Lie­tu­viai ame­ri­kie­čių ro­­ma­­nuo­­se

Lie­tu­viai ame­ri­kie­čių ro­­ma­­nuo­­se

pro­f. Vy­tau­tas BI­­KUL­­ČIUS

Pas­ta­ruo­ju me­tu lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“ iš­lei­do du ro­ma­nus, tarp ku­rių per­so­na­žų ap­tin­ka­me ir lie­tu­vių. Kaip mū­sų tau­tie­čiai at­ro­do ame­ri­kie­čių aki­mis?

Žvilgs­nis iš kny­gų mu­­gės

Ke­tu­rio­lik­ta­sis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo Joh­no Ir­vin­go ro­ma­nas „Pas­lap­čių alė­ja“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Dai­va Dau­gir­die­nė) ne­lauk­tai už­si­me­na ir apie Lie­tu­vą. Ro­ma­no pro­ta­go­nis­tas ra­šy­to­jas Chua­nas Die­gas, ka­dan­gi jau yra pa­gy­ve­nęs, daž­niau sa­vo žvilgs­nį krei­pia į praei­tį. Neat­si­tik­ti­nai jo pa­sa­ko­ji­me iš­ny­ra vai­kys­tės vaiz­dai iš Mek­si­kos, į ku­rią jis su­grįž­ta pri­si­mi­ni­mais ir sap­nais. Bet ša­lia ke­lio­nių pri­si­mi­ni­mais ro­ma­ne re­gi­me ir tik­rą ra­šy­to­jo ke­lio­nę iš Ajo­vos vals­ti­jos į Fi­li­pi­nus, bet pa­ke­liui jis at­si­du­ria ir Lie­tu­vo­je.

Skai­ty­to­jai dar tik­riau­siai pa­me­na, kaip 2008 me­tais Joh­nas Ir­vin­gas lan­kė­si Vil­niaus kny­gų mu­gė­je. Tai bu­vo jo pir­ma ir la­bai trum­pa pa­žin­tis su Lie­tu­va, nors jis vė­liau ir pa­lai­kė ry­šius su sa­vo ro­ma­nų ver­tė­ja į lie­tu­vių kal­bą Dai­va Dau­gir­die­ne. Apie tai, be­je, ga­li­ma spręs­ti ir iš ro­ma­no, ku­ria­me pa­tei­kia­mas tam tik­ras (ži­no­ma, epi­zo­di­nis) lie­tu­viš­ko­ gy­ve­ni­mo at­spin­dys.

Chua­nas Die­gas ir­gi pri­si­me­na, kaip 2008 m. lan­kė­si Lie­tu­vo­je, kny­gų mu­gė­je, kur bu­vo pri­sta­ty­tas jo anks­tes­nio ro­ma­no ver­ti­mas. Kaip ra­šy­to­jas, su­si­ti­kęs su skai­ty­to­jais, jis pa­gi­ria au­di­to­ri­ją, kad ši yra „ge­riau vis­ką ži­nan­ti“ ne­gu JAV.

Ra­šy­to­jas, da­ly­da­mas au­tog­ra­fus, ste­bi­si, kad lie­tu­vių pa­var­dės la­bai pai­nios ir il­gos (jam keis­ta, kad pa­var­dę ga­li su­da­ry­ti pen­kio­li­ka rai­džių), jas sun­ku už­ra­šy­ti. Kny­gy­ne ra­šy­to­jas sun­kiai su­si­šne­ka su par­da­vė­ju dėl pa­sta­ro­jo pra­stos ang­lų kal­bos. Mat šis ne­su­ge­ba paaiš­kin­ti, kad yra mo­te­rų, ku­rios su­si­bū­rusios į kny­gų klu­bą pa­si­šne­ka apie mėgs­ta­mus ra­šy­to­jus. O Chua­nui jau bu­vo su­si­da­ręs įspū­dis apie pa­žin­čių tar­ny­bą ar­ba, kaip jis sa­ko, „nuo­ta­kas pa­štu“. Be­je, šią min­tį jis sie­ja su nau­jo ro­ma­no pra­džia. Jam net gims­ta su­ma­ny­mas pa­va­din­ti ro­ma­ną „Vie­nin­te­lis šan­sas iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos“.

