
Naujausios
Žmogus be kojų yra... savarankiškas
Prieš vienuolika metų Šilėnuose (Šiaulių r.) gyvenančiam Viktorui Baubai amputuotos abi kojos iki kelių. Prieš dešimtmetį palaidojo gyvenimo draugę. Artimųjų, išskyrus kelis geraširdžius žmones, neturi. Be savo moters ir kojų 73-ejų vyras gali tik šliaužti, tad kelionė iki šulinio užtrunka kone valandą, o šliaužiant tempiamas kibiras išsitaško kone iki pusės.
Nuolatinė slauga jam, pasirodo, nepriklauso. Pagal vadinamojo Bartelio indekso balus bekojis žmogus yra savarankiškas ir nuolatinės slaugos poreikio neturi?
Edita KARKLELIENĖ
edita skrastas.lt
Šuo, kuris nelojo
Atvykus prie kiemo Viktoras Bauba kaip tik krapštosi greta šulinio. Atsisuka, nedraugiškai teiraujasi, kas tokie. Sužinojęs, kad atvyko prevencinę akciją „Gyvenkime saugiai“ vykdantis Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnas, o su juo ir žurnalistai, nusisuka: nėra apie ką kalbėtis.
O aplinkui sukiojasi lapės kailio šuo. Neamsi. Sodybos šeimininką šis faktas dar kartą priverčia atsisukti: jei jo Meškis neloja, greičiausiai neblogi žmonės.
Klausimas, ar kada nors buvo valytas kaminas, šeimininką suerzina: kas valys, gal jis be kojų? Be to, šildymo sistemą reikia valyti iš apačios, ne iš viršaus, o tai jis padarantis.
Krosnį sako pasilipdęs savo rankomis – praeityje neblogas meistras buvęs, supratimą turi. Jei, sako, turėtų kojas, galėtų net talkinti kaimynams. Bet kai kojų nėra – nėra talkos, nėra ir kaimynų. Nebent vienas kitas užsuka sužinojęs, jog Viktoras turi grynųjų: gal pavaišins kokiu „gaiviuoju gėrimu su laipsniais“...
Ne už dyką, sako V. Bauba, tos vaišės, o už kokią nors nedidelę paslaugą, kad ir šiukšlių surinkimą kieme arba vandens atnešimą.
„Nieko už dyką neprisišauksi. Visi nori atlygio“, – sako pašnekovas, nepaleisdamas iš rankų plaktuko.
Prisimena, Kairių seniūnija kadaise sutvarkyti sodybos teritoriją buvo atsiuntusi žmogų iš viešųjų darbų – tas pabėgęs po pusdienio. Darbai liko beveik nepradėti.
Todėl, sako, tenka tvarkytis, kaip išgali. O išgali ne kažin kiek: be kojų sudžiūvusios pernykštės žolės nesugrėbsi, daržiuko nesusikasi.
Viktoras gali tik tiek, kiek gali jo rankos. Štai ir dabar prisipjaustęs lentgalių konstruoja pakylą ties šuliniu – senoji sulūžo. Be pakylos nepasiekiantis šulinio rankenos.
Be kojų ir be artimųjų
Kojų sulig blauzdų viduriu V. Bauba neteko 2007-aisiais. Buvo gili žiema, kaimynui reikėjo talkos.
Grįžęs namo nei skausmo, nei dilgčiojimo nepajuto – gal suveikė alkoholis. Iš ryto kojų pirštų nagai buvo pamėlę. Greitosios nugabentas į ligoninę iš chirurgų sužinojo: amputacija neišvengiama. Taip prarado abiejų kojų pirštus.
Bet audinių pažeidimai progresavo. Medikų verdiktas V. Baubai jau po keturių dienų buvo negailestingas: jei nori gyventi, abi kojas reikia skubiai amputuoti kone iki kelių. Po narkozės atsibudo be kojų. Ir dabar kartais tebejaučia jų skausmą.
Buvo padarę protezus, bet jų būta nekokybiškų – nesilankstančių ties pėda, tad ne tik į mašiną įlipti negalėdavęs, bet ir batų apsiauti. Numetė į šoną – mokėsi gyventi be kojų.
Daug kur Viktorui padėdavo jo gyvenimo draugė. Geros, sako, moters būta. Bet prieš dešimtmetį ji mirė. Nuo tada V. Bauba gyvena vienas.
Artimieji neįgaliam vyrui – skaudi tema. Sako, kažkada suklydęs. Ilga istorija. Pametinukes dukras paskutinįsyk matė prieš ištuoką, kai mergaitėms buvo dveji–treji metukai. Dabar joms turėtų būti apie 50... Nepažintų.
