Maudynės Kleopatros baseine

Mau­dy­nės Kleo­pat­ros ba­sei­ne

Poil­siau­jant Tur­ki­jo­je bū­tų nuo­dė­mė neap­lan­ky­ti bent vie­no šios ša­lies an­ti­ki­nio mies­to, ku­rių bu­vu­sio­je Ro­mos ir Atė­nų te­ri­to­ri­jo­je – ap­stu.

Gy­ve­no­me ša­lia se­no­jo Si­dės mies­to, ku­rį ap­lan­kė­me, nu­va­žia­vo­me ir į už tri­jų šim­tų ki­lo­met­rų esan­čią Pa­mu­ka­lę ir an­ti­ki­nį Hie­ra­po­lio mies­tą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pa­si­vaikš­čio­ji­mas prie Apo­lo­no ir Atė­nės šven­tyk­los

Gy­ve­no­me ša­lia vie­nos iš se­niau­sių­jų Tur­ki­jos gy­ven­vie­čių Si­dos. Ap­link an­ti­ki­nį mies­tą esan­čios ku­ror­ti­nės zo­nos pa­va­din­tos Si­de. Vieš­bu­tis – vi­sai ša­lia jū­ros.

Tad mau­dy­nės la­bai per­mai­nin­go­je, kar­tais apy­ra­mė­je, o kar­tais tie­siog siu­tė­jan­čio­je jū­ro­je, nuo kran­to šluo­jan­čio­je daik­tus, ke­lio­li­ka die­nų ta­po kas­die­ny­be.

Kas­die­ny­bę paį­vai­ri­no­me mies­to au­to­bu­su nu­vyk­da­mos į se­ną­jį Si­dos mies­tą.

Maž­daug ki­lo­met­rą be­si­tę­sian­čiais me­di­niais ša­li­gat­viais ša­lia dau­gy­bės iš­li­ku­sių mies­to ir se­nų­jų pa­sta­tų sie­nų, griu­vė­sių ir ki­to­kių li­ku­čių trau­kia bū­riai tu­ris­tų. Praė­jo lie­tu­viš­kai šne­kan­ti gru­pė.

Išs­kir­ti­nis šio mies­to bruo­žas – iš­li­kę ro­mė­nų ak­ve­du­kai, ne­re­tai va­di­na­mi se­no­vės in­ži­ne­ri­jos še­dev­rais. Tai konst­ruk­ci­jos, ku­rio­mis ati­te­ka van­duo.

Mies­tus se­no­vės ro­mė­nai sta­ty­da­vo prie di­de­lių upių. Ro­mos gy­ven­to­jai van­de­niu ap­si­rū­pin­da­vo iš Ti­be­rio upės bei ap­link esan­čių vers­mių ir šal­ti­nių.

Pra­dė­jus sta­ty­ti vis dau­giau pir­čių, van­dens po­rei­kis au­go. Mat pir­tys tuo­met bu­vo ne tik mau­dy­nių, bet ir su­si­bū­ri­mų bei bend­ra­vi­mo vie­ta. To­dėl ar­ti­mas Ce­za­rio drau­gas Mar­cus Ag­rip­pa 19 me­tais prieš mū­sų erą pa­sta­tė ak­ve­du­ką, ku­riuo ati­te­kė­da­vo van­duo į vie­šą­ją pir­tį. Po mau­dy­nių van­duo iš pir­ties bei tua­le­tų pa­tek­da­vo į ko­lek­to­rius ir bū­da­vo va­lo­mas.

Kai ku­rie ak­ve­du­kai bū­da­vo apie šim­to ki­lo­met­rų il­gio. Da­lis van­den­tie­kio bū­da­vo nu­tie­sia­ma ant at­ra­mų, di­džio­ji da­lis ei­da­vo po že­me. Van­dens marš­ru­tą bei nuo­ly­dį, vamz­dy­nų skersmenį nu­sta­ty­da­vo to­pog­ra­fai. Ak­ve­du­kus sta­ty­da­vo ver­gai.

Si­do­je ne­blo­gai iš­si­lai­kiusios mies­to sie­nos, teat­ro, nim­fė­jos ar­ba de­ko­ra­ty­vi­nio fon­ta­no bei Apo­lo­no ir Atė­nės šven­tyk­los li­ku­čiai.

Se­na­ja­me mies­te nė­ra gy­ve­na­mų­jų na­mų. Ta­čiau tu­ris­tus vi­lio­ja abi se­nų­jų gat­ve­lių pu­ses oku­pa­vę pre­kiau­to­jai. Čia jie įky­res­ni ne­gu ki­to­se Tur­ki­jos vie­to­se.

