Iš praradimų gimsta poetai

Poe­tė tarp li­te­ra­tų (apie kon­teks­tą)

Tei­sy­bės dė­lei iš kar­to pri­si­pa­žin­siu, kad rim­to­sios lie­tu­vių poe­zi­jos kon­teks­te jos kū­ry­bos ne­ma­ty­čiau nei tarp, pa­va­din­ki­me, pir­maei­lių, nei tarp ant­raei­lių teks­tų. Ta­čiau svar­biau­sia, kad ši kū­ry­ba pri­klau­so tam, at­ro­dy­tų, gau­siam, bet iš tik­rų­jų ne to­kiam jau ir gau­siam teks­tų kor­pu­sui, ku­ris eg­zis­tuo­ja šia­pus lie­tu­viš­ko­jo poe­zi­jos me­no – kaip me­no – ri­bo­ženk­lio. Ana­pus ku­rio – taip pat gau­si, bet iš tik­rų­jų ne to­kia jau ir neap­rė­pia­ma, kaip ga­lė­tu­me įsi­vaiz­duo­ti, ei­liuo­to­jų en­tu­zias­tų, stro­pių, są­ži­nin­gų ei­lia­ka­lių ir tie­siog įky­rių gra­fo­ma­nų raš­ti­ja.

Ei­lė­raš­čius J. Jo­vai­šai­tė kū­rė tra­di­ci­niu bū­du. Tra­di­ci­niu tiek pra­smės, te­ma­ti­kos, tiek sti­liaus, ei­lė­da­ros ir ki­tais po­žiū­riais. Nors – kar­tais pa­si­duo­da­vo imp­ro­vi­za­ci­jai, poe­ti­nei žais­mei. Pa­vyz­džiui, kar­tu su Jus­ti­nu Jur­kai­čiu pa­reng­da­ma kny­gą „Jon­va­ba­lių jun­gas“ (2001), cha­rak­te­ri­zuo­ti­ną kaip poe­ti­nio dia­lo­go kny­ga, ku­rio­je vie­no­da pir­mo­ji kū­ri­nio ei­lu­tė abiem au­to­riams su­tei­kia im­pul­są ele­gan­tiš­kam ir tru­pu­tį iro­niš­kam, au­toi­ro­niš­kam „pa­šne­ke­siui“ ei­lė­raš­čiais-dip­ti­chais.

Šių me­tų pa­va­sa­rį, pa­si­tin­kant J. Jo­vai­šai­tės de­vy­nias­de­šimt­me­tį, bu­vo iš­leis­tas pa­sku­ti­nis, jei­gu tei­sin­gai su­skai­čia­vau, try­lik­ta­sis jos poe­zi­jos rin­ki­nys „Lie­taus ak­va­re­lės“ (Šiau­liai: „Lu­ci­li­jus“, 2019). Keis­ta, kad į jį per­kel­ti ke­lio­li­ka ei­lė­raš­čių iš per­nai ir­gi lei­dyk­lo­je „Lu­ci­li­jus“ išė­ju­sio poe­tės rin­ki­nio „Ku­pa­ras, rai­žy­tas gė­lė­mis“. To­kie per­kė­li­mai – neįp­rastà ir keistà poe­zi­jos lei­dy­bos pra­kti­ka, taip pat neįp­ras­ta pub­li­kuo­ti kny­gą be tu­ri­nio, ku­ria­me bū­tų nu­ro­dy­tas kiek­vie­no kū­ri­nio pus­la­pis, ar vie­ną ir tą pa­tį ei­lė­raš­tį jo­je kar­to­ti du sy­kius (eil. „Ar­ba tu palieki…“, p. 11 ir 80; eil. „Ra­sos la­šų skaidrume…“, p. 29 ir 88).

Ne­žiū­rint lei­dy­bi­nių keis­ty­bių, šis rin­ki­nys, be abe­jo­nės, nu­si­pel­no ati­des­nio poe­zi­ja be­si­do­min­čių šiau­lie­čių, o gal ir ne tik šiau­lie­čių dė­me­sio.

