Žmo­gus be kojų yra... sa­va­ran­kiš­kas

Žmo­gus be kojų yra... sa­va­ran­kiš­kas

Prieš vie­nuo­li­ka me­tų Ši­lė­nuo­se (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­čiam Vik­to­rui Bau­bai am­pu­tuo­tos abi ko­jos iki ke­lių. Prieš de­šimt­me­tį pa­lai­do­jo gy­ve­ni­mo drau­gę. Ar­ti­mų­jų, iš­sky­rus ke­lis ge­ra­šir­džius žmo­nes, ne­tu­ri. Be sa­vo mo­ters ir ko­jų 73-ejų vy­ras ga­li tik šliauž­ti, tad ke­lio­nė iki šu­li­nio už­trun­ka ko­ne va­lan­dą, o šliau­žiant tem­pia­mas ki­bi­ras iš­si­taš­ko ko­ne iki pu­sės.

Nuo­la­ti­nė slau­ga jam, pa­si­ro­do, ne­prik­lau­so. Pa­gal va­di­na­mo­jo Bar­te­lio in­dek­so ba­lus be­ko­jis žmo­gus yra sa­va­ran­kiš­kas ir nuo­la­ti­nės slau­gos po­rei­kio ne­tu­ri?

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edi­ta skras­tas.lt

Šuo, ku­ris ne­lo­jo

At­vy­kus prie kie­mo Vik­to­ras Bau­ba kaip tik krapš­to­si gre­ta šu­li­nio. At­si­su­ka, ne­drau­giš­kai tei­rau­ja­si, kas to­kie. Su­ži­no­jęs, kad at­vy­ko pre­ven­ci­nę ak­ci­ją „Gy­ven­ki­me sau­giai“ vyk­dan­tis Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos pa­rei­gū­nas, o su juo ir žur­na­lis­tai, nu­si­su­ka: nė­ra apie ką kal­bė­tis.

O ap­lin­kui su­kio­ja­si la­pės kai­lio šuo. Neam­si. So­dy­bos šei­mi­nin­ką šis fak­tas dar kar­tą pri­ver­čia at­si­suk­ti: jei jo Meš­kis ne­lo­ja, grei­čiau­siai ne­blo­gi žmo­nės.

Klau­si­mas, ar ka­da nors bu­vo va­ly­tas ka­mi­nas, šei­mi­nin­ką suer­zi­na: kas va­lys, gal jis be ko­jų? Be to, šil­dy­mo sis­te­mą rei­kia va­ly­ti iš apa­čios, ne iš vir­šaus, o tai jis pa­da­ran­tis.

Kros­nį sa­ko pa­si­lip­dęs sa­vo ran­ko­mis – praei­ty­je ne­blo­gas meist­ras bu­vęs, su­pra­ti­mą tu­ri. Jei, sa­ko, tu­rė­tų ko­jas, ga­lė­tų net tal­kin­ti kai­my­nams. Bet kai ko­jų nė­ra – nė­ra tal­kos, nė­ra ir kai­my­nų. Ne­bent vie­nas ki­tas už­su­ka su­ži­no­jęs, jog Vik­to­ras tu­ri gry­nų­jų: gal pa­vai­šins ko­kiu „gai­viuo­ju gė­ri­mu su laips­niais“...

Ne už dy­ką, sa­ko V. Bau­ba, tos vai­šės, o už ko­kią nors ne­di­de­lę pa­slau­gą, kad ir šiukš­lių su­rin­ki­mą kie­me ar­ba van­dens at­ne­ši­mą.

„Nie­ko už dy­ką ne­pri­si­šauk­si. Vi­si no­ri at­ly­gio“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, ne­pa­leis­da­mas iš ran­kų plak­tu­ko.

Pri­si­me­na, Kai­rių se­niū­ni­ja ka­dai­se su­tvar­ky­ti so­dy­bos te­ri­to­ri­ją bu­vo at­siun­tu­si žmo­gų iš vie­šų­jų dar­bų – tas pa­bė­gęs po pus­die­nio. Dar­bai li­ko be­veik ne­pra­dė­ti.

To­dėl, sa­ko, ten­ka tvar­ky­tis, kaip iš­ga­li. O iš­ga­li ne ka­žin kiek: be ko­jų su­džiū­vu­sios per­nykš­tės žo­lės ne­sug­rėb­si, dar­žiu­ko ne­su­si­ka­si.

