
Naujausios
Žydų pavasario šventė – su nerauginta duona
Šiemet susilieja trijų religijų klajojančios pavasario šventės, dėl įvairių skaičiavimo sistemų įprastai švenčiamos skirtingomis datomis. Sekmadienį Velykas kartu švęs katalikai ir stačiatikiai, tuo pat metu žydai švenčia gilias istorines šaknis turinčią Pesach. Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovai pasakoja, kuo ypatinga jų šventė, kurioje taip pat valgomi kiaušiniai.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Svarbios ritualinės vakarienės
Pirmadienį nusileidus saulei žydai visame pasaulyje pradėjo švęsti jiems vieną svarbiausių švenčių Pesach. Izraelyje šventė trunka savaitę, o išeivijos žydai ją švenčia aštuonias dienas. Kasmet šventė prasideda skirtingu laiku, kuris apskaičiuojamas pagal Mėnulio kalendorių.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas atkreipia dėmesį, jog šventė dažnai vadinama „žydų Velykomis“, tačiau jos esmė visiškai kitokia – tai žydų išėjimo iš Egipto minėjimas.
Pesach hebrajų kalba reiškia „aplenkęs“, „praėjęs pro šalį“, nes primena biblinę istoriją, kurioje pasakojama apie dešimt „Egipto bausmių“. Žydų namus, išvakarėse pažymėtus paaukoto avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė nepalietęs gyventojų, o egiptiečių naujagimiai tąnakt mirė. Po šios bausmės Egipto faraonas skubiai sutiko paleisti žydų tautą iš Egipto vergijos.
„Žydai išėjo iš vergijos, bet vergiškas mentalitetas buvo likęs. Per dykumą ėję žmonės verkė, pyko, kodėl reikėjo bėgti, kad visai neblogai gyveno. Mozė juos 40 metų vedžiojo po Sinajaus dykumą, kad gimtų naujos kartos, laisvi žmonės, pamiršę vergovę“, – pasakojo J. Buršteinas.
Pasak jo, šią vergiško mentaliteto paralelę galima taikyti ir kai kurių žmonių sovietmečio ilgesiui, kada jie ima verkšlenti, kaip esą anuomet buvo gerai, o dabar – sunku. Tą patį jausmą turėjo ir žydai, išėję iš Egipto.
Pesacho šventės šventimas prasideda vakariniu ypatinga šventine ritualine vakariene, vadinamuoju sederiu. Ypač iškilmingi yra pirmasis, antrasis ir paskutinis šventės vakarai.
Pirmuosius du vakarus pasakojama išėjimo iš Egipto istorija. Tradiciškai stalo priekyje sėdi šeimos galva ir skaito išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentą, maldas, liturginių himnų rinkinį, vaikams užduodami klausimai.
Macai – per 18 minučių
Pesachos savaitę valgomi ritualiniai patiekalai, simbolizuojantys įvairius biblinės istorijos aspektus. Per Pesachą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona vien iš miltų ir vandens, vadinama maca. Tai lyg priminimas, kad faraono paleisti žydai skubėdami iš Egipto nespėjo suraugti tešlos ir turėjo valgyti sausus papločius, keptus ant karštų akmenų.
Rodydama Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariams paruoštus macus iš Jeruzalės ir Amerikos bendruomenės administratorė Antonina Gainulina pasakoja, jog macų kepimo procesas ypatingas.
Tešlą macams reikia saugoti nuo visko, kas gali sukelti joje rūgimą. Kepti reikia labai greitai – procesas turi užimti ne daugiau kaip 18 minučių. Pramoniniu būdu gaminant macus kai kurie kepėjai po kepyklos patalpą net važinėja riedučiais, kad suspėtų laiku.
„Kada aš buvau mažiukas, kokių 5–6 metų, sovietmečiu buvo uždrausta švęsti Velykas. Atsimenu, viename rūsyje susirinkdavo keletas žydų ir kepdavo macus. Mažas skylutes ant macų jie darydavo naudodami laikrodžių tekinukus“, – prisiminė J. Buršteinas.
Tradiciškai visą šventės laiką draudžiama valgyti raugintą duoną ir kitus raugo turinčius produktus, vadinamus chamec. Prieš Pesach vyksta namų švarinimas, kuomet visas raugintas maistas sudeginamas. Šių tradicijų iki šių dienų ypač laikosi Izraelyje gyvenančios šeimos.
J. Buršteinas pasakoja, jog prieškariu lietuvių žydų bendruomenė buvo labai religinga, laikėsi šių tradicijų. Žydai, turintys parduotuves, užuot chamec produktus, tokius kaip duona, batonas ar degtinė, sunaikinę, juos paskolindavo kaimynams, o po šventės atsiimdavo.
Litvakų patiekalai iš silkės
Pirmojo sederio, šventinės vakarienės, metu ant stalo padedamas sūrus vanduo, kuriame mirkomos virtas kiaušinis, simbolizuojantis vaisingumą, gyvybę ir atsinaujinimą. Taip pat valgomos aitrios daržovės, krienai. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas, kartumas – jų kančias.
Specialioje lėkštėje padedamas gabaliukas mėsos, dažniausiai vištos kakliukas, karti žolė. Valgomas saldumynas charoset, tirštas mišinys iš trintų obuolių, riešutų, cinamono, pasaldinto vyno. Jis primena molį, iš kurio izraelitai Egipte gamino plytas.
Lietuvoje dažnai gaminamas patiekalas macc kneidlech – sultinys su iš macų miltų pagamintais kukuliais. Jie gali būti daromi „su dūšia“, t. y. viduje su vištienos spirgučiais, kepintais svogūnais.
J. Buršteinas pažymi, jog ant jo šeimos stalo būtinai būna kapota silkė foršmakas, priklausomai nuo šeimininkės gaminama su obuoliais, svogūnais ar kuo kitu. Litvakai turi labai daug receptų su silke įvairiais pavidalais, nes XIX–XX a. pr. tai buvo pigiausia žuvis.
Ant šventinio stalo įprastai būna farširuotas karšis, vištos kepenėlių paštetas, patiektas floimen cimes – avienos arba jautienos troškinys su slyvomis, morkomis. Šių patiekalų litvakai buvo išmokę ir lietuvius, o jo tėvo gimtinėje per Pesach macus valgydavo visas kaimas.
Šventė prasidėdavo vyno taurės laiminimu, kiekvienas per vakarą privalo išgerti ne mažiau nei keturias taures. Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos.
Pasak J. Buršteino, Pesach yra tradicinė šeimos šventė, vaikystėje pas juos namuose susirinkdavo visa giminė. Pasaulietinę šventę Šiaulių apskrities žydų bendruomenė švęs šeštadienį, vakarienėje dalyvaus buvęs šiaulietis, profesorius habilituotas daktaras Markas Petuchauskas, planuoja atvykti Izraelio ambasadorius Amir Maimon.
J. Buršteinas pripažįsta, jog Šiaulių apskrityje tipinių labai religingų žydų nėra, daugumos ritualų šeimos laikosi tiesiog tradiciškai, tačiau stengiasi juos puoselėti ir išsaugoti, priminti vaikams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės administratorė Antonina Gainulina ir pirmininkas Josifas Buršteinas laiko vieną svarbiausių Pesach šventės simbolių – rankomis pagamintą macą.
Per Pesachą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona vien iš miltų ir vandens, vadinama maca. Ją Šiaulių apskrities žydų bendruomenė gavo iš Jeruzalės ir Amerikos.