Naujausios
Prie duonos
– Kalbėdami apie senus/nesenus laikus negalime nepaliesti eilių prie duonos temos. Ar teko „tą košmarą“ patirti?
– O kaipgi! Miltų duodavo po du kilogramus. Prie „mūsų krautuvėlės“ (Senamiesčio g. 63) nusidriekdavo ilgiausia eilė, žmonės stovi iš po nakties. Senelė vietą užsiėmusi nuo šešių, bet ir tai ji – ne pirmoji. Senelė – svarbi asaba tose eilėse. Pasaulis sugriūtų be jos, tiksliau be jų dviejų – Šeškauskienės ir Mozoraitienės. Viena pradeda, baigia kita. Viena teisia, kita teisingumą vykdo. Abiejų galingi liežuviai ir gerklės, viena tarškia, kita zalatija. Vieną pravardžiuoja Prokuroru, kitą – Žandaru.
Tarp suaugusiųjų trinamės ir mes, vaikai. Vaikai apsirodo tuomet, kai reikia. Kadangi eilė susidarydavo penktą ryto, o krautuvėlę atidarydavo apie aštuonias, vaikai galėdavo pamiegoti. Kai artėdavo eilė, ką nors iš vyresnių siųsdavo namo, kad prikeltų vaikus ir atvestų. Galiojo geležinė taisyklė: lauke (už durų) vaikai dar gali prisijungti prie eilės, o prie viduj stovinčios eilės nieko nebeprileisdavo. Kol mūsiškės pristovės, mus kelis kartus skolinasi mūsų kaimynės tam, kad joms duotų daugiau. Buvo ir tai, kad pardavėja, pažinusi mūsų veidelius, subliuvdavo: ”Tie vaikai čia jau kelintą kartą!” ir norėjo visai nieko mūsiškiams neduoti, tai senelė su Mozoraitiene pakėlė alasą... Bet vėliau mūsų nebeskolindavo. Vėliau ir prie duonos būdavo panašios eilės.
Į mūsų kiemą dažnai užeidavo elgetos. Kai kurie buvo nuolatiniai, namiškių pažįstami. Dažniausiai apsilankydavo Aleksandras – šlubis su ilga miline ir kepure su nuplėšta ausine. Senelė jį pristatydavo pjauti malkų ir duodavo sriubos. Dažnai kieman maldingai įeidavo toks senelis ir palangėje gailiu balsu poteriaudavo. Namiškiai duodavo man riekę duonos, lašinių ir liepdavo nunešti. Senelis nustodavo poteriavęs, gailiu balsu dėkodavo, lenkdavosi, viską įsidėdavo į terbą ir lazda pasiramsčiuodamas iškeliaudavo pro vartus. Pamenu “gaudę” – suvargusią apyamžę rusę – apsivyniojusią skara, vedina liesa mergyte. Jos atiduoneliavo iš Baltarusijos, aiškino, kad ten – badas. Tuomet ypač daug praeidavo įvairaus plauko rusų. Nepamenu, kad namiškiai kam būtų atsakę.
Niekas nerašė apie pakiemių ubagus pokaryje. O juk Lietuvėlė irgi buvo iškamuota karo. Didžiuojuosi savo tauta, kad ir tuomet turėjo valgyti, ir net ubagams duoti. Atsimenu kaimynus. Jaunesni rytais ėjo darban, o senesni krutėjo apie namus. Visi kuo nors vertėsi, sukosi.
Rupūžė dusto statinėje
– Tęskime marginalijų temą. Jūsų unikalioje atmintyje, esu tikras, liko ir daugiau istorijų iš „istorijos paraščių“...
– Daug tokių istorijų – vienos jų – asmeninės, labiau atsitiktinės, yra ir tipiškesnių, atskleidžiančių to laikotarpio buitį ir būvį. Kas iš panevėžiečių negirdėjo apie “dustą” – panevėžietiško alaus rūšį? Beje, dustas buvo paplitęs ir kituose regionuose. Per porą valandų dustas išrūgdavo. Kad būtų “macnesnis” – į jį džiovintų rupūžių arba dusto (DDT miltelių vabzdžiams nuodyti) dėdavo, todėl tas gėralas ir vadindavosi “dustu”. Toks bloznas, balkšvas skystymėlis, tarsi runkelių nuoviras pienu užbalintas. Kiekvienas miesto rajonas turėjo savo dustininkus, kurių nekentė valdžia ir girtuoklių žmonos.
