Naujausios
Iš kino – į teatrą
Premjera „Šok, Edita, šok“ VŠDT Didžiojoje salėje bus rodoma birželio 5–6 dienomis, visi bilietai jau parduoti. Spektaklį vėl bus galima pamatyti prasidėjus naujajam teatro sezonui rugsėjo mėnesį.
Pasak kūrėjų, spektaklis yra tarsi romano „Pietinia kronikas“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama Editos istorijos versija. Edita Nepriklausomybės pradžioje dirba vaizdo įrašų nuomoje ir žiūrėdama filmus bando suprasti, kokia jos vieta pasaulyje. Editos vaizduotėje gyvenimas – tai kino filmas, tik ji dar nežino, kokio žanro. Kartais jame ji – kovotoja, kartais – romantiška herojė, kartais – vieniša paauglė, pasiklydusi tarp Holivudo svajonių ir Šiaulių realybės. Spektaklio centre – obsesyvi Editos meilė vaikinui, kuris net nenutuokia apie jos jausmus.
Editos vaidmenį spektaklyje kuria viena perspektyviausių iš Šiaulių kilusi jaunosios kartos aktorė Vaidilė Juozaitytė, jos partneris – VŠDT aktorius Tautvydas Galkauskas.
Spektaklio scenografė – Grėtė Ringailė Kiliulytė-Vaitmonė, kompozitorius – Paulius Trijonis, šviesų dailininkas – Evaldas Šmitkinas, kostiumų dailininkė (kaip ir „Pietinia kronikose“) – Agnė Biskytė, videomenininkas – Vytautas Plukas.
Kaip ir filme, spektaklyje kalbama šiaulietiškai.
– Filmas „Pietinia kronikas“ sulaukė didžiulės sėkmės, pasiekė lankomumo rekordą, jo kūrėjai „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose nominuoti kone visose nominacijose. Egle, kas paskatino grįžti prie „Pietinia kronikų“, šį kartą – teatre?
E. V.: – Prie „Pietinia kronikų“ grįžau visai netikėtai, tiesiog Rimantas Kmita pasiūlė režisuoti jo naują pjesę. Sako, paskaityk, gal tau visai tiktų ši medžiaga, nes pasakojama to paties laikotarpio istorija, tik per merginos – Editos – prizmę. Paskaičiau, medžiaga labai, labai patiko, net nedvejodama iškart atsilaisvinau nuo visų sausio mėnesio planų ir maždaug nuo vasario pradėjome dirbti.
Be to, man buvo labai įdomu – jau kurį laiką vis galvojau pabandyti dirbti teatre. Gal dėl to, kad pradėjau mokytis doktorantūroje, sutikau Airidą, esame grupiokės, pradėjau daugiau vaikščioti į teatrą – Airidos šokio spektaklius pažiūrėjau jau pernai.
Kai gyvenau Šiauliuose, gal 10 metų vaidinau teatro studijoje „Kompanija šauni“, per tą laiką spėjau įgauti scenos patirties, jausmo, meilės. Teatras visuomet man buvo artimas.
– Žiūrovai jau matė Editą filme, susikūrė savo matymą. Ar atitiko jūsų Editos įsivaizdavimas R. Kmitos pjesėje?
E. V.: – Filme Editos yra labai nedaug, ji matoma tik per Rimanto prizmę. Jis į ją žiūri kaip į ne iki galo gražią, ne iki galo protingą merginą, kuri jam – C variantas. Net ne B. Pasibandymas.
Pjesėje į Editą žiūrima kaip į išplėstą personažą, kuris turi labai, labai turtingą vidinį pasaulį. Pjesės Edita yra vadinamasis 3D personažas, visiškai kitoks nei filmo Edita – turtingas jaunos, bręstančios merginos pasaulis, labiau vidinis nei išorinis.
– Kokiomis priemonėmis spektaklyje perteikiate šį vidinį pasaulį?
E. V.: – Viena iš priemonių – šokis. Pjesėje minima, kad Edita labai mėgsta „Purvinus šokius“, tai jos mėgstamiausias filmas. Iš karto kilo mintis būtinai įtraukti šokius ir Airidą.
A. G.: – Kai sužinojau, kad Eglė konkrečiai norės „Purvinų šokių“, kilo dviprasmiški jausmai. Atsimenu, kai filmą pirmą kartą pamačiau, sukėlė netgi prieštaringų jausmų, o dabar buvo labai įdomu pažiūrėti.
Filmas ir pagrindinė herojė Baby labai stipriai siejasi su spektaklio Edita. Visas spektaklis yra liečiantis moters tapatybės kismo per kūną, per judesį, per santykį su mylimuoju temas. Vaidmuo yra laužantis tam tikrus stereotipus.
