Naujausios
Manyčiau, kad ir knygų skaitymas kažkiek pristabdo laiko tėkmę, nes skaitytojas, įsigilindamas į knygos istoriją, išgyvena ne vieną gyvenimą ir taip praturtina bėgantį laiką.
Šie metai buvo dosnūs knygų, nuo jų tiesiog lūžo knygynų lentynos. Žinoma, jose dominavo populiarioji literatūra: meilės romanai, detektyvai ir trileriai. Tačiau nebuvo užmiršta ir rimtoji literatūra. Be abejo, ji pirmiausia skaitytojams asocijuojasi su klasika. Ir išties galime tik pasidžiaugti, kad lietuvių kalba pasirodė tokie klasikiniai veikalai kaip S. Zweigo „Šachmatų istorija“ (iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė), E. Taylor„Rožių vainikas“ (iš anglų kalbos vertė Zita Marienė), E. Orzeszkowos „Prie Nemuno“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila), C. McCarthy „Kraujo meridianas“ ( iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas), tačiau į mūsų dešimtuką patenka tik tokie kūriniai, kurie pasirodė originalo kalba ne anksčiau kaip prieš 30 metų, nes jie dar turi praeiti laiko išbandymą, o klasikos kūriniai jau užėmė savo vietą literatūros panteone.
Mūsų dešimtuke figūruoja tokie kūriniai, kurie ieško naujų kelių literatūrai, labiau išsiskiria iš didžiulio jų srauto, pasižymi stilistinėmis naujovėmis. Perfrazuojant italų rašytoją Italo Calvino, kuris sakė, jog „klasika laikoma ta knyga, kuri niekada neišsako galutinai to, ką ji turi pasakyti“, galima teigti, kad būtent rimtoji literatūra siekia neišsakyti galutinai to, ką ji turi pasakyti, kitaip tariant, ji yra daugiaplanė ir skaitytojui atsiveria įvairiais rakursais.
Į mūsų dešimtuką nepatenka ir mokslinės fantastikos kūriniai, detektyvai, kurie pasižymi savo specifika, nebent jie atvertų naujus akiračius literatūrai. Ir galiausiai esu įsitikinęs, kad kiekvienas skaitytojas, kuriam dažnai tenka paimti knygą į rankas, irgi gali sudaryti savo dešimtuką, galbūt pagrįsdamas jį kokiais nors principais, o gal paprasčiausiai dėliodamas perskaitytus kūrinius kaip savotišką mozaiką...
1.
Šiemet dešimtuką pradeda norvegų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Jono Fossės knyga „Trilogija“ (iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, leidykla „Aukso žuvys“). Knygą sudaro trys novelės: „Nakvišų klajonės“, „Ulavo regėjimai“ ir „Prievakario nuovargis“, kurias jungia dviejų septyniolikmečių Aslės ir Alidos istorija.
Pirmoje novelėje matome, kaip palikę savo kaimą našlaitis Aslė ir Alida, kurią iš namų išvaro motina, nepaisydama, kad jos duktė nėščia ir netrukus gimdys ieško vietos, kur prisiglausti mieste. Visas jų turtas telpa dviejuose ryšuliuose. Nors jų istorija labai paprasta, bet sykiu nuostabi ir baisi.
Atrodo, kad jiedu yra vieni šiame pasaulyje ir jiems pajunti empatiją. Visa istorijos jėga slypi žodžių potekstėje, tyloje ir personažų kelyje, kuris atrodo begalinis... Be to, žodžiai skamba kaip muzika... Tam tikra prasme jie primena Adomą ir Ievą, nes Aslė ir Alida buvo išvyti iš savo trapaus rojaus. Šitaip atsiranda nusikaltimo ir bausmės motyvai... Bet ar galima tikėtis laimingesnio likimo?
Antroje novelėje Aslė tampa Ulavu, o Alida – Asta, nes supranta, kad bus ieškomi. Tačiau Ulavas nesupranta, ką jis padarė blogo. Jis žudė tik tam, kad išgelbėtų savo meilę. Ir Ulavas nori pradžiuginti Astą, nupirkdamas jai dovaną, tačiau jis grįžta į nusikaltimo vietą. Ir sutinka savo budelį...
Paskutinėje novelėje nebėra nei Aslės, nei Alidos. Sutinkame tik Alidos dukrą Alesę, bet irgi jau pasenusią. Būtent jos prisiminimuose ir išnyra Aslė ir Alida. Alesė stengiasi suprasti motinos gyvenimą ir tai tampa sapnu atmerktomis akimis, kai susipina tas, kuris sapnuoja ir jo sapnas, ir nebežinai, kas sapnuoja ir kas yra sapnas, kas klausia ir kas atsako...