Viktoras dėkingas mirusios gyvenimo draugės sūnui Tomui ir jo draugei Angelei, lankančius, maisto atvežančius, cigarečių.
Kairių seniūnija davė malkų – nugriauto namo atliekų, bet ir jos neįgaliajam parama – pats savo rankomis susikapojo.
Norėtų išvažiuoti gyventi į Kaišiadorus – į iš tėvų paveldėtą sodybą, netoliese ten brolienė gyvena. Gal nesijaustų toks vienišas. Bet ar kas pirks jo visiškai apleistą, 1900 metais statytą kiūženą Šilėnuose?
„Labiausiai bendravimo trūksta“, – sako neįgalus vyras, ranka mostelėdamas į netoliese tupintį savo augintinį. Meškį jis vadina vieninteliu draugu ir judviejų šeimos galva. Šuo, sako, viską supranta, tik, bėda, nekalba.
Dėkui tiems, kurie nepamiršta
V. Baubos kelionė į lauką vandens pasisemti prilygsta gal tik kelionei į kalnus be specialių priemonių. Sako, rytą kone kriste iškrentantis iš lovos – sugrubusiomis rankomis ne visada spėja į ką nors įsikibti.
Darbai po patalpą – šliaužiant. Užkūrus krosnį, viduje akimirksniu tampa pilna dūmų. Kol išsikūrena krosnis, užverda arbata, užtrunka.
Neįgalaus vienišo vyro tualetas – toje pačioje patalpoje. Pats stebisi, kad išmokęs apsitarnauti ant kibiro. Vis dėlto nesėkmių kartkartėmis pasitaiko. Jau nekalbant, kad tą kibirą reikia kažkaip, kažkur išnešti.
Pačiam persirengti, nusiprausti, maisto produktų nusipirkti – be šansų. Ačiū minėtam buvusios draugės sūnui ir jo draugei, kurie nepamiršta, kaip kad galėtų pamiršti visai svetimą žmogų.
Šulinio vandens maistui Viktoras parsitempia šliauždamas. Kažkurią žiemą šulinys užšalo, tada rieškučiomis graibstė sniegą ir jį tirpdė.
Maisto, tikina, kartais pasigamina. Kitąsyk kokį „bendrastikliukininką“ prisijaukina: tas ir vandens atneša, o kartais net ką nors išverda.
Kaime vieša paslaptis, kad alkoholis V. Baubos namuose – dažnai. Jei tik turi grynųjų – buteliui parnešti „pagalbininką“ prisijaukinti nesudėtinga.
Vyras svajoja apie elektrinį neįgaliojo vežimėlį, nes per daugelį metų dėl mechaninio vežimėlio ratų sukimo sutraukti rankų pirštai visai nebepaklūsta. Tad kad ir įsiropštęs į vežimėlį dabar galėtų jame nebent tik pasėdėti.
O ir jis, senasis vežimėlis, pusiau perskilusiu ratu. V. Bauba šypteli: bandydamas tokiu pajudėti, gali likti ne tik be rankų, bet ir be galvos.
Sako, gyvenimą labai palengvintų, jei būtų paskirta specialioji nuolatinė slauga. Bet tokia jam nepriklausanti – jo sveikata ir sugebėjimas apsitarnauti gerokai viršijantys reikalingų Bartelio indekso balų kiekį.
Prisiminimai šildo
Ne visada Viktoro gyvenimas buvo toks rūškanas. Baigęs statybos technikumą, kone visąlaik dirbo vadovaujantį darbą. Teko ir statybų inžinieriumi, ir darbų vadovu padirbėti, ir vadovauti projektams.
Laisvalaikiu pavykdavę neblogai užsidirbti – pasakoja buvęs ne tik kvalifikuotu statybininku, bet ir neprastu santechniku – užsakovų problemos tirpdavusios rankose.
Vėliau, kad turėtų daugiau laiko uždarbiauti, įsidarbino svėrėju Šiaulių grūdų kombinate.
„Auksiniai laikai būdavo, kaip tie grūdai. Pilnos rieškučios. Visiems gerai būdavo“, – sovietinio laikmečio taisyklė „viskas – visų“ šildo pašnekovą.
Taip pat šildo ir prisiminimai apie vaikystę. Tėvas buvo Kaišiadorių geležinkelio stoties viršininkas. Šeima gyveno pasiturinčiai.
Prisimena, buvo 13-metis. Išdūmė su draugu paslidinėti. Kai grįžo, vienos kojos iš bato negalėjo ištraukti – prišalusi prie pado. Tėvas liepęs atsargiai atšildyti, trinti pamėlusį padą. Vaikų žaidimai tada apsiėjo be skaudžių pasekmių.
