Naujausios
Dizainerė Julija Janus: „Žmogus pasensta tada, kai nustoja žaisti“
Žinoma dizainerė Julija Janus įsibėgėjant vasarai pataria, kokie drabužiai būtini atostogaujant, ką tinka vilkėti nuotakos mamai ir kaip sukurti stiliaus magiją.
– Julija, kada moteris turi sau ištarti: stop, tau nebetinka marškinėliai su mikimauzais?
– Tikra nesąmonė sulaukus 45-erių pradėti galvoti – o kaip man dabar rengtis ir virsti teta. Kiekvieną savo rūbą kuriu galvodama, kad amžius ir dydis negali turėti jokios įtakos stiliui. Juk stiliaus pojūtis priklauso nuo vidinės pasaulėžiūros, ir tik tai lemia, ką sau leidi, o ko – nebe. Jokių taisyklių nėra. Šiuo atveju galime prisiminti garsųjį režisierės Linos Plioplytės filmą „Amžinai stilingos“ apie brandžias amerikietes, kurių ekstravagancija nėra pavaldi laikui. Kada žmogus yra pasenęs? Tada, kai jis nustoja žaisti žaidimus. Stiliaus kūrimas, įdomių dalykų paieška – vienas žaidimų. Kai žmogus nustoja tuo domėtis, tikriausiai tuo pat metu liaujasi domėtis ir viskuo kitu gyvenime.
– Minėtą filmą pasižiūrėjusi ne vilnietė veikiausiai ištars: „Ai, tos moterys Niujorke – visai kitokios, „pričiuožusios“. O ką man pasakys Onutė iš 6 buto, jei išeisiu su priklijuotomis kaštoninėmis blakstienomis ar mėlynai lakuotais nagais?“ Lietuvoje moterys vis dar nedrįsta realizuoti saviraiškos, nes...
– Ką žmonės pasakys? Tai kada ta mūsų visuomenė taps demokratiška, jeigu jos nepakeis atsirandantys pavyzdžiai, kai skirtingos pasaulėžiūros žmonės rengiasi skirtingai, turi nevienodus grožio idealus ir niekas dėl to nesipyksta? Nustokime spoksoti vieni į kitus arba žiūrėkime žavėdamiesi!
– Protestuojate prieš brandžių moterų klausimą: „Ar mano amžiaus moteriai tinka sijonas iki kelių, ar mano amžiaus moteriai dar galima šokti į džinsus?“
– Žinoma, kad viską galima, tik reikia tinkamai suderinti proporcijas, kad apranga žmogų lieknintų, patemptų, kad jis atrodytų elegantiškai. Mada siūlo tiek daug visokių variantų – tereikia pasidomėti.
Taip, yra oficialioji mada: vapsvos liemuo, statūs pečiai, mažos krūtys, labai ilgos kojos ir nėra užpakalio. Bet egzistuoja ir neoficialioji mada, kuri siūlo daugybę kitų labai stilingos aprangos versijų. Ji yra ne mažiau galinga.
Suvienodėjimas – mažos šalies problema, bet kuo labiau mes sieksime tapti kosmopolitiški, tuo greičiau išsiskirsime vieni iš kitų. Dabar aktuali diskusija su lozungais „saugokime lietuvybę, neįsileiskime kitų, svetimų, saugokime kalbą“. Bet kas iš to? Jei mes dėl per didelio atsargumo pavirsime Europos pigmėjų tautele, kuri gyvena miške, rezervate, apsikarsčiusi spygliuotomis vielomis – ar tai bus progresas?
– Kalbant apie skirtingas tautas ir dydžių lentelę: ar lietuvė yra visai kitokia nei olandė ar prancūzė?
– Ne, lietuvė nėra kitokia nei olandė arba švedė, kaip tik labai panaši. Tačiau ji yra visiškai kitokia nei prancūzė ar juo labiau – italė. Mes esame šiaurės europiečiai, kurie nuo savo pieno produktų, gryno oro ir šalčio yra aukštesni, stambesnių kaulų. Tokie yra ir danai, islandai, norvegai, latviai. O pietų europiečiai – mažesni, smulkesnių kaulų, kitoks pasiskirstymas tarp jų klubų, liemens ir krūtinės. Todėl tas pats drabužis, pirktas pasaulinio tinklo parduotuvėse, gali visiškai kitaip atrodyti, dėvimas portugalės ir lietuvės.
– Jūsų kuriami drabužiai atrodo universalūs: jie tinka ir Dailės akademijos studentei, ir vyresnei moteriai, nes yra lengvai plevenantys, be radikalaus įlieminimo, griežtos klasikos. Ar tyčia kuriate moteriai, kuri nenori įstrigti drabužyje?
– Aš tarp rūbo ir kūno dar palieku vietos sielai. Čia ne mano žodžiai – leisiu sau pacituoti garsų dizainerį Jamamoto.
Jei tau reikia siauro liemens, prašau – yra diržas. Jeigu reikia trumpo sijono, bet nesi tikra dėl savo kojų – yra tamprės. Jas gali dėvėti su trumpa tunika, gali sluoksniuoti drabužius, išradingai miksuoti.
Mūsų kolekcijoje nėra labai ryškių spalvų, bet tai dėl to, kad siejame save su Baltijos gamta. Visa tai susipina į stiprų identitetą, kuris yra kitoks ir traukia žmones, nes labai dažnai – čia jau ne apie amžių kalbant, o apie pritaikomumą – tuos pačius dalykus sėkmingai apsirengia ir mama, ir jos jau suaugusi dukra.