Visa trilogija yra nelyginant onirinis ir hipnotizuojantis pasakojimas, skaldantis chronologiją, painiojantis gyvenimo tarpsnius, supinantis gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, iškeliantis naują – mitu grįstą meilę. O jei dar pajusime muzikinį pasakojimo ritmą, jo kartotes, kontrapunktus ir tylos pauzes, trilogija tiesiog suskambės kaip nepaprastai vientisas kūrinys...
2.
Antroje vietoje įsitaisė prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Sunaikinti“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, leidykla „Kitos knygos“).
Šiandien Michelis Houellebecqas savo kūriniuose kartais gan akiplėšiška forma, nepaisydamas jokių konvencijų, atskleidžia ne tik Prancūzijos visuomenės, bet ir apskritai Vakarų civilizacijos dviveidiškumą.
Romano veiksmas prasideda 2026 metų pabaigoje, kai Prancūzija ima rengtis prezidento rinkimams, kurie įvyks 2027 m. Šitaip rašytojas mus perkelia į distopijos pasaulį. Ministras Briuno Žiužas, kadangi dabartinis prezidentas jau baigia antrąją kadenciją, o trečią kartą būti išrinktam neleidžia šalies konstitucija, galėtų būti vienas iš pretendentų į šį postą ne tik tam, kad įveiktų Marine’os Le Pen partijos – Nacionalinio sambūrio atstovą, bet ir todėl, kad dabartinis prezidentas galėtų per jį daryti įtaką šaliai, o 2032 metais vėl grįžti į prezidento postą.
Galime tik spėlioti, ar dabartinis prezidentas yra Emmanuelis Macronas, nes romane jo pavardė nėra nė karto paminėta. Tačiau svarstymai apie prezidento veiklą, šalies politinę situaciją rodo, kad mes galime kalbėti apie politinį romaną.
Netrukus romanas nuo politinių realijų pereina į kitą – šeimos istorijos – plotmę, kadangi visas dėmesys yra sutelkiamas į minėto ministro patarėją Polį Rezoną, kuris ir tampa kūrinio protagonistu. 47 metų finansų inspektorius Polis pripažįsta, kad jo šeima jau seniai ỹra. Netgi bute sutuoktiniai gyvena skirtinguose kambariuose ir susitinka jame tarsi atsitiktinai.
Tačiau netrukus įvykiai pasisuka netikėta linkme, nes 77 metų Polio tėvas Eduaras patiria insultą. Ši liga, rodos, turėtų sutelkti šeimą, nes į ligoninę lekia Polis, iš Araso miesto atskuba jo sesuo Sesilė su vyru, jaunesnysis brolis Oreljenas. Tačiau nutinka priešingai, kaip tik atsiskleidžia gana trapūs santykiai, siejantys šios šeimos narius.
Šeimos istorija leidžia autoriui atskleisti jam rūpimas temas, visų pirma, senstančio žmogaus likimą, prastą slaugos namų būklę ir eutanazijos problemą, nes dėl prastos priežiūros vaikai nusprendžia tėvą pargabenti į namus.
Autorius yra įsitikinęs, kad panašiai kaip nyksta daiktai, miršta žmonės, žūsta ir civilizacijos. Briuno įsitikinimu, tik technologijų pažanga keičia pasaulio raidą. Tuo tarpu Vakarų civilizacija jau yra išsekusi, atgyvenusi jai skirtą laiką, įžengusi į nuopuolio stadiją.
Romane rašytojas sprendžia begalę įvairiausių klausimų: jam rūpi politika ir etika, mokslo pažanga ir humanizmo regresas, demografija ir skurdas, pramonės raida ir ekologija, sutuoktinių gyvenimas ir tėvystė, socialiniai judėjimai ir religinės sektos.
„Sunaikinti“ – tai ambicingas ir daugiaplanis romanas, visa istorija tiesiog įtraukia skaitytoją, o rašytojo norui įžvelgti ne tik Prancūzijos, bet ir žmonijos ateitį, negali likti abejingas.
3.
Argentinietės rašytojos Claudiaʼjos Piñeiro romanas „Elena žino“ (iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, išleido leidykla „Rara“) netikėtas ir savo istorija, neįprastas ir savo pasakojimu.
Galima teigti, kad visą romano pasakojimą valdo vaistų tabletės (tuo labiau, kad jos figūruoja ir trijų kūrinio dalių pavadinimuose), ir jis neretai tampa spartesnis ar lėtesnis, destis kaip suveikia vaistai, nes pagrindinė romano veikėja Elena yra visiškai priklausoma nuo jų. Negana to, ji savo Parkinsono ligą įvardija kaip Ji iš didžiosios raidės ir jaučia jos nepaprastą jėgą, net pavadina ją suknista kale, ir kartais net susidaro įspūdis, jog Ji tampa dar vienu romano personažu.
