Naujausios
XXI amžiaus kaligrafė: ji rašo ir sveikinimus, ir laišką Prezidentui
Tušu ir plunksnakočiu, tarybiniais laikais kainavusiu dvi kapeikas, šiaulietė Salomėja Vaišvilienė jau daugiau nei dvidešimt metų kaligrafiškai rašo sveikinimus ir linkėjimus. „Jūs tikriausiai turite rašiklyje motoriuką“, – stebisi kai kurie moters įgūdžiais. Ponia Salomėja gali mintinai pacituoti apie 300 lietuvių poetų eilių, kurias dailiai išraito atviruke.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Rašė filmams subtitrus
Dar besimokydama vidurinėje mokykloje Salomėja garsėjo dailiu raštu, mokytojai jos prašydavo piešti plakatus šventėms, rengti sienlaikraščius.
Baigusi vidurinę mokyklą devyniolikmetė mergina keliems mėnesiams įsidarbino Šiaulių odos galanterijos įmonėje. Vėliau, laimėjusi konkursą, ėmė dirbti laborante tuometėje Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje. „Čia jaučiausi savo vietoje“, – pripažįsta moteris. Po kiek laiko S. Vaišvilienė medicinos mokykloje įgijo medicinos felčerės specialybę.
Įstaiga ieškojo laborantės, turinčios meninių gabumų, nes reikėjo žmogaus, kuris rašytų skelbimus, pieštų stendus, socialistinio lenktyniavimo plakatus ir kita. „Neatitinku stereotipo, kad medikai rašo kaip su vištos koja“, – šypteli S. Vaišvilienė.
Ji prisidėjo prie ilgamečio Šiaulių dramos teatro aktoriaus, režisieriaus Kazimiero Tumkevičiaus kurto filmo apie slaugytojos darbą. S. Vaišvilienė rašė titrus.
Prieš dešimtmetį jai yra tekę perrašyti ilgą laišką Prezidentui Valdui Adamkui. Šiaulių ligoninės vadovai tada prašė papildomų lėšų įstaigai.
Nuo 1994-ųjų moteris, paraginta kolegų, buvo įkūrusi net individualią įmonę – rašė ir apipavidalino sveikinimus. Šia veikla ji užsiima iki šiol, sulaukusi pensinio amžiaus.
Raštas priklauso nuo nuotaikos
Pluoštas įvairių plunksnakočių, rusiškas juodas tušas – pagrindiniai S. Vaišvilienės darbo įrankiai. Tarp jų įsimaišęs ir skutimosi peiliukas – juo pagramdžiusi moteris ištaiso smulkias klaidas.
Naujų, šiuolaikinių plunksnakočių dailiaraštė taip pat turi, tačiau senieji jai patys mieliausi.
Pasak S. Vaišvilienės, žmonės vis labiau vertina ranka parašytą tekstą, žavisi stebėdami ją, mikliai raitančią raides. Specialiai savo rašto ji niekaip netobulina – gražiai rašyti išmoko per dailyraščio pamokas.
Intuityviai, nebraižydama schemų pieštuku, ji jaučia teksto grafiką – tekstą parašo idealiai atitraukdama nuo kraštų, išcentruodama tarsi kompiuteriu.
„Nuo nuotaikos raštas labai priklauso! Nusiteikimo labai reikia, – patikina S. Vaišvilienė. – Jei viduje jauti nerimą, mintys klajoja, geriau visai nerašyti. Tada gali ne tik raides, bet ir visą skiemenį praleisti. Jei labai skubi, iškrenta žodžių galūnės.“
Reikia atkreipti dėmesį į popierių
Dažniausiai tenka rašyti sveikinimus, skirtus vestuvių, krikštynų, gimimo dienos, įvairiomis kitomis svarbiomis progomis. Žmonės nori dailiai užrašytų diplomų, sveikinimų.
Ji nerašo tik užuojautų ar ant laidotuvių juostų. „Slogi nuotaika tuomet iš manęs pusę dienos neišgaruoja, kol gerai neišsimiegu“, – prisipažįsta.
S. Vaišvilienė demonstruoja mažytes stalo korteles su vardais vestuvių proga, popierinius angelius krikštynoms. Ant pastarųjų vardus teko rašyti įstrižai, o tai – sudėtinga.
Prieš rašydama moteris atkreipia dėmesį į popieriaus struktūrą. Kai kurie atvirukai slidūs, tarsi vaškuoti, nuo jų tušas nubėga, sunkiai džiūna, tepasi. Tenka ieškoti išeičių, klijuoti kitokio popieriaus pagrindą.
Moteris pripažįsta, jog yra tekę ir sugadinti atvirukų. „Tuomet ieškau identiškų, kad žmogus nė nepastebėtų. Jis apie tai nesužino. Negadinu žmonėms šventinės nuotaikos“, – sako dailiaraštė.
Sveikinimai – poetų eilės
Sveikinimo atviruko reikia greitai čia ir dabar – bene dažniausias žmonių noras. Kai kurie trypčioja, mat jau už 15 minučių turi būti prie metrikacijos biuro, jaunuosius sveikinti. Penktadienį ir šeštadienį – skubančiųjų bumas.
„Žmonės nesupranta, kad dailiai parašyti – tai ne antspauduką uždėti“, – atkreipia dėmesį S. Vaišvilienė.
Darbo vietoje, vienoje raštinės prekių parduotuvėje, moteris turi ir vadinamųjų paruoštukų – jau parašytų sveikinimų, kur belieka įrašyti sveikinamojo ir sveikintojų vardus.
Pageidaujantiems S. Vaišvilienė pati siūlo ir sveikinimų tekstus. Per ilgą darbo laiką nuolat rašydama tekstus ji mintinai išmoko daugiau nei 300 sveikinimų. Ji mosteli ranka į poezijos knygų lentyną – sveikinimus, linkėjimus kuria naudodamasi lietuvių klasikų eilėmis.
„Įėjau į savo amžių netikėtai – tartum lašas į didžiulį okeaną. Juk tai tu supi mane ir mėtai, Mano amžiau, okeane mano!“ – čia pat pacituoja Justiną Marcinkevičių.
„Kol surandu tokį gabaliuką, oi oi, kiek užtrunka“, – atsidūsta. Internete randami sveikinimų tekstai moteriai dažniausiai atrodo banalūs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KALIGRAFIJA: Dailyraščio meistrė Salomėja Vaišvilienė jau daugiau nei 20 metų kaligrafiškai rašo sveikinimus, linkėjimus įvairiomis progomis.
DAILIARAŠTĖ: S. Vaišvilienei svarbus ir popierius, ant kurio ji rašo.
RAIDĖS: „Jūs tikriausiai turite rašiklyje motoriuką“, – negali patikėti kai kurie žmonės, stebėdami ant popieriaus lygiai gulančias raides.
SVEIKINIMAI: Pageidaujantiems Salomėja Vaišvilienė pati siūlo ir sveikinimų tekstus, kuriuos sukuria naudodamasi lietuvių poetų eilėmis.