Pra­šy­mas, ku­rio pa­ts pra­šan­ty­sis ne­pai­so (apie tu­ri­nį)

Rin­ki­nio ei­lė­raš­ty­je „Pra­šau gra­žiai sėdėti…“ iš­ky­la va­sa­ros sek­ma­die­nio šven­tės vaiz­di­nys, ku­rį di­džią­ja da­li­mi rei­kė­tų su­pras­ti kaip api­bend­rin­tą ap­skri­tai šven­tės, bet ko­kios šven­tiš­kos aki­mir­kos vaiz­di­nį. Ir, krei­pian­tis į vi­di­nį, sy­kiu ir į išo­ri­nį kū­ri­nio ad­re­sa­tą, pra­šo­ma lik­ti „čia ir da­bar“, ki­taip ta­riant, ra­miai įsi­klau­sy­ti, įsi­jaus­ti, įsi­gy­ven­ti į šven­tiš­ką esa­mą­jį lai­ką, jo­kiu bū­du ne­nuk­lys­tant min­ti­mis „nei į bu­vu­sias die­nas, / nei – tuo la­biau – į ryt­die­ną“ (p. 40).

Pa­ra­dok­sas, kad vie­nais svar­biau­sių kny­gos leit­mo­ty­vų tam­pa bū­tent kla­jo­nės „į bu­vu­sias die­nas“, į jų at­min­tį, sie­kis iš­si­verž­ti iš me­lan­cho­liš­kai ar fi­lo­so­fiš­kai, bet ko­ne vi­suo­met dis­har­mo­niš­kai, skaus­min­gai nu­tei­kian­čio bu­vi­mo sting­dan­čio­je se­nat­vės „čia ir da­bar“ bū­se­no­je. Taip mi­nė­ta­sis pra­šy­mas lie­ka ad­re­suo­tas vien tik „ki­tiems“, pa­ts pra­šan­ty­sis, t. y. kny­gos ly­ri­nis pa­sa­ko­to­jas jo ne­pai­so, jį aki­vaiz­džiai ig­no­ruo­ja, tam tik­ra pra­sme net de­konst­ruo­ja.

„Bu­vu­sios die­nos“ – tiek in­di­vi­dua­laus, as­me­ni­nio po­bū­džio, tiek bend­ro­jo kul­tū­ri­nio po­bū­džio – rin­ki­ny­je san­tū­riai, bet sis­te­min­gai poe­ti­zuo­ja­mos. Pir­mų­jų, as­me­ni­nių, ak­tua­li­zuo­ja­ma vai­kys­tė, jau­nys­tė, mei­lė, ku­rios, ypač pa­sku­ti­nio­ji, iš­si­tę­sia per me­tų me­tus, at­ke­liau­da­mos iki pat šian­die­nos: „Vaiz­dai / ka­dai­se ma­ty­ti, – / lyg pa­veiks­lai mu­zie­ju­je – / ke­liau­ju nuo vie­no prie ki­to – / ve­riu ant smil­gos ra­so­tas uo­gas / (taip ka­dai­se Bu­biuo­se vė­rė­me) / iš lai­ko lai­ką pa­vo­gus – / pa­do­va­no­ju sau / pri­si­mi­ni­mų vė­ri­nį“ (p. 61).

Ok­si­mo­ro­niš­ka­sis „iš lai­ko pa­vog­tas lai­kas“ kny­go­je iš­bars­to­mas pa­ski­rais ele­giš­kais at­min­ties at­si­vė­ri­mais, pa­vyz­džiui, kvie­čian­čiais: pa­ma­ty­ti, kaip paukš­čiai pa­va­sa­rį „at­skren­da / į nu­kirs­tus me­džius“, ku­rie te­beau­ga pri­si­mi­ni­muo­se (p. 41); klaus­ti, kur gy­ve­na jau­nų die­nų „sau­lu­čių meist­ras“ (p. 70); džiaug­tis pa­pras­tu ste­buk­lu – vai­kys­tės kas­die­ny­bės džiaugs­mais, „kai ma­ža bė­gio­jau prie upės“ (p. 77) ir t. t. Dau­gu­ma to­kių at­si­vė­ri­mų tar­nau­ja nuo­šir­džiam, nors ir be­vil­tiš­kam sie­kiui „nu­si­pur­ty­ti se­nat­vę“ (p. 8).

