Naujausios
K. Paltarokas gimė 1875 m. spalio 22 dieną netoli Linkuvos įsikūrusiame Gailionių kaime. Šis kaimas – savotiška kryžkelė, kur susikirto Šiaulių ir Biržų apskritys. Kai kur rašoma, kad tai Linkuvos ir Joniškėlio valsčių riba. Pagaliau tai ir pagal kalbininkų K. Jauniaus ir A. Salio skirstymą rytų aukštaičių pantininkų ir pontininkų sankirta (pagal žodžio ranka tarimą: rank:ronk; kamps:komps).
Šeimos paskatintas Kazimieras mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1902 m. baigė Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge; įšventintas kunigavo Liepojoje, nuo 1906 – Surviliškyje. Nuo jaunystės buvo bendruomeniškas žmogus, Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, dar Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, blaivybės draugijos skyrių. 1911 m. buvo pakviestas Kauno kunigų seminarijoje dėstyti lotynų kalbos.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūpinosi seminarijos evakuacija į Smolenską. 1918 m. grįžo į Kauną, seminaristams rengė vadovėlius, nuo 1922 tapo Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju. Kadangi trūko literatūros, knygų, rašė tikybos pradžiamokslius vaikams ir jaunimui, katekizmus. Jis buvo ir bažnyčios reformatorius.
Vyskupas K. Paltarokas prieškariu buvo gerbiamas žmogus ir prezidentūroje, ir ministrų kabinetuose, jo principingos, autoritetingos nuomonės visur buvo išklausoma. Vyskupas visada rūpinosi katalikiškomis organizacijomis: pavasarininkais, angelaičiais, Katalikų veikimo centru, bet ypač uoliai jis gynė ateitininkų organizaciją, kai valdžia1930 m. Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai pavedė mokyklose uždrausti ateitininkų organizacijos veiklą. Jis kovojo, kad kunigams būtų leista rengti ateitininkų susirinkimus klebonijose, zakristijose, bažnyčiose; pats dalyvaudavo jų susirinkimuose.
1930 m. dėl ateitininkų reikalų K. Paltarokas kartu su arkivyskupu Juozapu Jonu Skvirecku, švietimo ministru K. Šakeniu ir J. Tūbeliu lankėsi pas prezidentą A. Smetoną. Dauguma tylėjo, o vyskupas, nusižengdamas subordinacijai, drąsiai ir argumentuotai įrodinėjo prezidentui savo tiesą. Kaip vėliau rašė K. Paltarokas, „Prezidentas ėmė karščiuotis ir tarė: „Ateinate pas prezidentą, statote reikalavimus ir tuojau vykdyk; jei ne, karas; tai nemandagu“. Atsakau: „Man prezidentas, kaipo nepriklausomybės simbolis, yra šventas daiktas. Aš nenoriu būti nemandagus; aš moku sudrausti net kitus, kurie apie prezidentą be pagarbos kartais atsiliepia; bet aš atėjau ne į vaišes, o į derybas; nieko tad ypatingo nebūtų, jei statyčiau reikalavimus“. – „Man taip pasirodė“, – baigė incidentą prezidentas“.
Po šio vizito vyskupas K. Paltarokas, tarstelėjęs, kad tuščiai diskutavo pusšeštos valandos pas prezidentą, išdrįso net „paauklėti“ arkiviskupą J. Skvirecką: „Per daug, Ekscelencija, nusileidai“. Pasakęs tai, pripažino, kad „Buvo išeita iš vyskupų konferencijos įgaliojimo ribų“... Arkivyskupas nesupyko. Atvirkščiai – kitą dieną jis referavo, kaip delegacija prezidentūroje atliko pavestą misiją: „Panevėžio vyskupas parodė didelį sugebėjimą ginti ateitininkų reikalus“...
K. Paltarokas niekada nebuvo užsisklendęs Bažnyčios rėmuose, jis visur stengdavosi išsakyti savo aiškią poziciją, diskutuodavo su A. Smetona, J. Tūbeliu, K. Šakeniu, S. Raštikiu, J. Vokietaičiu, A. Voldemaru, S. Šalkauskiu, vyriausybės nariais, to meto Lietuvos šviesuomene. Kai XX a. 4 dešimtmetyje kilo konfliktas tarp Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos vyriausybės, savo tiesai įrodyti pasitelkė ir Vatikano atstovus.
