Naujausios
ŠIAULIAI: UŽDUMBLĖJUSIŲ SMEGENŲ ZONOS (2)
Tęsiame rašinių ciklą apie apleistas Šiaulių zonas, kurias kitos kartos kūrė su meile ir paliko miestiečių poreikiams. Šįkart su architektu Algimantu Černiausku sukame į senąjį miesto parką.
Zubovų parkas pasmerktas sunykti
Grafų Zubovų kurtas ir miestui dovanotas parkas miesto valdžių buvo pasmerktas degradacijai ir, anot pašnekovų, virto siaubinga, klaikia, tamsia, nykia, apleista erdve, kuri labiau atstumia, o ne traukia.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Sujaukta kultūros vertybė
Kaštonų alėja pro „Aušros“ skulptūrą, prie kurios niekas niekada neneša gėlių ir nesėdi ant suoliukų (nes, architekto Algimanto Černiausko manymu, skulptūra “ne rekreacinė“, o be to kurta visai kitai erdvei), vienu pagrindinių išgraužto cemento taku einame į senąjį parką, dar vadintą Zubovų, Karolio Požėlos, Didždvario.
Beveik vidury tako stūkso trikamienė liepa. „Tai rodo, kad parko alėjų sistema po karo buvo sujaukta ir liko nesutvarkyta“, — sako architektas.
Žinoma, atkurti dvarą, kaip pilną vertybę, anot A. Černiausko, nebeįmanoma, nes dar prie Zubovų palikuonių XX amžiaus pradžioje per parką buvo nutiesta dabartinė Aušros alėja, prakirsti vartai, pastatytas bankas, o parkas tapo ne reprezentaciniu rūmų parku, bet miesto dalimi.
Tačiau dabar, pastebi A. Černiauskas, ši miesto dalis į parką mažiausiai panaši. Stichiška takų sistema, neaiškiose vietose išdygę suoliukai, tebestovintys per pusę nulaužti medžiai, neprižiūrimos buvusių „lyg ir gyvatvorių“ liekanos.
„Parkas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, o tai dar labiau kompromituoja — parko vertės mes nematome“, — stebisi architektas.
Čia nėra žalių vejų — viskas skendi niūrioje paunksmėje. Išskyrus vienui vienintelę nupjautą aikštelę už Menų fakulteto, buvusių Zubovų rūmų.
Aikštė be funkcijos
Nors ši aikštė, dar kitaip vadinama stadionu, priklausytų miestui, ją prižiūri Menų fakulteto darbininkai. Per miesto gimtadienius kelis kartus čia buvo pastatyta scena, vyko džiazo koncertai, šiauliečiai ėmė džiaugtis nauja miesto erdve. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.
Dabar pačiame aikštės viduryje, vietoj kažkada buvusios gėlių klombos, lyg instaliacija, stūkso šiukšlių dėžė.
Architekto A. Černiausko manymu, ši aikštė — puiki natūrali erdvė, jau pritvinkusi kultūros vyksmui, belieka tai įvardyti. Arba reikia turėti tikslą ir palaipsniui jį įgyvendinti. Tik reikia tuo užsiimti.
Rekreacinė, edukacinė funkcija
„Jei centrinis miesto parkas savo dydžiu ir vieta labiau tiktų triukšmingiems, atraktyviems dalykams, tai senasis parkas turėtų atlikti gryną rekreacinę, galbūt edukacinę funkciją, — sako A. Černiauskas, — Tai turėtų būti tvarkingo ir ramaus poilsio vieta, kur galėtum ramiai pasėdėti per pietų pertrauką. Čia galėtų vykti koncertai, rytiniai pabuvimai vaikams“.
Architekto manymu, senajame miesto parke reikėtų išlaikyti aukštesnį kultūros lygmenį: jei koncertai — tai tegul groja pučiamųjų orkestras, džiazas ar bliuzas. Arba, pavyzdžiui, galėtų lankytis vaikų vežimo teatras.
Laiptai į niekur
Einant į parką gilyn, matyti teniso klubui „Senas parkas“ priklausantys teniso kortai — bene vienintelė sutvarkyta parko erdvė. Jais, tiesa, gali naudotis tik klubo nariai, tačiau dažniausiai šie kortai tušti.