Vik­to­ras ga­li tik tiek, kiek ga­li jo ran­kos. Štai ir da­bar pri­si­pjaus­tęs lent­ga­lių konst­ruo­ja pa­ky­lą ties šu­li­niu – se­no­ji su­lū­žo. Be pa­ky­los ne­pa­sie­kian­tis šu­li­nio ran­ke­nos.

Be ko­jų ir be ar­ti­mų­jų

Ko­jų su­lig blauz­dų vi­du­riu V. Bau­ba ne­te­ko 2007-ai­siais. Bu­vo gi­li žie­ma, kai­my­nui rei­kė­jo tal­kos.

Grį­žęs na­mo nei skaus­mo, nei dilg­čio­ji­mo ne­pa­ju­to – gal su­vei­kė al­ko­ho­lis. Iš ry­to ko­jų pirš­tų na­gai bu­vo pa­mė­lę. Grei­to­sios nu­ga­ben­tas į li­go­ni­nę iš chi­rur­gų su­ži­no­jo: am­pu­ta­ci­ja neiš­ven­gia­ma. Taip pra­ra­do abie­jų ko­jų pirš­tus.

Bet au­di­nių pa­žei­di­mai pro­gre­sa­vo. Me­di­kų ver­dik­tas V. Bau­bai jau po ke­tu­rių die­nų bu­vo ne­gai­les­tin­gas: jei no­ri gy­ven­ti, abi ko­jas rei­kia sku­biai am­pu­tuo­ti ko­ne iki ke­lių. Po nar­ko­zės at­si­bu­do be ko­jų. Ir da­bar kar­tais te­be­jau­čia jų skaus­mą.

Bu­vo pa­da­rę pro­te­zus, bet jų bū­ta ne­ko­ky­biš­kų – ne­si­lanks­tan­čių ties pė­da, tad ne tik į ma­ši­ną įlip­ti ne­ga­lė­da­vęs, bet ir ba­tų ap­siau­ti. Nu­me­tė į šo­ną – mo­kė­si gy­ven­ti be ko­jų.

Daug kur Vik­to­rui pa­dė­da­vo jo gy­ve­ni­mo drau­gė. Ge­ros, sa­ko, mo­ters bū­ta. Bet prieš de­šimt­me­tį ji mi­rė. Nuo ta­da V. Bau­ba gy­ve­na vie­nas.

Ar­ti­mie­ji neį­ga­liam vy­rui – skau­di te­ma. Sa­ko, kaž­ka­da su­kly­dęs. Il­ga is­to­ri­ja. Pa­me­ti­nu­kes duk­ras pa­sku­ti­nį­syk ma­tė prieš iš­tuo­ką, kai mer­gai­tėms bu­vo dveji–treji me­tu­kai. Da­bar joms tu­rė­tų bū­ti apie 50... Ne­pa­žin­tų.

Vik­to­ras dė­kin­gas mi­ru­sios gy­ve­ni­mo drau­gės sū­nui To­mui ir jo drau­gei An­ge­lei, lan­kan­čius, mais­to at­ve­žan­čius, ci­ga­re­čių.

Kai­rių se­niū­ni­ja da­vė mal­kų – nu­griau­to na­mo at­lie­kų, bet ir jos neį­ga­lia­jam pa­ra­ma – pa­ts sa­vo ran­ko­mis su­si­ka­po­jo.

No­rė­tų iš­va­žiuo­ti gy­ven­ti į Kai­šia­do­rus – į iš tė­vų pa­vel­dė­tą so­dy­bą, ne­to­lie­se ten bro­lie­nė gy­ve­na. Gal ne­si­jaus­tų toks vie­ni­šas. Bet ar kas pirks jo vi­siš­kai ap­leis­tą, 1900 me­tais sta­ty­tą kiū­že­ną Ši­lė­nuo­se?

„La­biau­siai bend­ra­vi­mo trūks­ta“, – sa­ko neį­ga­lus vy­ras, ran­ka mos­te­lė­da­mas į ne­to­lie­se tu­pin­tį sa­vo au­gin­ti­nį. Meš­kį jis va­di­na vie­nin­te­liu drau­gu ir jud­vie­jų šei­mos gal­va. Šuo, sa­ko, vis­ką su­pran­ta, tik, bė­da, ne­kal­ba.