Negalėčiau įvardinti vienos savo klientės, mes matome tris moteris. Jauniausia iš jų – kūrybinga asmenybė daugiau nei 25 metų amžiaus, ji yra laisvas žmogus, studijuoja, galbūt dalį savo laiko dirba laisvai samdomą darbą. Antroji moteris yra per 30 metų, jauna specialistė, savo dalyko ekspertė. Trečioji, per 45 metų. Tai yra moteris, jau užauginusi savo vaikus ir atrandanti gyvenimo džiaugsmą iš naujo.
– Įsivaizduokime moterį, kuri šiuo metu kraunasi atostogų lagaminą: „Oi, man dar reikia maudymosi kostiumėlio, paplūdimio šlepečių, kokio nors madingo drabužio.“ Ką patartumėte turėti kelionėje?
– Būtinai – trumpas sijonkelnes, vietoj šortų, labai gerai atrodo. Džinsai kelionėje labai praverčia. Stambesnė moteris dažnai skiria sau nuosprendį: džinsai – tikrai ne man. Bet štai atvažiavo viena ponia iš Odesos, pasimatavo džinsus ir aiktelėjo – puikiai tinka! Branda pertvarko mūsų figūros proporcijas. Dauguma esame „laimingas viduriukas“. Mes laimingos su šeima, turinčios vaikų, kaip tik dėl jų kai kurios mūsų kūno vietos yra platesnės. Mums netinka prekės ženklai, skirti vaikams – figūroms, kurios nepaliestos brandos. O juk branda yra labai ilgas laikotarpis žmogaus gyvenime, prasidedantis vėliausiai 28 metais ir trunkantis iki pat gyvenimo pabaigos arba kol ištinka Alzheimeris. Tai yra didžioji gyvenimo dalis, labai turtinga, graži, bet kartu keičianti kaulų sandarą, raumenis.
– Vasarą moterys ieško lino. Ar jis tebėra madingas, ar tai daugiau etnografinė vertybė?
– Linas yra labai modernus audinys. Jį vilkėdama gali miegoti, tuoj pat atsikelti ir eiti, ir niekas nepasakys, kad miegojai, nes linas glamžosi labai kilmingai. Jis yra skirtingo storio, įvairaus išdirbimo, todėl ir atrodo vis kitaip. Tai – nepamainoma priemonė, kai karšta. Šilkas šildo, o linas vėsina. Deja, Lietuvoje niekas nebeaugina linų, visas pluoštas yra įvežtinis, dažniausiai – iš Baltarusijos. Gerai, kad liko keli stiprūs lino audinių fabrikai.
– Vasara – vestuvių metas. Bet kalbant ne apie nuotaką, o apie jos mamą – ką moteris turėtų vilkėti tokia proga?
– Lengvą šilkinę suknelę. Jos ilgis priklauso nuo žmogaus dydžio, komplekcijos ir kompleksų – gali būti ilga ar iki kelių. Dėl spalvų gamos – pastebėjau, kad klientės dažniau renkasi ne ugnies, koralų ar ryškiai mėlyną spalvą, bet subtilias žemės spalvas, kurios yra elegantiškesnės.
– Ar juoda spalva sendina? O galbūt kaip tik padėtų išspręsti visas savo problemas – kūno trūkumus ir panašiai? Juk sakoma, kad su juoda tikrai neprašausi. Mūsų dendžių vakarėliai taip pat diktuoja juodų suknelių tendencijas.
– Ne, juoda spalva nesendina, bet reikia nepamiršti, kad prie šios spalvos yra privalomas makiažas. Ir visas kitas antūražas – manikiūras, pedikiūras, depiliacija, pėdkelnės, priderinti bateliai. Juoda spalva labai įpareigoja. Jeigu tokią suknelę apsivilksi ant nuogo kūno, prie nedažyto veido, būdama brandaus amžiaus – juoda išryškins visas raukšles.
– Paminėjote pėdkelnes. Tačiau visi stilistai jas meta lauk ir reikalauja nuogų kojų!
– Galime apie tai plepėti be galo, jeigu kojos atrodo idealiai. Tačiau jei moteris turi varikozę, matosi kraujagyslės, jei kojos baltos, plikos, plius mėlynai išraizgytomis venomis – tokiu atveju pėdkelnės yra neišvengiamos. Laimei, šiais laikais bet kurioje save gerbiančioje pėdkelnių parduotuvėje yra bepirščių pėdkelnių, tinkamų prie atviros avalynės.
– Dizaineriai turi specifinį bruožą – jie gali ypač kandžiai įgelti, vertindami žmogaus aprangą.
– Aš nesu kritikė. Tiesiog kartais apima didelė užuojauta žmogui, kuris yra apsileidęs, nesirūpina savo išvaizda. Tada man atrodo, kad jis kuo nors serga, gal depresija. Iš rūbo matosi, ar žmogui viskas gerai, kaip jis jaučiasi.
Kalbėjosi Jurga Klimaitė-Riebling
Roko Baltakio nuotr.
DIZAINERĖ: Dizainerė Julija Janulaitytė-Janus sako, kad galima pabrėžti figūros privalumus paprastomis priemonėmis.
DERINIAI: Julijos Janulaitytės-Janus sudaryti siūlomi deriniai 25+, 35+ ir 45+ amžiaus grupių atstovėms.