Naujausios
UŽDUMBLĖJUSIOS SMEGENŲ ZONOS (6)
Rašinių ciklą „Uždumblėjusios smegenų zonos“ baigiame pasivaikščiojimu su architektu Algimantu Černiausku po Šiaulių pietinio mikrorajono parkus.
Žalioji (im)potencija
Vadinamajam Dainų parkui veikiau tiktų džiunglių, o Lieporių — tiesiog tako pavadinimas. Išimtis — „Beržynėlio“ parkelis, įrengtas pagal Fredericijos (Danija) parko modelį, tačiau pastarajam neprilygsta nei dydžiu, nei įrengimu, nei populiarumu, nei investicijomis.
Ar miestiečiai neverti poilsio zonų?
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Parkas neįžengiamas
Dainų parko apžiūrą su architektu Algimantu Černiausku pradedame nuo individualiais namais apstatytos Architektų gatvės pusės. Privačių namų kvartalo savininkai gražiai prižiūri apie 50 metrų juostą, skiriančią jų namus nuo parko. Parko pakraštys iščiustytas, pievelė nupjauta, gluosnių grupė gražiai apgenėta, įrengta smėlio tinklinio aikštelė.
„Jūs galvojate, kad čia vaikai ateina žaisti iš kito mikrorajono?“, — retoriškai klausia architektas.
Pasibaigus gyventojų prižiūrimai pievelei, prasideda neįžengiamos džiunglės — be pasivaikščiojimo takų, atrodytų, keliasdešimt metų nemačiusios nei dalgio, nei kirvuko.
Bandome patekti į parką iš kitos pusės — pro Šiaulių areną važiuojame BMX trasų link. Prieš krepšinio čempionatą, matyti, parko pakraščiai šiek tiek apipjauti, bet toliau — kemsynai. Ir iš šios pusės — parkas neįžengiamas.
Ieškome įėjimo į parką iš Tilžės gatvės pusės. Kažkada prestižiniais laikytus raudonų plytų daugiabučius nuo parko skiria veja, po kuria eina šiluminės trasos. Nereikia būti landšafto specialistu, kad įsivaizduotum čia esant idealią erdvę tinklinio ir krepšinio aikštynams, vaikų žaidimo aikštelėms su suoliukais, pagaliau — dviračių takams. „Čia saugu, erdvu, šviesu, gal tektų pastatyti papildomų apšvietimo stulpų, bet čia smulkmenos. Šioje vietoje galėtų atsirasti ir pasivaikščiojimo alėja, ir želdinių“, — komentuoja A. Černiauskas.
„Kur dėtis 70 000 pietinio gyventojų?“
Tik įkėlus koją siauru taku į vadinamojo parko teritoriją, norisi apsisukus sprukti atgal į šviesą. Iš akmenų sukrautas židinukas, aplink mėtosi šiukšlės ir plastiko buteliai. Apima jausmas, kad čia vaikščioti gali tik potenciali nusikaltimo auka.
Paskutinis bandymas patekti į parką — nuo Teniso kortų. Pagrindinis takiukas — tik žmonių pramintas. Senos, vaisius vedančios obelys mena čia kažkada buvus sodybą, apžėlęs vandens kanalas primena apie galimybę čia įrengti vandens telkinį, ir tiek. Toliau žengti nesinori.
„Keista, kad miestas negali tokiems dalykams gauti lėšų iš tarptautinių fondų — mano galva, tai grynas apsileidimas“, — komentuoja A. Černiauskas.
Ne parkas — o takas
Vykstame į kitą — Lieporių parką, kažkada vadintą Pionierijos parku. A. Černiauskas, anksčiau gyvenęs parko kaimynystėje, prisiminė, kad tuometinio Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininko V. Kazanavičiaus mintis buvusi čia įrengti įžymių žmonių alėją.
Dabar šis parkas, kurį kerta vienintelis gruntinis takas, yra beveik laukinis, tačiau jį puošia ir tikras parko elementas — tiltelis per iškastą tvenkinį. Šiuo metu tvenkinys prižėlęs žolių, nevalytas, nors kažkada čia vyrai merkdavo meškeres.