Be abejo, Elena žino viską apie savo ligą, agresyvią Parkinsono formą, kuri jai trukdo normaliai ne tik judėti, ne tik užvaldo jos liežuvį ir jos žodžiai užstringa, bet ir gyventi, kadangi turi laukti, kol tabletė pasklis po jos kūną, nes būtent ji valdo jos gyvenimą.
Kai kada Elena nori apgauti ligą, tačiau ši pasirodo esanti stipresnė. Ir tik pakanka Ritos motinai susinervinti, išsyk vaistai ima veikti lėčiau. Žodžiu, jos dabartį reguliuoja tik vaistai.
Žinoma, Elena galėtų ramiai gyventi savo namuose, tačiau jos gyvenimą sujaukia dukters Ritos savižudybė. Be abejo, motina netiki policijos išvadomis ir yra įsitikinusi, kad jos duktė negalėjo žengti tokio žingsnio. Tačiau kad ir kiek daug Elena žino, vis dėlto, ji nežino, kodėl duktė baigė gyvenimą savižudybe. Tuo labiau, kad ji yra įsitikinusi, jog jos duktė negalėjo nusižudyti, nes ji bijojo žaibo ir niekada per audrą neidavo į bažnyčią. Elena yra įsitikinusi, kad tai ką ji žino yra tikrai neabejotini faktai. Tačiau tu jautiesi visiškai išmuštas iš vėžių, kai tie neabejotini faktai atsisuka priešais tave tarsi lazda antruoju galu. Ir tada jie tau užvožia tikrai labai skaudžiai...
Suprantama, kad Elena turi ieškoti pagalbos, nes su tokiu paliegusiu kūnu ji jokiu būdu negalės atlikti savarankiško dukters žūties tyrimo. Ir ji prisimena Isabelę, kuriai su Rita ji padėjo prieš dvidešimt metų. Tačiau nukakti pas ją yra tikri kryžiaus keliai Parkinsono apimtai Elenai. Vis dėlto, ji ryžtasi šiai ilgai kelionei, tikėdamasi, kad Isabelė padės jai išsiaiškinti dukters savižudybę.
Nors ši dukters savižudybė lyg ir suteikia romanui detektyvinį atspalvį, tačiau rašytojai nelabai rūpi nusikaltimo išaiškinimas. Tiesą sakant, policija sprendimą dėl Ritos savižudybės priima jau romano pradžioje, tik jis netenkina Elenos.
Autorė tiesiog žaidžia su skaitytoju, kuriam tarsi sakydama, kad Elena žino, iš tikrųjų parodo, kad ji žino ne viską. Taip į pirmą kūrinio planą iškyla moters lemties problema. Šią problemą romane įkūnija visos trys romano veikėjos. Ji pirmiausia siejama su moters kūnu. Kiekviena moteris jaučiasi savo kūno šeimininkė, tačiau tiek Elena, tiek Rita, tiek Isabelė išreiškia tam tikrus niuansus.
Elena, nors ir būdama kūno šeimininkė, dėl savo ligos iš esmės jaučiasi visiškai priklausoma nuo jo. Tuo tarpu Rita drąsiai priima sprendimą, kaip pasielgti su savo kūnu. O Isabelė, norėjusi savarankiškai pasielgti su savo kūnu, iš esmės, paveikta Elenos ir Ritos, atsisakė savo sprendimo. Bet ar laimė gali būti įsiūlyta per jėgą? Gal šito ir nežinojo Elena?
Puikus romanas tiek turinio, tiek pasakojimo organizavimo prasme, atveriantis moters mąstymo gelmes ir atskleidžiantis nelengvą jos lemtį žemėje.
4.
2023 metų Goncourtʼų premijos laureato – prancūzų rašytojo Jeano-Baptisteʼo Andrea romanas „Globoti ją“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido leidykla „Gelmės“) mūsų dešimtuke užima ketvirtą vietą.
Jo veiksmas prasideda Italijoje 1986 m., vienuolyne, kur senolis, gyvendamas čia 40 metų, globoja savo skulptūrą „Pietà“, nes ji taip jaudino žmones, jog Vatikanas nutarė ją paslėpti. Mirties patale senolis prisimena savo gyvenimo įvykius.
Romane vienu metu plėtojamos dvi istorijos: skulptoriaus Michelangelo Vitaliani (dažniausiai jis vadinamas Mimo) išpažintis ir pasakojimas trečiuoju asmeniu apie skulptūros kilmę ir gyvenimą.
Mimo tėvai italai, bet jis gimė Prancūzijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą neteko tėvo. Motina berniuką išsiuntė į Italiją pas dėdę skulptorių tikėdamasi, kad šis jos sūnų pamokys skulptūros meno. Mimo kenčia, nes yra neūžauga (jo ūgis vos 140 cm). Bet dėdė jį dažniau ne moko, o išnaudoja, prisigėręs muša. Vis dėlto Mimo pamažu perpranta skulptūros esmę – menininko gyslelę tikriausiai paveldėjo iš tėvo, kuris irgi buvo skulptorius.
