Naujausios
Voldemarui Barakauskui viskas gerai
Žaliosios arbatos puodelis su bandelėmis šalia sudžiūvusių varlių, vabzdžių ir graužikų skeletų liekanų. Tokiomis „vaišėmis“ savo dirbtuvėse prieš kelias dienas pasitiko šiaulietis dailininkas Voldemaras Barakauskas. Vyko pasiruošimas šiandien Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaromai jo jubiliejinei parodai „Viskas gerai...“.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Nuo senelio slidžių iki mamuto ilties
Voldemaro dirbtuvės Šiauliuose. Viename kampe – jo senelio, žinomo dailininko ir publicisto Jaroslavo Rimkaus palikimas – slidės. Jų apkaustams naudoti vis dar tvirti Smetonos laikų kuliamosios mašinos diržai. „Slides naudojau vienam savo darbui sukurti“, – lyg atsiprašo už netvarką šeimininkas.
Buvusiame jo vaikystės dviejų kambarių bute, virtusiame dirbtuvėmis, tokių „objektų“ – ne viena dešimtis. Svetainės viduryje – parodai paruoštas tikriausiai avinėlio skeletas ir lyg akvariume uždarytos kiaulės pūslės.
„Šių metų vasaros plenero Gruzdžiuose radiniai“, – išdidžiai pasakoja Voldemaras. Jis pasinaudojo galimybe pasirinkti medžiagos kūrybai Gruzdžiuose uždarytame veterinarijos technikume.
Dirbtuvių aplinka nėra netvarkinga. Kelios dešimtys įrėmintų autoriaus akvarelės darbų sustatyti vienas už kito. Dalis paruoštų parodai suguldyti ant sofos.
Daug vietos čia skirta knygoms, tačiau daugiausia užima objektiniai kūriniai, apie kuriuos Voldemaras galėtų pasakoti valandas. Ir klausytojui nepabostų, nes kiekvieną kūrybinį sprendimą autorius tuoj logiškai pagrindžia.
„Argi nėra akivaizdus ryšys tarp mamuto ilties, kurią paveldėjau iš vieno archeologo, ir Andriaus Mamontovo, kurio nuotrauką ant jos perkėliau“, – klausia pašnekovas, rodydamas kūrinį.
Mokytojo darbas – malonus
– Parodos pavadinimas „Viskas gerai...“ – bandymas nuraminti jos lankytojus ar dabartinės jūsų būsenos atspindys? – klausiame Voldemaro.
– Pirminis pavadinimas buvo „Kol kas viskas gerai...“. Tas „kol kas“ yra atėjęs iš anekdoto, gaila, kad pavadinimui negalėjau panaudoti jo viso: „Iš dangoraižio krenta žmogelis ir krisdamas ties 99-uoju aukštu mojuoja ir šaukia: „Kol kas viskas gerai...“.
Tas daugtaškis frazės pabaigoje svarbus kiekvienam iš mūsų. Visi mes iš kažkur esame iškritę ir dabar krisdami į nežinią galime tik atkartoti žodžius „Kol kas viskas gerai...“.
– Paroda – jubiliejinė. 50-metis jums – kažko pabaiga ar pradžia?
– Tai – tik skaičiai. Paroda būtų, jei nebūtų ir jubiliejaus. Tačiau smagu, kad šios dvi datos sutampa, daugiau draugų suvažiuos. Man tai – proga su jais susitikti. 50 metų – dar per menkas jubiliejus retrospektyvinei parodai, kažkokiam atsiskaitymui žiūrovui. Todėl surinkau pastarųjų metų, daugiausia šios vasaros derlių – plenerų akvarelės ir objektinius darbus.
– Ko šiuo metu jūsų gyvenime daugiau – kūrybos ar mokytojo darbo (ketvirtus metus V. Barakauskas vadovauja suaugusiųjų dailės studijai)?
– Mokytojavimas – epizodiškas dalykas. Ne visuomet bus norinčių lankyti suaugusiųjų dailės studiją. Taip pat baigsis Lietuvos meno kūrėjų asociacijos įgyvendinamas projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Pagal projektą važinėju po mokyklas ir vedu autorines pamokas vaikams.
