
Naujausios
Istorijos atspindžiai
Ar po dviejų pasaulinių karų, didelio masto sugriovimų, viešųjų erdvių perplanavimų Šiauliai tebeturi ką nors, kas juos skirtų iš kitų miestų – savitą atmosferą, charakterį, tapatumą ir visa tai identifikuojančius ženklus? Kas Šiaulius jungia su ankstesnėmis epochomis? Ar Šiauliai turi savo "genius loci" – vietos dvasią? Kur ji slypi? Šie klausimai kelti diskusijoje "Fotografija ir Šiaulių "vietos dvasia".
Diskusija organizuota pristatant Vlado Mikalausko (1942–2011) fotografijų parodą "Šiauliai. Vilniaus gatvė".
Fotografijos muziejuje eksponuojama ir dar viena Šiauliams skirta paroda: fotografo E. Tamošiūno "buvo ir yra". Autorius senąja technika naujai įamžino XX amžiaus pirmos pusės meistrų nufotografuotas Šiaulių miesto vietas.
V. Mikalausko paroda muziejus pradėjo ciklą "Šiaulių albumas". Muziejus rengia ir to paties pavadinimo fotografijų albumą.
Muziejininkai muziejaus fonduose suskaičiavo apie 10 tūkstančių Šiaulių vaizdų. Pasak V. Ulinskytės-Balzienės, peržiūrėjus didžiulį kiekį fotografijų, paaiškėjo, kad po 1944 metų, kai Šiaulius nuosekliai išfotografavo Stasys Ivanauskas, V. Mikalausko "Šiauliai. Vilniaus gatvė" – antras projektas, kai planingai, apgalvotai, išsamiai užfiksuotas miestas konkrečiame istorijos taške.
V. Mikalauskas kolekciją formavo nuosekliai, nuo riboženklio iki riboženklio, fiksavo ir plačias panoramas, ir menkiausias miesto detales.
V. Mikalausko fotografijose Vilniaus gatvė užfiksuota XX amžiaus devinto dešimtmečio viduryje. Pirmą kartą ši paroda Fotografijos muziejuje buvo eksponuojama 1986 metais.
"Kai paroda buvo rengiama pirmą kartą, intencija buvo kita: proginė paroda, sukurta švenčiant miesto jubiliejų, norėta parodyti pokyčius, kurie įvyko centrinėje gatvėje. Tuo metu pirmosios dalies bulvaro rekonstrukcija buvo baigta, antrosios – besibaigianti. Šiandien mes jau matome parodą kitaip – kaip tam tikrą epochos ženklą, kaip Sąjūdžio priešaušrį, kaip virsmo dokumentą. Paroda visapusiškai iškalbinga", – sakė V. Ulinskytė-Balzienė, parodos ekspozicijos sudarytoja.
Prieš 30 metų rašytoje recenzijoje Vytenis Rimkus pirmąją parodą "Šiauliai. Vilniaus gatvė" palygino su romanu, kurio kiekvienas puslapis yra reikšmingas.
Su V. Mikalausku daug metų bendravęs V. Rimkus diskusijos vakare ragino parodą įsižiūrėti atidžiai: "Ar atpažįstu miestą? Šiauliai ar ne? Lyg užmiršta. Po to po truputį atsigamina vaizdai."
Pasak V. Rimkaus, labiausiai paplitęs pasaulyje būdas, vaizduojant miestą, yra architektūra, pastatai – iš ko pažįstamas miestas. Kitas variantas – miesto žmonės.
"V. Mikalausko kūrybai artimesnis žmogaus vaizdas, gyvenimas mieste. Visa ekspozicija – ne objektyvus miesto gyvenimas, o individualus: taip, kaip suvokė autorius, ko jis ieškojo, į ką atkreipė dėmesį ir fotografavo tarytum pats save. Ši ekspozicija yra individualus miesto matymas."
Sudėtingu klausimu V. Rimkus įvardijo kaitą. Šiauliai du kartus per karus buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ar šiandieninio miesto buvime ir atvaizdavime atsispindi miesto gimimas iš griuvėsių?
"Šioje parodoje gerai apgalvoję šiek tiek kaitą pajuntame: iš lėto gimstama iš nieko. Iš aplinkos, iš užkaborių formuojasi dabartinis miesto centras", – sakė V. Rimkus.
"Ar atpažintumei V. Mikalausko nuotraukose Šiaulius?" – fotografo E. Tamošiūno, Šiauliuose apsigyvenusio prieš kelerius metus, klausė G. Gaidamavičius.
Orientaciniais objektais E. Tamošiūnas nurodė bulvarą, auksinį berniuką – "Šaulio" skulptūrą.
