Naujausios
Auksinė vaikystė
Devynerių metų Dzintra, grįždama iš Šiaulių pro autobuso langą dairosi tolumoje tarsi švyturio turinčio iššokti plytinės kamino. Jis išnyra prie kelių sankirtos, vedančios į Rudiškių kaimą. Kitapus stovi parduotuvė. Išlipusios Dargių kaimo stotelėje mergaitės laukia dešimties kilometrų žygis pėsčiomis iki Dubovkos vienkiemio.
„Auksinės vaikystės kelias“, – nostalgiškai prisimena vertėja.
Prie Juodžių liuteronų kapelių – pusiaukelė ir vieta, kurią privalu aplankyti, nuravėti kapelius, palaistyti. Ten guli mamos brolis, dar keli dėdės. Vaikams nekilo minties bijoti kapinių, nors aplink krūmai, medžiai suaugę, sužėlę, nusidriekia prieblanda.
Toliau jau žygis tęsiasi iki pat Dubovkos vienkiemio, įstrigusio dviejų miško sienų sandūroje, kuriame laukia seneliai – Elizabeta, visų vadinama Zeta, ir Žanas Gercai.
Kieme laksto stirnaitės, darže bulves rausia šeimininkai šernai, už tvarto linguoja spalvinga lauko gėlių jūra, pamiškėje kyla šviesi drebulių siena. Ten grybų, uogų – tik spėk dairytis. O gilumoje išnyra didžiulis ąžuolas su galinga ertme, kurią gali pasiekti tik pasilipęs ant kito žmogaus pečių. Gerokai vėliau sužinota, kad kaimo vyrai, buvę šauliai, ten slėpdavo turėtus šautuvus.
„Laisvė kėlė didžiulį džiaugsmą, o aš buvau šviesiaplaukė, saulės vaikas, – sako Dzintra. – Nors darbų būdavo daug. Ravėjome burokų normas kolūkyje. Sesuo vieną kartą nuravėjusi ilgiausią vagą net apsiverkė. Aš, jaunesnė, turbūt nesuvokiau darbo sunkumo. Už ravėjimą vėliau kolūkis duodavo cukraus.“
Nepriėmė į pirmą klasę
Susiklosčius tam tikroms laikmečio aplinkybėms, politinei aplinkai, mamai teko išvykti į Latviją, o Dzintrą ji paliko senelių globoje Dubovkoje. Močiutė sekdavo pasakas, mokė pažinti vaistažoles, latvišką raštą, net gotiškas raides išmokė perskaityti, o senelis dirbo kalvio padėjėju, po to medienos sandėlio sargu, bet pagal išsilavinimą buvo felčeris, mokėjo latvių, rusų, vokiečių kalbas. Netoliese gyvenęs dėdė kalbėdavo prancūzų kalba. O kur dar proseneliai, miškų prižiūrėtojai, kadaise gavę žemės iš kunigaikščių Naryškinų. Tad štai kokioje įdomioje giminės istorijoje slypi Dzintros Elgos Irbytės-Staniulienės kilmės šaknys ir vertėjos genas.
Pradinę mokyklą Dzintra pradėjo lankyti Šiauliuose, tik į pirmą klasę jos nepriėmė, nes prastai kalbėjo lietuviškai, juk net laiškus mamai rašydavo latvių kalba. Tad metus teko lankyti užsiėmimus pas pedagogę Eugeniją Rudytę, užtat bendrinę lietuvių kalbą išmoko puikiai.
O pirmosios vertėjavimo patirtys Dzintrą „ištiko“ dar 5–6 klasėje, nes Šiaulių Juliaus Janonio mokyklos pionierių draugovė bičiuliavosi su mokykla iš Latvijos. Tad ji versdavo ir įprastus tekstus, ir dainas pasirodymams.
Dėl silpnesnės sveikatos jai teko pabūti sanatorinėje mokykloje, ir ne bet kur, o Kryme, nes ten, kaip gera mokinė, buvo išsiųsta į „Arteko“ stovyklą. Kadangi vienuoliktą klasę Dzintra baigė Ukrainoje rusų kalba, o tais metais Kauno medicinos institutas neformavo kurso rusakalbiams, mergina pasekė draugių pėdomis ir pasirinko pedagogines rusų kalbos ir literatūros studijas.
Apie tuos jaukius, žaismingus vaikystės ir vietoje nenustygstančius paauglystės metus šio straipsnio autorei jau anksčiau yra pasakojusi gegužės pradžioje jubiliejinę sukaktį pasitikusi joniškietė literatūros vertėja, pedagogė Dzintra Elga Irbytė-Staniulienė.