Už­bėg­da­mi už akių pa­sa­ky­si­me, kad toks kū­ri­nys Chua­no Die­go kū­ry­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je taip ir ne­pa­si­ro­do, nors jis apie jį vis už­si­me­na. Vė­liau jam gims­ta min­tis apie įvai­ki­ni­mą, ku­ris tu­rė­tų pa­kreip­ti jo ro­ma­ną ki­ta link­me. To­liau Ir­vin­gas jau fan­ta­zuo­ja sa­ky­da­mas, kad Chua­nas Die­gas dar du kar­tus lan­kė­si Vil­niu­je, nes pa­ts ro­ma­no au­to­rius yra aiš­kiai „Pas­lap­čių alė­jos“ pro­ta­go­nis­to pro­to­ti­pas, bet jis dau­giau ne­be­pa­si­ro­dė Lie­tu­vo­je.

Chua­nas Die­gas ke­lia min­tį, kad mo­ti­na ga­lė­tų siek­ti kū­di­kio įvai­ki­ni­mo JAV, nes ma­nys, kad ten jis ga­lė­tų bū­ti lai­min­gas, o vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba dar­buo­to­ja no­ri jį įti­kin­ti, kad lie­tu­vių vai­kai daž­niau­siai yra įvai­ki­na­mi Lie­tu­vo­je. Bet Chua­nas Die­gas to­liau dė­lio­ja siu­že­tą ir nu­ma­to, kad ta ame­ri­kie­čių šei­ma, ku­ri no­rė­jo įsi­vai­kin­ti lie­tu­viu­ką, pa­ti­ria ne­lai­mę – žūs­ta žmo­na, o vie­nam naš­liui nie­kas ne­leis įsi­vai­kin­ti.

Ra­šy­to­jas svars­to, gal tas naš­lys ga­lė­tų at­vyk­ti į Lie­tu­vą ir su­si­pa­žin­ti su ta mo­te­ri­mi, o nuo čia ga­li­mi įvai­rūs siu­že­to vin­giai. Iš to­kių epi­zo­dų apie lie­tu­vius skai­ty­to­jas ga­li su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kad jie pra­stai mo­ka ang­lų kal­bą, jų po­li­ci­nin­kai ir vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos tar­nau­to­jos yra griež­ti pa­rei­gū­nai, vie­nin­te­lis pa­gy­ri­mo žo­dis – skai­ty­to­jai yra iš­pru­sę la­biau už ame­ri­kie­čius.

Be abe­jo, iš­sa­mes­nio vaiz­do apie Lie­tu­vą iš to­kios trum­pos ra­šy­to­jo vieš­na­gės bu­vo sun­ku ti­kė­tis, Rei­kia dar pri­dur­ti, kad ro­ma­no pa­bai­go­je au­to­rius tarp tų, ku­riems ta­ria pa­dė­kos žo­dį, pa­mi­ni ir sa­vo ver­tė­ją.

Il­gaam­žė lie­tu­vė ir vie­nuo­li­ka­me­tis ber­­niu­­kas

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jos Mo­ni­cos Wood ro­ma­ne „Ne­pap­ras­tas pa­pras­tas gy­ve­ni­mas“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ri­ta Ka­mins­kai­tė) su­tin­ka­me jau šim­to ket­ve­rių me­tų su­lau­ku­sią lie­tu­vę Oną Vit­kus, ku­riai pa­dė­ti na­muo­se šeš­ta­die­niais pa­ski­ria­mas vie­nuo­li­ka­me­tis ber­niu­kas skau­tas. Nors iš pra­džių se­no­lė į ber­niu­ką žiū­ri įta­riai, ta­čiau jis su­ran­da ke­lią į jos šir­dį.

Bend­rau­da­mas su šia mo­te­ri­mi, ber­niu­kas ne tik su­ži­no ke­le­tą lie­tu­viš­kų žo­džių, ku­riuos iš­girs­ta pir­mo­sio­mis pa­žin­ties su ja die­no­mis, jis ma­to, kad ji mo­ka ne­ma­žai triu­kų su kor­to­mis ir mo­ne­to­mis, tad jam atei­na į gal­vą min­tis, kad to­kia se­na – šim­to ket­ve­rių me­tų – mo­te­ris (jam net ky­la abe­jo­nių, ar ji nė­ra se­niau­sia pa­sau­ly­je) ga­lė­tų pa­tek­ti į Gi­ne­so re­kor­dų kny­gą. Bet jį už­bu­ria ki­tas jos gy­ve­ni­mo fak­tas.

