Naujausios
Nuojauta ir atsitiktinumai
Didžiulės sėkmės sulaukę Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ ir režisieriaus Igno Miškinio to paties pavadinimo filmas, pastatytas pagal Eglės Vertelytės scenarijų, kūrėjus įkvėpė naujiems ieškojimams – birželį Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatė teatre debiutavusios režisierės E. Vertelytės spektaklį „Šok, Edita, šok“ (pjesės autorius R. Kmita).
„Šok, Edita, šok“ – tai tragikomiškas pasakojimas apie jauną merginą Editą, kuri Nepriklausomybės pradžioje dirba vaizdo įrašų nuomoje ir žiūrėdama filmus bando suprasti, kokia jos vieta pasaulyje. Editos vaidmenį kuria viena perspektyviausių iš Šiaulių kilusi jaunosios kartos aktorė Vaidilė Juozaitytė, jos partneris – VŠDT aktorius Tautvydas Galkauskas. Spektaklis vaidinamas šiaulietiškai.
Kai rudenį spektaklis grįžo į teatro sceną, bilietai buvo iš anksto išpirkti. Dabar artimiausias vaidinimas numatytas lapkričio 28 dieną, „Šok, Edita, šok“ palydės ir senuosius metus – bus rodomas gruodžio 31-ąją.
Su Vaidile pokalbiui teatre susitikome spalį – likus kelioms valandoms iki spektaklio, tad daugiausia apie jį ir kalbėjomės.
– Kad tapsite aktore, galvojote nuo mažens, siekėte tikslo ar lėmė atsitiktinumas?
– Gyvenime stengiuosi kliautis nuojauta, o ji tikrai buvo nuo mažens. Bet būna ir atsitiktinumų. Lankiau dramos studiją, baigiau muzikos mokyklą, kažką pamačiau per televizorių, kas užkliuvo: „Aš galiu, aš noriu!“
Pavyzdžiui, per televizorių žiūrėjome „Moterys meluoja geriau“, ten vaidino aktorė Agnė Šataitė. Po kiek laiko su ja susipažinusi supratau, kad tai buvo visiškas nesusipratimas, nes viena mokytoja sakė, kad Agnė Šataitė yra šiaulietė, lankė mūsų mokyklą, dabar ji yra aktorė. Galvojau, aš irgi būsiu aktorė, į mane irgi taip žiūrės ir sakys: „Va, ji čia mokėsi, ji iš Šiaulių!“ Bet kai susipažinau su Agne Šataite ir jai papasakojau šitą istoriją, kuri mane įkvėpė ir motyvavo, ji pasakė: „Aš iš Panevėžio ir niekada nesimokiau šioje mokykloje.“ „Bet, Agne, man tiek suteikė šis dalykas!“ (juokiasi – red. past.).
Visą laiką dar kažką lankiau – baseiną, būrelių netrūkdavo. Pagalvojau: norėčiau kažko lengvo ir taip atėjau pas Dargius į studiją. Ją lankiau nuo 12 metų iki mokyklos baigimo.
– Pirma rimta pažintis su teatru ir buvo Dalės ir Virginijaus Dargių teatro studijoje „Kompanija šauni“?
– Sakyčiau, apskritai su meno samprata. Prisimenu, kaip Dalė Dargienė sakė, kad reikia maištauti, kad maištauti yra normalu. Man kilo klausimas, kodėl visada suaugę, mokytojai sako, kad nereikia to daryti? Nes bijo, kad bus nepatogu.
Apskritai Dargių mokykla, „Kompanija šauni“, neruošia, pavyzdžiui, įstoti į aktorinį, kaip dauguma būrelių, teatro studijų, kurios ruošia tiesiog įstoti į LMTA. Jie bandydavo atrasti santykį su paaugliais, vaikais, juos ugdyti, parodyti kitokį pasaulį, kitokį požiūrį, atverti. Mes su jais daug keliaudavome – po Europą, Indiją – Dargiai mano gyvenime buvo labai didelė mokykla.
