Žydų žūtis Šiaulių gete ir aplinkiniuose miesteliuose (1)

Pirmosios žudynės

Jau kurį laiką prieš karą [t. y. prieš 1941 birželį] pastebėjome įtartinų reiškinių tarp lietuvių: visi lietuviai su fašistine praeitimi dingo. Lietuviai juodadarbiai fabrikuose ir kitur šnibždėdavosi tarpusavyje; kartas nuo karto neatsargiam lietuviui išsprūsdavo pastaba: „Tuoj ateis mūsų diena ir mes jums parodysim.“

Mes, žydai, į tai žiūrėjome su baime ir susirūpinimu; klausdavome Raudonosios armijos karininkų: „Kas gi bus?“ O rusai mus vis ramindavo.

Sekmadienį, 1941 m. birželio 22 d., visos valstybinės įstaigos dar veikė. Pirmadienio rytą, kai nacionalistinis lietuvių radijas pranešė, jog Kaune sukurta tautinė lietuvių vyriausybė, visos valstybinės ir partinės įstaigos pradėjo evakuotis. Traukiniai ir automobiliai buvo užimti, tik partinis ar aukštas pareigas einantis tarnautojas galėjo juose gauti vietą.

Didžioji dalis bėgančių civilių, kurių daugumą sudarė žydai, traukėsi sienos link pėsčiomis.

Antradienį, 1941 m. birželio 24 d., visos valstybinės įstaigos buvo evakuotos. Šiauliuose liko tik miesto komendantūra.

Ketvirtadienį, birželio 26 d., Šiaulių mieste jau pasirodė lietuvių partizanai. Ketvirtadienį popiet įžengė pirmieji vokiečių armijos būriai. Mieste vyko gatvių mūšiai.

Be vokiečių kariuomenės, mieste buvo pilna lietuvių partizanų – išsipuošusių su baltais raiščiais ir ginklais.

Tuomet lietuviai pradėjo savo kruviną darbą. Jau penktadienį jie gaudė žydus ir vertė juos užkasinėti žmonių lavonus ir kritusius arklius, besivoliojusius mieste ir apylinkėse, bei švarinti pastatus vokiečių kariuomenei.

Avromas Kacas, 20-ies metų amžiaus, iš Klaipėdos, man papasakojo, kad jis kartu su senuoju rabinu Nachumovskiu plikomis rankomis šveitė klozetą, o lietuviai jiems, ypač beveik be sąmonės buvusiam rabinui, ant galvų pylė vandenį.

Šeštadienio vakarą, birželio 28 d., prasidėjo areštai; ginkluoti lietuviai ėjo iš namo į namą, plėšė turtą ir išsivesdavo vyrus atseit darbams, o iš tikrųjų į miesto kalėjimą. Tarp pirmųjų areštuotųjų buvo 75-erių metų amžiaus Šiaulių rabinas Arie Bakštas, rabinas Nachumovskis ir rabinas Rabinovičius, mokytojai Mordechajus Rudnikas, buvęs hebrajų gimnazijos direktorius, Joisefas Rudnikas, Leibelė Chaitinas, M. Šubas, advokatai Azrielis Abramovičius, Hiršas Rachmilis, dr. Gecas ir dar daug kitų. Advokatais „pasirūpino“ lietuvis advokatas Šerkšnys (1), išdavęs savo žydus kolegas ir vėliau apskritai visaip persekiojęs žydus. Visi areštuotieji buvo sugrūsti didžiajame kalėjime, kur gulėjo susispaudę lyg silkės statinėje. Valgyti duodavo kartą per dieną – vieną džiūvėsį ir supuvusių kopūstų sriubos.

Lietuviai kartu su vokiečiais gestapininkais ir kalėjimo viršininku Kraulichu (paskui – Krause, kuris vėliau tapo netoli Rygos įkurtos Salaspilio koncentracijos stovyklos viršininku, o dar po kurio laiko buvo pakeltas į Auschwitzo/Aušvicas komendanto padėjėjus) kasdien prigalvodavo žydams naujų kankynių. Lyg žaidimas jiems buvo išvaryti rabinus į kalėjimo kiemą ir versti juos pešioti vienas kitam barzdas. Advokatai Abramovičius ir Rachmilis buvo pirmomis dienomis žiauriai sumušti. Visiems įkalintiems žydams nebuvo leidžiama nė atsipūsti – darbo, smūgių ir mirtinos baimės netrūko.

