Naujausios
Archeologė
Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Klaipėdos universitetas
Kraštovaizdžio ir bendruomenių jungtys
Europos viduramžių istorija neatsiejama nuo pilių – medinių, akmeninių, mūrinių. Ir jei mūro pilies belikę tik griuvėsiai, jie leidžia pajusti pilies galybę. Medinių pilių istorija visiškai kitokia – jos sunyko be pėdsakų, dažnai net nepalikdamos savo vardų. Jų vietas žymi tik pylimai, grioviai ir sukastos kalvos. Europos miškų zonai, kuriai priklauso ir Lietuva, būdingi nedideli piliakalniai, kaip pagrindinė statybinė įtvirtinimų medžiaga čia naudota mediena. Paskutiniu metu piliakalniai Lietuvoje tampa savotišku nacionalinio (ar baltiško) identiteto ženklu.
Piliakalnių skaičius kasmet auga, pasipildo surandant dar nežinomus. 2023 metų pabaigoje piliakalnių skaičius perkopė tūkstantį, o šių metų rugsėjį jų jau žinoma 1 009. Piliakalniai paplitę visoje Lietuvoje, o jų raidos istorija apima net 2 500 metų, per kuriuos piliakalniai iš silpnai įtvirtintų gyvenviečių tapo stipriomis medinėmis, o kai kur ir mūrinėmis pilimis, sugebėjusiomis pasipriešinti labiausiai organizuotai to meto Europos karinei jėgai – Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams.
Žodžiai „piliakalnis“, „pilis“ kildinami iš „pilti“ ir susiję su pagrindiniu ant piliakalnio stovėjusios medinės pilies gynybiniu elementu – pylimu. Nuo natūralių kalvų piliakalnius skiria du pagrindiniai dalykai – uždari išoriniai žemės įtvirtinimai ir senovėje juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakai. Dar vienas piliakalniams būdingas bruožas – padavimai ir pasakojimai apie juose stovėjusias pilis, bažnyčias, miestus, paslėptus lobius, ar net jų vadinimas Piliukais, Pilikėmis, Pilalėmis.
Vien Radviliškio rajone žinomi 8 piliakalniai, ir net septyni iš jų buvo tyrinėti archeologų. Būtent piliakalniai ir tapo Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Europos paveldo dienoms skirto išvažiuojamojo seminaro „Piliakalniai – kraštovaizdžio ir bendruomenių jungtys“ objektu. Šių metų Kultūros paveldo dienų tema buvo “Kultūros paveldas: ryšiai įtakos, keliai”, o piliakalniuose surinkta gausi archeologinė medžiaga leidžia atsekti jų įkūrimo, apgyvendinimo ir raidos istoriją, paieškoti saitų, jungusių juos vieną su kitu, išryškinti piliakalnių vietą kraštovaizdyje.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis kartu su Lietuvos piliakalnių tyrinėtoju Klaipėdos universiteto mokslininku archeologu doc. dr. Gintautu Zabiela rugsėjo 12 dieną pakvietė į išvažiuojamąjį seminarą, kurio maršrutas sujungė Radviliškio, Kėdainių ir Panevėžio rajonuose stūksančius piliakalnius (Raginėnai – Velžiai – Kudinai – Vaitiekūnai – Bakainiai – Baimainiai – Upytė).
Milžinų kalnai
Piliakalniai nuo seno domino žmones savo dydžiu, dirbtinėmis formomis, išariamais ar iškasamais nesuprantamais dirbiniais. Dėl to piliakalniai apipinti legendomis apie milžinų kalnus, prasmegusias bažnyčias, užkastus lobius ar paslaptingus požemius.
Nors kai kuriuose padavimuose minimos jau XIX a. realijos (rusų ir prancūzų paslėptas auksas ir pan.), tai tėra ankstesnių pasakojimų vėlyvos perkurtos versijos, kuriose nauji veikėjai užėmė senesniųjų vietą.
Lietuvos archeologijos istorijai įdomūs poeto, folkloristo, etnografo, istoriko, vertėjo Liudviko Adomo Jucevičiaus (Ludwik Adam Jucewicz) (1813–1846) darbai. Piliakalniai jį domino kaip legendų šaltinis.
