Naujausios
Žingsnelis po žingsnelio
– Tai kokia ta Prezidento Gitano Nausėdos prieš bemaž penkerius metus žadėta gerovės valstybė?
– Vargo vis dar labai daug. Džiaugiuosi tik, kad Prezidentas bent davė siekiamybę tos valstybės gerovės. Įsivaizduokite, koks nuostabus dalykas, kai kiekvienas žmogus savo viduje turi siekiamybę, o čia dar ir bendrą visai tautai. Kaip sakoma, nors žinai, kad reikia kažko siekti. O kol sieki, susiduri ir su vargu, ir su ašaromis, ir su džiaugsmais. Čia kaip kava – trys viename.
Simptomų, kad mes pakeliui į gerovės valstybę, gerai paieškojus, tikrai galima atrasti. Mūsų „Motinos Teresės šeimų namuose“ gyvena mamos arba tėčiai su savo vaikais, arba mamos ir tėčiai su vaikais, kurie turi tam tikrų sunkumų. Ir nė vienas čia neapsigyveno šiaip sau sugalvojęs – pas mus gyvena tik tokie žmonės, kurie čia atsiduria vaiko teisių apsaugos tarnybos arba socialinių darbuotojų, įžvelgusių, kad šeimai, kurioje auga vaikai, reikia pagalbos arba vaikams toje šeimoje darosi nebesaugu, vadybos dėka. Dabar niekas vaikų iš karto neatskiria, drastiškų veiksmų nėra, o ieškoma būdų, kaip ir kiek įmanoma gelbėti šeimą. Ir čia jau yra valstybės gerovė! Nes aš visada sakydavau: šunis sutvarko, šiukšles sutvarko, kiek visko sutvarko, tik niekaip negali sutvarkyti, kad vaikai kuo ilgiau liktų su savo tėvais! O ėmė ir sutvarkė!
– Taigi jūs tiesiate pagalbos ranką ne vien vaikui, o ir visai šeimai.
– Tarp mūsų gyventojų – daugiausia su intelekto negalia (seniau – protinis atsilikimas – aut. past.), tokių, kurie neturi socialinių įgūdžių: nei buities, nei higienos, nei visų kitų. Net neįgalumo patys nesusitvarko, nes iki pilnametystės augo apleisti arba socialinėje įstaigoje, kur už juos viskas buvo padaryta. Maža to, nemaža dalis įklimpę skolose. Ką jau kalbėti, kad tinkamai prižiūrėtų savo vaikus.
Atvažiuoja pas mus su vienu maišeliu, pusplikiai, tik su vaiku ant rankų, be menkiausių pajamų, nes nesugeba susitvarkyti dokumentų, be namų. Baisi intelekto negalia. Skurdas. Materialus skurdas dar mažesnė problema, didesnė – dvasinis skurdas: nieko nenori, nemato, nesidomi, nežino, nemoka, o kartais dar ir priklausomybė!
Kai tokios mamos arba tėčiai su vaikais pas mus nukreipiami, mes mokome juos socialinių tėvystės įgūdžių. Padedame susitvarkyti dokumentus, kad gautų išmokas už vaikus, neįgalumą, kitas. Dirbame, kad mamos pačios pavalgyti ir vaikus pamaitinti išmoktų. Pas mus kiekvienas savarankiškai gamina valgį. Bet kartais, jei yra reikalų, mūsų gyventojai gali pasiimti sriubos iš įstaigos virtuvės ir pamaitinti vaikus. Labdaros žmonės mums prineša. Mokomės dirbdami socialinėse dirbtuvėse. Mūsų gyventojai asmeninėms reikmėms turi išgyventi iš pinigų, kuriuos gauna už vaikus, pašalpas, išmokas ir t. t. Mes tik padedame jiems racionaliai paskirstyti pinigus, žinoma, jei mama arba tėtis pasirašo tam sutikimą.
Pas mus iš miesto ateina ir buvę mūsų gyventojai, šiaip moterėlės. Ateina bėdžių. Vienas ateidavo, kuris lauke miega, kapinėse. Geranoriškai galėtume jį įtraukti į socialinę reabilitaciją, padėjome, kad gautų neįgalumo pašalpas, pas mus pavalgydavo. Tik jis nieko dirbti nenori, gyventi nakvynės namuose nenori, eina prašydamas pinigų prie bažnyčių, prie prekybos centrų, ir dar girtas. Ir padėk tokiam. Aš galvoju, kažin kokia materialinė gerovės valstybė bebūtų, jei yra dvasinis skurdas, nieko nepadarysi.
