Naujausios
Kelmės kultūros centro parodų salėse nuo spalio 18 d. veikia Ričardo Garbačiausko paroda „Šaknys“. Apžiūrėjus paveikslus galima pamanyti, kad eksponuojamų abstrakcijų vaizdiniai yra atsiradę iš savo apibrėžtas spalvines bei formos charakteristikas praradusių meniškai transformuotų gamtos įspūdžių, kuriuos dažnu atveju lyg ir patvirtina kūrinių pavadinimai („Juodos šaknys“, „Popietė pajūryje“, „Raudona banga“).
Vis dėlto panašu, kad kompozicijų kilties veikiau reikia ieškoti ne išoriniame pasaulyje, bet paties kūrybinio proceso ištakų erdvėje. Arba – jokios geografinės lokacijos neturinčioje vietoje. Žvelgdami į paveikslus, mes net negalime pasakyti, iš kokios žiūrėjimo pozicijos dailininkas ją nutapė: ar vidinėmis akimis ją matė iš viršaus, ar žvelgė į ją frontaliai. Būtent todėl ji regisi savaip stebuklinga, ir tikra, ir netikra vienu ir tuo pačiu metu. Ir todėl nenuostabu, kad joje greičiausiai kunkuliuoja toks keistas dalykas, kaip kūrybinės būtinybės imperatyvas, kartu tapęs ir meninių Ričardo tyrinėjimų objektu, savotiška kūrybinio veiksmo scenografija ar pirmapradžių būties formų radimviete. Kitaip tariant, tai yra ne kas kitas, o vidinis kuriančio žmogaus peizažas.
Nepaisant to, kad šios „vietos“ Ričardas neformuoja nei linijinės, nei spalvinės perspektyvos būdais, ji atrodo gili. Turėdamas daugiau kaip keturių dešimčių meninės veiklos patirtį, menininkas, regisi, labai lengva ranka formuoja erdvės trimatiškumą, naudodamasis tik spalva. Tačiau paveiksluose šis substantyvus spalvinis trimatiškumas nėra vienalytis. Mėlio, geltonumo, raudonio tirštumą ar išretėjimą visada lemia erdvėje karaliaujančios linijos dinamika, priverčianti erdvę tapti jos judesio bendražyge arba, vaizdžiai sakant, dialogo, santykio partnere. Potėpio, tai virstusio gyvą paveikslų nuotaiką formuojančia linija, tai susitelkusio į dėmę, trajektorijos neįmanoma nuspėti. Šios tarsi atsitiktinės potėpio trajektorijos neturi nei aiškios pradžios, nei tikėtinumu pateisinamos pabaigos. Tačiau jos visada suformuoja estetiškai patrauklią ritminę struktūrą, kuri niekada nėra baigtinė. Būtent todėl kiekviena kompozicija tampa ne tiek atsakymu į klausimą, kaip iš tikrųjų atrodo tos pirminės būties šaknijimosi formos ir vietos, kiek naujų klausimų, taigi, ir naujų kompozicijų radimosi pretekstu.
Ieškodamas jose naujų dinamikos ir ritmikos, spalvos bei linijos santykių, menininkas artėja prie judesį gimdančios jėgos paslapčių. Ir nors Ričardo abstrakcijos skverbiasi į metafizikos sferas, jos nėra nei sunkiasvorės, nei bauginančios. Priešingai – formaliai žvelgiant, paveiksluose pirmiausiai į akis krenta dekoratyvi elegancija, kompozicijų žaismingumas. Todėl paroda patenkina tiek gelmės besiilginčių žiūrovų lūkesčius, tiek ir lūkesčius tų, kurie tikisi gauti iš parodos pozityvaus, džiugiančio įspūdžio gurkšnį.
Kūrinius galima apibūdinti kaip dvejopumu disponuojančius paveikslus: jie geba nardinti į gyvybingai judančią nepažinią gelmę ir tuo pačiu metu leisti ją matyti kaip inriguojantį, maloniai prie akies gulantį, tonizuojantį invariatyvių spalvos bei linijos santykių rezultatą.
Paroda liudija menininko brandą, turtingą jo meninės veiklos kelią, prasidėjusį nuo pat Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigimo laikų 1980 m. Pradėjęs nuo figūratyvių paveikslų, kuriuose dailininko vaizduotė visada laužė realybės ribas, smelkdamasi į siurrealizmo valdas, daugiau kaip prieš dešimtmetį Ričardas galiausiai atėjo prie abstrakčios vaizdinės kalbos, kuri, pažvelgus į jo kūrybos visumą, pasidarė dominuojanti. Todėl nenuostabu, kad tiek metų gludinta, jo stilistiuka tapo ne tik atpažįstama, bet ir kaip reta raiški bei emociškai įtaigaujanti.
Nebe pirmus metus stebėdama Garbačiausko kūrybą, drįstu teigti, kad ši paroda rodo dar vieną jo kūryboje aiškiai susikristalizavusį dėmenį – būties skaidrumą, atsirandantį pačiu pirminiu jos šaknų formavimosi momentu.