
Naujausios
Kubos kasdienybė nustebino
Palangiškis Aurimas Gečas kartu su bičiuliais grįžo iš Kubos, te per porą savaičių dviračiais numynė beveik 800 km. Ketvertukas iš Palangos didelį pliusą Kubai duoda ir už patogų susisiekimą dviračiais. Tačiau Kubos kasdienybė stebino.
Ligita SINUŠIENĖ
„Vakarų ekspresas“
Gyvybingi kaimai
Aurimas Gečas ne kartą pokalbio metu pamini, kad kubiečiai – visąlaik besišypsantys, laimingi ir tikrai laimingesni už mus, lietuvaičius, net jei ir nieko neturi. Tačiau tai – bene vienintelis Kubos privalumas. Na, dar gyvybingi kaimai su klegančiais vaikų būriais.
„Važiavau į Kupiškį, tad teko pravažiuoti daug mūsų kaimų – jie išmirę, o Kuboje po kiekvieną kaimą laksto būriai vaikų. Nuolat pamatai kokius trisdešimt jų bėgančių iš mokyklos ar dar iš kur. Žmonės ten dirba kolūkiuose, augina didžiulius laukus cukranendrių, laisvai vaikštinėja kiaulės ir karvės. Su draugais paskaičiavome, kad tikriausiai pusė iš daugiau nei 11 milijonų Kubos gyventojų gyvena būtent kaimuose“, – sako A. Gečas.
Palangiškius maloniai nuteikė vietinių gyventojų paslaugumas ir draugiškumas.
„Pamatę turistus visi šaukia, sveikinasi iš tolo. Ypač vaikai, bet rėkia ir suaugusieji, mojuoja. Veda žmogus jautį, jeigu žvilgsniai susitiko, iš karto sveikinasi. Iš tiesų visose šalyse taip yra, tik Lietuvoje – ne“, – sako pašnekovas.
Arba motociklas, arba automobilis
Kuboje patogu keliauti dviračiais.
„Dviračių takai ten net nereikalingi, jų ir nėra, bet automobiliai pravažiuoja labai retai, tai nereikia saugotis. Tiesiog malonumas minti, ypač provincijos keliais, – aiškina A. Gečas. – Bet jeigu jau koks ZIL'as pralekia, palieka tokį juodą dūmų kamuolį, kad prireikia kokių 5 minučių, kol iš jo išminame. Apie ekologiją, matosi, ten niekas negalvoja. Ir fabrikai rūksta labai smarkiai – niekas nekreipia dėmesio.“
Kodėl palangiškiai renkasi kelionę būtent dviračiais?
„Smagu – važiuoji per kaimus, pajauti, kaip jie gyvena. Valgom visokių kaimelių kavinėse. Iš vidaus šalį pajunti“, – paaiškina.
O dviratininkų sutiko ne vieną. Ir turistų, ir vietinių. Svarsto, kad tikriausiai dviračių kubiečiai gali turėti kiek panorėję. Netgi penkis kartus teko atsikratyti įkyrių kubiečių, primygtinai prašiusių parduoti dviračius.
„Jie tokių negali nusipirkti, bet mažai už mūsiškius siūlė – tik 200 eurų“, – juokėsi Aurimas.
Kitaip yra su didesniu turtu. Šeimai – vienas namas arba butas, vienas automobilis arba motociklas ir sodas arba sodyba.
„O kambarių nuoma ir baras – tikriausiai vienintelis verslas, kurį valdžia oficialiai leidžia turėti. Tačiau niekas nenuomoja daugiau nei 2 kambarių. Matyt, tik tiek ir tegali. Ir netgi ne visuose kambariuose būna po atskiras lovas“, – sako pašnekovas.
Nuomojami kambariai tvarkingi, kiekvienas – su atskiru dušu. Tiesa, ne visur dušas saugus. Pašnekovas rodo nuotrauką, kurioje matyti duše įrengtas karšto vandens šildytuvas su atvirais elektros laidais.
Į nakvynės paslaugų paketą įtraukiami ir pusryčiai. Už tokią nakvynę palangiškiams tekdavo mokėti nuo 20 iki 30 eurų. „Oficialus kubiečių mėnesio atlyginimas – 30 eurų, tad tie, kurie užsiima nuoma, gyvena žymiai geriau. Tačiau supratome, kad žmonės prasimano ir kitų „juodų“ pinigų. Nuomos paslaugas tai jie teikia labai tvarkingai, visur iš karto iš visų keturių pareikalauja pasų, visur padedame parašus, jie išrašo sąskaitas. Tvarka geležinė“, – pasakoja vyras.
Automobilių hibridai
Įspūdį mūsų tautiečiams kėlė seni automobiliai. Tačiau riedantys Havanos gatvėmis skyrėsi nuo kaimo keliukais važinėjančių.
„Havanoje, kad ir seni, bet sutvarkyti, netgi paskui sužinojome, kad su sudėtais dyzelinių mersedesų varikliais, jie skirti turistams – kaip atrakcija.