Ber­niu­kas įsi­ti­ki­nęs, kad ji ga­lė­tų pa­tek­ti į re­kor­dų kny­gą kaip se­niau­sia pa­sau­lio vai­ruo­to­ja. Kai Ona pa­si­tei­rau­ja, ko­kia jai nau­da iš re­kor­do, ber­niu­kas at­sa­ko, kad ji gaus ne tik ser­ti­fi­ka­tą, už­si­tar­naus ne tik pa­gar­bą, bet ir taps ne­mir­tin­ga.

Vė­liau jis su­ži­no ir jos is­to­ri­ją, nes pra­de­da įra­ši­nė­ti se­no­lės pri­si­mi­ni­mus. Ši­taip išaiš­kė­ja, kad ji at­vy­ko į Ame­ri­ką bū­da­ma ket­ve­rių me­tų. Tė­vai dė­jo vil­tis, kad jų duk­ra tap­tų tik­ra ame­ri­kie­te, už­tat ne­kal­bė­jo su ja lie­tu­viš­kai. Bet pa­si­sta­ty­di­nę tri­jų aukš­tų na­mą, jie neuž­mirš­ta ga­li­nia­me jo kie­me pa­si­so­din­ti ko­pūs­tų. Taip jie įsi­vaiz­da­vo Lie­tu­vos lo­pi­nė­lį. Ber­niu­kas tie­siog trauk­te trau­kia iš tos mo­ters jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas.

Tie pri­si­mi­ni­mai ne tik pri­ke­lia iš už­marš­ties ne­pap­ras­tus fak­tus, įvai­riau­sius žmo­nes, pa­čius ne­ti­kė­čiau­sius įvy­kius, jie pa­de­da Onai su­vok­ti, kad jos gy­ve­ni­mas, ku­ris iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dė kaip nie­kuo neiš­sis­ki­rian­tis, iš tik­rų­jų yra ypa­tin­gas ir ne­pa­kar­to­ja­mas. Įdo­mu, kad tie pri­si­mi­ni­mai pa­de­da Onai ne tik su­pras­ti sa­ve, jie ją ver­čia pri­si­min­ti ir sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tį sū­nų, ku­rį ji ap­lan­ko se­ne­lių na­muo­se. Be to, kaip ji pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, ber­niu­kas pri­ver­tė ją pri­si­min­ti ir gim­tą­ją kal­bą.

Kai ka­da tos is­to­ri­jos ne­tgi šiur­pi­na ne­pil­na­me­tį ber­niu­ką, nes jis dar ne­tu­ri tiek pa­tir­ties, kad ga­lė­tų su­vok­ti vi­sas rei­ka­lo pu­ses. To­kia yra, sa­ky­sim, Onos ir Vik­to­ro mei­lės is­to­ri­ja, pa­si­bai­gu­si ne­ti­kė­tu gim­dy­mu, kai jai į pa­gal­bą atė­jo jos tė­vas.

Į ro­ma­ną nuo­la­tos įter­pia­mi įvai­riau­si re­kor­dai, ku­rie lyg ir tu­rė­tų už­krės­ti Oną sek­ti tais pa­vyz­džiais ir pa­ti­kė­ti, kad ir jai yra įma­no­ma tap­ti pa­sau­lio re­kor­di­nin­ke, ir ne vie­no­je sri­ty­je. Be­je, kaip il­giau­sia žmo­nių gran­di­nė ro­ma­ne pa­mi­nė­tas Bal­ti­jos ke­lias. Šis re­kor­das ge­rai de­ra prie il­gaam­žės lie­tu­vės Onos.

Bet vie­ną šeš­ta­die­nį ber­niu­kas pas Oną ne­bea­tei­na, jo dar­bą pa­si­ry­žęs už­baig­ti jo tė­vas Kvi­nas. Bend­rau­da­mas su Ona, jis pa­ma­to, kad jo sū­nus bu­vo kiek ki­toks, ne­gu jis jį pa­ži­no­jo. La­biau­siai tė­vą nu­ste­bi­na tas fak­tas, kad jo sū­nus su­ge­bė­jo ei­li­niuo­se, kas­die­niuo­se da­ly­kuo­se įžvelg­ti ne­ti­kė­tą švie­są, ku­ri jiems su­tei­kia iš­skir­ti­nę pra­smę. Tai ne tik sū­naus pa­mo­ka tė­vui, bet ir Onai, jog už pa­pras­to gy­ve­ni­mo ga­li sly­pė­ti ne­pap­ras­tas gy­ve­ni­mas.