Dar lankiau šokius, labai vėlai pradėjau, buvau per daug berniukiška. Pradėjau nuo „Extreme“, toks Darka – Darius Marcinkus buvo. Porą metų palankiau, o po to perėjau pas Dainą Svirskytę, jau prieš stojant. Negailėjau savęs, išmokau labiau valdyti kūną, nes atėjau buratinas. Viskas susidėjo, kas man padėjo įstoti.
– Minėjote, kad Dargiai jums buvo didelė mokykla. Kokias svarbiausias pamokas išsinešėte?
– Kas bevyktų, visada ieškoti savo minčių. Kas bevyktų visuomenėje, kas bevyktų masėje, turėti autentišką savo mąstymą. Turėti autentišką požiūrį į meną, suvokimą. Nebūti paviršutiniškam. Ir turėti valios. Valios, atsakomybės ugdymas būdavo labai svarbu. Šiaip jie yra labai įdomūs, sakyčiau, pakvaišę, menininkai.
Ir mano močiutė gal penkerius metus eina į studiją, yra grupė, kurioje Dalia ir Virginijus dirba su suaugusiais, stato spektaklius, jai labai patinka.
– Stojant autorystė buvo vienintelis pasirinkimas?
– Taip, vienintelis valstybės finansuojamos vietos pasirinkimas. Dar buvo minčių apie literatūrą, lietuvių filologiją, bet nepamenu, kad būčiau užrašiusi stoti.
– Kas buvo jūsų kurso vadovai LMTA?
– Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas. Jie surinko mūsų kursą ir labai gerą dėstytojų komandą. Specialybės mokė Viktorija Kuodytė ir Gintaras Varnas. Dvi labai atsakingos, griežtos mokyklos, bet kartu ir – skirtingos.
Abu dėstytojai labai daug ir labai, labai sąžiningai su mumis dirbo. Buvo labai daug paskaitų, labai daug savęs mums atidavė. Mūsų kursui labai pasisekė.
G. Varnas yra režisierius, jo pastabos būdavo labiau apie tai, kaip jis, režisierius, mato aktorių. O Viktorija, aktorė, žiūrėjo iš savo pusės, ji labiau į mus, kaip į aktorius, gilindavosi. Jie pasiskirstė, kas su kuo dirba. Abu – labai stiprios asmenybės.
Tarp iliuzijų ir realybės
– Po studijų pirmus vaidmenis teatre papildė kinas – Editos vaidmuo filme „Pietinia kronikas“?
– Man atrodo, kad mes pradėjome filmuoti vasarą po akademijos baigimo.
Pirmiausia rinko pagrindinius aktorius, o po to kitus. Aš ėjau nuo pat pradžios, bet kadangi Monikos vaidmeniui paėmė Digną (aktorė Digna Kulionytė – red. past.), po to, rinkdami kitus vaidmenis, mane pakvietė „pasikastinguoti“ dėl Editos.
Man tai buvo pirmas pilno metro filmas.
– Filmas „Pietinia kronikas“ sumušė žiūrimumo rekordus. Ar po premjeros tikėjotės, kad būtent Edita, o ne kita veikėja, tęs istoriją teatro scenoje?
– Visiškai ne. Jokio tęsinio apskritai nesitikėjau. Ir čia gal būtų neteisinga vadinti tęsiniu, kino kalboje labiau būtų „split off'as“ – tarsi mes matome tą patį laiką, bet iš kito personažo perspektyvos.
Rimantas, prieš rašydamas naują romaną, sugalvojo, kad reikia pjesės. Kodėl jis pasirinko Editą? Turbūt atrodė įdomu, vienas tokių neaiškesnių personažų, į kurį dar galima pasigilinti, pasikrapštyti.