Šermukšnių gatvės dustininkė buvo Daugelienė. Turėjo ji trobelę ant kalno, į kurią rinkdavosi apylinkių girtuokliai. Jei šalia stovėdavo vienas ar keli gruzóvikai (sunkvežimiai), reiškia yra šviežio dusto, o vairuotojai viduje laka. Mano dėdė Juozas (Ciorka) irgi buvo vairuotojas, su draugu Vladu (Ladzia), buvo dažnas tos landynės lankytojas.
Virtuvėje, pasakodavo Juozas, kampe, už nešvarios gėlėtos medžiaginės užuolaidos stovėjo staliukas, dengtas musių nutupėta “klijonka”, dvi “taburetkos”. Kai kada po staliuku jau gulėdavo negyvas pijokas. Ant staliuko būdavo padėta nešvari stiklinaitė su dusto milteliais ir šaukšteliu. Klientas, jei jam trūkdavo stiprumo, į gėralą įsidėdavo miltelių pagal skonį, išmaišydavo šaukšteliu ir sumušdavo su sugėrovu: “Gerk, šarms!” Abu išgerdavo. Tuomet reikėdavo pakratyti galvą ir sakyti: “Fu! Net dunčė ačipa!”.
Žmonės linksmai pasakodavo, kaip Daugelienė apgavo apylinkės inspektorių. Ji rėčkoje ruošė dustą, kai pamatė į kiemą įeinantį milicininką. Daug negalvodama ji nusiplėšė andarokus, kliunkt ir sėdi rėčkoje. Įėjęs inspektorius išvertė akis: maudosi boba, plikus papus dangsto ir žviegia kaip skerdžiama. Vargšas milicininkas tik panosėje sumurmėjo ir išbrazdėjo laukan. Žinoma, suputo išlakė pijokai tą dustą, kuriame Daugelienė savo griešną kūną mazgojo.
Juozas papasakojo, kaip jie Daugelienę pričiupo. Užėjo keliese pas Daugelienę. Toji turėjo dar puspilnį ušėtką dusto. Pakišusi uzboną ji ištraukė volę, ir pradėjo lietis skystis. Paskui sulėtėjo, reiškia, iš vidaus užsikimšo. Kažkuris pijokas įkišo pirštą skylėn, vėl pradėjo tekėti, po to – vėl užsikimšo. Kas čia galėtų būti? Reikia pasižiūrėti: įmerkė ranką į ušėtko drumzliną skystį iš viršaus, pagrabaliojo ir ištraukė... džiovintą rupūžę. “Ak tu, zaraza!” – subaubė pijokai,– tu mus tručiji. Žinai, kas tau už tai bus?” “Vyrai, vyručiai, nereikia. Čia ne nuodai, čia dėl macnumo...” “Nieko nebus, vežamės milicijon!” “Vyručiai, nereikia! Išbandykit patys, dustelis geras, pagerkit taip, mokėti nereikės...” Taip iki ryto penkiese suputo artipilnį ušėtką dusto. Ir dar už dyką.
Senis škaromba ir kiti
– Tuo laiku „liaudyje“ buvo labai paplitusios įvairiausios pravardės, kai kurios labai taiklios, juokingos. Jau gerokai vėliau, kai dirbau pieninėje šaltkalviu, visažinį dirbtuvių vedėją vyrai praminė Saliamonu, o akiniuotis santechnikas buvo vadinamas Migla, nes pasisakė, jog be akinių mato kaip per miglą – vyrai greitai sugavo jam pravardę. Koks pokalbis apie pokario marginalijas be skyrelio apie pravardes?!
– Dėdė Juozas amžinai prisidirbdavo. Berods, prie Gurvičiaus krautuvės (stovėjusios Senamiesčio ir Pilies gatvių kampe), o gal prie bažnyčios, sėdėdavo toks ubagas Ciurka ar Ciorka. Juozas pabandė nušvilpti jo skardinę su kapeikomis, kilo triukšmas, žmonės Juozą pagavo, grūšnių įskuto. Nuo to laiko broliai Juozą pravardžiuodavo Ciorka. Juozas Julių pavadino Bande, ta pravardė ir prilipo. Kaziukas buvo pats jauniausias ir, žinoma, pats mylimiausias. Išlepęs, net baisu. Truputį kas, ir atidaro gerklę spiegti. Ciorka su Bande jį pavadino Spygliu. Broliai sesutę paprastai vadindavo “systra”. Kitų nepravardžiuodavo: Vinco, Vlado, Andriaus. O tėvelį, Bronių Puroną, dėdės vadindavo “švagriu” – švogeriu (svainiu), jis juos taip pat – “švagriai”.