Straipsnyje „Milžinų kalnai ir milžinų kapai Lietuvoje“, išspausdintame 1837 m. lenkų kalba ėjusiame leidinyje „Tygodnik Peterburgski“, jis taip apibūdina piliakalnius: „Milžinų kalnai, kaip juos to krašto žmonės vadina, yra tai didelės kalvos kūgio pavidalo. Milžinai, pasak liaudies pasakojimų, buvo nepaprasto ūgio žmonės, jie gyveno seniai, labai seniai, dar tada, kai Lietuvoje nebuvo nei vieno miesto, kada visi gyveno giriose, ir tik kur – ne – kur tebuvo matyti pradedantys kurtis kaimeliai ir pavienės sodybos.“
Jau 1881 m. vienas iš lietuvių nacionalinio atgimimo lyderių Jonas Basanavičius (1851–1927) parašė studiją apie Lietuvos piliakalnius „Apie senovės lietuvių pilis“. Joje piliakalniai jau įvardijami tik kaip buvusių pilių vietos.
XIX a. susidomėjimą piliakalniais paskatino tiek bendra istorijos mokslo raida, tiek ir kylanti romantizmo banga. Vienas pirmųjų Lietuvos piliakalnių tyrinėtojų – keliautojas, geografas, archeologas ir gamtininkas Fridrichas Diubua diu Monperio (Frédéric Dubois de Montpéreux) (1798–1850). Jis 1823–1829 m. gyveno pas Pakruojo dvarininką baroną fon Ropą ir buvo jo vaikų mokytojas. Čia jis prisiklausė įvairių pasakojimų apie piliakalnius, užburtus lobius bei pilis ir ryžosi kai kuriuos milžinkapius pakasinėti.
Raginėnuose, kurie tuomet priklausė baronui fon Ropui, F. Diubua dėmesį patraukė kalnas, žmonių vadintas Raganų kalnu, ir akmenimis apdėti pilkapiai, kurių keletą jis ir iškasinėjo. Beje, jis pirmasis piliakalnius apibūdino kaip įtvirtinimus, įrengtus ant kalvų, su pylimais ir grioviais.
Laikmečių sluoksniai
Pirmą kartą Raginėnų piliakalnis archeologų tyrinėtas tik 2022 m. rudenį. Archeologiniai tyrimai parodė, jog Raginėnuose gyventa nuo I tūkstantmečio antrosios pusės, bet įdomiausias ir turtingiausias kultūrinis sluoksnis datuotas XIII a., čia atidengta, spėjama, juvelyro dirbtuvės vieta.
Galime tik spėlioti, ar 1969 m. tyrinėtame Velžių piliakalnyje rasta sidabrinė antkaklė galėjo būti pagaminta Raginėnų juvelyro... Juvelyrų dirbtuvių buvo ir kituose Lietuvos piliakalniuose – Aukštadvaryje (Trakų r.), Daubariuose (Mažeikių r.), Eketėje (Klaipėdos r.). O keliuose kapinynuose – Sargėnų (Kauno m.), Siraičių (Telšių r.), Graužių (Kėdainių r.) – rasta net pačių juvelyrų kapų.
Kaip vienos iš galimų Saulės mūšio vietos versijų 2018 m. ieškota ir Šiaulėnų apylinkėse. Čia svarbi vieta yra Kudinų piliakalnis, dar vadinamas Šiaulės kalnu. Pirmą kartą šis piliakalnis paminėtas 1872 m., kai jį į pilių sąrašą įrašė vyskupas Motiejus Valančius („Pilies kalnas pas miestelį Šiaulėnus“). Pats vyskupas Kudinuose lankėsi 1858 m., jis piliakalnyje meldėsi, norėdamas išginti čia praktikuojamas senovines apeigas.
Padavimų apie piliakalnį užrašė iš netolimų apylinkių kilęs kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas (1897–1972), fiksavęs Lietuvos piliakalnius ir gebėjęs į juos pažvelgti menininko akimis. Nors dauguma archeologinių tyrimų metu aptiktų metalinių piliakalnio radinių yra iš XIII a., bet nebuvo rasta jokių dirbinių, susijusių su ginkluote arba rodančių čia vykus karinius veiksmus (pvz., nerasta degėsių), tai rodo, kad čia stovėjusi pilis nebuvo pulta.