Bend­ro­jo kul­tū­ri­nio po­bū­džio at­min­tys ir­gi sie­ja­mos su jau­nys­te, su švie­siu, šiek tiek ro­man­ti­zuo­tu „be­lai­kiu lai­ku“, o iš­reiš­kia­mos daž­niau­siai in­ter­teks­tua­lio­mis aso­cia­ci­jo­mis, pa­si­tel­kiant vi­suo­ti­nai at­pa­žįs­ta­mus, ar­che­ti­pi­nius var­dus. Ofe­li­ja, Sol­vei­ga, Or­fė­jas, Ana Ka­re­ni­na, Ali­sa, Mi­kal­da, Ra­fae­lis, Ba­chas, Čiur­lio­nis, Son­dec­kis ir ki­ti gar­sūs var­dai virs­ta rak­tais į ant­lai­kiš­ką pa­sau­lį, pa­na­šiai, kaip vai­kys­tės „va­ri­nis rak­tas ant ko­mo­dos“ virs­ta ir auk­si­niu Bu­ra­ti­no rak­te­liu, ir ne­nus­kin­ta rak­ta­žo­le „prie ke­lio į sva­jo­nę ir mir­tį“ (p. 70).

Kaip lai­ką per­skro­džian­tys, kar­tais gal net įvei­kian­tys vaiz­duo­ja­mi mei­lės iš­gy­ve­ni­mai. Jie pri­sta­to­mą­jį rin­ki­nį, te­gul ir plo­na gi­ja, su­sie­ja su 2009 m. iš­leis­ta J. Jo­vai­šai­tės kny­ga „Mei­lės po­tvy­nis“.

Pen­si­ja – kas­die­ny­bės di­men­si­ja (apie for­mą)

„ir se­na se­nu­tė­lė sap­nuo­ja sa­vo pen­si­ją – / […] / to­kia kas­die­ny­bės di­men­si­ja“ – šmaikš­čiai įžval­giai ri­muo­ja­ma ei­lė­raš­ty­je „Spro­gi­nė­ja spal­vo­ti fe­jer­ver­kai“ (p. 51), sy­kiu žai­džiant prie­bal­sės „s“ ali­te­ra­ci­ja. Už iš­ra­din­gą ri­ma­vi­mą poe­tę prieš ke­le­rius me­tus yra gy­ru­si li­te­ra­tū­ro­lo­gė Da­lia Strio­gai­tė. Ji dar ra­šė: „Ieš­ko­ji­mais pa­ženk­lin­ta Ja­ni­nos kū­ry­ba nė­ra vie­na­ly­tė nei vie­no­dai pa­vy­ku­si. Tie­są sa­kant, ir ne­ga­lė­tų taip bū­ti“ (str. „Ja­ni­na – ly­ri­kė ir eks­pe­ri­men­ta­to­rė“, 2013).

Ri­mas kaip ir ki­ti poe­ti­nės for­mos da­ly­kai „Lie­taus ak­va­re­lė­se“ ir­gi nė­ra vie­no­dai pa­vy­kę. Daž­niau­siai bend­rą dar­nų poe­ti­nį skam­be­sį ga­di­na šab­lo­niš­ki poe­tiz­mai, to­kie, kaip: ky­lan­ti „sau­lės os­ti­ja“ (p. 9), dai­nuo­jan­tis „paukš­čių cho­ras“ (p. 32), me­džiai, sku­ban­tys „nu­si­mes­ti se­ną rū­bą“ (p. 33), ar „la­pai nu­kri­tę“, ver­kian­tys po ko­jo­mis (p. 43). Pa­si­tai­ko vie­nas ki­tas es­te­ti­niu po­žiū­riu kaip vi­su­ma vi­sai silp­nas teks­tas. Pa­vyz­džiui, ei­lė­raš­tis „Nuo aki­mir­kos gimimo…“ (p. 87), ku­rį kiek gelbs­ti, bet neiš­gelbs­ti iro­niš­ka pa­bai­ga, ar ei­lė­raš­tis „Iš­mu­ša valanda…“ (p. 53), ku­rio ne­gelbs­ti nie­kas.

J. Jo­vai­šai­tė yra pa­mė­gu­si ir ne­pras­tai įval­džiu­si „frag­men­ti­nę“ kom­po­zi­ci­ją, kai kū­ri­nio teks­tas su­nars­to­mas tar­si iš at­ski­rų vi­so­mis pra­smė­mis jung­lių epi­zo­dė­lių (eil. „Ke­lio­nė“, p. 5–6; „Vi­si sto­gai pri­klau­sė katinams…“, p. 56 ir kt.). Dė­me­sį pri­trau­kia jos poe­ti­nis mąs­ty­mas api­bend­rin­tais sen­ten­ciš­kais vaiz­di­niais. Daž­nos de­fi­ni­ci­nio po­bū­džio dvi­na­rės me­ta­fo­ros: „Žmo­gus – gy­ve­ni­mo ar­tis­tas“ (p. 55), ly­ri­nė pa­sa­ko­to­ja – „bu­dė­to­ja vie­ni­šoj sto­te­lėj“ (p. 52). Jos kar­tais iš­plė­to­ja­mos per vi­są kū­ri­nį: „esu bu­dė­to­ja, / ku­ri iš­lei­džia my­li­muo­sius / į to­li­mą, to­li­mą ke­lio­nę, / […] /esu liūd­na bu­dė­to­ja, / la­bai, la­bai liūd­na iš­ly­dė­to­ja“ (ten pat).