Kaziukas apie 1953-iuosius iš Kauno atsivežė žodį joldas, kuriuo kai kada draugiškai pašiepdavo tėvelį: “švagriau, elgiesi, kaip koks joldas”. Senelė kai kada piktai, kai kada juokais, senelį pavadindavo „seniu škaromba“. Man būdavo keista, kad už tai „senis škaromba“ visai nepykdavo, o priešingai – atsišaukdavo: mano lelytė. Senelė kai kada mus su broliuku vadindavo “šarañčiais”(dūksta, kaip šarañčiai – skėriai).
– Kaip vyrai ar moterys keikdavosi?
– Kiek pamenu, vyrai keikdavosi, bet retai. Esu girdėjęs velniuojantis, rupūžiuojantis, bet labai retai. Visiškai negirdėjau: “rupūs miltai”, kitų “estetinių” lietuviškų keiksmų atmainų. “Trauk jį šunys”– dėdės Andriaus stipriausias keiksmažodis, turėjęs daug atmainų. Dažniausiai girdėdavau rusiškus sulietuvintus: jolki palki, joptvailiok, idritvailiok, idritvaipalki. Garsieji joptv..., b...t buvo nešvankūs, todėl normalūs žmonės jų nevartojo, nes toks keikūnas automatiškai tapdavo kažkuo prastesnis, kaip koks pijokas.
Senelis buvo kiek flegmatiškas, tačiau turėjo puikų jumoro jausmą, tylų ir taiklų. Visą laiką matydavome su smilkstančia “bankrutke” (rankomis susukta cigaretė) panosėje. Išvestas iš kantrybės jis keikdavosi, bet niekada nešvankiai. Atrodo, kad esu girdėjęs: “po perkūnais!” arba “tai rupūžė!” Vis tiktai mėgstamiausias buvo vienintelis šūkis: “Skradžiai žemę!” Tam, kad tai suskambėtų svariau, po to jis žemėn trenkdavo, ką turėdavo rankose: kastuvą, pagalį, kai kada – kepurę. „Bankrutkės“ – niekada.
Senelė lojodavosi (pykdavosi), bet nesikeikdavo. Lojojimasis su svetimaisiais dažniausiai prasidėdavo žeminančiu kreipiniu, po to – aiškiu savo nuomonės išdėstymu, keičiant kreipinius. Nuomonės išdėstymo metu nurodydavo, kokias priemones panaudos konflikto sprendimui.“Ach tu chaliera!” (paškustva, zaraza, bezliepyčia, kūtvėla, sterva). “Aš tau akis išdraskysiu, kūtvėla tu!”
Iš „žvaigždžių“ pasaulio
– Iš patirties žinau, kaip „pypliams“ įdomu stebėti suaugusių žmonių gyvenimą, ypač įsimintinos garsenybės. Viliau, ką prisimenate iš to meto Panevėžio „žvaigždžių“ pasaulio?
– Prisimenu moterį, pavardė gali būti netiksli, todėl neįvardinu, dirbusią atsakingose pareigose. Tarsi per miglą pamenu kiek stambokų kaulų moterį, smailoka nosimi. Tėvai, šnekėdamiesi apie darbą, dažnai minėdavo jos pavardę. Vieną vakarą močiutė grįžo iš miesto su pletkais: “Pasikorė! Buvo pradingusi porą savaičių, netgi su milicija ieškojo. Išlaužė jos buto duris ir rado ją... O šalia raštelis: ”Degti negaliu, o rusenti nenoriu.” Įdomu, ką parašys “Panevėžio tiesa?”
Sakysite, nereikšmingas epizodas, nuėjęs į nebūtį? Gyvenime teko paragauti tarybinio valdininko pareigų, todėl į tą įvykį žiūriu neabejingai. Juk teko sutikti tokių žmonių, kurie visą savo šilumą ir energiją aukodavo tarnybai.
Lukšys. Visi jį žinojo, jis buvo tuometinė įžymybė. Liesas, nenatūraliai aukštas vyriškis, gerokai per dviejų metrų, su “klijonkiniu ploščium” ir fotoaparatu ant peties. Jį pamatę puldavome prie langų. Jis dirbo fotokorespondentu “Panevėžio tiesos” redakcijoje. Žmonės pasakojo, kad jis savo kaulus buvo pardavęs kažkokiam Leningrado moksliniam institutui, už tai gavo baisiai daug pinigų, gal kokius tris tūkstančius rublių. Visiems buvo baisiai įdomu, kad po mirties tą Lukšį virs, o paskui jo skeletą išpreparuos ir studentams demonstruos.