Dė­kui tiems, ku­rie ne­pa­mirš­ta

V. Bau­bos ke­lio­nė į lau­ką van­dens pa­si­sem­ti pri­lygs­ta gal tik ke­lio­nei į kal­nus be spe­cia­lių prie­mo­nių. Sa­ko, ry­tą ko­ne kris­te iš­kren­tan­tis iš lo­vos – su­gru­bu­sio­mis ran­ko­mis ne vi­sa­da spė­ja į ką nors įsi­kib­ti.

Dar­bai po pa­tal­pą – šliau­žiant. Už­kū­rus krosnį, vi­du­je aki­mirks­niu tam­pa pil­na dū­mų. Kol išsi­kū­re­na krosnis, už­ver­da ar­ba­ta, už­trun­ka.

Neį­ga­laus vie­ni­šo vy­ro tua­le­tas – to­je pa­čio­je pa­tal­po­je. Pats ste­bi­si, kad iš­mo­kęs ap­si­tar­nau­ti ant ki­bi­ro. Vis dėl­to ne­sėk­mių kar­tkartėmis pa­si­tai­ko. Jau ne­kal­bant, kad tą ki­bi­rą rei­kia kaž­kaip, kaž­kur iš­neš­ti.

Pa­čiam per­si­reng­ti, nu­si­praus­ti, mais­to pro­duk­tų nu­si­pirk­ti – be šan­sų. Ačiū mi­nė­tam bu­vu­sios drau­gės sū­nui ir jo drau­gei, ku­rie ne­pa­mirš­ta, kaip kad ga­lė­tų pa­mirš­ti vi­sai sve­ti­mą žmo­gų.

Šu­li­nio van­dens mais­tui Vik­to­ras par­si­tem­pia šliauž­da­mas. Kaž­ku­rią žie­mą šu­li­nys už­ša­lo, ta­da rieš­ku­čio­mis graibs­tė snie­gą ir jį tirp­dė.

Mais­to, ti­ki­na, kar­tais pa­si­ga­mi­na. Ki­tą­syk ko­kį „bend­ras­tik­liu­ki­nin­ką“ pri­si­jau­ki­na: tas ir van­dens at­ne­ša, o kar­tais net ką nors iš­ver­da.

Kai­me vie­ša pa­slap­tis, kad al­ko­ho­lis V. Bau­bos na­muo­se – daž­nai. Jei tik tu­ri gry­nų­jų – bu­te­liui par­neš­ti „pa­gal­bi­nin­ką“ pri­si­jau­kin­ti ne­su­dė­tin­ga.

Vy­ras sva­jo­ja apie elekt­ri­nį neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį, nes per dau­ge­lį me­tų dėl me­cha­ni­nio ve­ži­mė­lio ra­tų su­ki­mo su­trauk­ti ran­kų pirš­tai vi­sai ne­be­pak­lūs­ta. Tad kad ir įsi­ropš­tęs į ve­ži­mė­lį da­bar ga­lė­tų ja­me ne­bent tik pa­sė­dė­ti.

O ir jis, se­na­sis ve­ži­mė­lis, pu­siau per­ski­lu­siu ra­tu. V. Bau­ba šyp­te­li: ban­dy­da­mas to­kiu pa­ju­dė­ti, ga­li lik­ti ne tik be ran­kų, bet ir be gal­vos.

Sa­ko, gy­ve­ni­mą la­bai pa­leng­vin­tų, jei bū­tų pa­skir­ta spe­cia­lio­ji nuo­la­ti­nė slau­ga. Bet to­kia jam ne­prik­lau­san­ti – jo svei­ka­ta ir su­ge­bė­ji­mas ap­si­tar­nau­ti ge­ro­kai vir­ši­jan­tys rei­ka­lin­gų Bar­te­lio in­dek­so ba­lų kie­kį.

Pri­si­mi­ni­mai šil­do

Ne vi­sa­da Vik­to­ro gy­ve­ni­mas bu­vo toks rūš­ka­nas. Bai­gęs sta­ty­bos tech­ni­ku­mą, ko­ne vi­są­laik dir­bo va­do­vau­jan­tį dar­bą. Te­ko ir sta­ty­bų in­ži­nie­riu­mi, ir dar­bų va­do­vu pa­dir­bė­ti, ir va­do­vau­ti pro­jek­tams.