Vertimų ir sukakčių „buhalterija“
Gegužės 22-ąją Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos surengtame jubiliejiniame vakare Dzintrai į talką kalbėti susirinkusiems bičiuliams, svečiams, gerbėjams pakviestas poetas Jonas Ivanauskas buvo pristatytas kaip jos „buhalteris“. „Aš galiu perteikti lyrinę pusę, o jo galvoje visi skaičiai – kiek išversta, kiek dar neversta knygų, kas laukia eilėje“, – sakė Dzintra.
O išversta išties daug: per 30 grožinės literatūros knygų ir panašiai tiek pat mokslo populiarinimo bei kitų leidinių. Šiuos vakarą vedusios Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos Vijoletos Kuprevičienės pateiktus duomenis Jonas Ivanauskas kaipmat papildė: šiemet sueina bent keli jubiliejai – 55 metai, kai Dzintra baigė tuometį Šiaulių pedagoginį intstitutą, 25 metai, kai išvertė pirmąją knygą (tai buvo J. Ivanausko eilėraščių knyga „Tau ir tėviškei“), taip pat suėjo 20 metų nuo knygos „Baltieji sparnai“, kurioje spausdinami kelių joniškiečių literatų ir latvių literatų kūriniai, išleidimo. Pirmoji latvių literatūros knyga, jos išversta į lietuvių kalbą, buvo Laimos Muktupavelos romanas „Pievagrybių testamentas“, išleistas 2003 metais.
Įstrigę momentai
Vertėja iš latvių ir į latvių kalbą, taip pat verčianti iš rusų, ukrainiečių kalbų D. E. Irbytė-Staniulienė sakė per šią veiklą labai daug patyrusi, ypač bendraudama su rašytojais, knygų autoriais. Ji pasidalino ir keletu įdomesnių momentų.
„Buvo kuriozų, kai reikėjo versti tekstą miuziklui „Ačiū, saule“. Tai kaip eiliuota sakmė, bet aš dirbdama dar nežinojau, kokia bus paruošta muzika, tai pati niūniavau, „būriau“ melodijas, derindama skambesį, skiemenų skaičių. O kai mus pakvietė į premjerą, vykusią Jelgavoje, likau gerąja prasme šokiruota, nes kūrinys buvo perteikiamas dviem kalbomis, atrodė puikiai suderinta, kai lietuviškame žodyje pridedamas galūnės skiemuo, tuo metu latviško žodžio vienas skiemuo tiesiog muzikaliai tęsiamas, – epizodą prisiminė Dzintra. – Dar įstrigo atmintin knygos apie religijas vertimas. Aš nelabai jose susigaudau, bet kadangi jau anksčiau teko versti to paties autoriaus V. Cielms knygą „Baltų raštai ir ženklai“, žinojau jo kalbos metodiką, ėmiausi šio darbo. Buvo be galo įdomu, daug naujo sužinojau.
Gal sunkiau versti poeziją, nes turi jausti tarp eilučių, ką jautė rašydamas kūrėjas. Apskritai, versdamas knygas nuolat bendrauji su autoriais, tiksliniesi, ieškai atitikmenų kitoje kalboje.“
„Pasaulio literatūrą kuria vertėjai“
„Apie Dzintrą daug galima kalbėti, vardinti jos darbus, bet tikrai ją daugelis pažįstate. Kraštietė, gimusi Joniškio rajone, mokėsi mokykloje Šiauliuose, baigė mokyklą Ukrainoje, studijavo, 27-erius metus dirbo Jaunimo ir suaugusiųjų mokykloje Joniškyje rusų kalbos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, turi meno kūrėjos statusą. Kaip sakė A. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Jose Saramago: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“, – D. E. Irbytės-Staniulienės gyvenimo, kūrybos esmę keliais sakiniais apibendrino renginio vedėja Vijoleta Kuprevičienė.
Tądien Dzintrai buvo skirti gražiausi šilti žodžiai, dalintasi prisiminimais, vertėja vadinta lietuvišku auksu (juk Dzintra – nuo žodžio „dzintars“, išvertus – gintaras, mūsų auksas – aut. past.), tikra žiemgale, vertimais nutiesusia tiltą tarp Lietuvos ir Latvijos. Ją sveikino rajono valdžia, Seimo narės Vaidos Aleknavičienės patarėja Inga Brūžienė, atvyko buvę Seimo nariai Liudas Jonaitis ir Stasys Tumėnas iš Šiaulių. Gražių žodžių negailėjo Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus, Joniškio latvių, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus, bibliotekos atstovai, literatai, bičiuliai. Šiaulietė Neringa Mikalauskienė, šviesaus atminimo poetės Onos Mikalauskienės marti, Dzintrai dėkojo už senus laikus, kai jų draugystė prasidėjo „Audruvės“ literatų klube, iki šiol tie gražūs momentai tebešildo.
Ne tik gėlėmis, bet ir muzika, dainomis jubiliatę ir vakaro dalyvius džiugino Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos mokiniai ir mokytojai, pagyvenusiųjų kolektyvas, vadovaujamas Danutės Poliakienės.