Beje, jis net 9 kartus pats matęs Šventąjį Tėvą, kai pastarasis dar kaip apaštališkasis vizitatorius 1920 m. viešėjo Lietuvoje, o vėliau jau Vatikane; jis yra sakęs, kad ilgokai yra bendravęs apie Lietuvos reikalus su popiežiumi Pijumi XI. Regis, popiežiui veiklus ir nuoširdus, „mylimiausias“ Lietuvos vyskupas padaręs didelį įspūdį. Jis ilgiau negu numato Vatikano protokolas, bendravo su K. Paltaroku.
K. Paltarokas buvo už pozityvias Bažnyčios reformas, skatino atsisakyti konservatyvių bruožų: didelių klebonijų ūkių, civilinės metrikacijos nepripažinimo, rinkliavų iš parapijiečių, jis pirmasis Lietuvoje įvedė šv. Mišias jaunimui. Net sovietmečiu, kai buvo prievarta perkeltas iš Panevėžio į Vilnių, nors buvo nuolat sekamas, stebimas dėl jo aktyvios veiklos, įtarimų ryšių su partizanais, jis bandė rūpintis, kad valdžia mažiau kištųsi į Kauno kunigų seminarijos reikalus, katekizavo vaikus, teikė Sutvirtinimo sakramentą, derėjosi su valdžia dėl vyskupų skaičiaus padidinimo Lietuvoje. Jam tai neblogai sekėsi, nes 1955 m. jis konsekravo vyskupus P. Maželį, J. Steponavičių.
Rūpestis Dievo namų statybomis
Pareigos, kurias K. Paltarokas pradėjo eiti 1922 metais – buvo paskirtas bažnyčios turtų valdymo tarybos nariu – paskatino jį rūpintis naujų bažnyčių, koplyčių statymu. 1926 m. paskirtas pirmuoju naujai įkurtos Panevėžio vyskupijos vyskupu, K. Paltarokas minėtinas ir kaip atsikuriančios Lietuvos bažnyčių atkūrėjas, jis rūpinosi jų statyba: Panevėžyje pastatydino katedrą ir įkūrė kapitulą, Panevėžio vyskupijoje įkūrė 11 parapijų, rūpinosi, kad būtų pastatyta 15 bažnyčių, 14 mažesnių ar didesnių koplyčių, 11 altarijų.
Vyskupo strategija buvo labai paprasta, žmogiška – rūpintis statybomis jis pavesdavo parapijos kunigui, kurį gerai pažinodavo, juo pasitikėdavo. Vienas iš tokių vyskupijos pavyzdžių – Pamūšio bažnyčia. Jos atstatymu rūpintis K. Paltarokas pavedė jauną, veiklų ir patikimą vikarą Jurgį Danį, kuris tarnavo greta esančioje Linkuvoje.
Bažnyčia Pamūšyje (inžinieriaus Romano Steikūno projektas) buvo pastatyta neįtikėtinai greitai – pradėta1933, baigta 1935 metais. Atidarymo dieną, pasak B. Nainio, bažnyčioje šventose mišiose dalyvavo 12 kunigų, 5 klierikai ir didžiulė žmonių minia. Šeduvos dekanato kanauninko Mykolo Karoso pašventinta bažnyčia Pamūšyje, kaip vėliau J. Danio biografiniame nekrologe rašė Pamūšio kunigas Leonas Mažeika, atsirado „iš vyskupo K. Paltaroko ir J. Danio santarvės“.
Vyskupas statybas finansavo, dažnai pats lankydavosi, prisimindavo čia ir savo jaunystę, kai, mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, eidavo pro Pamūšį į geležinkelio stotį.
1935 m., baigęs Pamūšio bažnyčios statybos reikalus, J. Danys grįžo į Linkuvą, kur tarnavo jau iki gyvenimo pabaigos. 1949 m. jis buvo paskirtas Pasvalio vicedekanu, tuojau buvo pakeltas į Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkus. Beje, Panevėžio vyskupijos kapitula, vyskupų patariamasis organas, irgi įsteigta vyskupo K. Paltaroko iniciatyva, aišku, pritarus Popiežiui Pijui XI Vatikane.
Savo kraštiečio J. Danio įtraukimas į kapitulą, kurią sudarė 8 nariai (4 kanauninkai ir 4 Panevėžio vyskupijos prelatai), buvo didelis Linkuvos kunigo veiklos įvertinimas ir pripažinimas. Panevėžio vyskupijos kapitulos nariais yra buvę ir kiti Linkuvos bažnyčios tarnai: garbės kanauninkas Liudvikas Šiaučiūnas, prelatas Leopoldas Pratkelis, prelatas Bronius Antanaitis.
