Naujausios
Dirigavo, išsisukinėjo, atsimušinėjo
Pėsčiųjų gatvė – pirmoji bekraštėje erdvėje nuo Klaipėdos iki Vladivostoko (trečioji – Europoje), jos kūrėjams – Viliui Puronui ir kolegoms – atnešė to meto reikšmingus apdovanojimus, garbę, autoritetą ir priedangą. Pavyzdžiui, kai Vilius į Šiaulius atklydusius estus nuvežė į Kryžių kalną, kilo triukšmelis, bet nenuvilnijo toliau, nes Puronas jau buvo sąjunginė persona – Maskvos urbanistų ir dizainerių mokytojas bei švietėjas.
Vilius kalba apie proceso dizainą, kurį mes turime suprasti, kaip miesto įvaizdžio, vaizdinių kūrimą. Į Šiaulių puošybos, stiliaus ieškojimo procesą įsitraukė dešimtys menininkų, Dailės fakulteto studentų, meistrų ir amatininkų. Puronas dirigavo, išsisukinėjo ir atsimušinėjo partkomuose. Todėl Vilniaus gatvėje brandaus socializmo sąlygomis atsirado skirtingų autorių ir skirtingo profesionalumo keliasdešimt neideologizuotų dekoratyvių gatvės puošybos objektų: skulptūrėlių, pano, sienų tapybos. Vaizdinė agitacija/reklama be socialistinio realizmo.
Galima net pajuokauti: buvo griaunami socialistinės tėvynės pamatai, bet tyliai, patiems kūrėjams gal to ir nesuprantant.
– Praėjus vos ne pusšimčiui metų daug plonybių ir grožybių jau apsitrynė, tačiau aš prisimenu, kai tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius iškėlė idėją, kad reikia vieną gatvę padaryti be eismo, visi protingi žmonės susiėmė už galvų, pradedant miesto vyr. architektu P. Marengolcu, baigiant Butų ūkio valdybos viršininku: „Kas per nesąmonė! Toji sankryža, kuri pagimdė Šiaulius, bus panaikinta, pagrindinė širdies aorta sunaikinta! Tokių fokusų dar nebuvo!”
Natūralu, kad prieštaravo ir prekybininkai – kaip jų transportui reikėsią privažiuoti prie parduotuvių? Skundėsi ir autobusų parko darbuotojai, ir tuometinė milicija, ir eismo inspekcija – daug posūkių į kairę atsirasią... Centras veteranų užgyventas: vienas skundas į Maskvą – ir „skandalas“ didžiausias!“.
Iš pradžių suprojektuota viena gatvės atkarpėlė ir žiūrėta, ar Šiauliai neuždus. Padaryta gudrybė – tarpelis tarp Lenino ir Komjaunimo (tarp Tilžės ir Varpo) gatvių buvo iškastas ir pakeista kanalizacija. Miestas neužduso, o parduotuves buvo galima aptarnauti iš kiemų. Būtent kanalizacijos pakeitimo priedangoje ir buvo žengtas pirmasis projekto žingsnis, – prisiminė Vilius Puronas. – Pėsčiųjų zona nebuvo skirta vien žmonių kojoms. Pirmoji atkarpa turėjo aiškią paskirtį – istoriškai – tai buvo prekybinė-komercinė miesto centro vieta. Ją reikėjo įprasminti, funkcionaliai ir vizualiai.
Mėsos parduotuvė... be mėsos
– Bekelnis Paršelis virš mėsos parduotuvės durų – labiau pasišaipymas nei reklama: mėsinė be mėsos: hiperrealybė ir akiplėšiškumas!
– Argi aš nepanašus į akiplėšą? Sutapo, kad su šios reklamos pasirodymu parduotuvėse dingo mėsa ir žmonės dėl to ėmė kaltinti prekybininkus: Štai, pasikabino kumpį, o mėsos nėra... Mėsą ėmė skirstyti per darbovietes, o kaltininkais tapo broliai latviai, kurie, girdi, išpirkdavo visą kiaulieną. Savo archyve saugau anoniminį laišką:
Gerbiamas, drauge dailininke,
mums veteranams, labai džiugu matyti vis gražėjančius Šiaulius, tačiau reklama „Kumpis“ mus verčia suabejoti. Kokią įtaką ji padarys mūsų bręstančiam jaunimui? Ar nekviečia girtuokliauti tas paršiukas, nešantis butelius.
