Bačgalių kaimą primins akmuo ir kryžius

Bu­vę Bač­ga­lių kai­mo gy­ven­to­jai, jų pa­li­kuo­nys ir dar pri­si­me­nan­tys šią vie­to­vę su­si­rin­ko pa­gerb­ti kraš­to is­to­ri­jos, pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais. Pir­miau­sia žmo­nės ap­lan­kė ar­ti­mų­jų ka­pus Kriu­kuo­se, Paš­vi­ti­ny­je, o ta­da jau su­si­ti­ko pa­čiuo­se Bač­ga­liuo­se, kur gy­ven­to­jų ne­be­li­kę, tik se­nos ka­pi­nai­tės: jo­se pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo, ku­rį at­ga­be­no Bu­čiū­nų že­mės ūkio bend­ro­vė, o len­te­le su už­ra­šu bei pa­čių ka­pi­nai­čių su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Kriu­kų se­niū­ni­ja, ir at­sta­ty­tas bu­vęs kry­žius, ku­rį pa­puo­šė at­nau­jin­ta to­se pa­čio­se ka­pi­nai­tė­se Va­la­kų kai­mo gy­ven­to­jo Al­vy­do Už­ku­rai­čio ras­ta me­ta­li­nė sau­lu­tė. A. Už­ku­rai­tis pa­ts ir nau­ją kry­žių su­ka­lė. Kriu­kų pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Vai­das Mi­kal­čius ir Paš­vi­ti­nio pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Vid­man­tas Ka­pu­čins­kas au­ko­jo šven­tą­sias mi­šias.

Vė­liau šven­tė per­si­kė­lė į gre­ta esan­tį Bu­čiū­nų kai­mą, nes Bač­ga­liuo­se nė­ra kur su­si­bur­ti. Tad ren­gi­nys ta­po dvie­jų kai­mų kraš­tie­čių šven­te, juo­lab kad Bu­čiū­nuo­se pa­šven­tin­tas že­mės ūkio bend­ro­vės pa­sta­ty­tas, meist­ro, tau­to­dai­li­nin­ko Da­liaus Ud­ra­kio iš­skob­tas kop­lyts­tul­pis Šv. Ka­zi­mie­rui.

Ren­gi­ny­je vei­kė se­nų fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da, kur su­si­rin­ku­sie­ji ieš­ko­jo pa­žįs­ta­mų vei­dų, skam­bė­jo Žvel­gai­čių kai­mo ka­pe­los kon­cer­tas, jį ly­dė­jo žmo­nių pri­si­mi­ni­mai.

„Bač­ga­liai – ma­no gim­ti­nė. Nors gy­ve­nau ten tik iki sep­ty­ne­rių me­tų, vė­liau šei­ma iš­si­kė­lė, tar­si prieš akis iš­ky­la vaiz­das, kaip įkri­tęs į vo­nią vos ne­nus­ken­dau, se­suo iš­gel­bė­jo, – pa­sa­ko­ja da­bar Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­tis Si­gi­tas Bud­rius. – Tu­rė­jo­me šu­nį, ku­rį la­bai my­lė­jau. Jau bu­vo se­nas ir prieš iš­si­ke­liant gy­ven­ti į mies­tą, jis mi­rė, lyg bū­tų nu­jau­tęs, kad ne­ga­lė­jo­me pa­siim­ti kar­tu.“

Da­bar, kai dau­ge­lis do­ku­men­tų su­skait­me­nin­ta, S. Bud­rius ne kar­tą skai­tė baž­ny­ti­nius do­ku­men­tus in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je ir sa­ko ra­dęs įdo­mių fak­tų, su­si­ju­sių su Bač­ga­liais. Pa­vyz­džiui, daug mi­ni­ma mi­ru­sių la­bai ma­žų, vos ke­lių mė­ne­sių kū­di­kių ar ke­lių me­tų vai­kų. Žmo­nes „šie­na­vo“ ma­ro pe­rio­das.

O štai Bač­ga­lių bu­vu­sių gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mą ini­ci­ja­vęs An­ta­nas Klup­šas, prie ku­rio pri­si­dė­jo se­niū­ni­ja, kul­tū­ros dar­buo­to­jai ir ki­ti en­tu­zias­tai, su­rin­ko be­ne dau­giau­sia is­to­ri­nių fak­tų apie kai­mą.

Bač­ga­lių is­to­ri­ja sie­kian­ti ne ma­žiau 500 me­tų. 1923 me­tais kai­me re­gist­ruo­ti 48, vien­sė­dy­je – 29, 1959 me­tais – 57 gy­ven­to­jai. Nuo 1970 me­tų su­ra­šy­mo žmo­nių ma­žė­jo, be­bu­vo 34, o 2001-ai­siais – vos ke­tu­ri gy­ven­to­jai.

1960 me­tais iš tuo­me­ti­nio Min­dau­gių ta­ry­bi­nio ūkio bu­vo nu­ties­ta oro elekt­ros li­ni­ja ir kai­mas jau ne­be­gy­ve­no tam­so­je.

1974–1975 me­tais, vyk­dant lau­kų kul­tū­ri­ni­mo ir me­lio­ra­ci­jos pro­gra­mą, kai­mo gy­ven­to­jai bu­vo pri­vers­ti pa­lik­ti na­mus ir iš­si­kel­ti į ki­tas vie­to­ves. Vi­si gy­ve­na­mi na­mai ir ki­ti pa­sta­tai bu­vo nu­griau­ti, su­nai­kin­ti so­dai, iš­kirs­ti ąžuo­lai. Pro kai­mą te­kė­ję upe­liai ta­po me­lio­ra­ci­jos grio­viais. Iš­li­ko tik Bud­rių vien­kie­mis.

Pa­gal se­no­lių pa­sa­ko­ji­mus, kai­mo ka­pi­nai­tės at­si­ra­do lai­do­jant ma­ro au­kas. Ar­chy­vi­niuo­se do­ku­men­tuo­se pa­vy­ko nu­sta­ty­ti Bač­ga­lių kai­mo ka­pi­nai­tė­se pa­lai­do­tų mi­ru­sių ta­pa­ty­bes nuo 1866 iki 1941 me­tų.