Pasak G. Gaidamavičiaus, Šiauliai patyrė ne tik okupaciją, bet ir architektūrinę, urbanistinę intervenciją. Kuris miestas – tarpukario ar dabartinis – gražesnis?
E. Tamošiūnui pagal tarpukario nuotraukas nebuvo lengva atpažinti tas pačias vietas šiandien: miestas labai pasikeitęs.
"Kartais žiūrėdamas į nuotraukas galvodavau: kokie gražūs tie Šiauliai!" Fotografas pavyzdžiu pateikė tarpukario jaukų vaizdą į Šiaulius nuo senųjų kapinių. Dabar ši vieta užstatyta blokiniais namais.
Miestas yra bendruomenė
V. Kinčinaitis atkreipė dėmesį, kad V. Mikalausko užduotis nebuvo tiesiogiai susijusi su gražaus fotografinio vaizdo ar reprezentacinės nuotraukos kūrimu.
"Kažkaip išsprūsta ir iš cenzūros gniaužtų. Fotografas nusprendė pasivaikščioti, o ne fiksuoti įsimintinas akimirkas. Pasivaikščiojimas ypatingas: jis mus moko atsigręžti į detalę, į sieną, į praeivį, į žolę, į medį, į debesį virš tos pačios gatvės. Tai nėra tiesiog Vilniaus gatvė, tai yra kasdienybės mikroistorijų dienoraštis. Nuotraukose matyti ir to laikmečio demografija, ir politika, ir svajonės, ir kasdienybė, ir žmonių likimai. Per tas akimirkas jaučiame, kaip sruvena vietos dvasia. Vietos dvasios nėra reprezentaciniuose albumuose."
Pasak V. Kinčinaičio, vietos dvasia yra gyvenimas. Gimimas, buvimas kartu, branda, mirtis, tai, kas susiję su didžiaisiais gyvenimo simboliais – mitologiniais, archetipiniais.
"Nuotraukose jauti, kaip žmonės gyvena. Jie nevaizduoja savęs, nereprezentuoja, nepozuoja. Per nuobodulį, stovėjimą, ėjimą į parduotuvę, močiučių laukimą ant suolelio, šventišką skubėjimą miesto bendruomenė į mus ir prabyla, todėl jaudina, nes yra labai žmogiška, o kas yra žmogiška, yra ilgalaikiška, nesvarbu, kad tai yra brandaus socializmo metai, bet žmonės gyvena, kvėpuoja, džiaugiasi ir svajoja. Yra amžinybės, belaikiškumo dvelksmas. O kur tas laikinumas – miestas ant griuvėsių? Kad ir ant griuvėsių, bet žmonės kūrė saugią aplinką."
V. Kinčinaičio teigimu, miestas yra ne pastatai, ne sienos, o bendruomenė, brandžiausia žmogiškumo išraiška.
Žmonės saugiai jaučiasi senamiestyje, nes ten niekas nesikeičia: tos pačios viduramžio sienos, miesto aikštė, grindinys.
"Tai yra šventi žmogui dalykai – saugumo jausmas ir amžinybės dvelksmas mieste, tikroji miesto dvasia. Kuo daugiau pastovumo ženklų išsaugota, tuo žmogus jaučiasi saugesnis, labiau tapatinasi su savo vieta. Kai miestas priverstas nuolat griūti, keltis ir vėl griūti, bando dirbtinai prisikelti su įvairiausiais šūkiais, persistengia, vėl griūva ir vėl keliasi."
V. Kinčinaičiui kyla klausimas, koks Šiaulių albumas turėtų būti, ką jis turėtų vaizduoti? Kai buvo sudarinėjamas vienas iš albumų, menotyrininkui kilo mintis: gal reikia išfotografuoti pietinio rajono daugiabučių namų pašto dėžutes? Jo nuomone, tai būtų konceptualus albumas, patiktų ir švedui, ir vokiečiui, ir amerikiečiui bei atspindėtų miesto dvasią per detalę: detalės yra labai svarbios miesto tapatumui.
Ypatinga Šiaulių dvasia V. Rimkus įvardijo ir "netikėtą laisvumą": pirmoji Vitolio Trušio abstrakcijų paroda Šiauliuose veikė, o Vilniuje buvo uždrausta pirmą dieną.
Kas jungia tarpukario ir šiuolaikinius Šiaulius?
Pasak V. Rimkus, vyravo ir tebevyrauja katedra. Pokario metais Šiauliuose statytas Pergalės paminklas turėjo tapti pagrindiniu Šiaulių miesto akcentu, o katedrą buvo numatyta nugriauti kaip nereikalingą sudegusį objektą. Tik privačia kai kurių žmonių iniciatyva katedrai buvo uždengtas laikinas stogelis ir priekis laikinai atitvertas.