Atvykęs sukurti skulptūros pas turtingiausią miestelio šeimą susipažįsta su bendraamže gražuole Viola, kuri nori būti savarankiška, nepriklausoma. Užsimezga nuostabi draugystė, nes abu pajunta sielų bendrumą. Vėliau nuolat susitikdami ir išsiskirdami Mimo ir Viola sieks įgyvendinti savo tikslus bei svajones.
Norėdamas išlikti nepriklausomas, Mimo atsisako Mussolinio režimo užsakymo, o marmuro gabalą panaudoja „Pietà“ skulptūrai – savo pasipriešinimo simboliui. O Violai rūpi moters laisvė patriarchalinėje visuomenėje, ji laužo jos prietarus ir taisykles.
Autorius sumaniai sugebėjo susieti šalies istoriją ir menininko aistrą, papildančias viena kitą. Nors kūrinio apimtis nemaža (485 psl.), skaityti neprailgsta. Romanas patiks tiems skaitytojams, kurie atiduoda pirmenybę tradiciniam pasakojimui.
5.
JAV rašytojos Lidiaʼjos Yuknavitch romanas „Vandens chronologija“ (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“) patraukė tuo, kad sužinojau, jog jos proseneliai Juknevičiai yra kilę iš Lietuvos. Bet Vandens chronologija – tai pats amerikietiškiausias romanas, kuris kuklų lietuvių skaitytoją gali ne tik nustebinti, bet ir priblokšti.
Iš esmės, prieš mus autofikcinis romanas, kuriame autorė dėsto savo gyvenimo įvykius, tačiau, be abejo, su tam tikra dalimi išmonės. Nuo pat vaikystės atsidūrusi žiauraus ir į incestą linkusio tėvo ir alkoholikės, luošos, depresijos apimtos motinos, nesugebančios apginti dukrą, apsuptyje, pasakotoja suvokia, kad ji nepatiria šeimos jausmo, jos atveju tai tik formali trijulė, užtat ji siekia iš tokio gyvenimo išsiveržti ir jo pakaitalu jai tampa plaukimas, kuris ją išvaduoja iš jos šeimos glėbio ir net žada viltis apie tokį sportinį plaukimo lygį, kuris jai leistų dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Tačiau ištrūkusi iš šeimos narvo ir besitikėdama pati konstruoti savo ateitį, iš tikrųjų pasakotoja nežino kaip veikti, kaip rasti savo kelią, atleidžia vadžias ir palengva ima grimzti į dugną. Prasideda daugiadienės išgertuvės, kurioms nėra nei pradžios, nei pabaigos, jas, be abejo, lydi seksas įvairiomis formomis, pasakotoja įjunksta ir į narkotikus.
Atrodo, kad tas palaidas gyvenimas niekada nesibaigs, nes ir vyrai, su kuriais ji bendrauja irgi tik klimpsta su ja į tą kasdienybės purvą. Išgyvenusi traumuotą vaikystę be jokio švelnesnio tėvų žodžio ir paramos, ji ir pati nepajėgia susidėlioti gyvenimo orientyrų ir kartais atrodo, jog ji iš to dugno ir nebepakils. Bet po visų negandų ji galiausiai įžengia į naują gyvenimo etapą ir prakalba apie rašytojos ir dėstytojos karjerą.
Kadangi plaukdama baseine, pasakotoja užmiršdavo savo gyvenimo negandas, neatsitiktinai vanduo tampa tuo elementu, kuris savotiškai įkūnija jos lemtį. Ji netgi suranda sąsają tarp vandens ir knygų, teigdama, kad „vandenyje kaip ir knygose – gali pabėgti nuo savo gyvenimo“. Kai ji atsitiktinai patenka į garsiojo rašytojo Keno Kesey (romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ autoriaus) kolektyvinio romano rašymo seminarą, ji netikėtai pajunta rašytojos gyslelę ir visų jos gyvenimo įvykių, atpasakojamų apsakymuose ir romane jungiamąja grandimi tampa vanduo.
Nors autorė tvirtina, kad jai įspūdį darė močiutės pasakojimas apie Eglę žalčių karalienę ir vandens deivę Laumę, tačiau galima teigti, kad šiame romane labiau lėmė jos pačios gyvenimiška patirtis. Be to, ji puikiai sugeba komponuoti tekstą, kad jis būtų dinamiškas ir suprantamas: autorė tvarko pasakojimą trumpais ir aiškiais sakiniais, moka keisti jų registrus, pereidama nuo švelnių ir meilių pastebėjimų prie rimtų apmąstymų apie moters ar motinos lemtį.