Galų gale lietuviai pradėjo išvedinėti didesnius areštuotųjų būrius, atseit darbams, o iš tikrųjų sušaudyti. Egzekucijos buvo vykdomos Kužių miške, 17 kilometrų už Šiaulių. Aukų drabužius ir vertingus daiktus pasiėmė žudikai, o likę daiktai bei dokumentai dar ilgus metus voliojosi aplink duobes. Aplink gyvenę ūkininkai pasakojo apie įvairias žiaurybes egzekucijų metu.

Tokiu būdu buvo nužudyti du trečdaliai suaugusių vyriškos lyties žydų Šiauliuose, apie tūkstantį asmenų. Praėjus dviem savaitėms po pirmųjų areštų, liepos 11 d., pora dešimčių būrių lietuvių partizanų (po 3–4 būryje) pasileido į žydų namus, vykdė „kratas“ ir pasisavindavo vertingus daiktus: auksą, sidabrą, naujus drabužius, batus, šiaip dailius rakandus. Taip pat kartu išsivedė vyrų, atseit patikrai partizanų štabe. Iš viso jie išsivedė maždaug 120 asmenų.

Tarp jų buvau ir aš. Mano namuose jie išbuvo keturias valandas, susirinko du lagaminus daiktų ir įsakė man juos nešti. Pakeliui sutikome Avigdorą Šeskiną, fabriko elektromechaniką. Partizanai šį sustabdė. Jis mėgino parodyti vokiečių komendanto išduotą Schutzschein, tačiau partizanai nenorėjo klausytis. „Esi žydas, tai eik su mumis“, – pasakė jie ir nusivedė jį kartu.

Nuėjome į policijos nuovadą Dariaus ir Girėno gatvėje, kur buvo fašistinių partizanų lizdas. Aikštė aplinkui jau buvo apsupta vokiečių žandarmerijos kordono. Mano žmona užkalbino žandarą ir bandė mane užtarti. Žandaras atsakė: „Nebijok, tavo vyras greit grįš.“ Ir iš tiesų, įėję į nuovadą tapome netikėtos scenos liudininkais: vokietis žandarmerijos komendantas priėjo prie lietuvių partizanų vado, skėlė jam antausį, atėmė ginklą ir įsakė žandarams jį areštuoti. Tuomet priėjo prie mano palydovų ir paklausė, rodydamas į mane: „Kas šis žmogus?“ Lietuviai bandė kažką išspausti nesuprantama vokiečių kalba, todėl jis man liepė išversti, ką anie sako. Man tai padarius, jis paėmė iš lietuvių ginklus, juos aptalžė ir liepė eiti namo. Taip buvo išlaisvinti visi 120 suimtųjų.

Kodėl taip nutiko? Vokiečius buvo labai įsiutinę lietuvių plėšimai. Žydų turtą jie laikė savu ir nubaudė lietuvius, kurie patys savindavosi atimtą iš žydų nuosavybę. Vokiečių komendantas daug kartų įspėjo, kad už plėšikavimą bus baudžiama mirties bausme. Tačiau tai nepadėjo, kadangi fašistinis lietuvių „patriotizmas“ buvo didžiąja dalimi paremtas noru prisiplėšti.

Pirmieji areštai vyko vokiečiams padedant, ar mažų mažiausiai – su jų žinia. Paskutinius areštus vykdė patys lietuviai savo iniciatyva.

(Tęsinys kitose „Atolankose“)

–-

1. Knygoje „Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942“, p. 18 ( sudarytojas Leiba Libšicas) advokatas J. Šerkšnys minimas tarp įtakingų šiauliečių, išreiškusių pageidavimą, kad Šiaulių getas būtų likviduotas, o jo gyventojai žydai sunaikinti. „Miesto burmistras P. Linkevičius, jo pavaduotojas A. Stankus, LAF,o štabo narys V. Ivanauskas, advokatas J. Šerkšnys, broliai Šablinskai, laikraščio „Tėvynė“ redaktorius V. Pauža bei dar keletas įtakingų Šiaulių miesto asmenų buvo parašę skundus SS štandartenfiureriui K. Jegeriui ir generalkomisarui fon Rentelnui, dėl ko J. Hamanas (SD skrajojančio būrio vadas, pasižymėjęs žydų naikintojas – red. pastaba) ir atvyko į Šiaulius.“