Leidžiantis dar viena terasa žemyn, laiptais, vedančiais į žaliuojančią dobilieną — tarsi į niekur, atsiduriame kažkada buvusioje vaikų žaidimų aikštelėje, kur tarybiniais laikais stovėjo namelis-gaidys, karuselė, iš to laiko išlikęs betono tiltelis, vedantis virš tako.
Trys sugadintos čiuožyklos-drambliukai akivaizdžiai nenaudojamos. Parke — jokios gyvybės.
„Iš esmės viskas gražiai nuterasuota, tik gaila, kad laiptai veda į niekur — į kažkokį šabakštyną“, — sako A. Černiauskas.
PASKIRTIS: Laiptai į niekur. Dar sovietmečiui ši parko terasa buvo skirta vaikams. Šiuo metu centre gyvenančios šeimos su vaikais turi dalintis dviviete vaikų žaidimo aikštele bulvare.
DEGRADACIJA: Šiaulių miesto parkas, kurtas ir puoselėtas grafų Zubovų, džiugindavęs miestiečius ir tarpukariu, ir sovietmečiu, Šiaulių valdininkų buvo pasmerktas degradacijai.
NEPRIEŽIŪRA: Nulūžusio medžio stimburys ir šakų krūva taip ir stirkso likimo valiai paliktame centriniame miesto parke.
POŽIŪRIS: Vienintelė švariai nupjauta aikštė — už Menų fakulteto, nes ją prižiūrėti apsiėmė universitetas. Tačiau vietoj Zubovų rūmus kažkada puošusios gėlių klombos, dabar vidury menininkų aikštės įtaisytas šiukšlių maišas.
VERTYBĖ: „Parkas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, o tai dar labiau kompromituoja — parko vertės mes nematome“, — stebisi architektas Algimantas Černiauskas.
IŠ PARKO ISTORIJOS
Parkas alsavo gyvybe
Zubovų dvaro sodybos komplekso dalis — parkas, kuris, spėjama, pradėtas kurti XVIII amžiaus pabaigoje, visada alsavo gyvybe.
Šiaurės vakarinėje dalyje pasodintas vaismedžių sodas. Nuo sodo parką skyrė alėja, XX amžiaus pradžioje pradėta vadinti Kaštonų alėja. Senieji kaštonai apie 1940-uosius metus išdžiūvo, šiandien žaliuojantys medžiai pasodinti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Parko išplanavimas buvo taisyklingo stačiakampio formos. Rūmų kiemą puošė apvali medžių ir krūmų klomba, įrengta prieš pagrindinį fasadą.
XIX amžiaus antroje pusėje buvo paruoštas naujas, angliškasis parko apželdinimo projektas.
Tuo metu parkas buvo puikiai prižiūrimas. Šiaulių visuomenė už nedidelį mokestį buvo įleidžiama pasidžiaugti krūmų ir gėlių kompozicijomis. Didelė dalis Didždvario sodybos su parku buvo aptverta mūrine tvora.
Grafo Nikolajaus Zubovo pastangomis, aktyviai dalyvaujant apskrities dvarininkams, XIX amžiaus II pusėje senajame parke, didelėje aikštėje prie Mintaujos kelio buvo organizuojamos žemės ūkio parodos, šiam tikslui parke specialiai pastatyta vasaros auditorija su estrada ir sėdimomis vietomis publikai.
1922 metais Zubovai 3,6 ha parką padovanojo miesto visuomenei su sąlyga, kad jis bus pavadintas grafų Nikolajaus ir Aleksandros Zubovų vardu ir naudojamas kaip viešas miesto parkas. Vėliau jis buvo praplėstas, naujojoje dalyje įrengtos dvi teniso aikštelės, numatyta įrengti vasaros teatrą ir vaikų aikšteles. Tarpukariu parkas miestelėnų buvo labai mėgstamas ir vasarą pilnas žmonių. 1934 metais jame buvo įrengtas garsiakalbis, kuriuo vakarais transliuodavo Kauno radijo programą ir muzikines laidas. Po karo parkas pavadintas Karolio Požėlos vardu ir buvo mėgiama šiauliečių laisvalaikio pramogų vieta.
