
Naujausios
Viltės pastangos suteikia viltį
Prieš kelerius metus Viltės tėveliai išgirdo gydytojų išvadą – cerebrinis paralyžius. Tuomet jai buvo beveik metai. Šiandien Viltei penkeri. Su vaikštyne ji gali vaikščioti. Mergaitė stengiasi iš visų jėgų išmokti judėti savarankiškai. Jos būklę ypač gerina hipoterapijos užsiėmimai ir speciali pagalba.
Gustė KAIRYTĖ
guste@skrastas.lt
Su Viltės mama Jurgita Juškuviene, kineziterapeutėmis ir Šiaulių moterų „Lions“ klubo narėmis susitikome Šiaulių universiteto (ŠU) Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centre.
Mama pasakojo, kad iš pradžių Viltė niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų. Sulaukus beveik metukų, po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad mergaitė turi cerebrinį paralyžių. Nuo tada šeimos gyvenimas pradėjo suktis kitu ritmu.
Pakruojyje gyvenusi šeima kasdien važiuodavo į Šiaulius dėl mankštų ir masažų. „Viltė verkdavo, klykdavo užsiėmimų metu, o aš kartu su ja“, – prisimena mama Jurgita. Tačiau suvokė, kad vien gydymo įstaigoje atliekamų mankštų Viltei nepakaks ir ėmė namie kartoti išmoktus judesius.
Mergaitė gydytojų buvo pripažinta turinti lengvą negalią. Viltė turėtų du kartus per metus būti išvežama į sanatorijas. Čia mama susidūrė su problemomis. Gydymo įstaigose girdint frazes „neužtenka pinigų“, „negalime jūsų išleisti“, „ne jūs vieni norite išvažiuoti“ Jurgita vos išprašydavo pažymą bent kartą per metus išvykti į Druskininkų sanatoriją.
„Būna, kažkas atvažiuoja poilsiauti į sanatorijas, o mums reikia realios pagalbos“, – sako Jurgita.
Su problemomis susidūrė ir darželyje Pakruojyje. Grupės auklėtojos baiminosi, kad nespės ir užsiimti su mergaite, ir prižiūrėti kitus vaikus. Nepasitenkinimą reiškė kitų vaikų tėvai. Kantrybė mamai išseko, kai atvykusi pasiimti Viltės, rado vaikus žaidžiančius, o ją – vieną, sėdinčią prie stalo ir žiūrinčią pro langą: „Su ja niekas neužsiimdavo, todėl palikome darželį ir metus praleidome namie.“
Mama pastebi ir visuomenės ydų: „Užsienyje tolerantiškiau žiūri į negalią turintį žmogų, padeda jam. O čia dauguma niekada nepalaiko lauko durų, lipa per mus ar net pastumia.“
Paklausus, o ką mergaitė mėgsta veikti namie, Jurgita ima vardinti: žiūrėti filmukus, piešti, daug kalbėtis ir žaisti su triušyte.
Kelias į pokyčius prasidėjo atėjus į konsultaciją Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centre. Mažąją Viltę apžiūrėjusi centro direktorė Daiva Mockevičienė patarė apsilankyti hipoterapijos užsiėmimuose Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne.
Seansų metu Viltė atlikinėdavo jau mokėtus pratimus ant žirgų, specialistų stebima iš lėto jodavo žirgais. Hipoterapijos metu negalią turinčiam kūnui buvo sukuriamas įspūdis tarsi jis pats judėtų ar eitų.
Centrui pradėjus bendradarbiauti su Šiaulių moterų „Lions“ klubu, Viltei buvo finansuoti 10 užsiėmimų.
Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centre su mergaite dirba kineziterapeutės. Atliekamos viso kūno mankštos ir pratimai. Paaiškinama Viltei ir jos mamai, kodėl kūnas turi judėti vienaip ar kitaip.
Centro direktorė D. Mockevičienė sako, kad specialistai padeda suvokti smegenims, kaip reikia judėti: „Čia vyksta ne gydymas, o mokymas.“
D. Mockevičienė džiaugiasi Šiaulių universiteto bei Šiaulių miesto Savivaldybės pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi, kurios pagrindu, Savivaldybė trejus metus apmokės bendrojo lavinimo mokyklas lankančių vaikų, turinčių vidutinę ar sunkią negalią užsiėmimus ŠU Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centre.
Kiekvieną užsiėmimą filmuojanti J. Juškuvienė rodė, kaip prieš užsiėmimus Viltė negalėjusi pakelti rankų, paeiti.
Šiandien ji gali ne tik paeiti įsikibusi į vaikštynę, pagauti kamuolį ar atsikelti, bet ir iškelti mėgstamą lėlę sau virš galvos.
Šiemet „Išsipildymo akcija“ mergaitei padovanojo elektrinės stimuliacijos Mollii kostiumą, kurio vertė – 2 000 eurų. Jį vilkint yra atpalaiduojamas spazminis raumuo, dėl ko vėliau yra žymiai lengviau išgauti judesį. Kas antrą dieną po valandą nešiojamas kostiumas yra pagalbinė priemonė Viltės kasdieniame gyvenime.
Šiandien Viltei reikia naujos vaikštynės. Senoji, įprasta, neleidžia mergaitei einant išsitiesti, todėl reikia tokios, į kurią būtų galima atsiremti iš nugaros. Deja, tokia vaikštynė Lietuvoje nėra kompensuojama lengvą negalią turintiems asmenims.
Dėl mergaitės būklės mama Jurgita turėjo palikti darbą, todėl šiuo metu dirba tik Viltės tėtis. Pasibaigus apmokėtiems 10 užsiėmimų Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centre, už paslaugas tenka atsiskaityti patiems. Mama skaičiuoja, jog per savaitę dviem užsiėmimams centre ir vienam hipoterapijos seansui išleidžia 45 eurus. „Stengiamės paskirstyti pajamas ir laiką“, – sako Jurgita.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
ŠU Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro kineziterapeutė Inga Šimkutė, direktorė Daiva Mockevičienė kartu su mama Jurgita Juškuviene yra Viltės geriausios draugės.
Mažoji Viltė po kiekvienos atliktos užduoties sakė: „Man nesunku visai! Per minutę galiu padaryti!“