Unikalus liudijimas
Tai – svar­bus ir su­kre­čian­tis Šiau­lių mies­to is­to­ri­jos do­ku­men­tas. Au­to­rius – Elie­ze­ris Je­ru­šal­mis – is­to­ri­jos mo­ky­to­jas, Kau­no uni­ver­si­te­te ga­vęs fi­lo­so­fi­jos ir is­to­ri­jos ma­gist­ro laips­nį, o Kio­nigs­ber­go uni­ver­si­te­te ta­pęs is­to­ri­jos dak­ta­ru. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais E. Je­ru­šal­mis bu­vo Šiau­lių ge­to sek­re­to­rius ir ge­te vei­ku­sios mo­kyk­los va­do­vas. 1944 me­tais E. Je­ru­šal­mis su­ge­bė­jo pa­bėg­ti iš ge­to, ta­po par­ti­za­nu, po to tar­na­vo Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je. 1945 m. va­sa­rą gy­ve­no Lo­dzė­je (Len­ki­ja), per­si­kė­lė į Ita­li­ją ir iki 1948 m. gy­ve­no Ro­mo­je. Emig­ra­vęs į Iz­rae­lį, E. Je­ru­šal­mis ak­ty­viai dir­bo Yad Vas­hem – Pa­sau­li­nia­me Ho­lo­kaus­to at­min­ties cent­re. E. Je­ru­šal­mis pa­ra­šė is­to­ri­nes kny­gas: „Lie­tu­vos žy­dų žū­tis“, „Šiau­lių is­to­ri­ja“ (1958), 1960 m. kny­gą apie ge­tų vai­kus. Už ro­ma­ną „Nuo šiau­rės miš­kų iki Kar­me­lio kal­nų“ 1957 m. jis bu­vo ap­do­va­no­tas Pa­sau­li­nio žy­dų kong­re­so pre­mi­ja.
E. Je­ru­šal­mis tu­rė­jo Šiau­lių ge­to ta­ry­bos įpa­rei­go­ji­mą ra­šy­ti gy­ve­ni­mo ge­te kroniką/dienoraštį. Už­fik­suo­tus įvy­kius, vy­ku­sius Šiau­liuo­se ir Šiau­lių ge­te, jis pa­tei­kė „Juo­do­sios kny­gos“ lei­dė­jams. „Juo­do­ji kny­ga“, ku­rią pla­nuo­ta iš­leis­ti 1947 me­tais, tu­rė­jo pub­li­kuo­ti do­ku­men­tus ir liu­di­ji­mus apie žy­dų per­se­kio­ji­mą Ry­tų Eu­ro­po­je. Kny­ga dėl po­li­ti­nių prie­žas­čių bu­vo su­nai­kin­ta. Sa­vo pa­teik­tą teks­tą E. Je­ru­šal­mis vė­liau at­kū­rė.
E. Je­ru­šal­mio liu­di­ji­muo­se – daug žy­dų, lie­tu­vių ir vo­kie­čių, su­vai­di­nu­sių svar­bų vaid­me­nį ge­to gy­ve­ni­me, var­dų. Di­des­nė da­lis teks­te mi­ni­mų as­me­nų šian­dien ži­no­mi tik is­to­ri­jos ži­no­vams. Yra ir kont­ro­ver­siš­kų sam­pro­ta­vi­mų, ku­rie ker­ta­si su šian­die­nos is­to­ri­jos trak­ta­vi­mais.
Teks­te pa­tei­kia­mi fak­tai ir iš ša­lia ge­to vei­ku­sių dar­bo sto­vyk­lų Lin­kai­čiuo­se, Rad­vi­liš­ky­je, Pa­ven­čiuo­se, Dau­gė­liuo­se, Vi­duk­lė­je, Ak­me­nė­je. Ap­ra­šo­mi ge­to ry­šiai su ge­tui ne­prik­lau­siu­sia dar­bo sto­vyk­la Jo­niš­ky­je. Yra dra­ma­tiš­kų pa­sa­ko­ji­mų apie žy­dų žu­dy­nes Ty­tu­vė­nuo­se ir Tel­šiuo­se. E. Je­ru­šal­mis ban­do at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­dėl ne­pa­sip­rie­šin­ta? Ne­pa­gai­lė­ta gra­žių žo­džių lie­tu­viams, žy­dų gel­bė­to­jams.
Eval­das BAL­ČIŪ­NAS, is­to­ri­kas