Naujausios
Žmogus neturi tapti žiurke
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas, dramaturgas, eseistas Sigitas Parulskis interviu „Šiaulių kraštui“ lengvų gyvenimo receptų nedalijo. Ir literatūroje, ir gyvenime rašytojui svarbiausia – dvasinės pastangos, pasirinkimas. „Svarbu keistis pačiam“, – sakė S. Parulskis.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Svarbus dvasinis judesys
– Kuriate esė, romanus, eilėraščius, pjeses. Kuris žanras jums yra artimiausias?
– Nuogos moterys. Kaip man patinka nuogos moterys... Kuo labiau senstu, tuo labiau patinka... Man nerūpi tas žanras. Ir tai yra kaip Dievas – tik įrankis, tik forma. Jeigu turiu tą stebuklingą įkvėpimą, kūrybos džiaugsmą, išgyvenu būties stebuklą, tai man visiškai nesvarbu, kokia forma aš išliesiu savo tą... Tai visiškai nesvarbu. Aišku, krypties reikia. Negali tikėtis, kad kažkas atsitiks savaime.
– Šiauliuose skaitėte ištraukas iš dar neišleisto savo romano apie holokaustą Lietuvoje „Tamsa ir partneriai“. Kaip pavyko įsijausti į šią temą?
– Stengiesi įsijausti į kiekvieną dalyką. Yra nemažai medžiagos, taip pat ir lietuvių istorikų. Skaičiau apie šaudymo epopėją provincijose. Yra daug labai baisios medžiagos, kurios mes nenorime nei matyti, nei girdėti.
Skaičiau liudininko žydo prisiminimus, kaip jis, būdamas vaikas, liko gyvas po šaudymų – išlindo iš po lavonų ir ėjo. Kiek gali tikėti vaiko, kuris jau suaugęs žmogus, įspūdžiais? Jis pasakoja, kad tėvą, motiną, visus iššaudo, o jis lieka gyvas, net nekliudytas. Išlenda iš duobės, chlorkalkėm nubarstytas, ir eina prie žmonių, kurie po šaudymo girti sėdi prie laužo. Eina jų link, o jie ėmę šaukti „Jėzus, Marija!“ – visi išsilaksto, nes jiems baisu, kad eina į juos dvasia, vaiduoklis...
Aš tikrai nepretenduoju būti metraštininkas, teisėjas, prokuroras ar advokatas. Tai – literatūra. Bet man ta knyga buvo reikalinga.
Lankydamasis Londone Antrojo pasaulinio karo muziejuje pamačiau stendą su genocido žemėlapiu, kuriame radau mano gimtuosius Obelius. Ir parašyta: 1941 metai rugpjūčio kažkuri diena, nužudyta 1160 žydų: 112 vyrų, 627 moterys, 421 vaikas. Visi. Per vieną dieną.
Man buvo didelis smūgis. Anksčiau to nežinojau. Miestelyje tuo metu gyveno apie 2000 žmonių.
Dar romanas neišėjo, jau susilaukiau priekaištų, kad tai – konjunktūra, pataikavimas kažkam. Man nusispjaut. Aš tiesiog subrendau tai temai.
– Sako, kad kentėjo ir tie žmonės, kurie girdėjo šūvius, žinojo, kas vyksta, bet nieko negalėjo pakeisti...
– Toks yra mano knygos herojus fotografas. Jis yra priverstas stebėti, bet nieko nedaro. Tarsi esu objektyvus, bet nieko nedarau. Romane jis turi santykių su žydų kilmės moterimi. Ta moteris, sužinojusi, kuo jis užsiima, sako, kad tik žiurkės stebi ir nieko nedaro. Jeigu mes esame žmonės, turime apsispręsti. Mes – ne žiurkės. Aišku, dabar lengva kalbėti, kaip ir ką reikėjo daryti.
Bet man ta pastanga atlikti dvasinį judesį yra labai svarbi. Svarbu keistis pačiam, keisti savo požiūrį.
Intelektualai turi kelti klausimus
– Ko stvertis gyvenantiems Šiauliuose, kad nebūtų sužlugdyti, neišsivažinėtų visi?
– Burkitės į klubus. Nes žmonės nesusikalba tarpusavyje, neranda, kur išsakyti savo minčių. Nori pareikšti nepasitenkinimą, rašinėja kažką internete. Bet internetas yra visatos išeinamoji. Viskas, ką jūs rašote, grįžta jums patiems, nes mes neskaitome.
Mes, žmonės, peržengiame instinktus ir einame toliau, stengiamės mylėti savo artimą. Bet jei tik kas nutinka, kažkodėl išlenda nemeilė. Net toks elementarus dalykas kaip rinkimai staiga supriešina tautą. Viena dalis ima staiga nekęsti kitos dalies. Žmonės bijo prisipažinti, ką jie išrinko.
Aš negirdėjau, pavyzdžiui, kad sakytų balsavau už partiją, kuri mėgsta agurkus. Girdėjau parduotuvėje pokalbį. Vienas klausia: už ką balsavai? Aš prieš pedofilus, – atsako kitas. Pirmasis sako: aš neklausiu prieš ką tu, aš klausiu – už ką? Aš prieš pedofilus – vėl pakartoja. Matyt, žmogui gėda prisipažinti, už ką jis balsavo.