– Prieš filmo premjerą esate minėjusi, kad iš pradžių Editos personažas nelabai ir patiko – tokia keistuolė. Kokia Editos transformacija nuo pirmo įspūdžio iki dabar, kai vaidmuo išplėtotas?
– Spektaklio dieną aš atsikeliu vis su kažkokia idėja apie ją. Šiandien Edita, iš tikrųjų aš, esu jau visiškai viena su Tautvydu dėl to, kad tai nebe premjera, nėra režisierės, šiandien neateina nė vienas mano draugas, pažįstamas pasižiūrėti.
Ir Editos vienatvės tema – ji yra viena, visas pasaulis, kurį ji turi, yra pasaulis, kurį ji susikuria, kad jai būtų lengviau. Ji gyvena savo filmuose, ji žiūri „Purvinus šokius“, ji įsimyli vaikiną ir tą vaikiną paverčia realiu, tarsi jis iš tikrųjų būtų šalia. Ji tuo įtiki, nes jai taip lengviau gyventi.
Nors mes įpratome vadinti monospektakliu, bet šis spektaklis yra su Tautvydu, tad tai nėra monospektaklis. Bet tai nėra ir įprastinis ryšys, ką partneriai įprastai veikia scenoje, mes neturime nė teksto kartu.
Visus personažus, kuriuos mini istoriją pasakodama Edita, man reikia suvaidinti. Yra jos pusseserė Gražkė, yra jos draugė Justė-Garfildas, yra ir ta pati Monika, yra kažkur Rimantas. Jeigu filme „Pietinia kronikas“ ji kažkaip neaiškiai su Rimantu susideda, spektaklyje yra paaiškinta jos motyvacija.
O šiaip yra naivumas, susipynęs su laikmečio sunkumu, su šeimos padėtimi, su noru iš tikrųjų patirti, kokia didelė svajonė yra už Šiaulių, už tų pilkų Šiaulių, kur tu nuvažiuoji nebent su klasės ekskursija į Kauną ar su teta Margarita ant „raskladuškės“ į Palangą. Bet tik dėl to, kad susirgo jos dukra ir laisva ta „raskladuškė“.
Tai va, tokia Edita: kartais juokinga, tokia ir nezgrabaila, kai bando sau meluoti ir nebegali iš to ištrūkti. Vienas melas pradeda vyti kitą, kol galiausiai tai tampa visas jos gyvenimas. Vienas didelis melas, iliuzija, fantazija.
– Statant spektaklį, dirbo ir choreografė Airida Gudaitė. Kaip sekėsi herojės pasaulį atspindėti šokiais?
– Šokiai irgi yra iliuzija. Ji apskritai šokiuose yra ta, kuri prastovi prie sienos. Aš vaikystėje irgi dažnai įsivaizduodavau, kaip, pavyzdžiui, žaidžiu kvadratą ir kažką kietai padarau, visi tokie apakę būna! Visi tie šokiai yra irgi jos vaizduotė, tokios, kokia ji kol kas nėra, bet galėtų būti – seksuali, savimi pasitikinti, drąsi.
– O jums šokiai, atkeliavę iš populiariojo filmo „Purvini šokiai“, buvo iššūkis?
– Ačiū Dievui, kad lankiau šokius iki įstojant ir pačioje akademijoje turėjome labai nemažai judesio. Bet buvo ką prisiminti, nes visgi kurį laiką buvau visai nešokusi ir šiaip iš prigimties niekada nebuvau labai šokėja. O dar „kablus“ reikėjo išsirinkti, ačiū Dievui, kad labai patogūs!