Ji paliečia laiko, prisiminimų, sekso, meilės žodžiui temas. Tuo pačiu ji įrodo, jog moka organizuoti pasakojimą lyg patyrusi rašytoja ir junta žodžių ir rašymo jėgą.
Žinoma, galima tvirtinti kad neretai literatūra gali išgelbėti žmogų, tačiau šiuo atveju dar prisidėtų ir meilė žmogui, su kuriuo pasakotoja susilaukia sūnaus.
Nors romanas ir gali priblokšti, įveldamas skaitytoją į makabriškas pasakotojos gyvenimo situacijas, tačiau jis priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį, meilę, moters vaidmenį, susitikimus ir netikėtumus, kurie gali pakeisti žmogaus gyvenimo trajektoriją. Ir kaip geriausias tokio pokyčio įrodymas yra šis romanas, kurį skaitytojas paėmęs į rankas, gali įvertinti autorės siekius.
6.
Meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigues romanas „Išsvajotos tavo imperijos“ (iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas, leidykla „Rara“) nukelia skaitytoją į XVI amžių.
Romano autorius, prisipažinęs, kad savo kūriniui pavadinimą paėmė iš ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barca’os pjesės „Gyvenimas – tai sapnas“, iš tikrųjų paspendžia spąstus skaitytojui, priversdamas šį ne tik blaškytis tarp dviejų – tikrovės ir sapno ar klejonių – dimensijų, bet ir pasiduoti nevaldomam fantazijos šėlsmui. Mat romane užfiksuota istorija neišvengiamai įgyja ir alternatyvos kryptį, kuri išreiškiama jungtuku jei.
Čia ir pasireiškia vaizduotės šėlsmas, nes kad ir kaip tiksliai rašytojas atkurtų XVI a. įvykius, šiandien mes, žinodami galutinį rezultatą, kad anais laikais Ispanija įveikė actekus, vis dėlto, dėl atskirų šios istorijos epizodų susimąstome, ar taip buvo iš tikrųjų, gal romanas pasiūlys visai skirtingą perspektyvą, kurios iš haliucinuojančio romano gali tikėtis skaitytojas.
Kitaip tariant, skaitytojas žavėsis romano autoriaus sugebėjimu atkurti to meto pasaulį toks, koks jis buvo ir koks galėtų būti… O iš tikrųjų vieną 1519 metų dieną ispanų konkistadoras Hernanas Kortesas, lydimas nedidelio būrelio ispanų, 27 žirgų, įžengia į actekų imperijos sostinę Tenoštitlaną, įsikūrusią Teškoko ežero saloje, kurią su sausuma jungia tiltai ir keliai, plaukiojantys sodai ir kanalai.
Visą romano veiksmą rašytojas sugeba suspausti į vieną dieną, siedamas ją su siesta. Mat kūrinys prasideda „prieš siestą“, toliau jo veiksmas rutuliojamas kaip „Moktesumos siesta“, tęsiasi kaip „popietė“ ir logiškai (ar tikrai?) baigiasi „Korteso sapnu“.
Toks kondensuotas laikas būtent ir sukuria tą įtampą, kuri tiesiog gniaužte gniaužia veiksmą, besirutuliojantį tarp tikrovės ir sapno. Korteso ir jo palydos vakarienė pas princesę Atotoštli, kuri yra ir imperatoriaus Moktesumos sesuo ir žmona, išsyk atskleidžia ir dviejų civilizacijų susidūrimą, nes ištirpinto šokolado sriuba su medumi, aitriąja paprika ir vanile yra neskani ne pati savaime, bet todėl kad šalia sėdintys žyniai dėvi apsiaustą iš žmogaus odos arba jų plaukai sutepti gyvūnų ar net žmogaus krauju.
Atotrūkį tarp civilizacijų didina ir tas faktas, kad nėra vertėjų, kurie verstų tiesiogiai iš ispanų kalbos į majų ar nahuatlių kalbas, ir bet koks vertimas turi praeiti šių abiejų kalbų filtrą. Nenuostabu, kad ispanai, žiūrintys į Jukatano pusiasalio gyventojus kaip į laukinius, vietinių gyventojų irgi yra laikomi laukiniais. Lygiai taip pat vakarienės metu ispanai svarsto, ar jie yra imperatoriaus svečiai ar belaisviai.
Toks dvilypumas, kuris pabrėžiamas dar ir tuo, kad autorius tarsi žaidžia šiuo kūriniu, sakydamas, jog kapitonas Kaldera turėtų būti išsilavinęs konkistadoras, kad pavyktų šis romanas, liudija apie alternatyvių istorijų galimybę, kuri vėl pradžiugins skaitytoją klajonėmis tarp tikrovės ir sapno…
7.
Prancūzų rašytojo Mathiaso Énardʼo romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, leidykla „Baltos lankos“) atskleidžia netikėtą faktą iš menininko Mikelandželo gyvenimo.