Med­vil­nės pi­lis

Į Pa­mu­ka­lę, ku­rios pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus iš tur­kų kal­bos, reiš­kia Med­vil­nės pi­lį, tu­ris­tus au­to­bu­sas iš­ve­ža nak­tį. Ka­dan­gi at­stu­mas – ne­men­kas, o dar su­gaiš­ta­ma kol iš vi­sų vieš­bu­čių su­ran­kio­ja­mi eks­kur­si­jos da­ly­viai. At­ro­do, jog poil­siau­to­jai nė­ra di­de­li ke­lio­nių fa­nai – iš vieš­bu­čio atei­na po du–tris žmo­nes.

Kai ku­rios ke­lio­nių agen­tū­ros siū­lo dvie­jų die­nų ke­lio­nę su nak­vy­ne, tuo­met ne­rei­kia va­žiuo­ti nak­tį, dau­giau kom­for­to. Ta­čiau bu­vo gai­la pra­ras­ti po­rą die­nų, to­dėl pa­si­rin­ko­me vie­nos die­nos ke­lio­nę. Iš­vy­ko­me tre­čią va­lan­dą ry­to.

Vos pra­dė­jus švis­ti, už­su­ko­me į kal­nų kai­me­lį. Čia vie­tos res­to­ra­nė­ly­je bu­vo nu­ma­ty­ti pus­ry­čiai. Kie­me pa­si­ti­ko pul­kas žą­sų. Per pa­pras­tą kai­miš­ką priean­gį pa­te­ko­me į di­džiu­lę sa­lę, kurioje pa­sku­bo­mis pa­pus­ry­čia­vo­me. Pa­ly­gin­ti su vieš­bu­čiu, pus­ry­čiai – ga­na kuk­lūs, prės­ką ar­ba­tą vos ga­li nu­ry­ti.

Pa­mu­ka­lę pa­sie­kė­me tik po to, kai už­su­kę į ne­to­li jos esan­tį kai­me­lį, bu­vo­me su­pa­žin­din­ti su vyn­da­riu ir ra­gi­na­mi pirk­ti bran­gius vy­nus, alie­jus ir ki­to­kius tur­kiš­kus pro­duk­tus. Iš­ra­din­gi tur­kų gi­dai re­mia sa­viš­kių vers­lą ir net į vie­nos die­nos eks­kur­si­ją su­ge­ba įterp­ti bent po­rą pre­ky­bos taš­kų.

Pa­ga­liau pa­sie­kia­me ke­lio­nės tiks­lą. Eks­kur­si­ją pra­de­da­me nuo an­ti­ki­nio Hie­ra­po­lio mies­to. Į jį pa­ten­ka­me pro puoš­nius var­tus. Gi­das Ada­mas pa­sako­ja, jog mies­to var­tai bu­vo per­sta­ty­ti. Jie la­bai svar­būs tam, kad į mies­tą atė­ję sve­ti­mi žmo­nės neat­neš­tų li­gų. Mies­to sve­čiai prie var­tų bū­da­vo pa­tik­ri­na­mi, po to pa­siun­čia­mi į pir­tį.

Apei­na­me jo griu­vė­sius. Čia ant­ra­ja­me mū­sų eros am­žiu­je sto­vė­jo ro­mė­nų pi­lys. Iš­tai­gin­go­se, mar­mu­ru, ko­lo­no­mis ir skulp­tū­ro­mis puoš­to­se pi­ly­se il­sė­da­vo­si im­pe­ra­to­riai. Ra­di­niai ro­do, jog tai bu­vo iš­skir­ti­nai pra­ban­gus ku­ror­tas. Čia bu­vo pir­čių komp­lek­sas.

Pa­ga­liau at­si­du­ria­me prie an­ti­ki­nio am­fi­teat­ro po at­vi­ru dan­gu­mi. 45 ak­me­ni­nių suo­lų ei­lės, pa­da­lin­tos į aš­tuo­nis sek­to­rius. Gi­das pa­sa­ko­ja, jog čia ga­li su­tilp­ti 15 tūks­tan­čių žmo­nių.

Dar yra ir Hie­ra­po­lio mies­to glo­bė­jo Apo­lo­no šven­tyk­los lie­ka­nų. Apo­lo­nas – tai an­ti­ki­nis sau­lės, švie­sos, mu­zi­kos ir poe­zi­jos die­vas.

Pa­ke­liui į am­fi­teat­rą ma­tė­me ir ne­kro­po­lį – mi­ru­sį mies­tą. Jis – už bu­vu­sio mies­to ri­bų. Tai ne įpras­ti iš že­mių su­pil­ti ka­pai, o mau­zo­lie­jai ir sar­ko­fa­gai, iš to­lo at­ro­dan­tys tar­si be­si­mė­tan­tys be­to­no lui­tai. Jų pri­skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip tūks­tan­tis.