Mes tiesiog nemažai dirbome. Reikėjo „padaryti“ choreografiją, reikėjo „nuiminėti“ iš filmo šokį, ypač pagrindinį, paskutinį. Nieko labai baisaus nebuvo – praktikos, repeticijų reikalas. Žinoma, visada gali būti geriau, nes per laiką kažkas pasimeta. Buvo po vasaros tarpas (premjera birželį) ir staiga reikia rugsėjį vėl vaidinti. Atsiverčiu kompiuterį, žiūriu spektaklį ir galvoju: bet ten ne aš, iš kur aš tiek jėgų turėjau? Po truputį pradėjau prisiminti, susitikinėjome pašokti. Aš ir viena su įsivaizduojamu partneriu bandžiau tai daryti.
– Išlaikyti žiūrovų dėmesį scenoje vienai aktorei nėra lengva – kaip pavyksta?
– Ačiū žiūrovui. Manau, tai yra valia, nes niekam neįdomu, kad aš atsikėliau šiandien pavargusi, kad važiavau iš Vilniaus, kad gal spektaklį iš vakaro turėjau. Niekam tai neįdomu.
Žmogus sumoka pinigus, nori sau šventės. Ir man svarbu, kad jis jaustųsi laisvai, galėtų atsipalaiduoti, įsijausti. Ypač per premjerą pajutau, kad žiūrovas šypsosi, kad manęs klauso, kad reaguoja, juokiasi, ploja, verkia ir man atrodo, kad nieko negaila atiduoti. Aš galiu dar dvi valandas pabūti, jeigu tik jums įdomu, jeigu tik jums reikia.
– Ir filme, ir spektaklyje kalbate šiaulietiškai. Ar tai – palengvinimas?
– Čia yra mano namų kalba, nes aš taip kalbu su savo draugais šiauliečiais ir su savo šeima. Iš tikrųjų, nebejaučiu skirtumo ant scenos ar šiaulietiškai, ar bendrąja kalbėti.
– Ar keisti pasirodė 90-ieji jūsų akimis? Žmogaus, kuris negyveno tuo laikmečiu?
– Nelabai. Atrodo, ir labai seniai buvo, ir kartu neseniai. Yra daug dalykų vis dar išlikusių, yra ir labai tolimų.
Aš nevaidinu laikmečio, aš vaidinu žmogų su problemomis, kurias išsikėliau kurdama vaidmenį – kas yra vienišumas, savivertė. Čia laikmetis yra aplinkybės, kai atrodo, kad už Šiaulių yra kitas pasaulis, į kurį nėra taip lengva išvažiuoti.
Mes suprantame, kad Edita neturi to, ką turi visi, o ji nori būti kaip visi. Pavyzdžiui, Edita sako: „Aš norėčiau tokios glamžytos kurtkės, kur pusę miesto vaikšto.“ Arba ji sako: „Normalūs žmonės nesišypsa.“ Aš sakyčiau, čia jau galima atpažinti laikmetį. Nes glamžytą „kurtkę“ dabar gali iš „Humanos“ nusipirkti, bet tada jai atrodė, vau! Dabar yra viskas taip globalu, taip, atrodo, lengvai pasiekiama.
Ir tas „normalūs žmonės nesišypsa“: mama nesišypso, jos tėtis nesišypso, atrodo, kad negalima būti laimingai. Tėvas sako: „Nieko gero iš tos nepriklausomybės.“ Ir tame laikmetyje, ir visose aplinkybėse reikia atrasti save, pagarbą sau, savo mąstymą.
– Eglei Vertelytei, žinomai kino režisierei, spektaklis teatre buvo debiutas. Kaip sekėsi dirbti?
– Labai didžiuojuosi Egle. Mūsų darbo procesas buvo ilgas, tokio teatre nesu turėjusi. Daug dirbome ir su dramaturgija, su Rimantu susitikdavome, nes tai vis dėlto buvo pjesė, kurią Rimantas pradėjo viena forma rašyti, po to viskas išsiplėtė iki didžiosios scenos. Man atrodo, Eglė labai unikaliai ir labai puikiai susitvarkė su viskuo.
Įdomu visokią save patirti
– Esate Nacionalinio dramos teatro aktorė – kokius vaidmenis šiuo metu turite?