Nors romano autorius tiksliai datuoja ir tikroviškai aprašo tą istorinį faktą, kad 1506 m. sultonas Bajazitas II pakviečia skulptorių Mikelandželą į Konstantinopolį, kad tas suprojektuotų tiltą per Aukso Ragą, tačiau iš tikrųjų čia susiduriame su autoriaus išmone arba vadinamąja alternatyvia istorija, kai nagrinėjama tokio įvykio galimybė istorijos veikale ar romane, nes niekas nėra užfiksavęs to fakto, kad garsusis menininkas būtų gavęs šį pasiūlymą.
Rašytojui, sumaniusiam pavaizduoti kaip Florencijos skulptorius Mikelandželas patenka į Turkiją, susiduria su realiomis asmenybėmis ir imasi darbo, atsirado galimybė nutiesti ir savuosius tiltus.
Pirmiausia jis tiesia tiltą tarp dviejų – Vakarų ir Rytų – pasaulių. Skulptorius, patekęs į Konstantinopolį, susiduria su visiškai kitu pasauliu, kitonišku gyvenimo ritmu, kitomis spalvomis, nežinomais prieskonių kvapais, muzikos ir šokio svaiguliu. Neatsitiktinai menininko vėliau tapytos Siksto koplyčios Adomas įgis ir Stambule jo turėto pagalbininko Mesihio bruožų.
Tačiau labiausiai stebina, kad tarp šių pasaulių yra ir panašių bruožų, kurie pirmiausia susiję su žmonėmis. Juk skulptorius iškeliauja į Osmanų pasaulį tik todėl, kad su juo laiku už antkapį neatsiskaito popiežius Julijus II. Tačiau netrukus jis įsitikina, kad ir sultonas Bajazitas II elgiasi su juo panašiai. Vadinasi, ir vienur, ir kitur į menininką žiūrima atsainiai, nes jis nepriklauso galingųjų pasauliui. Kitaip tariant, skulptorius sielvartauja ir kankinasi dėl to, jog niekaip nenusipelno tikrojo įvertinimo. Dar skaudžiau jam matyti, kad jis yra tapęs sultono rūmų manipuliacijų ir intrigų auka.
Romano autorius taip pat tiesia tiltą tarp žmogaus ir menininko, nes vaizduodamas Mikelandželą kaip be galo talentingą, jis parodo, kad jame slypi pačiam kūrėjui nesuvokiamos tamsios bedugnės, kurių paslaptys jam atsiveria tik kūrybos nutviekstose prošvaistėse.
Nepasižymintis išskirtine išvaizda, jis bando kompensuoti šį trūkumą grožio paieškomis, kurios atsiskleidžia jo eilėse, piešiniuose, freskose ir skulptūrose. O matydamas pasaulio dvilypumą, jis sugeba išlikti savimi, pasiduodamas tik geismo ir meilės kerams ir pripažindamas, kad nieko nėra, išskyrus tik kančią. O iš jos atsiradusią kūrybą vertins įpėdiniai, kurie tikriausiai jai suteiks kitas prasmes...
Trumpas, bet įspūdingas romanas, priverčiantis skaitytojus patikėti, kad Mikelandželas galėjo apsilankyti Konstantinopolyje, nors istorija tokios jo viešnagės ir neužfiksavo. Kas drįstų paprieštarauti, kad kartais išgalvoti dalykai gali pranokti tikrovę?
8.
Danų rašytojos Olgos Ravn romanas „Vaško lėlė“ (iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, leidykla „Rara“), mus nukelia į XVII a. pradžią Danijoje, Nakebiolės dvarą, kurio šeimininkė Anė Bilė kaip gimdyvė patiria vieną tragediją po kitos.
Ieškodama savo nelaimių priežasties, ji visai neieško racionalių argumentų. Net ir jos elgesys nėra racionalus tą akimirką, kai ji šakute bado savo ranką ir jai į akis krenta nepriklausoma savo dvasia moteris Kristenzė, kuriai įvardinti ji neranda kito žodžio kaip „ragana“.
Anė Bilė neklauso ir savo tarnaitės Usės argumentų, nori, kad ši, kankinama įkaitusiomis replėmis, pasakytų, jog Kristenzė yra ragana. Žinoma, tokiais metodais galima išgauti bet kokį prisipažinimą. Tad nėra ko stebėtis, kad Kristenzė, matydama kaip virš jos tvenkiasi pavojaus debesys, nusprendžia palikti Nakebiolės dvarą ir sprunka į šalies šiaurę.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Kristenzei tokiu būdu pavyks išsigelbėti nuo lemties, tekusios Usei, kuri pati pirmoji iš romano moterų buvo sudeginta ant laužo už raganavimą. Tačiau rašytoja parodo, kad gandas nepripažįsta jokių ribų, jis plinta keldamas vis didesnius ratilus ir įtraukdamas į juos vis naujus žmones, galiausiai pasiekdamas ir patį Danijos karalių.