Tačiau man mokytojavimas – labai smagi veikla, padedanti išvengti monotonijos. Užsiėmimus su suaugusiais nevadinu mokytojavimu, man tai – bendravimas, dalijimasis patirtimi. Neišvengiamai šių užsiėmimų metu semiuosi ir idėjų, įkvėpimo kūrybai.
Žinoma, skaičiuojant valandomis, ypač įskaitant įkvepiantį tinginiavimą, kūrybai skiriu daugiau laiko. Tik gaila, kad daugiausia tenka kurti „į stalčių“. Niekam nesistengiu įtikti. Jei kažkas ateina, patinka darbas, tai ir nusiperka.
– Jei finansinės galimybės leistų gyventi vien iš meno, ar atsisakytumėte mokytojo darbo?
– Ne, nes man jis teikia malonumą. Beje, dabartinio kai kurių menininkų verkšlenimo dėl sunkios finansinės situacijos nesuprantu. Menininkams ji niekuomet ir nebuvo kitokia.
Kažkiek situaciją „pagerino“ valstybės mastu atsiradęs menininko statusas, atleidžiantis jį turintį asmenį nuo tam tikrų mokesčių. Šiuo statusu naudojuosi, nes valstybinėje įstaigoje nedirbu, stabilaus uždarbio nėra.
– Kodėl iki šiol nedirbate nei dailės mokykloje, nei universiteto Dailės fakultete, nekviečia?
– Ir paklausėte, ir atsakėte. Teoriškai kažkam išeinant į jo vietą turėtų būti priimamas kitas, bet praktiškai taip nėra. Tačiau ir pats nesistengiu ten įsidarbinti.
Pomėgių – apstu
– Dailės mokote labai skirtingų profesijų žmones. Ar pačiam nebuvo kilęs noras ir save išbandyti kitoje srityje?
– Šiuos norus kompensuoju nemenišku laisvalaikiu. Nuo mažens žaidžiu krepšinį. Va, pro langą matau savo mokyklos sporto salę, kurioje dabar žais A. Sireikos krepšinio akademijos auklėtiniai.
Anksčiau teko rajono krepšinio pirmenybėse žaisti „Kristalo“ komandoje, dabar reguliariai renkamės pamėtyti į krepšį su bendraminčiais.
– Taurės išduoda esant ir petankės turnyrų nugalėtoją...
– Petankė mano gyvenime atsirado prieš penkerius metus. Gaila, kad jos negalime žaisti žiemą, neturime tam tinkamo angaro. Prie Talkšos ežero įrengta petankės aikštelė geru oru mums – išsigelbėjimas.
– Dar esate vegetaras?
– Nesu žaliavalgis, neatsisakau žuvies, pieno produktų. Kažkada buvo griežčiau, o dabar tik mėsos nevalgau. Kodėl? Tai buvo taip seniai, kad jau užmiršau atsakymą į šį klausimą.
Bet matote, kiaulės ausys dirbtuvėse vis dar mėtosi (juokiasi, rodydamas vienam iš objektinių kūrinių panaudotą sudžiūvusią ausytę).
– Anksčiau domėjotės budizmu, ar pomėgis išliko?
– Taip, kaip tik šią savaitę viena iš mano dailės studijos lankytojų dovanojo knygelę apie dzen budizmą. Man tai – saldainiukas. Ar kažkokiais budizmo principais vadovaujuosi? Situacija panaši kaip su vegetarizmu: nebežinau.
– Kas dar yra neatsiejama nuo jūsų kasdienybės?
– Literatūra. Vienu metu iš bibliotekos pasiimu dešimt knygų ir visas pradedu skaityti. Žinoma, ne viskas iki galo perskaitoma. Tačiau skaitau daug grožinės, filosofinės, psichologinės ir mokslinės literatūros.
Iš šiuolaikinių lietuvių autorių man imponuoja moterys. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė. Skaičiau ir dabar madingą Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.
– Jus galima išvysti dabar sparčiai populiarėjančiose „Proto kovose“...