Pasikartojantis vaizdas tarpukario atvirukuose – ir pastatas, kuriame dabar veikia "Presto" kavinė.
Pasak V. Ulinskytės, daug dešimtmečių buvo gajus stereotipas, kad Šiauliai yra naujas miestas, pakilęs iš griuvėsių. Tarsi buvo aksioma, kad visa tai, ką matome eidami gatvėje, atsirado sovietmečiu, naujai pastatyta. Paradoksas: netgi ir tarpukario architektūros pastatus daug kas ir šiandien identifikuoja kaip sovietmečio laikotarpio architektūrą.
Šiaulių miestovaizdį tyrinėjusi V. Ulinskytė-Balzienė atpažįsta daug praeities šiandienos mieste.
"Jei pažiūrėtume V. Mikalausko parodą, kaip jis pamatė Vilniaus gatvę, pamatytume, kad du trečdaliai objektų yra iš ankstesnio, ikikarinio laiko. Tai turbūt ir yra atsakymas į klausimą, kiek tos praeities yra šiandienos mieste. Jos yra labai daug, tik ar ją mes atpažįstame – tai yra labai svarbus klausimas. Kai neatpažįstame, neidentifikuojame, nesuprantame to, kas yra išlikę, vertės, patys ir naikiname rekonstruodami, pertvarkydami, visiškai neatsižvelgdami į praeitį ir vertes, kurias jie turi."
Pasak V. Kinčinaičio, kiekvienas iš mūsų individualiai išgyvena savo gyvenimišką vietą, kiekvienas kuriame savo kasdienybės takus, turime vaizdų, garsų, kvapų rinkinius. Visa tai sudaro individualią vietos dvasią.
"Šiauliai yra gryna abstrakcija – nėra tokio dalyko. Kaip ir bendrų sąvokų, idėjų. Yra tik bandymas rasti tam tikrus sąlyčius, susitarti dėl bendrų dalykų, kaip mes sugyvename. Ar jaučiame, kaip mūsų dabartinę sąmonę, kasdienybę, kultūrą veikia tarpukario Šiauliai, kaip mes prisimename tarybinę, brandaus socializmo laikotarpiu praleistą jaunystę Šiauliuose, kokį palikimą turime savo sąmonėje, pasąmonėje, gestuose, kalbose, kaip tai mus kuria jau kituose miestuose, kaip mes atrodome, kaip šiauliečiai, kaip išsiduodame, kaip šiauliečiai?"
V. Kinčinaičio manymu, reikia "labai daug darbuotis ir kojomis, ir galva", kad susikurtume miesto įvaizdį. Menotyrininkas ragino išvaikščioti, tyrinėti miesto rajonus. Tik susidarius didįjį Šiaulių portretą, pavyks bendrauti su miestu.
Vien susikurti miesto vaizdinį nepakanka: reikia jį nuolat palaikyti, puoselėti.
"Mes prarandame dvasines, kultūrines galias, negalime konkuruoti su miestais, kur susitelkę daugiau asmenybių kuria savo miestų įvaizdžius. Sienos mums tikrai nieko nepadės, čia yra kasdieninė, nuolatinė pastanga kurti dvasią."
V. Kinčinaitis priminė, kiek daug pasipiktinimo sulaukė prieš galeriją pakabintas pripažintos menininkės Lauros Guokės sukurtas sirijietės, laikančios kūdikį, portretas.
"Tai buvo bandymas provokuojant kurti vietos kultūrą ir aplinkos suvokimą. Ko mes susilaukėme? Tokių atsiliepimų: "Kai tik aš grįšiu į Šiaulius, jus susirasiu ir prikulsiu! Kaip galite tyčiotis iš lietuvių, šiauliečių ir Šiaulių gatvės?!"
V. Kinčinaitis nuolat stebi miestą, mato daug Šiaulių dvasios pavidalų. Menotyrininką intriguoja dviaukščiai mediniai namai: ne kaimas, bet ir ne miestas, tarpinė architektūrinė forma. Miesto dvasia jam yra ir stalinistinė, ir brandaus socializmo architektūra.
Kuo toliau, tuo labiau architektūros grožį menotyrininkas įžvelgia baltame "Verpsto" pastate: apvalytas nuo visų apnašų jis galėtų tapti industrinės šiuolaikinės architektūros simboliu. O "Verpsto" kieme esanti sinagoga galėtų tapti centro simboliu: sugrąžintų, išreikštų praeities ir tarpkultūrinio, internacionalaus miesto dvasią.