Lais­va­lai­kiu pa­vyk­da­vę ne­blo­gai už­si­dirb­ti – pa­sa­ko­ja bu­vęs ne tik kva­li­fi­kuo­tu sta­ty­bi­nin­ku, bet ir ne­pras­tu san­tech­ni­ku – už­sa­ko­vų pro­ble­mos tirp­da­vu­sios ran­ko­se.

Vė­liau, kad tu­rė­tų dau­giau lai­ko už­dar­biau­ti, įsi­dar­bi­no svė­rė­ju Šiau­lių grū­dų kom­bi­na­te.

„Auk­si­niai lai­kai bū­da­vo, kaip tie grū­dai. Pil­nos rieš­ku­čios. Vi­siems ge­rai bū­da­vo“, – so­vie­ti­nio laik­me­čio tai­syk­lė „vis­kas – vi­sų“ šil­do pa­šne­ko­vą.

Taip pat šil­do ir pri­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tę. Tė­vas bu­vo Kai­šia­do­rių ge­le­žin­ke­lio sto­ties vir­ši­nin­kas. Šei­ma gy­ve­no pa­si­tu­rin­čiai.

Pri­si­me­na, bu­vo 13-me­tis. Iš­dū­mė su drau­gu pa­sli­di­nė­ti. Kai grį­žo, vie­nos ko­jos iš ba­to ne­ga­lė­jo iš­trauk­ti – pri­ša­lu­si prie pa­do. Tė­vas lie­pęs at­sar­giai at­šil­dy­ti, trin­ti pa­mė­lu­sį pa­dą. Vai­kų žai­di­mai ta­da ap­siė­jo be skau­džių pa­sek­mių.

„Da­bar žie­mos ne­be to­kios gi­lios. O va, ėmiau ir pra­ra­dau ko­jas“, – V. Bau­ba brūkš­te­li sku­du­rais ap­vy­nio­tus ke­lius.

„Ne­gi lei­si su­pū­ti“

V. Bau­bai ant­ri­na ir į so­dy­bą ką tik at­va­žia­vu­si mi­ru­sios Vik­to­ro su­gy­ven­ti­nės sū­naus drau­gė. An­ge­lė at­ve­žė pil­nus krep­šius mais­to. Sa­ko, at­va­žia­vu­si nors kiek ap­kuop­ti be­vil­tiš­kai at­ro­dan­čius Vik­to­ro na­mus, api­praus­ti jį pa­tį.

„Tu­rim to­kią vai­kiš­ką vo­ne­lę, įke­liam. Dra­bu­žius per­vel­ku“, – sa­ko šiau­lie­tė. Pur­vi­nus dra­bu­žius, su ku­riais vy­ras ke­lia­si, gu­la ir šliau­žio­ja po lau­ką, ji iš­si­veš iš­plau­ti.

An­ge­lė, jei rei­kia, Vik­to­rą ir pas gy­dy­to­jus nu­ve­ža, ir ki­to­kius jo rei­ka­lus su­tvar­ko.

Klau­si­mas tie­sus: ko­kia jai iš to nau­da? At­sa­ky­mas dar tie­ses­nis: jo­kios.

„Ne­gi dėl tro­bos, ku­ri tin­ka­ma tik nu­griau­ti? O skly­pas – neiš­pirk­tas. Nau­dos jo­kios, bet ne­gi lei­si žmo­gui gy­vam su­pū­ti“, – sa­ko An­ge­lė.

Jai ne­su­vo­kia­ma, kad, tu­rė­da­mas to­kią ne­ga­lią, žmo­gus pa­lik­tas li­ki­mo va­liai.

Mo­te­ris ro­do 2007 me­tų rug­sė­jo 29 die­nos, ne­tru­kus po abie­jų ko­jų am­pu­ta­ci­jos, V. Bau­bai iš­duo­tą me­di­ci­ni­nių do­ku­men­tų iš­ra­šą, ku­ria­me juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta, kad li­go­nis tu­ri „nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros po­rei­kį“.

Pa­sak An­ge­lės, kiek bu­vo dė­ta pa­stan­gų, kad neį­ga­liam, sa­vi­mi sun­kiai pa­si­rū­pi­nan­čiam žmo­gui bū­tų pa­skir­ta nuo­la­ti­nė slau­ga, ga­ran­tuo­jan­ti jam 280 eu­rų slau­gos iš­lai­dų tiks­li­nę kom­pen­sa­ci­ją, bet vis­kas kaip žir­niais į sie­ną.