Dar veteranas rašė, kad negražu rodyti bekelnį paršelį.
– Pagarba dorovės sergėtojams, todėl patvirtinkite, kad tas bekelnis neša ne „velnio lašus“, o limonadą arba „vaikišką šampaną“?
– Ką dar paršelis galėjo nešti nugalėjusiojo socializmo metais, kai buvo geriama viskas, kas skysta... Reklamos vaizdinys paimtas iš latviško retroatviruko, reklamos autorė Dalia Rimdžiūtė ant padėklo pateikė mėsos gaminių, o butelį pastūmė į apačią.
Kas leido save išsipiešti?
– Man šiauliečiui nuo 1982 metų vis dar akyse vaizdelis ant aklasienės prie universalinės parduotuvės ir „Buratino“. Prisimenu kolega, rodydamas pirštu, aiškino: štai – iš kanalizacijos šulinėlio kyšo kūrinio autorius, o štai ten – pats Puronas...
– Tai iliuzorinis Šiaulių studento „dailioko“, neseniai palikusio šį pasaulį Ričardo Ničajaus tapybos kūrinys „Bulvaro perspektyva“. Sumanyta bulvarą pratęsti ant sienos: tas pats plytelių raštas ir pažįstami žmonės. Susidaro pirmas įspūdis apie laimingą, sotų gyvenimą, tik geriau įsižiūrėjus pamatydavai pirmame plane jaunuolius platėjančiomis kelnėmis, merginą mini sijonėliu – į tokią madą to meto partinukai žiūrėdavo labai įtariai. Šalia – „babytė“, pas kurią kambarį nuomojo dailininkas, su anūkėliu grįžtanti iš turgaus. Kiek tolėliau skrybėlėtas veteranas blizgančiais auksiniais dantimis, ilsisi ukrainietė, atvažiavusi į Pribaltiką apsipirkti: ji laukia draugių, išeinančių iš univermago, lukštena ir spjaudo saulėgrąžas – štai kodėl šalia būrelis balandžių.
Dar pastolių nenukėlus man į kabinetą skambina iš partijos komiteto:
– Tu ką, Puronai, visai išprotėjai! Kodėl save ant sienos išpaišei, kas leido, veteranai piktinasi, tuoj pat ateik prie namo fasado. Behom...!
Atėjo ir atsakingas draugas:
– Jaunimo, komjaunuolių yra, darbo žmonių atstovų, veteranų – taip pat, o kas leido save išsipiešti, draugas dailininke? Kai nusipelnysi, mes tave garbės lentoje nutapysime, o dabar – ant pastolių ir save užmaliavok, ir kad man – nė ny–ny!
Užlipau, rožiniais dažais nuskutau savo barzdą, toks bebarzdis su mėlyno velveto švarku ir aplanku pažastyje stovėjau daugelį metų tarp jaunimo.
„Kvailių šalyje“
– Gyvenome realybėje, pritvinkusioje kvailybių ir paradoksų: šapelį pastebėdavo, o riedulio ant plento – ne. Juokinga ir keista, kaip Šiauliuose, stebint akyliems ideologams ir cenzoriams, galėjo atsirasti Buratinas „Kvailių šalyje“. Kaip, Viliau, Jums tai pavyko, kad sarkastinis „dykynės-kvailių šalies“ įvaizdis neužkliuvo?