„Nelabai panašu į parką, čia — takelis“, — sako jauna mama Rimantė. Moteris negali pasakyti, ar vakare šviečia žibintai, mat vakarais čia nekyla minčių vaikščioti. “Kol šviesu, praeinu, pasėdžiu su vaiku — čia daug mamyčių galite sutikti. Vis kiek grynesnis oras, nei pagrindinėse gatvėse“, — sako Rimantė.
Šiaulietės manymu, parkui labiausiai trūksta elementariausios tvarkos.
„Tik duokit takelius, ir žmonės vaikščios“
„Beržynėlis“ — vienintelė sutvarkyta oazė pietiniame miesto rajone — pilna žmonių. Ant medinių suoliukų sėdi senjorai, vaikšto mamos su vežimėliais, važinėja vaikai su riedlentėmis ir dviračiais. Anot A. Černiausko, nors oficialiai šis lopinėlis vadinamas parku, iš tiesų parko funkcijos jis neatlieka. “Vis dėlto, akivaizdu, kad žmonėms reikia tokių vietų — tik duokit takelius, ir žmonės vaikščios“, — sako architektas.
Nors Šiaulių Turizmo informacijos centro tinklalapyje „Beržynėlis“ vadinamas analogų Lietuvoje neturinčiu parku, kuriame keičiamos žvėrelių kompozicijos, galima pažaisti lauko šachmatais — nei žvėrelių, nei šachmatų neaptikome. Dar pernai tyvuliavęs tvenkinukas šiuo metu veik aklinai užžėlęs. O vienoje dalyje iškastas juodžemis suteikia vilties, kad čia kas nors vyksta.
NUOMONĖ
„Norėčiau pasivaikščioti, bet bijau“
Prie daugiabučių namų šalia Dainų parko sutikta ponia Rima iš Kėdainių, čia atvykusi prižiūrėti anūkų, sako į parką nedrįstanti žengti:
— Parkiukas fainas, norėčiau pasivaikščioti, bet bijau. Mes su vaikais tik pakraščiais vaikštome, nors sako, čia lyg yra praminti takeliai.
Birželį vyko susirinkimas — V. Mazūronis (Seimo narys) buvo, vicemerė, žmonės rinko parašus, skaičiavo vaikus — vaikučių daug, o žaisti nėra kur. Norėtume, kad bent paimtų dalį ir padarytų vaikams parkiuką, smėliuką.
Pati gyvenu Kėdainiuose — pas mus labai geras parkas, mes jį labai gražiai susitvarkę, nepalyginsi su jūsiškiu.
Dainu parkas Siauliai_44_JTs
KOMENTARAS
Dainų parke numatytas sportinis-kultūrinis gyvenimas
Architektė Rūta Stuopelienė, 2006 metais rengto detaliojo Dainų parko plano rengėja:
— Rengdami Dainų detalųjį planą, turėjome idėją jame sukoncentruoti sportinį— kultūrinį Šiaulių miesto gyvenimą. Nuo Arenos einant degalinės link buvo numatytas vandens pramogų kompleksas, arčiau Aukštabalio gatvės — multikultūrinis centras su kino teatrais, boulingais ir kita. Už arenos numatytas futbolo stadionas.
Pačiame parke numatyta sutvarkyti ir išsaugoti iki 50 hektarų želdynų, išplėsti takų, vandens tvenkinių sistemą.
Mes darėme ne tik šio, bet ir centrinio parko detalųjį planą. Ir kas iš to? Į ką tai išvirs, sunku pasakyti. Architektūra Lietuvoje nebeegzistuoja, idėjų niekam nebereikia, architektai paversti tarnais ar patarnautojais, konkursus laimi mažiausia kaina.
MAKETAS: 2006 metais visuomenei pristatytas Dainų parko detalusis planas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŽVILGSNIS: „Belieka dar kartą konstatuoti: miestas turi daug potencialių galimybių“, — sako architektas A. Černiauskas.
OAZĖ: 70 000 pietinio gyventojų turi vienintelę poilsio oazę: vaikų parką „Beržynėlis“
ZONA: Nuo daugiabučių namų Tilžės gatvėje vos kelis žingsnius įėjęs į vadinamąjį Dainų parką, patenki į niekieno zoną.
DŽIUNGLĖS: Dainų parkas veikai primena džiungles.
TAKAS: „Kad čia nelabai iš tiesų panašu į parką — čia takelis“, — Lieporių parką vertina šiauliečiai.
Jono TAMULIO nuotr.