Būtent per santykį su judesiu, kūnu, santykį su Raimiu arba įsivaizduojamu „Purvinų šokių“ Džoniu skleidžiasi Edita kaip mergina, kaip moteris, keliaujama per jos brandą, per santykį su kūno galia, intymumu.
Įdomus momentas, kad „Purvinuose šokiuose“ apstu Lotynų Amerikos ir afroamerikiečių šokių, jie persipynę. Čia vėlgi yra mano sritis, kuria domiuosi ir tyrinėju. Mano pačios praktika labai stipriai siejasi su laikotarpiu, kai klasikiniai šokio žanrai buvo labai įrėminantys, o vadinamieji gatvės šokiai, filmo atveju, mambo, merengė, salsos motyvai, labai išlaisvinantys, sakyčiau, tam tikri judesiai netgi seksualizuoti.
Filme rodomi šešiasdešimtieji metai – tai buvo nepadoru, tam tikras laisvės ribojimas, kas yra teisinga merginai daryti, kas neteisinga, kas per drąsu.
Man, kaip choreografei, turbūt įdomiausias momentas spektaklyje tyrinėti normų, stereotipų laužymą – kiek gali Edita išsilaisvinti, kas yra šių dienų išlaisvinantis šokis? Turbūt tai per Editą irgi siejasi su vidiniu mano monologu: kaip aš laisvinausi iš standartų, tų pačių klasikinių šokių normų, kai susipažinau su afroamerikiečių šokiais, kurie man tuo metu ir dabar atrodo labai išlaisvinantys, orientuoti į improvizaciją, į laisvus pečius, klubus, ne tiek suvaržyti tiek kūniškai ir kartu mentaliai.
Spektaklyje yra „Purvinų šokių“ citavimo, o finalinis šokis yra konservatyvių normų laužymas, išėjimas į visišką Editos pasirinkimų laisvę. Finalinį šokį norėjosi kiek įmanoma originaliau atkurti, bet yra ir interpretacijų. Viso spektaklio eigoje personažas vystosi nuo Editos, uždarytos savo kūne, iki tos laisvos, kuri drąsiai ir ryžtingai priima sprendimus.
– Filme „Pietinia kronikas“ vaikinai tapatinosi su Rimantu, o dabar atėjo laikas devyniasdešimtųjų merginoms?
E. V.: – Ypač mano amžiaus moterims yra labai daug vietų susitapatinti. Šiauliai, tas pats laikotarpis, gerai pažįstamos šeimų situacijos, gerai pažįstama aplinka.
Man atrodo, nenuostabu, kai žmogus gyvena tokioje sunkioje aplinkoje, sunkioje realybėje, jam norisi kažkur pabėgti. Arba jis bėga į filmus, kitokią realybę, svajones ar dažnai pasitraukia į obsesiją.
Iš dalies spektaklis tyrinėja pabėgimo į obsesiją temą, man atrodo, tai labai, labai svarbi tematika. Vėlgi, nedrįsčiau teigti, kad visos moterys gali su tuo susitapatinti, bet manau, kad daugelis moterų ir apskritai daugelis žmonių žino, ką reiškia, kai yra labai sunku, kai pradedi svajoti ir kažkas, kas nėra tikra, pasidaro svarbiau už tai, kas tikra.
Grįžtant prie Airidos minties apie „Purvinus šokius“ – tai filmas apie išsilaisvinimą. Procesai Amerikoje vyko žymiai anksčiau, tuo tarpu Editai, kuri gyvena 90-ųjų Lietuvoje, tie visi judesiai... Atsimenu, kai mes pirmą kartą pamatėme, kaip Džeksonas su dubeniu juda, atrodė žiauriai nepadoru. Editai filmas apie 60-ųjų Ameriką jau yra išsilaisvinimas, nes Lietuva buvo gerokai atsilikusi laisvėjimo, ypač kalbant apie kūną, srityje. Galbūt dėl to mūsų spektaklis yra kūniškas.
Edita žiūri „Purvinus šokus“, mokosi apie gyvenimą, apie meilę, apie svajones. Iš ko mes daug tuo laikotarpiu apie gyvenimą mokėmės? Tai buvo naujos medijos – MTV, kinas, kurio anksčiau nematėme, mums diktavo naujus požiūrius į meilę, kūną.
Spektaklyje yra ir kino tema. Editai kinas yra labai svarbus, nes ji dirba videonuomoje, ten vyksta pagrindinis veiksmas, ji žiūri daug filmų ir kartais susipainioja, kur realybė, o kur kinas.