„Gyvenimo bruožuose“ vyskupas K. Paltarokas mini, kad J. Danys su juo pasidalindavo įžvalgomis, pristatydavo Linkuvos parapijos situaciją. Štai vyskupas rašo, kad „buvo užėjęs Linkuvos klebonas kun. Danys: „Kalba nukrypo į Bažnyčios ir valstybės santykius, kodėl nesusitariama, kad nėra geros valios iš valdžios pusės, kad nepasitiki vyskupais...“
Tai buvo vyskupo ir vikaro santarvės vaisius
Apie vyskupo ir paprasto vikaro J. Danio ryšį, sąsajas su Linkuva papasakosiu plačiau, nes pirmosios mano žinios apie vyskupą K. Paltaroką atėjo iš vaikystės, kai namuose mes, vaikai, suglaudę ausis klausydavomės Linkuvos kanauninko Jurgio Danio kalbų su tėveliais, apie jį pasakodavo ir mūsų kieme greta bažnyčios sekmdieniais prieš mišias dviratį palikdavusi vyskupo dukterėčia Valerija Paltarokaitė (1921–2014, palaidota Linkuvoje).
Tada sužinojau ir kiek paslaptingą žinią, kad Linkuvos kapinaičių pačiame kalnelyje palaidoti vyskupo tėvai Juozas ir Uršulė Paltarokai, o paminklo autorius – žymusis skulptorius Juozas Zikaras. Paminklinis kryžius, manoma, iš ištiso 2.5 m aukščio Šiaurės Lietuvos laukų akmens. Simboliška, kad Linkuvos kapinių aukštumėlėje kitoje pusėje tako stūkso ir kito žymaus Lietuvos skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas poetui Vaidotui Spudui.
Kai rašiau knygą „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“, susipažinau su vyskupo ir J. Danio pažinties geneze, dėstytojo, profesoriaus, pedagogo bičiulyste, prasidėjusia Kauno kunigų seminarijoje, kur vyskupas profesoriavo, ir besitęsusią vėliau.
Būsimasis vyskupas dar seminarijoje atkreipė dėmesį į aukšto stoto rytų aukštaitį, pareigingą klieriką, kuris paskutiniame kurse ėjo ceremoniatoriaus (dab. būtų ceremonimeistrio) pareigas.
Kauno kunigų seminarijoje K. Paltarokas dėstė lotynų kalbą, teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. Jis susistemino pastoracinės teologijos kursą, parengė jo vadovėlių, paskelbė sociologijos veikalą „Socialinis klausimas“ (1914), kuriame išdėstė socialinės katalikybės idėjas. Branginu ir saugau J. Danio man padovanotą Lietuvos Universiteto laikų studijų knygelę, kurioje ne tik dėstytojo K. Paltaroko, bet ir garsių to laiko asmenybių autografai: Jono Mačiulio-Maironio, dekano P. Būčio, B. Čėsnio, J. Skvirecko, A. Grigaičio, nepriklausomybės Akto signataro K. Šaulio.
Vėliau dėstytojo ir kunigo keliai susibėgo, kai 1926 m. K. Paltarokas buvo paskirtas pirmuoju Panevėžio vyskupu. Jo konsekracijoje ir palydoje į vyskupo kėdę dalyvavo ir seminarijos laikų numylėtinis J. Danys. Vyskupas 1927 m. po seminarijos baigimo paskyrė J. Danį tarnauti vikaru į savo vaikystės miestą (apie 6 kilometrai nuo Gailionių) Linkuvą.
Būdamas idealistas, J. Danys šį paskyrimą priėmė visa širdimi, nors būta ir kitų pasiūlymų. Juk į jį dėmesį buvo atkreipęs ir 1926 m. Kauno seminarijoje viešėjęs nuncijus arkivyskupas Rikardo Bartoloni, kuris paklausė, ar baigęs studijas, J. Danys nenorėtų jo pritarimu vykti stidijuoti tiesiai į Romos „Schola Nobilium“. Tai tas pats R. Bartoloni, kurį siejo puikūs ryšiai su vyskupu K. Paltaroku.
Priminsiu, kad dėl labai įtemptų Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, A. Smetonos valdymo metais keletą kartų norėta nuncijų paskelbti persona non grata Lietuvoje. Akcentuotina vyskupo K. Paltaroko drąsa ir ištikimybė Vatikano pasiuntiniui – kai paskutinį kartą tautininkų vyriausybė nuncijui R. Bartoloni įsakė per 24 valandas palikti Lietuvą, 1931 m. birželio 7 d. iki Lietuvos sienos nuncijų lydėjo vyskupas K. Paltarokas ir visas automobilių garbės kortežas su Lietuvos ištikimais vyskupais ir kunigais.