Įdomiausia, jog visus romano įvykius pasakoja vaško lėlė, kurią kaip savotišką amuletą nulipdė Kristenzė. Ji pasižymi tikrai stebuklingomis galiomis, nes ne tik stebi ir mato viską, bet jaučia ir net suvokia, kas dedasi žmonių mintyse, sugeba įžvelgti ir ateitį.
Žinoma, nė vienas skaitytojas nepatikės, kad gali būti tokių lėlių. Tačiau reikia suprasti, kad rašytoja kuria vaško lėlę kaip sąlygišką personažą, kuris pritampa prie romano, pasakojančio apie raganų medžioklę.
Rašytoja, norėdama perteikti to meto atmosferą, pasakojimą palydi įvairiais užkeikimais, magiškomis formulėmis ir burtais, kuriuos ji aptiko archyvuose. Tie visi užkalbėjimai atskleidžia nepastebimas plika akimi pasaulio puses, susieja visiškai neįtikėtinus dalykus ir kuria tam tikrą dvilypę paslapties magiją, kur tikrovė susipina su išgalvotais dalykais.
Šiuo romanu rašytoja visų pirma siekia atskleisti tikrąją moterų padėtį XVII a. Danijoje. Žinoma, tai tinka ir kitoms Europos šalims. To meto visuomenės gyvenime visagaliu jautėsi vyras, moterys buvo tarsi nustumtos į periferiją. Joms teko be galo sunkūs rūpesčiai, susiję su kasdieniu šeimos gyvenimu. Tačiau net ir tada rasdavosi drąsių moterų, kurios nesutikdavo su joms paskirtu vaidmeniu, nes jos turėjo savo požiūrį, žvelgė į pasaulį kitomis akimis.
Žinoma, su tuo negalėjo susitaikyti ne tik vyrai, bet ir tos moterys, kurios negalėjo matyti, kad ir tarp jų yra išskirtinių moterų. Aišku, kad buvo siekiama tas moteris eliminuoti iš visuomenės gyvenimo. O apkaltinimas raganavimu buvo geriausias būdas su jomis susidoroti.
Gana tikslus, dokumentuotas pasakojimas tikrai nepaliks abejingo nė vieno skaitytojo, kuris tam tikra prasme bus užburtas vaško lėlės magijos.
9.
Italų rašytojos Violos Ardone romanas „Didis stebuklas“ (iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale, leidykla „Alma littera“ ) mus perkelia į praeito šimtmečio 8-ąjį dešimtmetį ir drąsiai atiduoda pasakojimo vadžias paauglei Elbei, kuri augo beprotnamyje nuo pat gimimo su motina Muti, tikėdamasi, kad jos nekaltas ir skvarbus žvilgsnis sugebės atskleisti tikrąjį beprotybės pasaulio vaizdą.
Savo mintimis, svyruojančiomis tarp vaikiško naivumo ir žiaurios tikrovės, paauglė atvirai skverbiasi į beprotnamio, kurį ji vadina „puspasauliu“ kasdienybę. Kartais ji pasitelkia netikėtas metaforas, pristatydama beprotnamio pasaulį: jis yra lyginamas čia su laivu, čia su jūra, čia su nedarnia šeima.
Romane piešiamas ne tik klinikinis beprotnamio pasaulis, jis taip pat subtiliai nagrinėja beprotybės ir normos sąvokas. Beprotnamis iškyla kaip visuomenės veidrodis, ryškiai atskleidžiantis jos ydas, tuo tarpu pamišėliai atrodo autentiškesni ir aiškesni negu tie, kurie save vadina normaliais žmonėmis.
Autorė pasakotojos lūpomis labai aiškiai pabrėžia, kad tais laikais kai kurie vartojami gydymo metodai (elektrošokas, tramdomieji marškiniai ir kt.) iš tikrųjų pasižymi žiaurumu ir yra absurdiški. Elbė taip pat parodo, kad ne tik pamišėliai, bet ir jų gydytojai turi tam tikrų problemų.
Tas absurdas dar labiau išryškėja, kad beprotnamyje pasirodo jaunas psichiatras Faustas Meravilja, kuris tampa dar vienu pasakotoju romane. Jam nepatinka atgyvenę metodai, ir jis ima peržiūrėti tą skirties liniją tarp pamišėlių ir normalių žmonių. Šitaip jis ima konkuruoti su beprotnamiui vadovaujančiu psichiatru Kolavolpe. Pastarasis į jaunąjį kolegą žiūri kaip į kairuoliškų idėjų šalininką, kuris nusipirko daktaro diplomą ir mano, kad panašius maištininkus irgi reikėtų tramdyti elektrošoku.