Bal­to­sios van­dens te­ra­sos

Iš mi­ru­sio mies­to Hie­ra­po­lio, ku­ris dar va­di­na­mas šven­tuo­ju mies­tu, pa­trau­kia­me į Pa­mu­ka­lę, kur bu­vo ža­dė­tas gam­tos ste­buk­las – gy­do­mie­ji ter­mi­niai van­de­nys ir ga­li­my­bė iš­si­mau­dy­ti bei pa­plau­kio­ti an­ti­ki­nia­me ba­sei­ne, dar va­di­na­ma­me Kleo­pat­ros ba­sei­nu.

Ši vie­ta uni­ka­li kal­cio ok­si­do pri­sod­rin­tu van­de­niu, ku­ris te­kė­da­mas kal­no šlai­tu su­for­ma­vo bal­tus ter­mi­nius ba­sei­nus. Po juos brai­džio­ja bū­riai tu­ris­tų. Ti­ki­ma, kad kal­cio pri­sod­rin­tas ter­mi­nis van­duo ge­ri­na sa­vi­jau­tą. Ta­čiau bal­tie­ji ba­sei­nė­liai – la­bai sli­dūs. Rei­kia sau­go­tis, kad pa­sly­dęs neap­virs­tum.

Kiek to­lė­liau iš­ni­ręs kal­ne­lis su įdu­ba ir jo­je ty­vu­liuo­jan­čiu kal­cio van­de­niu. Ba­sei­nė­lio kraš­tus žy­mi bal­ti sta­lak­ti­tai, iš­vin­gia­vę sa­vo­tiš­kus raš­tus. Kal­ba­ma, kad bū­tent šia­me ba­sei­nė­ly­je mau­dy­da­vo­si ir at­lik­da­vo ki­tas gro­žio pro­ce­dū­ras gar­sio­ji Kleo­pat­ra.

Pa­mak­li­nė­ję po bal­tą­sias te­ra­sas, ke­liau­ja­me mau­dy­nių į an­ti­ki­nį ba­sei­ną, kaž­ko­dėl va­di­na­mą Kleo­pat­ros ba­sei­nu, ma­tyt, kad su­vi­lio­tų dau­giau tu­ris­tų. Prie ba­sei­no kraš­to sto­vi kont­ro­lie­riai. Įlei­džia tik pa­ro­džius bi­lie­tą.

Įb­ren­da­me į šil­tą 30 laips­nių van­de­nį. Žmo­nių tirš­ta. Apie pa­plau­kio­ji­mą nė ne­sva­jo­ja­me. Be to, van­duo – ga­na ne­šva­rus. Kal­ba­ma, kad ja­me yra dau­gy­bė įvai­riau­sių mi­ne­ra­lų, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma pa­si­mau­dy­ti bent pus­va­lan­dį ar 20 mi­nu­čių.

Mau­dy­tis ne­re­ko­men­duo­ja­ma nėš­čioms mo­te­rims, krau­jos­pū­džio pro­ble­mų tu­rin­tiems ir šir­dies li­go­mis ser­gan­tiems žmo­nė­mis.

Pab­rai­do­me, pa­ny­ra­me į van­de­nį, kad mi­ne­ra­lų gau­tų vi­sas kū­nas, nes ba­sei­nas ne­di­de­lis ir ne­gi­lus – van­dens tik iki juos­mens, pa­si­mė­gau­ja­me šil­to­mis kas­ka­do­mis. Pra­de­da spaus­ti smil­ki­nius. Ma­tyt, tai ste­buk­lin­go­jo van­dens po­vei­kis.

Au­to­rės nuo­tr.

Dar iš­li­kę Hie­ra­po­lio mies­to frag­men­tai.

Kal­cis Pa­mu­ka­lė­je su­for­ma­vo bal­tas te­ra­sas.

Sta­lak­ti­tų raš­tais ap­rė­min­tas ba­sei­nė­lis va­di­na­mas Kleo­pat­ros ba­sei­nu. Kal­ba­ma, jog ji čia at­lik­da­vo gro­žio pro­ce­dū­ras.

Kal­cio pri­sod­rin­ta­me van­de­ny­je Pa­mu­ka­lė­je tu­ris­tai mie­lai mau­do­si.

Vie­na iš se­niau­sių Tur­ki­jos gy­ven­vie­čių Si­de iš­sau­go­jo ne­ma­žai kul­tū­ri­nio pa­vel­do.

Ša­lia se­no­jo Si­dės mies­to griu­vė­sių vaikš­to­ma me­di­niais ša­li­gat­viais.