Ryšys su Šalkauskių šeima
Vyskupą ir profesorių siejo bendrystė – S. Šalkausko žmona Julija ir K. Paltarokas buvo artimi giminės, nes jų tėvai buvo broliai. Kaip pasakojo atsiminimuose kunigas Jonas Gasiūnas, „Vyskupas K. Paltarokas buvo vyriausiojo šeimos brolio vyriausias sūnus, o Julija Paltarokaitė – jauniausiojo brolio jauniausioji duktė. 1927 m. gruodžio 28 d. pats vyskupas juos sutuokė savo koplyčioje Panevėžyje, asistuojant kurijos kancleriui kan. Povilui Šidlauskui“. Tokių atvejų būdavo vienetai, nes vyskupas pedagoginiais, etikos sumetimais pats vengdavo tuokti, Santuokos sakramentą teikti artimiems giminaičiams, kurių buvo daug, tai pavesdavo dažniausiai generalvikarui, o jo argumentas buvo toks: „Jei iškiltų moterystės byla, tai žmonės ir kalbėtų: Pats vyskupas sutuokė, ir še tau, kas iš to išėjo!“
Rašyti apie gražią vyskupo K. Paltaroko pusseserės Julijos ir prof. S. Šalkauskio meilę nėra šios publikacijos tikslas, bet K. Paltaroko įsitraukimas į Šalkauskių giminės aplinką prisidėjo prie vyskupo intelektinio potencialo stiprėjimo. Juk prof. S. Šalkauskio namuose Kaune įprastai pirmadieniais svečiuodavosi, diskutuodavo to meto Lietuvos šviesuomenė: vyskupas K. Paltarokas, profesoriai Juozas Eretas, Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Pranas Dovydaitis, Vladimiras Šilkarskis, jaunasis filosofas Antanas Maceina – įspūdinga asmenybių galerija.
Vyskupas K. Paltarokas neatsisakydavo praleisti atostogų kartu su Šalkauskių šeima. Paprastai Šalkauskius geležinkelio stotyje pasitikdavo vyskupo sekretorius, o svečius vyskupas sutikdavo prie kurijos durų. Kalbama, kad jaunam kunigui-sekretoriui būdavo neįprasta, kad už giminaičių sutikimą geležinkelio stotyje profesorius S. Šalkauskis grįžęs visada asmeniškai užeidavo į sekretoriaus kambarį padėkoti.
Įsimintinas ir liūdnas vyskupo K. Paltaroko 1940 metų vasaros įrašas, tarsi atsisveikinimas su laisva Lietuva ir jos prezidentu A. Smetona: „Tai buvo paskutinis sudiev! Prezidentas Smetona išvykdamas svetur, išsikvietė žmoną Virbalin ir abudu paliko Lietuvą, pasitraukė užsienin...
Ir giesmė nebaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toji pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“, – cituoja vyskupas kito didžio Lietuvos vyskupo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“.
Laisvos Lietuvos vyskupas K. Paltarokas jau nebepamatė iki gyvenimo pabaigos. O planų, kurių nespėjo įgyvendinti buvo daug: sustiprinti Bažnyčios ir valstybės santykį, įsteigti mažąsias kunigų seminarijas Lietuvos vyskupijose ir daugelis kitų.
Panevėžio vyskupas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys nuo 1926 m., Panevėžio miesto garbės pilietis nuo 2013 m., K. Paltarokas mirė 1958 m. sausio 3 d. Vilniuje, palaidotas Panevėžio katedros kriptoje. Toje pačioje, kurią ir pastatė.
Lietuva neteko vienos šviesiausių savo laikmečio Lietuvos asmenybių, neteko didžio žmogaus, kurį sovietmetis bandė menkinti, ištrinti iš mūsų sąmonės. Nepavyko, juk kaip ištrinsi dvasios titaną, kuris lygiuojasi greta žymiųjų vyskupų Merkelio Giedraičio, Motiejaus Valančiaus. Kaip ištrinsi iš istorinės sąmonės asmenybę, kurią prof. S. Šalkauskis 1933 m. lygino su Vokietijos kardinolu Faulhaberiu, Bažnyčios gynėju nazicmo metais.
Prasmingi prieš daugiau kaip dešimtmetį pasakyti ir tuometinio Panevėžio vyskupo ordinaro Liongino Virbalo žodžiai, kad vyskupas K. Paltarokas „yra gyvas žmonių atmintyje, daug nuveikęs ir išlikęs aktualus mums dabar – kaip asmenybė, kurios poveikis peržengia bažnyčios ribas, apima socialinius, švietimo ir tautinės savimonės klausimus. Šis pripažinimas – tai garbė mums, kad turėjome tokių žmonių, kuriais galime didžiuotis ir sekti jų pavyzdžiu“.