– „Kvailių šalies“ vaizdinys kažkodėl neužkliuvo, bet ideologinis skandalas vis dėlto būbtelėjo. Partijos Šiaulių miesto komiteto biuras buvo aukščiausia instancija, galinti akimirksniu ir pakelti į padebesius ir sumalti į miltus Būtent ten ir turėjau pasiaiškinti, kodėl Valstybinės taupomosios reklamos pano atsirado neaiškios prigimties žodžiai „krex, pex, fex“. Pasiėmęs pirminį šaltinį – A. Tolstojaus „Buratino nuotykius“ – stovėjau prieš partinį miesto elitą. Jie žinojo, kad itališkai „pex“ reiškia taika, bet kodėl Šiauliuose – italų kalba? Atvertęs knygą parodžiau Buratino burtažodžius ir priminiau, kad prekybos reklamos iki šiol nereikėdavo derinti partijos komitetuose.
– Iš jūsų, dailininkų, visko galima tikėtis, todėl reiktų ir tokias reklamas derinti, – pastebėjo vienas iš ideologų.
Grįžęs ir piktai kikendamas apie šį svarstymą papasakojau pano dailininkui Sauliui Kuzmai, jis pasiūlė burtažodžio gale pripiešti raidę „S“ tarsi ketvirtojo žodžio, netilpusio pastato fasade, pradžią – sex.
Katinai ant stogo
– Praeitoje pokalbio dalyje šiek tiek palietėme Šiaulių „Valerijoną“ – katinukus ant vaistinės stogo. „Valerijono“ katinai – man mieliausias miesto akcentas – vis pakeliu galvą: jų daugiau ar mažiau, bet labai miela. Kaip Jūs ten juos užkėlėte?
– Tarnaudamas sovietų armijoje Rygoje vieną katiną mačiau ant pastato stogo – gidai vis rodydavo, Jelgavoje ant stogo tupėdavo paišinas gaidys, prisiminiau primityvų dailininko Mrozeko piešinuką – katiną, lipantį TV antenos stiebu ir dar daugiau asociacijų aplankė. Pagal mano išklotines mūsiškius katinus išlankstė Kęstutis Einigis. Jų buvo net penki. Apie kiekvieną jų buvo apsuktos ir privirintos metalinės bendrabučio lovų spiralės ir tai suteikė katinukams rainumo. Pirmieji katinai greitai surūdijo, todėl 1983 m. Einigis pagamino kitus, bet jau be spiralių. Po visų remontų ir „estetinių antpuolių“ iki šių dienų išliko du katinukai.
„Valerijono“ katinai plačiai pasaulyje garsino Šiaulius, nes 1984 m. sąjunginė žiniasklaidos agentūra APN paskleidė jų nuotrauką. Esu gavęs laiškų iš įvairių pasaulio šalių, prašyta net katinukų brėžinių, bet suveikė „geležinė uždanga“, todėl jokių brėžinių siųsti negalėjau.
Vajėzau, kičas!
– Šiaulių miesto puošyba, kalbantis su Jumis, Viliau, yra pasaka be galo, todėl norintiems daugiau sužinoti apie miesto reklamą, dailės akcentus rekomenduoju susirasti Jūsų knygas „Saulės miesto veidas“ (2009 m.).
Vilniaus gatvės estetika buvo lengvai „sukramtoma“, jauki ir artima. Retro dvelksmas, primenantis mielas skulptūrėles šeimyniniuose bufetuose, tarpukario miestą, šeštojo dešimtmečio romansus, vertė šypsotis, svajoti, prisiminti kažką gražaus. Šiauliai be sovietinės ideologijos klišių. Jūs tai vadinate istorine miesto stilistika, tačiau buvo sakoma (kritikuojama, ironizuojama, piktinamasi), kad visas bulvaro grožis, jaukumas – kičas, kurio Šiauliuose neturėtų būti.
– Vajėzau, kičas! Užrašai ant aklasienių tarpukariu puošė ne tik Šiaulius, bet ir kitus Lietuvos miestus. Tapybinės reklamos „prie Smetonos“ buvo ypač populiarios. Todėl pradėdami sienų tapybą/puošybą miestui suteikėme ne rusiškojo socializmo, o lietuviško žavesio, anų laikų nostalgijos dozę. Tarpukario Šiaulių romantika alsuoja lietuviškumu. Miestas jau buvo beveik atsistatęs. Juk per Antrąjį pasaulinį karą beveik 85 procentų pastatų buvo sudaužyta. Tas pats ir su miesto visuomene – dauguma šiauliečių buvome atvykėliai. Miesto humanizavimo procesas savyje slėpė žymiai gilesnį klodą – patriotizmą, paslėptą po miesto įvaizdžio kūrimo procesu.