Papasakosiu dar vieną situaciją. Viena mūsų gyventoja, turinti vidutinę negalią, visą laiką gyveno su mama, ir mama viską darydavo už ją, nemokydama socialinių įgūdžių. O čia ji vaikučio susilaukė. Pas mus atvyko po motinos mirties, nes visiškai nemokėjo viena tvarkytis, ką jau kalbėti apie vaiko priežiūrą, jei pati apie elementarią higieną supratimo neturėjo. Mūsų darbuotojai su ja dirba, ir jai jau trečius metus pratęstas mūsų paslaugų teikimas. Bet sakykite, kur tokiam žmogui dėtis paskui, kai Savivaldybė nebefinansuos išlaikymo? Taip, yra savarankiško gyvenimo namai, kur vienam žmogui duoda kambarėlį su bendra virtuve. O kur dėtis intelekto negalią turinčiam žmogui su vaiku? Va, tau ir gerovės valstybė. Galvoju, būtinai reikia savarankiško gyvenimo namų, kuriuose galėtų gyventi žmonės su socialinių įgūdžių stoka ir jiems būtų padedama auginti vaikus iki 18 metų. Gražiai dabar suremontuoja, išgražina namus – tai gerai, bet kur tokiems žmonėms gyventi? Estijoje tokie namai yra, kiekvieną dieną ten ateina darbuotojas, padeda.
– Galima nuspėti, kad tokios įstaigos, kaip jūsų vadovaujami „Motinos Teresės šeimų namai“, tikras perliukas miestui ir visai valstybei.
– Tiesiai pasakysiu, jeigu mes nepriimtumėme žmonių iš visos Lietuvos, mūsų įstaigai jau būtų aleliuja. O miestui nelabai tai ir rūpi. Atrodo, toks miestas didelis, o gyvena tik dvi mamos iš Šiaulių – viena su trimis vaikais, ir viena su vyru ir vaiku. O ta šeima pas mus atsidūrė labai įdomiai. Problema, kad mama po avarijos yra visai neįgali, nevaldo nei kojų, nei rankų – visur jai patarnauja sugyventinis. Jie Šiauliuose nuomojosi butą, bet savininkas pareiškė, kad jį parduoda ir paprašė išsikraustyti. Socialiniai darbuotojai juos išvarė iš Šiaulių į Žagarę, pas tos moters artimuosius. Man Žagarės socialinė darbuotoja skambina ir sako, kad toje šeimoje visi pijokai, o tai moteriai pagalbos reikia. Klausia, ką daryti? Sakau, aš turiu laisvą kambarį. Taip jie ir parvyko. Ir įsivaizduokite, nueinu į miesto Socialinių paslaugų skyrių su dokumentais, o man ir sako: čia ne sanatorija – už moterį mokėsime, o už vyrą – ne. Dieve, Dieve sakau...
Bet čia vėl nauja gerovė! Yra paskirtas atskiras darbuotojas, kuris poreikius vertina. Šiauliuose toks darbuotojas yra, ir jis atėjo į vietą, į tą šeimą. Kai pamatė tos moters poreikius! Dieve, tą jos sugyventinį reikia ant rankų nešioti – ir sauskelnes keičia, ir moterį neša į antrą aukštą, nes pas mus nėra galimybės vežimėliu užvažiuoti į antrą aukštą, kur jų kambarys, ir kitaip patarnauja. Juolab kad moteris ne tik kojų, bet ir rankų nevaldo.
Kai tos šeimos poreikius įvertino, buvo paskirtas finansavimas ir vyro gyvenimui. Bet tik dviem mėnesiams. O žmogelis antstolių sąrašuose, nes jis neturi, kaip dirbti ir negali skolų atiduoti. Ir pašalpos nesusitvarkęs. Visų problemų per du mėnesius neišspręsti. Mes kiek galėsime, tiek padėsime. Bet kur šeimai dėtis paskui? Ji gauna neįgalumą ir slaugą, jų pajamos visiems trims – apie 1 000 eurų. Buto nuoma mieste dabar kelis šimtus kainuoja, o jie su savo pajamomis galėtų nuomai skirti gal tik 50 eurų.
– Savivaldybė gal taupo ir neskuba pas jus apgyvendinti žmonių.
– Mes turime laisvų patalpų, bet už jas negauname pinigų, nes esame nevyriausybinė organizacija. Mūsų Savivaldybei nerūpi, kaip mes išsilaikysime, tik kelia reikalavimus: tiek turi būti socialinių darbuotojų, tiek kitų. Užtat mums ir reikia, kad būtų pilni kambariai. Džiaugiuosi, kad kitos šalies savivaldybės dosnesnės ir dažnai kreipiasi į mus dėl savo šeimų su vaikais apgyvendinimo. Pabrėžiu, kad visi mūsų kambariai skirti tik mamoms ar tėčiams su vaikais, pas mus kitokie ir negali ateiti. Viena mama gyveno net su šešiais vaikais ir vienas tėvas su penkiais vaikais. Apskaičiavome, kad nuo 2015 metų pagalbą esame suteikę daugiau negu 200 mamų su vaikais iš visos Lietuvos.
Dabar pas mus 13-oje kambarių gyvena 15 suaugusių žmonių ir apie 20 vaikų.
