, kad prieš trejus metus Rėkyvoje įkurtuose Savarankiško gyvenimo namuose – daug žmonių istorijų: „Būna ir meilės istorijų. Vieni senjorai čia susipažino, išsikraustė kartu. Vėliau teko juos sutikti – pasigyrė neseniai susituokę“.
Namai užpildyti – įsikūrę 87 žmonės. 66 sulaukę pensinio amžiaus.
Čia patenka tie, kuriems nustatytas specialusis poreikis – žmonės, kuriems reikalinga dalinė pagalba. „Čia gyvenantys žmonės turi būti dar savarankiški. Todėl niekas neskuba keltis. O ir aš sakau: jeigu yra bent menkiausia galimybė pasilikti namie, reikėtų tai ir daryti. Gyventi tarp artimųjų yra pati didžiausia laimė“, – mano D. Akaveckienė.
Likę 21 – jaunesni žmonės, turintys proto ar psichines negalias. Jauniausiam – 28-eri.
Savarankiško gyvenimo namų gyventojai moka 20 procentų nuo savo mėnesio pajamų. Kitą dalį dengia Šiaulių miesto savivaldybė.
Kelsis į naujus namus
Ilgalaikė socialinė globa Šiauliuose teikiama Trakų gatvėje esančiame pastate. Čia gyvena 43 žmonės, kuriems nustatyta slaugos būtinybė. Tarp jų – 39 senjorai.
Pasak Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėjos Aušros Gailiūnienės, prašymų čia gyventi yra apie 32. Vietos laukti tenka vidutiniškai nuo dvejų mėnesių iki pusmečio ar ilgiau.
„Vertiname socialinių paslaugų poreikį – ar reikia trumpalaikės, ar socialinės priežiūros, ar apskritai bendrųjų paslaugų. Vėliau vienas pagrindinių kriterijų yra sveikatos būklė, medikų išvados“, – sakė A. Gailiūnienė.
Trakų gatvės globos įstaigos gyventojai sausį persikels į Rėkyvą – už pusantro milijono eurų pastatytas naujas pastatas. 85 procentus išlaidų finansavo Europos Sąjunga, 15 procentų pridėjo valstybė. 200 tūkstančių eurų skyrė Šiaulių savivaldybė.
Moderniame pastate įrengta 19 kambarių. Juose po du galės gyventi 40 žmonių. Čia įrengtas liftas, specialūs keltuvai, vonia, lovos ir kita technika, pritaikyta senjorams ir neįgaliesiems slaugyti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
APLINKA: Savarankiško gyvenimo namų gyventoja devyniasdešimtmetė Bronė Juozaitienė savo kambarį papuošė vyro ir jos pieštais paveikslais.
KNYGOS: Devyniasdešimtmetė Bronė Juozaitienė myli knygas – neseniai iš blusų turgaus parsigabeno dvylika romanų.
VEIKLA: Julija Zmajauskienė (dešinėje) sako dar vis dalyvaujanti, kur tik galinti – ne tik padeda kabinti dekoracijas, bet ir kepa pyragus, žiemą lesina paukščius.
NAMAI: 78-erių Vladislava Adomonienė sako pasiilgstanti artimųjų – laukia dukrų skambučių ir vizitų.
STATYBOS: Šalia Rėkyvoje esančių Savarankiško gyvenimo namų išdygo naujas ir modernus globos namų pastatas – čia jau sausį persikels 40 senjorų ir neįgaliųjų.