Paklauskim, kas tie, kurie bulvaro puošėjus barė, kritikavo, menkino? Absoliuti dauguma Šiaulių dailininkų profesonalų mąstė pagal tarybiniame dailės institute įkaltą taisyklę: „Menas priklauso liaudžiai“. Pirmieji inteligentai nuo žagrės. Vertybė tik tai, kas paveldėta iš XIX a. lietuviško kaimo: juostų raštai, rūpintojėliai. O bet kuri kita atmaina: kičas, miesčioniškas skonis, vulgaru, neprofesionalu. Blogas skonis – reakcingas. Mušk ir prie gėdos stulpo.
Menas priklauso liaudžiai
– Kaip pavykdavo atsilaikyti? Gal ir vienas lauke karys?
– Pūsk, Viliau prieš vėją, bet prieš Meno tarybą nepapūsi, todėl teko gudrauti. Skleidžiau mintį, kad vaizdinė agitacija kaip ir reklama yra žeminanti, antrarūšė kūrybos sritis, todėl garbingiems Meno tarybos nariams nereikia rankų teptis, verčiau susikoncentruoti aukštesniems polėkiams. Tą jie ir darydavo, o Šiauliuose atsirado „Vėžys“, „Paršiukas“, „Gyvatė“, „Knygos“… Tai – unikalus tūrinės reklamos kompleksas. Tokios kompleksinės reklamos sprendimo formos analogų nežinau visame plačiame pasaulyje, nes tam reikalui profesionaliai pasikinkėme... sovietinę vaizdinę agitaciją. Partinėse ataskaitose „Gyvatė“ simbolizavo „kovą už sveikatingumą“, „Vėžys“ simbolizavo „kovą prieš rūkymą“, – beje, jis, atrodo, buvo pirmoji antireklama Sovietijoje. Padarėme ir didžiulį „Rublį“, kuris kvietė laikyti pinigus taupomosiose kasose, ir „Superkopūstą“ prie daržovių parduotuvės – tebedūsauja senesni šiauliečiai, jį prisiminę...
– Prisidengę politine-vaizdine agitacija įrodinėjote, kad „menas priklauso liaudžiai“?
– Ir visi patenkinti: partiečiai – ataskaitomis, gamyklų direktoriai – kad „leninukų“ nereikia gaminti. Patenkinti ir gamyklų dailininkai, kad gali save realizuoti, nes kiekvienas kūrinėlis – individualus autoriaus kūrinys, o komplekso idėja – mano, kaip dizainerio, sprendinys. Tai irgi buvo menotyros ir kūrybos etikos naujovė.
Dabar žmonės nelabai suvokia, kaip galima, panaudojant estetinius procesus, jaunimą, studentiją, miesto gamyklose dirbusius dailininkus, ugdyti visuomenės patriotizmą.
– Todėl bulvaras ir puoštas tarsi iš apačios, nes dirbo Dailės fakulteto studentai, įmonių dailininkai, auksinių rankų meistrai – metalistai?
– Taip „dailiokai“ labai daug prisidėjo prie to meto Šiaulių puošybos. Kursui būdavo duodama dekoro užduotis, rezultatas kolektyviai aptariamas, išsirenkami keli projektai. Laimėtojai kartu su kitais kursiokais tapydavo statybų tvoras ar fasadus.
Studentai už tai gaudavo ne tik gerą pažymį, bet ir praktinius įgūdžius. Ir atvažiavusiems tėvams turėdavo, ką parodyti. Gamyklos aprūpindavo pastoliais, dažais. Taip mieste formavosi patriotizmo jausmas: miestas yra mūsų namai ir jame gera, jauku gyventi.
(Bus daugiau)