Pagalba – ne visiems
– Nuo alkoholio, narkotikų priklausomi asmenys su vaikais – irgi jūsų klientai?
– Priklausomybė – baisus dalykas, kad ir kiek tuo klausimu dirba socialiniai darbuotojai ir vaikų teisių specialistai. Tokias dvi šaunias mamas turėjome, bet, va, išėjo su vaikais į miestą, užgėrė...
Jei jau einame gerovės valstybės link, tai galvoju, kiekviename mieste, kiekvienoje seniūnijoje turėtų būti galimybė reabilitacijai. O kaip dabar būna? Atrodo, paguldys į ligoninę detoksikacijai, ir ligonis pasveiks. O jis pirmu taikymu išeina į kabaką. Nieko nepadarysi, žmogus silpnas. Norint pakelti žmogų iš dugno, reikia didelių pinigų ir pastangų. Vat šito mūsų gerovės valstybėje dar labai labai trūksta.
Pavyzdžiui, buvo atvežta pas mus viena mama, kuriai taikytas priklausomybės gydymas metadonu, kitaip sakant, pagal metadono programą. Gydo jis ar negydo? Norint pagyti pagal metadono programą, žmogus turi būti reabilitacijos centre, priežiūrimas. Mes tokios programos neturime, pas mus socialinių įgūdžių, motinystės, tėvystės, mamų klubas, buities, darbinių įgūdžių. Todėl mes tik žiūrėdavome, kad ta metadono programos dalyvė vaistus išgertų.
Pas mus yra viena mama, kuri turėjo problemų dėl narkotikų. Ji jau pradėjo dėti pastangas, kad pakiltų – mes siunčiame į anoniminius klubus, o savanoriai tuo laiku jos vaiką prižiūri. Džiaugsmas, kad ji kabinasi į gyvenimą, turi dvasinį vadovą, nors po gimdymo pas mus atvažiavo apsvaigusi. Dabar pati negali patikėti, kad žmonės taip gali pakilti. Aš tikiu, kad čia bus sėkmės istorija, nes moteris mūsų paskatinama deda pastangas. Kaip sakau, vienas žingsnelis į priekį ir penki atgal, bet tu vis tiek privalai tą žingsnelį dėti.
– Smurto aukos su vaikais galbūt pas jus irgi randa prieglaudą?
– Dauguma smurto aukų, kurios man skambina, yra protingi žmonės. Bet mes niekuo negalime jiems padėti, mums niekas už tokias paslaugas neapmoka. Bazė tam nėra paruošta. Aš, jei turiu laisvų vietų, vis tiek priimu ir be apmokėjimo – kur žmogui su vaikais dėtis, jeigu pabėgo nuo girto smurtautojo tik su rankinuku ir dokumentais.
Niekas už patyrusį smurtą mums neapmoka. Atseit problemos nėra, nes auka yra protinga, gali eiti nuomotis, gyventi pas gimines. Pernai pas mus iš Kauno moteris atvyko – ji ištisai verkė, tokia palaužta buvo, jos dukra buvo vienuoliktokė. Apie kokius čia apmokėjimus kalba? Žinojau, kad neapmokės. Gyveno jos pas mus mėnesį, sustiprėjo, mama susirado pardavėjos darbą, „Caritas“ abiem padėjo, pas mus žmonių suneštų daiktų, drabužių pasiėmė.
O pernai skambina man Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Sako, policija rado ant kelio urugvajietę. Pabėgusi nuo smurtautojo. Kur ją padėti? Ką daryti? Pas mus kaip tik buvo visi kambariai pilni ir dar salėje dvi mamos. Prisiminiau, kad atostogauti išeinu, tai daviau savo kabineto raktą. Ji iš mūsų labdarų apsirengė – tokia graži moteris! Parodžiau, kad yra socialinės dirbtuvės. Susikalbėti negalėjome, nes ji tik portugališkai kalbėjo, tai pirštais susirodėme. Į mūsų virtuvę ateidavo pavalgyti, dirbo. Paskui atvyko iš ambasados ir jai padėjo išvykti į savo šalį.
– Nepaisant to, kad, kaip minėjote, esame pakeliui į gerovės valstybę, problemas klojate vieną po kitos.
– O kas yra ta valstybės gerovė? Jos pradžių pradžia, aišku, yra socialinė sritis. Reikia pripažinti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija gerai dirba nuo ministro Lino Kukuraičio laikų. Socialinė sritis plėtojama, socialiniai darbuotojai, vaikų teisių apsaugos specialistai akylai stebi situaciją, o pastebėję problemas bando jas spręsti. Neseniai paskambino vaikų teisių specialistė, paprašė apgyvendinti mamą su trimis vaikais. O mes kambarių tokiai šeimai neturime. Specialistė rankų nenuleido, mandagiai pasakė: mes ieškosime, kur galėtume juos apgyvendinti. Tai pats gražiausias gerovės valstybės liudijimas.