„Dabar žiemos nebe tokios gilios. O va, ėmiau ir praradau kojas“, – V. Bauba brūkšteli skudurais apvyniotus kelius.
„Negi leisi supūti“
V. Baubai antrina ir į sodybą ką tik atvažiavusi mirusios Viktoro sugyventinės sūnaus draugė. Angelė atvežė pilnus krepšius maisto. Sako, atvažiavusi nors kiek apkuopti beviltiškai atrodančius Viktoro namus, apiprausti jį patį.
„Turim tokią vaikišką vonelę, įkeliam. Drabužius pervelku“, – sako šiaulietė. Purvinus drabužius, su kuriais vyras keliasi, gula ir šliaužioja po lauką, ji išsiveš išplauti.
Angelė, jei reikia, Viktorą ir pas gydytojus nuveža, ir kitokius jo reikalus sutvarko.
Klausimas tiesus: kokia jai iš to nauda? Atsakymas dar tiesesnis: jokios.
„Negi dėl trobos, kuri tinkama tik nugriauti? O sklypas – neišpirktas. Naudos jokios, bet negi leisi žmogui gyvam supūti“, – sako Angelė.
Jai nesuvokiama, kad, turėdamas tokią negalią, žmogus paliktas likimo valiai.
Moteris rodo 2007 metų rugsėjo 29 dienos, netrukus po abiejų kojų amputacijos, V. Baubai išduotą medicininių dokumentų išrašą, kuriame juodu ant balto parašyta, kad ligonis turi „nuolatinės priežiūros poreikį“.
Pasak Angelės, kiek buvo dėta pastangų, kad neįgaliam, savimi sunkiai pasirūpinančiam žmogui būtų paskirta nuolatinė slauga, garantuojanti jam 280 eurų slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, bet viskas kaip žirniais į sieną.
„Pasakykite, ką žmogus be kojų gali padaryti, per mėnesį gaudamas 214 eurų senatvės pensiją ir 56 eurų priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensaciją? Tačiau kiek ir kur besibelstume, Bartelio indekso balai vis tiek per aukšti, vadinasi, nuolatinė slauga nepriklauso. Nors be kojų, bet pašliaužia, reiškia – nepriklauso...“, – sveikatos sistemos ausų nepasiekiančią tiesą kloja Angelė.
Specialistams viskas žinoma
Kairių seniūnijos seniūno pavaduotoja Alma Macijauskienė problemą žinanti. Žinanti ir tai, kad V. Baubai reikia pagalbos – tiek fizinės, tiek psichologinės.
Pavaduotoja kartu su seniūnijos socialine darbuotoja pažadėjo su neįgalų vyrą prižiūrinčios šeimos pagalba pasirūpinti, kad V. Bauba gautų kokybišką neįgaliojo vežimėlį.
A. Macijauskienės teigimu, seniūnija ne sykį dėjo pastangas padėti kojų neturinčiam vyrui: parūpino malkų, skyrė žmonių jo sklypo aplinkai tvarkyti.
Tačiau vyras esantis ūmaus būdo, todėl ne vieną kartą pagalbininkų neprisileidęs, ir apsilankiusios socialinės darbuotojos. Atsisakęs V. Bauba ir pasiūlymo vykti į globos namus.
Irena Simanauskienė, Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja, patikino, kad tokią negalią turinčiam žmogui, kokią turi V. Bauba, be abejonės, turėtų būti skiriama nuolatinė priežiūra. Tačiau tai esą priklauso ne nuo socialinių darbuotojų, o nuo medikų, kurie apskaičiuoja minėtą Bartelio indekso balą.
„Siūlyčiau dar ir dar kartą kreiptis į medikus“, – sakė vedėja.
I. Simanauskienė teigė įpareigojusi Kairių seniūnijos socialinę darbuotoją dar akyliau pažiūrėti į V. Baubos problemas.
„Šitas žmogus niekada nebuvo pamirštas. Ir pažadu, kad darysime viską, kad jam padėtume“, – pažadėjo vadovė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kibirą šulinio vandens šilėniškis į vidų parsitempia šliauždamas.
Šilėniškis Viktoras Bauba abi kojas prarado prieš daugiau nei dešimtmetį. Nesančias kojas, sako, dabar jam atstoja rankos.
Neįgalaus vyro namų aplinka: baisus skurdas ir netvarka.
Labiausiai Viktoras Bauba pasigenda bendravimo. Geriausias draugas – keturkojis.
Bekojo vyro svajonės – kokybiškas vežimėlis.