Meravilja net surengia futbolo mačą tarp beprotnamio gyventojų, norėdamas įrodyti, jog normaliomis sąlygomis ir pacientai gali elgtis kaip normalūs žmonės, tačiau ši iniciatyva atsisuka prieš jį, ir tada jaunasis psichiatras suvokia, kad abi šios įstaigos – beprotnamis ir kalėjimas – siekia žmones prižiūrėti ir bausti.
Šitaip autorė nori parodyti, kad laikai keičiasi ir jau atėjo metas sužmoginti psichiatriją. Vėliau jaunasis psichiatras atras ir naują tėvystės prasmę, kai netikėtai iškils jo ryšis su Elbe, kuri tarsi pradės gyvenimą iš naujo.
Nors romanas ir tyrinėja beprotybės atmainas, tačiau jis yra visų pirma nuostabi istorija apie motinišką meilę. Juk Muti beprotnamyje atsidūrė tik todėl, kad jos vyras, sužinojęs apie svetimavimą, nenorėjo pradėti su ja skyrybų bylos ir pasirūpino ją patalpinti į beprotnamį. Čia gimė ir jos dukra, kuriai ji davė upės Elbės vardą, manydama, kad upės niekas nesulaikys.
Nors Muti buvo sveika, tačiau elektrošokas, šaltas dušas, piliulės ją paverčia dvasios ligoniu. Tačiau niekas negali įveikti motinos ir dukters meilės...
10.
Čilės rašytojo Alejandro Zambos romano „Vaikų literatūra“ (iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, leidykla „Rara“) pavadinimas yra apgaulingas, nes skaitytojas, perskaitęs jį, gali pagalvoti, jog čia kalbama apie vadovėlį, skirtą vaikų literatūrai. Tačiau šis pavadinimas atsiranda tik todėl, kad knygoje susiduriame su autofikciniu pasakojimu, kai autorius, pats būdamas rašytojas, pradeda pasakoti visą istoriją nuo sūnaus gimimo ir ima svarstyti literatūros funkcijas.
Nors leidėja autoriui sako, kad jo kūriniai jai primena vaikų literatūrą, tačiau rašytojas yra įsitikinęs, kad literatūra rašoma vaikams nėra nė kiek prastesnė už suaugusiųjų literatūrą. Tuo pačiu aptariama ir skaitymo problema, nes paaugęs sūnus įpranta klausytis, kaip tėvai skaito jo mėgstamas knygas, kurias jiems skaitė jų tėvai. Taip ir per skaitymą atsiranda kartų ryšys. O dar sūnaus bibliotekėlė, kurią pradeda formuoti rašytojas.
Tačiau už visų šitų klausimų išryškėja pagrindinė romano tema – tėvystė. Išgyvendamas tėvystės jausmą, pasakotojas suvokia, kad būtent gimęs sūnus pakeitė jo požiūrį ne tik į dabartį ir ateitį, bet ir į praeitį, nes jis kitaip ėmė vertinti savo gyvenimą. Tiesa, jis prisimena, kad jis gimė, kai jo tėvui buvo dvidešimt ketveri, o pasakotojas susilaukia sūnaus būdamas jau keturiasdešimt dvejų. Vis dėlto, tėvystės pamokos išlieka tos pačios.
Be abejo, jei tik Lotynų Amerikos rašytojas pasakoja apie tėvo ir sūnaus ryšį ir atvirkščiai, jis tiesiog negali apsieiti be futbolo, kuris čia tiesiog įaugęs į kasdienybę. Nėra ko stebėtis, kad autorius perima iš tėvo tam tikrą leksiką, kuri skamba per futbolo rungtynes, kai aptarinėjami praleisti įvarčiai, puolėjų klaidos, teisėjų aplaidumas, komentatorių darbo spragos. Žinoma, visada tai skamba su švelniu humoru, kurio čia netrūksta romane.
Kai kada tos pamokos yra be galo skaudžios, jei prisiminsime tą epizodą, kai autoriaus tėvas buvo neteisingai apkaltintas vagyste. Bet ir šis epizodas tampa literatūra, nes sūnus aprašo šį įvykį, stebėdamasis, kad jo tėvas atsisakė rašyti pareiškimą, tačiau rašytoją labiausiai nustebino prekeivė, kuri policininkams pasakė, kad jo tėvas ne vagis.
Įdomu, kad vėliau pats tėvas turi galimybę paskaityti šį epizodą iš sūnaus rašomo romano ir pagiria sūnų už tai, kad sugebėjo juokingai jį aprašyti. Šis romanas liudija apie glaudų tėvo ir sūnaus ryšį, atskleisdamas skirtingų kartų santykius, tuo pačiu kviesdamas skaitytojus pasigėrėti ta šviesa, kuri sklinda iš visų rašytojo pasakojamų istorijų.