– Taip, su universiteto matematikų ir informatikų komanda dabar užimame neblogas pozicijas mieste. Renkamės kiekvieną pirmadienį, atbėgu vėluodamas iš dailės studijos užsiėmimų.
Ateities neplanuoja
– Visas jūsų gyvenimas nuo pat gimimo bėga Šiauliuose, ar nebuvo kilusi pagunda išvykti?
– Man čia gerai. Čia yra daug giminių. Tiesa, brolis dabar tapo „amerikonu“. Tačiau jis ne tik manęs, bet ir savo šeimos už Atlanto neperviliojo: pusmetį dirba Amerikoje, pusmetį būna Šiauliuose.
Teko ir man uždarbiauti Airijos statybose. Menininkas ten vargu ar gali tikėtis nuolatinio uždarbio. Man pasitaikė vienas atsitiktinis darbelis – vietinio sportinio tipo pabo interjerui aliejumi tapiau 12–15 žinomų airių sportininkų portretų. Tokių epizodų būta ir daugiau, kai kastuvą grioviams kasti keitė teptukas.
Nesu sėslus, vasaromis ypač daug važinėju po Lietuvą ir kaimynines valstybes, dalyvaudamas įvairiuose pleneruose. Keliauta ir po Europą, dabar tokių kelionių mažiau.
– Užsiminėte apie gimines. Kokią įtaką jie turėjo gyvenimo keliui, ypač garsus senelis ir žinomas dėdė, menotyrininkas Vytenis Rimkus?
– Žinoma, įtakos būta. Ir dabar saugau vieną kitą senelio paveikslėlį, puikiai prisimenu jo mums, vaikams, pieštus arklius, žydelių profilius. Nusišypsau prisiminęs, kaip su broliu slapčia vartėme jo turėtų trečio ketvirto praeito amžiaus dešimtmečio prancūzo Juliano Mandelio darbų – erotinių atvirukų kolekciją.
Vytenio įtakos taip pat neišvengiau, jos būta ir iš tėvų pusės. Nors abu buvo buhalteriai, turėjo meninę gyslelę: mama kūrė karpinius iš popieriaus (rodo kelis įrėmintus), tėtis laisvalaikiu vertė literatūrą iš vokiečių kalbos.
– Su menu susijusi ir jūsų gyvenimo draugė Daiva, vedanti dailės užsiėmimus vaikams. Jūs kartu – daugiau nei 20 metų, kodėl vis dar neįteisinote savo santykių? Ar menininkui tokia svarbi laisvė?
– Manau, tai – labai šiuolaikiškas požiūris: ryšiai yra, bet jie nėra formalūs. Sugyventi galima ir taip. Gal tai labiau net ne menininkams, o apskritai vyrams būdingas požiūris. Matyt, moteris į šį klausimą atsakytų kitaip. Tačiau man vestuvės nieko esminio nepakeistų.
– Ar po 50-ies matote kokių pokyčių savo gyvenime?
– Dabar populiaru girtis toliaregyste, aiškiaregystėmis, visokiomis pranašystėmis. Aš esu trumparegis, neplanuoju ateities. Kaip tame anekdote, man „kol kas viskas gerai...“, kad ir ties kuriuo aukštu krisdamas dabar būčiau.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠIAULIETIS: Dailininkui Voldemarui Barakauskui gera gyventi Šiauliuose. Jis jaučia sentimentus ir tėvų, jo paties vaikystės namams, kuriuose dabar įkūrė dirbtuves.
SKELETAS: Šis tikriausiai avinėlio skeletas, papildytas džiovintomis pupelių ankštimis, – vienas iš šiandien atidaromos V. Barakausko darbų parodos eksponatų.
BUDIZMAS: Virš dailininko darbo stalo – jo tapytas Dalai Lamos portretas išduoda domėjimąsi budizmu.
STALAS: Ant stalo greta bandelių – džiovintos varlės ir laumžirgis. Apetitą žadinantis „eskimo“ – iš prie pagaliuko pritvirtinto akmens, ant jo – varlės kojytės.
VIRTUVĖ: Voldemaro dirbtuvių virtuvėlėje viskas telpa.
Aš esu trumparegis, neplanuoju ateities.