Įspūdingoje Šušvės santakos su Vingriu vietoje įrengtame Vaitiekūnų piliakalnyje žmonės apsigyveno nuo I tūkstantmečio pradžios. 1977–1978 m. buvo ištirta visa piliakalnio aikštelė, čia aptiktas iki 2,4 m storio kultūrinis sluoksnis, susidedantis iš dviejų horizontų. Apatiniame I tūkstantmečio pradžios horizonte aptikta stulpaviečių, lygios keramikos ir gyvulių kaulų. Viršutiniame II tūkstantmečio horizonte aptiktos 6 čia stovėjusių medinių pastatų liekanos su geležiniais peiliais, ylomis, akmeniniais galąstuvais, žalvarine pasagine sege, kabučiu, žiedu, kauliniu apkalu, moliniu tigliu, grublėta, lygia ir žiesta keramika.
Liaudos dešiniajame krante įrengtas Baimainių piliakalnis nėra lengvai pasiekiamas, o jo buvusius gynybinius pylimus ir griovius užgožia medžiai ir krūmynai. Piliakalnį gerokai apardė ir jo aikštelėje XVII–XVIII a. buvusios kapinės. Piliakalnių aikštelėse ir šlaituose įrengtos kapinės nėra retas reiškinys, tokie yra Kurtuvėnų (Šiaulių r.), Papilės (Akmenės r.), Raktuvės (Žagarė, Joniškio r.) piliakalniai.
Prie tos pačios Liaudos upės stūkso ir kitas mažai tyrinėtas, bet labai įspūdingas Bakainių piliakalnis, kurio kompleksą sudaro pilies kalnas ir net 2 papiliai su apsauginiais pylimais. Papiliai paplito nuo II tūkstantmečio pradžios. Tai įtvirtintos piliakalnių papėdės gyvenvietės. Papiliuose stovėjo mediniai pastatai, kuriuose gyveno piliai dirbę amatininkai, buvo laikomos pilies gynėjų maisto atsargos. Silpnai saugomi žemių ir mediniai įvirtinimai būdavo užimami per pirmąjį didesnį pilies puolimą. Dauguma papilių išnyko XIV–XV amžiuje.
Papilio būta ir prie pelkių apsupto Upytės piliakalnio, kuris dar žinomas Čičinsko kalno vardu. Apie Upytėje gyvenusį poną Čičinską sukurta daugybė pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį piktojo pono dvarą. Jo papilyje išties XVII–XVIII a. stovėjo dvaras, kurio vieno pastato liekanas 2004 m. buvo atkasę archeologai. Į kai kuriuos piliakalnius po pertraukos, XVI–XVIII a., grįžo gyventi žmonės, juose įsikūrė dvarai. Tokios senosios dvarvietės buvo įkurtos Punios (Alytaus r.), Žagarės (Žvelgaičio) (Joniškio r.), Aukštadvario (Trakų r.), Mosėdžio (Skuodo r.) piliakalniuose.
Čia archeologai tyrimų metu randa ne tik senąjį, medinių pilių laikotarpio, sluoksnį su papuošalais, ginklais, buities daiktais, bet ir naująjį, čia stovėjusio dvaro paliktą sluoksnį su monetomis, keramika, kokliais, mūrinių ar medinių pastatų liekanomis.
Vienas iš tapatybės ženklų
Nors piliakalniai įsikūrę skirtingoje geografinėje aplinkoje, apgyvendinti ne vienu metu, vieni labiau tyrinėti, kiti – mažiau žinomi, bet juos visus jungia Lietuvos istorinis kultūrinis kraštovaizdis, o saugo nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Kol dar menkai buvo rūpinamasi kultūros paveldo apsauga, piliakalniai dažnai nukentėdavo nuo ūkinės veiklos. Yra tokių, kurių nė pėdsakų neliko.
Šiandien piliakalniai naudojami kaip įvairių kultūrinių renginių vietos, įtraukiami į turizmo maršrutus, tvarkoma ir prižiūrima jų aplinka. Šiuo metu sutvarkyti ir pritaikyti lankyti apie 150 Lietuvos piliakalnių. Tokiam požiūriui į piliakalnius kaip saugotinus objektus prireikė beveik šimtmečio.