Iš tikrųjų vis daugiau medijos studijų kalba apie tai, kad dažnai nebeaišku, ar mes darome filmus apie gyvenimą, ar mes gyvename pagal kiną. Manau, kad šiuo spektakliu daug apmąstau kiną. Cituojame nemažai filmų, yra citatų tiek muzikinių, tiek vizualių.
A. G.: – Aš pati atsimenu, kaip Nepriklausomybės metais mokydavomės šokių iš videojuostų. Atsimenu pirmuosius afroamerikiečių šokių pasimokymus – Rokiškio „Maximoje“ (aš pati rokiškietė) stebėdavau per televizorių MTV. Atsimenu Dženifer Lopez klipe gabaliuką, kur šeši juodaodžiai vyrai šoko labai ritmišką, kartu laisvą, labai energingą šokį – vis eidavau ir mokydavausi, žiūrėdama tuos judesius per televizorių.
– Kaip kino patirtis veikia spektaklį?
E. V.: – Man pačiai jau šiek tiek buvo pabodę žiūrėti kiną teatre, paskutiniu metu jo buvo labai daug, gal toks sutapimas. Atrodė, kad medija yra pernaudojama, dažnai, kaip man atrodo, keistai, ne iki galo atskleidžiant medijos potencialą. Buvo įdomu pabandyti kažkaip kitaip, tą kino mediją panaudoti ir nefilmuojant.
A. G.: – Scenografijoje labai jaučiasi, kad Eglė yra iš kino. Jei Eglė sako, kad susipažino su šokiu, ėjo į spektaklius, aš pažinau kiną per Eglę, žinoma, kiną man dar pažinoti ir pažinoti! Labai įdomu pamatyti sąlytį, kaip ji eina iš kino į teatrą, bet vis tiek jaučiasi atspalviai, atskambiai.
Jaučiasi iš kino ir darbo etika, gal čia ir Eglės labai daug savybių – labai aišku, labai konkretu. Visas mūsų kūrybinis laikotarpis labai konstruktyvus, aiškiai sudėliotas procesas, netgi ganėtinai nevarginantis. Pamažu, atsikvepiant, labai organiškai jaučiant komandą. Eglė suvaldo didelius procesus – neatrodo, kad ji teatre naujokė.
E. V.: – Man šiandieną sunkiausia pajausti visą spektaklio ritmą. Aišku, kine irgi sunku pajausti, filmuoji ir nežinai, būna, kad ritmas per lėtas, viskas išsitęsia ir turi gabalus iškirpti. Čia darbas su ritmu dar sunkesnis, nes neatkartosi, neatsuksi, neištrinsi. O dar yra palikta laisvės improvizacijai – vis tiek aktorius turi kvėpuoti. Spektaklis kiekvieną kartą labai gyvas.
Šokti, būti, gyventi, išsilaisvinti
– Šalia Editos spektaklyje yra vaikinas – ką jis įkūnija?
E. V.: – Tautvydas Galkauskas vaidina Raimį. Raimis yra personažas, kuris pjesėje net nėra įrašytas. Kai perskaičiau pjesę, pamaniau, kad būtų smagu dar turėti vaikiną. Atsirado Tautvydas, jis atsinešė Raimio-Džonio personažą – kažką labai abstraktaus, bet labai gražiai įkūnyto Šiaulių dramos teatro aktoriaus.
– Kiek spektaklio aktoriai turėjo šokio patirties?
A. G.: – Su Vaidile man teko studijų metais susidurti, dėsčiau LMTA judesį ir tuomet galvojau, oho, kokia aikštinga aktorė, jeigu kada nors susitiksime... Ir dabar susitikome. Atradome ryšį, netgi labai džiaugiuosi, kad spektaklis leido kitu kampu susipažinti.
Vaidilė labai laisvai juda, Tautvydas lygiai taip pat – jam gal dar daugiau judesio reikia spektaklyje. Abu jie labai jauni, talentingi ir, sakyčiau, labai drąsūs aktoriai.
Buvo smagus procesas, daug juokėmės, eksperimentavome ir bandėme. Sakyčiau, abu, kaip aktoriai, yra puikiai įvaldę judesį, įdomu, kas bus finale.
E. V.: – Man iš pradžių buvo: „O, Dieve, kaip jie viską išmoks sušokti!“ Neįtikėtina, kokią pažangą jie padarė – iš pradžių nemokėjo šokti.
– Tik susitikus minėjote, kad vakare laukia dziudo treniruotė. Kodėl jos prireikė, kuriant spektaklį?
A. G.: – Yra scena, kur norisi perteikti dziudo, truputėlį „suchoreogafuoti“, kad nebūtų grynas dziudo, bet pažiūrėta iš choreografinės perspektyvos. Teko „YouTube“ analizuoti daug įvairių dziudo treniruočių, išsibandėme. Pagalvojome, kad būtų labai sveika pabandyti nueiti į treniruotes, kad pajaustume, kad pakovotume.