Matėme įvairiausių, iš kelių automobilių sumontuotų, hibridų. Pavyzdžiui, limuzinas, pagamintas, įvirinus kito automobilio dalį. Arba važiuoji – vienos markės automobilis, vairas – kitos, – pasakoja Aurimas. – O visur kaimuose – žiguliukai, ZIL'ai, moskvičiai. Visai kaip tarybiniais laikais“.
Dyzelino kaina Kuboje tokia pati kaip Lietuvoje, bet taksi paslaugos įkandamos. Vyrai devyniese važiavo taksi 500 km, ir kiekvienas sumokėjo po 35 vadinamuosius „kukus“. Vieną „kuką“ (turistinė valiuta) galima įsigyti už 1,2 euro. Vietinių valiuta – pesai.
Pustuštės parduotuvių lentynos
Kalbant apie maistą, kavinėse pasirinkimo nėra: žuvis arba vištiena, garnyrui – ryžiai su juodosiomis pupelėmis, salotas tenka užsisakyti papildomai.
„Tuomet įdeda tris pomidoro griežinėlius, papjausto kopūsto, jei pasiseka – dar agurko, – pasakoja A. Gečas. – Kitas pasirinkimas – sumuštiniai. Net stebino, kad kavinėse apskritai yra maisto, kad jie turi, iš ko jį paruošti, nes parduotuvėse produktų beveik nėra.“
Rodydamas nuotraukas jis ant rankų pirštų išvardija vieno prekybos centro pasiūlymus: dribsniai, pieno milteliai, kava, sauskelnės, alus, kelios higienos prekės.
„Apskritai, norint suprasti, kaip atrodo Kubos prekystaliai, reikia bet kurios Lietuvos parduotuvės asortimentą padalinti iš penkių, atimti keturis, ir likutį pabandyti išdėlioti tame pačiame lentynų kiekyje, – palygina A. Gečas. – Pavyzdžiui, maisto parduotuvėje stovi keturios stiklinės vitrinos, vienoje iš jų – trys dešros gabalai, paguldyti išilgai, kitame – sūris, irgi išdėliotas išilgai, kad vitrinos atrodytų pilnesnės. Kartą bandėme patys pasigaminti valgio, tad vienoje parduotuvėje pirkome dešros, kitoje – sūrio, dar kitur – bandelių, o kiaušinių taip ir negavome. Sužinojome, kad jų galima nusipirkti tik kitame miestelyje už 15 kilometrų. Nebevažiavome.“
Lietuviai apsilankė ir konditerijos parduotuvėje su kartonais išklotomis lentynomis, kuriose stovėjo šeši tortai. Visoje parduotuvėje – daugiau nieko.
Kuba palangiškių nesužavėjo ir vaisiais.
„Palyginus su kitais šiltais kraštais, kuriuose teko lankytis, vaisių čia valgėme mažai. Bananai būdavo kepti, kaip garnyras prie pagrindinio patiekalo. Jie kažkokie kitokie, žali tikriausiai ir nevalgomi. Skanesnės buvo papajos ir ananasai, kurių teko nusipirkti šalia kelio, – tęsia pasakojimą Aurimas. – Net nelabai pastebėjome, kad vietiniai augintų vaisius“.
Ir vis dėlto Kuba sugebėjo nustebinti lietuviškus skonio receptorius. Viename Trinidado restorane palangiškiai ragavo avienos patiekalo, už kurį sumokėjo, pavertus į mūsų valiutą, tik 8 eurus.
„Apskritai daug ko nėra, bet alaus ir romo – pakankamai. Ir romas, už kurį Lietuvoje prašo 18 ar net 20 eurų, ten labai pigus – nuo 4 iki 5 eurų. Matėme, kad žmonės ir perka, bet neprasigėrę, niekur nepastebėjome girtų“, – sakė pašnekovas.
Vieną lietingą dieną, neturėdami ką veikti, praleido nemažai laiko prie vietinės televizijos. Irgi turėjo savotišką atrakciją.
„Net iš televizoriaus ekrano matyti televizijos studijos sienos su atsilupusiais dažais. Rodė kažkokias svorio kilnojimo varžybas. Nors varžybos – kaip ir tarptautinės, bet salė – visiškai tarybinių laikų. Sportininkui nukrenta štanga, prieina vyriškis, pakala su plaktuku. Varžybos tęsiasi. Šypseną kėlė ir per televiziją transliuoti dainų klipai.
Scenos gale vėjas kedena iškarpytas juostas, o priekyje dainuoja atlikėjai. Iš tiesų Kuba būtų gera stovykla tiems, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Mėnesį čia praleisti būtų gera profilaktinė priemonė“, – įsitikinęs Aurimas.
Asmeninė nuotr.
Ketvertukas iš Palangos didelį pliusą Kubai duoda ir už patogų susisiekimą dviračiais.
EPA-ELTA nuotr.
Kubos kontrastai – įspūdinga senoji architektūra ir gana skurdi šiandiena.