Šiaudinienė – dar viena pokarinio Panevėžio garsenybių. Visas miestas pasakodavo kasdien vis naujus Šiaudinienės nuotykius. Atrodo, kad ji buvo kuoktelėjusi iš religingumo: tai viešumoje imdavo garsiai giedoti šventas giesmes, priversdama nejaukiai pasijusti ir tikinčiuosius, ir ateistus, tai keliais imdavo eiti apie Lenino paminklą ir garsiai kalbėti rožančių, tai užsimano kokį nors pastatą šventu vandeniu krapinti, tai įlipusi visus autobuso keleivius žegnoja, žegnoja... Namiškiai pasakojo, kad Lenino aikštėje, įsilipusi į medį, šluota daužė žinias transliuojantį reproduktorių ir garsiai šaukė: “Stalinai, duok duonos!”, o didžiulė panevėžiečių minia skaniai juokėsi. Kadangi ją visi pažinojo kaip pasimaišiusią, milicininkai ją nukėlė, kai patys pakankamai prisijuokė.
Šermukšnių Juzė. Tai tokia apyamžė moteriškaitė, gerai žinoma visoje mūsų gatvėje (ir gretutinėse), tikras šeimos gydytojas. Atrodo, kas gali būti natūraliau už Juzę? Nesvarbu kada, ryte ar vakare, per kaitrą ar speigą ji ateidavo į gyventojų namus vaistų suleisti. Kadangi dažnai sirgdavau, Juzės adata dažnai smigdavo ir į mano užpakalį. Švirkštas ją maitino. Menu, kaip drebėdavau išprakaitavęs nuo temperatūros, sirgdamas plaučių uždegimu, pakol Juzė ant plytos ugnies virindavo adatas savo metaliniame indelyje, kaip atskiesdavo peniciliną, perdūrusi žydrą guminį kamštelį, kaip artėdavo su iškelta adata ramindama: “Labai geras berniukas... Aš jam parinkau ploną, ploną adatytę, kad visai neskaudėtų”. O ir leisdavo greitai, profesionaliai. Visa Šermukšnių gatvė mylėjo Juzę.
Menu, kaip “Panevėžio tiesoje” pasirodė piktas straipsnis “Stebukladarė Šermukšnių Juzė”. Rašė, kad ji, nebūdama profesionali medikė, gali nešioti infekciją, kad ji šundaktariauja, nelegaliai prekiauja neaiškios paskirties tabletėmis iš Amerikos, kad ji bando pakeisti gydytojus, vienu žodžiu – šarlatanė. Sužinojau, kad ji areštuota, bus teismas. Mano močiutė nuėjo pasižiūrėti, grįžusi pasakojo, kad buvo daug žmonių, visi ją gynė. Ypač jai patiko vienas vyriškis mokytojas, pasakęs gražią kalbą, kad ji mylėjo žmones ir žmonės ją, kad valdiškoje medicinoje tokių Juzių reta, kad ji ir patardavo ligoje, ir slaugydavo, juk niekada valdiškos seselės neprisikviesi. O baigęs kalbą, eidamas į vietą, atsisuko į teisiamąją ir garsiai tarė: “Ačiū, Juze! Dėkingas Tau esu!”
Juzė gavo kelerius metus už veltėdžiavimą. Įdomu, kad tiek aš – pyplys, tiek suaugusieji, kaltinimų absurdiškumą vertinome, kaip savaime suprantamą reiškinį. Senelis reziumavo: “Ubagų valdžia!”
Prisimenu laikraštininkę – tokią žvalią apvalią merginą stamantriomis kojomis, riestainiais susuktomis kasomis – visada besišypsanti, nepavargstanti, visus pažįstanti. Aplėkdavo didelį Senamiesčio ir Šermukšnių gatvių rajoną. Tuomet žmones darbovietėse vertė prenumeruotis spaudą, o ir laiškai buvo pati populiariausia ryšių priemonė su giminėmis. Pensijas išnešiodavo. Visi ją mėgo. Staiga girdime, ją teisia. Pasirodo, apsivogė, kažkam pensiją nusuko. Mūsų močiutė eina į teismą klausytis, negi laikraštininkė išties vagilė? Grįžta apsiašarojusi, ją nuteisė dešimčiai metų. Kai davė paskutinį žodį, laikraštininkė graudžiai sukūkčiojo: “Pasigailėkite mano jaunų dienelių!” Visa salė garsiai pravirko.
Tęsinys – kitose „Atolankose“