KITOKIA PATIRTIS
Danai puoselėja savo „Beržynėlį“
Kristina ČEPUKAITYTĖ-NIELSEN (Fredericija, Danija):
— Madsby žaidimų parkas Fredericijoje (plotas su rajonais — 13 500 kv. km., 50 000 gyventojų) laikomas vienu populiariausių turistinių objektų šalyje. Čia per metus apsilanko apie 300 tūkstančių svečių. 1983 metais pagal viešųjų darbų programą atsiųstų darbininkų rankomis pastatytas žaidimų ir poilsio parkas yra išlaikomas savivaldybės — už maždaug 3,4 milijono litų per metus. 48 parko hektaruose ganosi senų veislių naminiai gyvūnai, aptvaruose gyvena paukščiai, auginamos ekologiškos daržovės, tvenkinyje nuomojamos valtys. Čia už simbolinį mokestį galima išsinuomoti kepsninę, ant šalia esančių daugybės stalų rengti vaišes, sales po stogu nuomotis šeimoms šventėms.
Madsby žaidimų parkui, prasidėjus ekonominei krizei, iškilo grėsmė. Svarstyta jį uždaryti arba įvesti įėjimo mokestį, mažinti prižiūrimus žaliuosius plotus, atleisti darbuotojus, parduoti gyvulius. Fredericijos savivaldybė kitąmet nori sutaupyti 100 milijonų kronų (45 milijonų litų). Tačiau rugsėjo 7 dieną miesto Taryba nutarė parko išlaikymo neliesti. Tiesą sakant, toks sprendimas greičiausiai išgelbėjo politikų galvas — parką uždarius, visuomenė tikrai būtų į jas pasikėsinusi.
Madsby žaidimų parke jau spėjo užaugti beveik dvi kartos. Čia renkasi butuose gyvenantys žmonės — rengia iškylas. Ne tik vietiniams rūpi parkas. Šiemet pavasarį nuskambėjo toks įvykis: Fredericijos savivaldybė paskelbė, jog ilgai lauktų valčių tvenkinyje neatsiras, nes nėra pinigų. Prieplaukai ir valtims reikėjo apie 137 tūkstančių litų. Tai per radiją išgirdęs vokietis verslininkas, šiuo metu gyvenęs Danijoje, paaukojo nemažą sumą asmeninių pinigų ir kitus paragino taip daryti. Galiausiai, bendromis rėmėjų ir savivaldybės lėšomis, prieplauka ir valtys žaidimų parke atsirado.
Nors šiauliečių „Beržynėlis“ ir įkurtas pagal Madsby parko modelį, bet vėliau, idėjos neplėtojant, nuo daniškojo pavyzdžio smarkiai atsilikta. Daniškasis variantas nėra tik žolytė ir suoliukai. Tačiau nėra čia ir kažko itin modernaus bei ambicingo. Tiesiog daug žalumos, apstu karstyklių vaikams, mažieji būtent šiame parke palieka savo čiulptukus ant specialaus medžio, labai populiari vairavimo mokyklėlė su kojomis minamomis mašinėlėmis, žaisline kuro kolonėle, šviesoforais. Svečius po didžiulę parko teritoriją vežioja specialus traukinukas. Neretas užsuka pasigrožėti itin tiksliai atkurtu istoriniu Fredericijos miesto mini modeliu iš miniatiūrinių plytų. Specialiose patalpose vyksta užsiėmimai vaikams (pavyzdžiui, vienos dienos dramos būrelis). Taigi parko esmė: išpuoselėta teritorija, kurioje šeima gali tiesiog pailsėti.
Parko sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jo vadovų. Savivaldybė nelabai kišasi į parko direkcijos darbą — tik skiria pinigų. Visa kita — darbuotojų atsakomybė.
Iš viso Fredericijos savivaldybė prižiūri apie 400 kilometrų kelių ir pakelių, 22 parkus ir juos primenančius plotus, 22 žaliąsias zonas. Daugelyje jų kitąmet ketinama taupyti — pavyzdžiui, rečiau šienauti, genėti.
PARKAS: Madsby žaidimų parke, kuriame iškylauja butuose gyvenantys žmonės, jau spėjo užaugti beveik dvi kartos.
IDĖJA: Parke auga medis, ant kuriuo mažieji palieka savo čiulptukus.
Kristinos LAURINAITYTĖS nuotr.
