
Naujausios
Namų teatre – rankų ir kojų lėlės
Namų lėlių teatras skirtas kūrybingoms mamoms ir močiutėms. Šiaulietė lėlininkė Gitana Montvidienė įsitikinusi – lėlės puiki mokomoji priemonė aptarti elgesio problemas. Žaislus galima sukurti ir iš likusios vienos pamestinukės pirštinės.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Lėlė – mokytoja
„Pirmiausia reikia lėliškai pasisveikinti – apsikabinti“, – sako Gitana. Ant rankų užmautos lėlės-pirštinės apsiveja viena kitą.
Vaikas pametė pirštinę, liko tik viena? Lėlininkė siūlo tai išnaudoti ir iš likusios sukurti ant rankos užmaunamą lėlę. Išvaizda priklauso nuo prisiūto veido ir aksesuarų – galima primontuoti skrybėlaitę, į rankas įsprausti lagaminėlį, kasdien keisti sijonėlius.
Mažasis namų lėlių teatras susideda iš tiek asmenų, kiek yra šeimoje. Kiekvienam sukuriamas savitas charakteris.
„Bet kokią pasaką, istoriją, dienos nuotykį, jei vaikui kažko nepavyko padaryti ar prikrėtė negerų darbų, elgesio problemą galima suvaidinti su personažais. Vaikas spektakliuke atpažįsta savo situaciją“, – kalba lėlininkė.
Gitana primena liūdną statistiką, kad tėvai savo vaikams per dieną skiria tik septynias minutes. Jos įsitikinimu, vakarinė pasaka prieš miegą užaugina doresnius vaikus.
Ant rankos užmauta lėlė gali padėti mažamečiui mokytis, skaityti knygą. Toks „mokytojas“ rekomenduojamas ikimokyklinio amžiaus, pradinių klasių vaikui.
Padėjo pamokose
Lėlių kūrimas prasidėjo atsitiktinai prieš penkerius metus. „Dubijos“ mokykloje G. Montvidienė dirbo dorinio ugdymo mokytoja.
Mokykla turėjo sveikuoliškos mokyklos pakraipą, pedagogei teko įkurti "vydūniečių" būrelį, paremtą Vydūno filosofija.
Jį lankė pradinukai nuo pirmos iki ketvirtos klasės, todėl teko ieškoti būdo, kaip su mažaisiais kalbėti paprastai apie sudėtingus dalykus.
Mokytoja į pagalbą pasitelkė lėles.
„Maždaug mėnesį kiekvieną vakarą megzdavau lėles. Kai jas padaviau vaikams, filosofijos įgavo prasmę“, – pasakojo G. Montvidienė.
Per žaidimą su lėlėmis mokytoja sugebėjo sudominti mokinius, jie pasirodė įvairiuose respublikiniuose renginiuose.
Pasiuvusi lėlę Raudoną varną pedagogė dalyvavo Gėtės instituto rengtame seminare – patirtimi, kaip lėles panaudoti klasėje, dalinosi su kolegomis.
Svarbu transformuoti
Pasak G. Montvidienės, pasiūti lėles pagal iškarpą paprasčiau, tačiau ji lėles mezga.
„Niekada nėjau lengvais būdais“, – paaiškina. Megzti užima ilgiau, reikia įdėti daugiau darbo, bet rezultatas – jaukesnis, artimesnis.
Galvą lėlininkė užpildo sinteponu, veido puošybai naudoja sagas, siūlus. Norint pakeisti personažo išvaizdą ar transformuoti lėlę visuomet padės aksesuarai, drabužiai, keičiamos šukuosenos.
Paryškintos lūpos sukuria išraiškingesnę lėlės emociją. Šuo nukarusiomis ausimis – kojų lėlės. Ausys valdomos judinant valą.
Gitana siūlo sceną sumeistrauti iš apklijuotos kartoninės dėžės, užuolaidos – iš nėrinių. Veikėjai gali būti miniatiūrinės lėlės – barzdoti nykštukai.
Vilniaus teatre „Lėlė“ yra apie 40 šiaulietės pasiūtų lėlių, didelis septynių metrų dryžuotas šimtakojis.
Lėlės vaidina mažojoje scenoje. Antros tokios pat lėlės G. Montvidienė nenori gaminti, nes taip būtų prarastas kūrybos elementas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IDĖJA: Kojų lėlių šunų ausis galima judinti pritaisytu valu.
PAMOKOS: Šiaulietė lėlininkė Gitana Montvidienė tėvams siūlo bet kokią pasaką, istoriją, vaiko dienos nuotykį, elgesio problemą suvaidinti su personažais.
TRANSFORMACIJA: Norint pakeisti lėlės švaizdą padės aksesuarai, drabužiai, keičiamos šukuosenos.