– Spektaklio pavadinimas „Šok, Edita, šok“ – ką jis užkoduoja? Lyg primena „Bėk, Lola, bėk“.
E. V.: – Visai neseniai per vieną paskaitą išgirdau, kad yra ir Holivudo filmas „Dance, girl, dance“, 1935 metų!
„Šok, Edita, šok“ buvo pirmasis pjesės pavadinimas, paskui ilgai ieškojome su Rimantu, su Airida, visa komanda sėdėjome, buvome sugalvoję labai daug alternatyvų, bet galų gale likome prie pirmojo, nes prie jo jau buvome prisirišę. Kita vertus, jis turi šiek tiek dviprasmybės spektaklio kontekste, kas yra tas šokis Editai. Jis turi pozityvą, paskatinimą, kvietimą šokti, būti, gyventi, išsilaisvinti.
A. G.: – „Purvinų šokių“ filme ne tik socialiniai stereotipai analizuojami – Džonis šoka tuos purvinus šokius tarsi darbininkų klasės atstovas, o Baby yra iš aristokratų šeimos, labai gera mergaitė. Filme analizuojamos ir sisteminės problemos, jos ir šiandien labai aktualios, pavyzdžiui, moters laisvė ir teisė priimti sprendimus, aborto tema. Netikėtai pastojusi personažė Pegė ryžtasi nelegaliam abortui, solidarumo vedina Baby padeda, moteriškai suprasdama ir atjausdama.
Tas pats ir spektaklyje: Editos personažas irgi kalba apie tam tikras temas, liečia pasirinkimo teises, laisves, jos šiandien, man atrodo, taip pat aktualios, kaip ir tais laikais. Man apskritai labai keista, kaip mes lėtai judame pokyčių link.
E. V.: – Čia yra 90-ųjų pradžia, kai moterys save turėjo iš naujo atrasti. Sovietmečiu jos irgi buvo stiprios darbininkės, bet kuo toliau, tuo daugiau tyrimų apie moteris kalba: nors jos dalyvavo darbo rinkoje, moterų lyderystė nebūtinai buvo atmestina, bet buityje jos nešdavo kur kas daugiau rūpesčių ir darbo. Moterų teisės, ypač kasdieniame gyvenime, buvo labai pamintos.
90-ųjų pradžioje, man atrodo, moterys turėjo iš naujo suprasti, kas jos yra, iš naujo spręsti aborto, savo kūno klausimus.
Nenuspėjama sėkmė
– Egle, kai kalbėjomės „Pietinia kronikų“ starto išvakarėse buvo galima nujausti sėkmę, bet ar tikėjotės tokio populiarumo?
E. V.: – Buvo neįmanoma, nors visada buvau sėkmės optimistė, keistu būdu žinojau, kad šis filmas bus sėkmingas. Kai Lukas, prodiuseris, sakydavo, Egle, tu nieko nežinai, visko gali būti, aš atsakydavau: „Ramiai, viskas bus gerai.“
Bet tokią sėkmę neįmanoma gyvenime nuspėti. Gali būti, kad pasėji labai gerą sėklą, ravi, laistai, bet bus daugiau lietaus ir sėkla supus. Su kinu irgi tas pats, niekada negali sureguliuoti visų procesų. O čia, panašu, visi procesai suėjo į gera. Turbūt tokios sėkmės būna kartą gyvenime. Buvo labai gera komanda, labai geri santykiai, gal geras metų laikas, kai žmonės norėjo eiti į kiną, geras gandas, geras knygos pamatas, nes knyga jau buvo padariusi didžiulį darbą.
Į istorijos pasakojimą orientuotas filmas turi daug veiksmo, yra pakankamai dinamiškas, juokingas ir tai yra mūsų – manau, tai labai suveikė, kad tai nėra kažkas atvežtinio, čia yra apie mus. Todėl smagu žiūrėti ir save atpažinti.
– Ar „Pietinia kronikose“ dar yra herojų, kurių istoriją būtų verta plėtoti?
E. V.: – Visi personažai labai įdomūs, merginos visos įdomios. Bet čia jau reikia Rimanto klausti – aš tikiu, kad jis dar ką nors plėtos.
Man labai patinka Jurgos personažas iš „Pietinia kronikų“, dailininkės, menininkės, kuri vaikščiojo, nešiodama žmogaus galvą.
– Kaip manote, po premjeros dar grįšite dirbti į teatrą?
E. V.: – Labai, labai norėčiau, kyla visokių minčių. Dar norėčiau pati parašyti pjesę.