– Kartu su „Šok, Edita, šok“ repetavau „Fermentaciją“, Antano Obcarsko spektaklį (Fatimos vaidmuo – red. past.). Paskutinė mano premjera yra „Ronja plėšiko duktė“, Eglės Švedkauskaitės vaikų spektaklis. Kadangi repeticijos prasidėjo nuo pavasario, o aš buvau užsiėmusi Šiauliuose ir dar su magistru, pasiprašiau vaidinti Nykštukę ir Striukumbukę. Kiek aš turiu spektaklių? Gal kokius aštuonis. Ir visi labai skirtingi.
– Ar save priskiriate kažkurio plano aktorei?
– Aš jaučiu savo įvairiapusiškumą. Anksčiau galvojau, kad yra minusas neturėti aiškaus tipažo. Bet aš gal dėl to ir norėjau būti aktore, kad man įdomu visokią save patirti. Nepasakyčiau, kad esu nusistovėjusi, bet man patinka kurti energingus personažus. Taip dažnai nutinka, bet įdomu būtų ir kažką visai kito suvaidinti.
– Kurį iš iki šiol suvaidintų vaidmenų išskirtumėte, kuris labiausiai prie širdies?
– Edita. Kai nebesu tiek užsiėmusi darbais, pagalvoju, kad gal netgi nebūčiau išdrįsusi šito spektaklio imtis, jeigu būčiau turėjusi laiko pagalvoti.
Dabar galvoju, čia yra dovana – man 26 metai ir aš turiu tokį spektaklį ir tokį vaidmenį! Man jis yra ir liks svarbus. Aišku, visi vaidmenys, nuo mažiausio iki didžiausio, yra tikrai svarbūs.
– Galvoje sukasi sąrašas režisierių, su kuriais norėtumėte dirbti?
– Labai dar norėčiau su Egle padirbti.
– O kokie dabartiniai kūrybos planai?
– Artimiausiuose planuose – Karolis Kaupinis, pradėsime repetuoti jau nuo sausio. Jis irgi yra debiutuojantis teatro režisierius, irgi bus įdomu. Tai yra „Lietuvių mirties pranešimai“, pjesė buvo skaityta „Versmėse“, dabar taps spektakliu didžiojoje scenoje – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Premjera turėtų būti balandžio viduryje.
„Audiotekoje“ įgarsinu knygą „Editos kompleksas“ – tai yra naujas R. Kmitos romanas.
– Jūs jau žinote, kas vyksta romane, kuris bus pristatytas tik gruodį?
– Tikrai žinau. Tai suteikia dar platesnį požiūrį į Editą. Aš garsinu knygą ir pagalvoju: tokia mintis man irgi galėtų praversti.
– O nepradedate savęs tapatinti su Edita, kai šio personažo gyvenime pasidaro tiek daug?
– Labiau tapatina kiti. Kai spektaklyje sakau, „megztinis, katrą mama numezgė“ arba kai apie mamos balandėlius šneku, žmonėms, kurie nedirba teatre, atrodo, kad aš iš tikrųjų apie savo mamą galvoju, bet iš tiesų, aišku, kad ne.
Pati tapatinuosi personažo kūrimo procese, prieš spektaklį.
– Esate laimingas žmogus, kuriam darbas ir gyvenimo būdas yra tas pats?
– Aš labai dažnai galvoju, kad pasirinkau nuostabiausią profesiją. Yra daug žmonių, kurie kasdien eina į darbą jausdami, kad nenori eiti. Aš irgi dažnai nenoriu, nes nemėgstu rytą keltis, kartais noriu pamiegoti, pailsėti, išvažiuoti į gamtą, bet reikia eiti į teatrą. Tai labai buitiški niuansai, ne dėl to, kad darbas nepatiktų. Man atrodo, aš esu laimingas žmogus.