„Pa­sa­ky­ki­te, ką žmo­gus be ko­jų ga­li pa­da­ry­ti, per mė­ne­sį gau­da­mas 214 eu­rų se­nat­vės pen­si­ją ir 56 eu­rų prie­žiū­ros (pa­gal­bos) iš­lai­dų kom­pen­sa­ci­ją? Ta­čiau kiek ir kur be­si­bels­tu­me, Bar­te­lio in­dek­so ba­lai vis tiek per aukš­ti, va­di­na­si, nuo­la­ti­nė slau­ga ne­prik­lau­so. Nors be ko­jų, bet pa­šliau­žia, reiš­kia – ne­prik­lau­so...“, – svei­ka­tos sis­te­mos au­sų ne­pa­sie­kian­čią tie­są klo­ja An­ge­lė.

Spe­cia­lis­tams vis­kas ži­no­ma

Kai­rių se­niū­ni­jos se­niū­no pa­va­duo­to­ja Al­ma Ma­ci­jaus­kie­nė pro­ble­mą ži­nan­ti. Ži­nan­ti ir tai, kad V. Bau­bai rei­kia pa­gal­bos – tiek fi­zi­nės, tiek psi­cho­lo­gi­nės.

Pa­va­duo­to­ja kar­tu su se­niū­ni­jos so­cia­li­ne dar­buo­to­ja pa­ža­dė­jo su neį­ga­lų vy­rą pri­žiū­rin­čios šei­mos pa­gal­ba pa­si­rū­pin­ti, kad V. Bau­ba gau­tų ko­ky­biš­ką neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį.

A. Ma­ci­jaus­kie­nės tei­gi­mu, se­niū­ni­ja ne sy­kį dė­jo pa­stan­gas pa­dė­ti ko­jų ne­tu­rin­čiam vy­rui: pa­rū­pi­no mal­kų, sky­rė žmo­nių jo skly­po ap­lin­kai tvar­ky­ti.

Ta­čiau vy­ras esan­tis ūmaus bū­do, to­dėl ne vie­ną kar­tą pa­gal­bi­nin­kų ne­pri­si­lei­dęs, ir ap­si­lan­kiu­sios so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. At­si­sa­kęs V. Bau­ba ir pa­siū­ly­mo vyk­ti į glo­bos na­mus.

Ire­na Si­ma­naus­kie­nė, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja, pa­ti­ki­no, kad to­kią ne­ga­lią tu­rin­čiam žmo­gui, ko­kią tu­ri V. Bau­ba, be abe­jo­nės, tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma nuo­la­ti­nė prie­žiū­ra. Ta­čiau tai esą pri­klau­so ne nuo so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, o nuo me­di­kų, ku­rie ap­skai­čiuo­ja mi­nė­tą Bar­te­lio in­dek­so ba­lą.

„Siū­ly­čiau dar ir dar kar­tą kreip­tis į me­di­kus“, – sa­kė ve­dė­ja.

I. Si­ma­naus­kie­nė tei­gė įpa­rei­go­ju­si Kai­rių se­niū­ni­jos so­cia­li­nę dar­buo­to­ją dar aky­liau pa­žiū­rė­ti į V. Bau­bos pro­ble­mas.

„Ši­tas žmo­gus nie­ka­da ne­bu­vo pa­mirš­tas. Ir pa­ža­du, kad da­ry­si­me vis­ką, kad jam pa­dė­tu­me“, – pa­ža­dė­jo va­do­vė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ki­bi­rą šu­li­nio van­dens ši­lė­niš­kis į vi­dų par­si­tem­pia šliauž­da­mas.

Ši­lė­niš­kis Vik­to­ras Bau­ba abi ko­jas pra­ra­do prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį. Ne­san­čias ko­jas, sa­ko, da­bar jam at­sto­ja ran­kos.

Neį­ga­laus vy­ro na­mų ap­lin­ka: bai­sus skur­das ir ne­tvar­ka.

La­biau­siai Vik­to­ras Bau­ba pa­si­gen­da bend­ra­vi­mo. Ge­riau­sias drau­gas – ke­tur­ko­jis.

Be­ko­jo vy­ro sva­jo­nės – ko­ky­biš­kas ve­ži­mė­lis.