Nors 1918 m. susikūrusi Lietuvos Respublika puikiai suvokė kultūros paveldo apsaugos svarbą, tačiau to meto menki intelektiniai ir finansiniai pajėgumai neleido tinkamai pasirūpinti visais saugotinais objektais. 1919 m. buvo įsteigta Valstybės archeologijos komisija, kuri ėmėsi paveldo apskaitos ir apsaugos. 1935–1936 m. visi tuo metu žinoti archeologijos objektai pradėti saugoti, iš jų savininkų paimant rašytinius pasižadėjimus jų neardyti, nearti, nekasti šlaituose žvyro ar smėlio. Taip žemės savininkai įsipareigojo saugoti 621 Lietuvos piliakalnį.
Tarpukariu prie piliakalnių apsaugos ir žinių apie juos sklaidos labai prisidėjo dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvai pagražinti draugija ir Lietuvos šaulių sąjunga. Joms piliakalniai buvo svarbios istorinės atminties vietos, todėl Lietuvai pagražinti draugija piliakalnius „papuošė“, apsodindama medeliais, įrengdama parkus ar kitas poilsio vietas, o Lietuvos šaulių sąjunga piliakalniuose ėmė organizuoti šventes, bendruomenių renginius.
Abi organizacijos aktyviai rūpinosi piliakalnių tvarkymu bei priežiūra. Taip piliakalniai XX a. Lietuvoje palaipsniui tapo gražiausiais ir išraiškingiausiais archeologijos objektais, turinčiais ir simbolinę reikšmę, kuri galėtų virsti vienu iš nacionalinės tapatybės ženklų.
Pokariu paminklų apsaugos nebuvimas ir kolektyvizacija vėl atnaujino piliakalnių arimus. Štai 1955 m. buvo pranešta apie 12 archeologinių paminklų naikinimą (daugiausia pilkapių ir kapinynų), iš jų 3 – piliakalniuose: Bražuolės piliakalnio aikštelėje pastatytas gyvenamasis namas, Krūminių piliakalnyje moksleiviai iškasė didžiulę duobę, o Makniūnų piliakalnis buvo suartas ir apsėtas javais.
Dar daugiau piliakalnių buvo naikinama, juose įrengiant žvyrduobes. 1963 m. Salduvės piliakalnio teritorijoje vyko motokroso komandų lenktynės, jas stebėjo apie 6–7 tūkstančiai žmonių. Po varžybų pačiame piliakalnyje liko du lenktynininkų išvažinėti keliai, bet konstatuota, jog „žalos nėra padaryta“. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje piliakalniai susidūrė ir su žymiai didesnėmis grėsmėmis, kurias kėlė aktyvūs ūkio plėtros planai.
Į Kauno HES statybos zoną pakliuvę piliakalniai (Dovainonys, Rumšiškės, Žiegždriai) buvo tyrinėti archeologų, o vėliau nuplauti (išskyrus Dovainonis). Tik nuo 1970 m. pradėti piliakalnių tvarkymo darbai, kurie vykdyti pagal parengtus projektus, pasitelkiant mokslininkus archeologus. 1976–1989 m. 26 Lietuvos piliakalniuose vykdyti archeologiniai tyrinėjimai. Iki 2005 m. kasinėti 184 piliakalniai, dabar jų skaičius perkopė 200. O 1990–2006 ir 2016 m. dr. G. Zabielos tyrinėtas Šeimyniškėlių piliakalnis (Anykščių r.) yra plačiausiai tirtas piliakalnis Lietuvoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvyko permainų tiek mokslo, tiek ir paminklosaugos sistemose, tai darė įtaką ir piliakalnių tyrimams. Moksliniai ilgalaikiai kasinėjimai beveik išnyko, bet pagausėjo smulkesnių paminklosauginių tyrimų, kurie tapo labiau orientuoti į piliakalnių yrančių dalių ištyrimą. Be to, pradėti taikyti pažangesni lauko tyrimų metodai – naudojami metalo detektoriai, grunto sijojimas, gręžimas, taikomos gamtamokslinės medžiagos analizės, o tai ženkliai pagausino tyrimų metu gaunamą informaciją.
Dabar piliakalniai suvokiami kaip savitas priešistorinių ir ankstyvųjų istorinių laikų kultūrinis fenomenas. XX a. Lietuvoje palaipsniui jie tapo gražiausiais ir išraiškingiausiais archeologijos objektais, turinčiais ir simbolinę reikšmę, kuri galėtų virsti vienu iš nacionalinės tapatybės ženklų.