Poe­ti­nę ir pra­smi­nę rin­ki­nio vi­su­mą pui­kiai ga­li­ma iliust­ruo­ti pa­sku­ti­nė­mis tri­mis fi­na­li­nio jo ei­lė­raš­čio ei­lu­tė­mis: „ty­li smui­kai ir ar­mo­ni­kos, ir būg­nai – / šo­ka jáu­nos die­nos / aša­ros la­še“ (p. 94). Ši bai­gia­mo­ji me­ta­fo­ra tru­pu­tį sen­ti­men­ta­li, ta­čiau ne­pra­ra­du­si tu­ri­nin­gu­mo ir es­te­ti­nės ga­lios. Be to, ji taik­liai iš­reiš­kia tur­būt pa­čią svar­biau­sią, t. y. kny­gos au­to­rei la­biau­siai rū­pi­mą, ją la­biau­siai jau­di­nan­čią ir žei­džian­čią ži­nią – ži­nią apie se­nat­vės bū­ties sun­ky­bę, ku­rią „Lie­taus ak­va­re­lė­mis“ pir­miau­sia ir no­ri­ma per­duo­ti skai­ty­to­jui.

Poe­to po­rtre­tas (apie sa­vi­vo­ką)

Poe­zi­jo­je, li­te­ra­tū­ro­je la­bai svar­bus sa­vi­vo­kos, au­to­ref­lek­si­jos mo­men­tas. Jei­gu yra ak­tua­li­zuo­ja­mas, jis ga­li bū­ti ir neiš­reikš­tas tie­sio­giai, o iš­skai­to­mas vien iš po­teks­tės ar ko­kių nors ne­žy­mių užuo­mi­nų. Ga­li bū­ti ir iš­ryš­kin­tas, su­reikš­min­tas – kaip kad pri­sta­to­mo­je kny­go­je.

J. Jo­vai­šai­tė ren­ka­si tra­di­ci­nę, šiek tiek dek­la­ra­ty­vią raiš­ką, iš ly­ri­nio pa­sa­ko­to­jo po­zi­ci­jos jo bal­su ref­lek­tuo­da­ma api­bend­rin­tą ro­man­ti­nės sam­pra­tos poe­to po­rtre­tą. Ku­ris ne­sun­kiai ga­li bū­ti per­skai­ty­tas (ir tai ne­bus klai­din­gas per­skai­ty­mas) kaip sa­vi­tas au­to­port­re­tas. Nu­si­tę­sian­tis nuo mo­men­to, kai tam­pa­ma poe­tu, iki se­nat­vės.

„Ar­ba tu pa­lie­ki, / ar­ba pa­lie­ka ta­ve – / pra­ra­di­mais / bū­tis gy­va – / rei­kia už­leis­ti vie­tą – / iš to rei­kė­ji­mo, / iš tų pra­ra­di­mų / gims­ta poe­tai“ (p. 11). Poe­tai yra „žo­džių rin­kė­jai“, „žo­džių pa­žai“, ypač „žo­džių al­che­mi­kai“ (p. 14), ka­dan­gi jie kaip al­che­mi­kai „te­be­ku­ria / sa­vo leng­vai sun­kų fi­lo­so­fi­nį ak­me­nį“ (p. 17). Žo­džiai ga­li pa­si­mes­ti ir jų teks il­gai ieš­ko­ti, bet tai ne­svar­bu, nes „poe­tai nei­šei­na į pen­si­ją“ (p. 23).

Šios ei­lu­tės – pa­ti­ki­mas poe­ti­nis orien­ty­ras skai­ty­sian­tiems tiek „Lie­taus ak­va­re­les“, tiek ki­tas Ja­ni­nos Jo­vai­šai­tės kny­gas, tę­sian­čias ly­ri­nės, ro­man­ti­nės, ge­rą­ja pra­sme kon­ser­va­ty­vios lie­tu­vių poe­zi­jos tra­di­ci­jas.