Parengta pagal „Aušros“ muziejaus informaciją
KULTŪRA: Publika klausosi choro Šiaulių miesto parke. Nuotraukos autorius S.Ivanauskas, 1944 metai.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
NUOMONĖS
Išvaikė parko plenerą
Virginijus KINČINAITIS, menotyrininkas, vienas skulptūrų plenero miesto parke sumanytojų:
— Miestas, kuris negerbia ir nepuoselėja savo parko, negali vadintis miestu.
Iš mūsų parko sampratos matyti, kad Šiauliai dar nesugeba savęs tapatinti su miestu, todėl miesto centre turime ne parką, o siaubingą, klaikią, tamsią, nykią, apleistą erdvę, kuri labiau atstumia, o ne traukia. Tai yra miškas, eksibicionistų slėptuvė, nunykusios žolės ir nykstančių medžių sangrūda, tamsus ir drėgnas šešėlių labirintas.
Manau, Savivaldybės tarybos sprendimo dėka galėtų kažkas pradėti judėti, bet pasižiūrėjęs į tarybos narių veidus, matau nedaug perspektyvų, kad būtų pradėta samprotauti apie tokį dalyką.
Aišku, man skauda širdį dėl to parko. Todėl prieš kelerius metus su bendraminčiais ėmėmės „Kontrapunkto“ — metalo laužo skulptūrų plenerų — projekto, kuris tęsėsi penkeris metus, buvo visiškai unikalus ir bent parko pakraščiuose pagyvindavo erdves.
Bet kadangi parkas buvo neprižiūrimas, skulptūros apaugdavo žolėm, o miesto valdžia nepriėmė jokio sprendimo, tik kritikavo. Miesto politikai nerado vietos ir būdų, kaip skulptūras, kurias kūrė talentingiausi menininkai iš užsienio, Lietuvos, Šiaulių, panaudoti ar išsaugoti. Mus vaikė į visas puses, reikalaudavo po kelių savaičių skulptūras išvežti, nesuteikė galimybės išpirkti tas skulptūras, todėl menininkų širdims plyštant iš skausmo, turėdavome grąžinti jas atgal į metalo laužą.
Toks valdžios požiūris ne tik į menininkus, bet ir į visus miestiečius. Ar kam svarbu, kad dešimtys tūkstančių jaunų šeimų centrinėje miesto dalyje turi vieną dvivietę vaikų žaidimo aikštelę, kai pats parkas galėtų būti didžiulė žaidimo aikštelė?
Išganymas — struktūrinių fondų pinigai
Vaidotas JANULIS, Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas:
— Pagal investicinį projektą iš Norvegų fondų baigėme susitvarkyti Zubovų rūmų rūsius, prieigas, drenažo sistemą, projektas sėkmingai baigiasi. Tačiau girdėjome, kad bus skiriami 268 milijonai litų dvarų ir parkų atgaivinimo projektams — manome, kad čia būtų idealus variantas Zubovo dvarui ir parkui sutvarkyti. Jei savivaldybė nesuskubs, planuoju pats kreiptis į miesto valdžią, inicijuoti projektą, kad gautume struktūrinius pinigus. Tai būtų išganymas.
Artimiausiu metu ketinu vykti pas Kultūros ministrą A. Gelūną pasišnekėti dėl finansavimo. Ir apie parką kalbėsiu.
Parkas — už borto
Bronius RUDYS, Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotojas, menininkas:
— Miesto parkas yra tarsi už borto. Apie infrastruktūrą, kultūrinį vyksmą, meninius akcentus nepagalvota. Iš vietų sąrašo, kur galėtų būti renginiai, parkas išbrauktas. Gamtiniu požiūriu ne ką geriau — saulės deficitas, grėsmę keliančios šakos, niūruma. Pradžiai užtektų gražios pievos, kur patektų saulės spinduliai. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė savivaldybės skverelis — užteko kokybiškai parengti žemę ir atsirado patraukli erdvė.
Tuo tarpu šis parkas miesto valdžios buvo paliktas kaip natūralus gamtos draustinis, kuriame niekas nieko nedaro.
Redakcijos archyvo nuotr.