Ar dėl tos vienos bylos reikia kurti partiją? Ar ši partija sutvarkys pedofilus? Kodėl tie žmonės neina ir neprotestuoja prie Katalikų bažnyčios, nes ten pedofilijos atvejų irgi buvo. Kuo jie geresni? Klausimų daugiau negu atsakymų.
– Yra sakančių, kad dėl apverktinos padėties Lietuvoje kalti ir intelektualai, nes jie „stovi po medžiu“.
– Aš rašau knygas, ką dar galėčiau padaryti? Rašytojai negali pateikti atsakymų, pagal kuriuos žmonės imtų ir staiga taptų laimingi.
Intelektualai turėtų kelti problemas, jas analizuoti, svarstyti ir pateikti žmonėms. Žmonės dažnai jaučia, bet negali suformuluoti, kas negerai. Intelektualai gali surasti priežastį, užkabinti struktūrą, parodyti priežasties ir pasekmės ryšį. Tas pats yra ir literatūroje. Literatūros kūrinys irgi panašus į mūsų gyvenimą. Jeigu nevykusi priežastis, tai niekam tikusi ir pasekmė. Rašytojai gali tik kelti klausimus, bet nepateikti atsakymų.
Atsakymus labai mėgsta pateikti politikai. Jie pridaro š..., o paskui sako: mums baigiasi kadencija, prašom, chebra, srėbkit š... patys. Mums jau gana – užsidirbome iki pensijos.
Patys stebisi, patys renka
– Esate rašęs, kad mes nemokame sukti į kairę, bet, regis, jau sukame, jei kalbėtume apie politiką ir rinkimus?
– Pas mus nėra normalios kairiosios jėgos. Darbo partija nėra kairioji. Kažkoks žmogus, susikompromitavęs, sunkiai kalbantis lietuviškai. Ir aš nežinau, ką lietuviai mano apie savo lietuviškumą, patriotizmą. Turėtų būti gėda. Bet žmonės vis dėlto turi teisę rinktis. Skonio reikalas.
– Gal labiau sąžinės? Jeigu žada 1509 litus algos, tai ir balsuoja?
– Bet koks idiotas gali nesuprasti, kad tai – populizmas ir melas? Iš kur tuos pinigus paims? Jau žadėjo vienąkart padaryti rojų Lietuvoje per 111 dienų, bet nepadarė. Labai greitai vadovas pabėgo į Maskvą. Dabar žmonės skėsčioja rankomis ir nesupranta, kas atsitiko. Duodu kelnes pristumti, kad tie, kurie stebisi, patys rinko Darbo partiją. Mūsų politinė kultūra labai žema, kaip ir žmonių sąmoningumas.
– Vilnius balsuoja kitaip nei regionai.
– Nežinau, aš balsavau už dešiniuosius, nors jie man ne visi patinka. Iš principo balsuoju už dešiniuosius, kad nereiktų balsuoti už Darbo partiją. Kairieji man irgi nemalonūs. Tradiciškai. Kairieji istoriškai siejasi su bolševizmu, su Sovietų Sąjunga, nors dabartiniai nebėra tokie, bet pasąmonėje jie yra to seno raugo palikimas.
Žmonių pasirinkimą lemia nepasitenkinimas elementariu kasdieniu gyvenimu. Kai žmogus nebegali susimokėti už šildymą, neturi ko valgyti, griebiasi šiaudo. Desperatiškai ieško išeičių, nori kažko kito. Laimi ekonominis rūpestis, o ne idealai ar mintys apie tėvynę.
Nežinau, ką valdžia daro negerai, bet matau, kad pas mus siaubingai brangus benzinas, produktai, būstas, lyginant su kitomis šalimis. Žmonės tikisi, kad nauja valdžia padarys gyvenimą lengvesnį.
– Politikai po rinkimų išverčia kailį ir pamiršta savo pažadus?
– Tik Jėzus Kristus ir Sokratas – du mano herojai – sutiko numirti dėl savo idėjos. Jie sutiko eiti iki galo, nes būtų veidmainystė skleisti idėjas ir jų atsisakyti.
O mūsų politikai išsižada. Kai išrenki – jis vienoj partijoj, po rinkimų – jau kitoj. Tokį politiką reikėtų įgrūsti į stiklainį ir užpilti marinatu, kad neišlįstų kokius trisdešimt metų.
Mes, lietuviai, mėgstam, kad žmonės būtų apsukrūs. Prasuka kažką, juodąją buhalteriją gerai tvarko, tada – savas. Jeigu sukčių renkame, tai jis ir mus apsuks.
Yra liaudies posakis – neik su velniu obuoliauti. Ir obuolių negausi, ir terbelę prarasi. Bet mūsiškiai vis tiek nori su velniu obuoliauti, nes velnias – patrauklesnis.
Žmogus pradėti keisti pasaulį turėtų nuo savęs. Ką darė Sokratas ir Kristus.
Jono TAMULIO nuotr.
KREDO: Šiauliuose viešėjęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Sigitas Parulskis mano, kad ir literatūroje, ir gyvenime svarbiausia – dvasinis judesys.
MISIJA: „Rašytojai negali pateikti atsakymų, kuriuos žmonės imtų ir staiga taptų laimingi. Intelektualai turėtų kelti problemas“, – sakė Sigitas Parulskis.
PASIŠVENTIMAS: „Tik Jėzus Kristus ir Sokratas – du mano herojai – sutiko numirti dėl savo idėjos“, – akcentavo Sigitas Parulskis.
