Naujausios
Nevadinkite vyrų žolėdžiais
Nežinau, kas nutiko, bet šiemet mane persekioja gyvūnų šmėklos...Ne ne, kalbu ne apie mirusių gyvūnėlių kapines....
Pamenate, anąkart rašiau apie verslo guru, kuris visus samdomus darbuotojus išvadino naminiais gyvūnais, o jau verslininkus tai jau plėšrūnais: liūtais, vilkais bei krokodilais... Bet, o dangau, kadangi tuo metu buvau laisvai samdoma profesija, tai gavau laukinio žolėdžio gyvūno – GA-ZE-LĖS – apibrėžimą...Kuo pelnytai didžiuojuosi...
Šįkart noriu pratęsti gyvūnėlių temą, bet jau nebe verslo santykių fronte...
Juk žinote, mielosios, būna tokie švelnumo momentai, kai guli apsikabinusi su saviškiu, ir nieko daugiau nereikia, jautiesi tiesiog laiminga... Ir čia ne po To ar prieš Tai, o tiesiog vietoj To...
Ir štai šią sakralią akimirką mano Adomas nei iš šio, nei iš to paklausė: “Į kokį gyvūną aš tau panašus?“
O kadangi jis gulėjo susirietęs, toks visas švelnus, trumpaplaukis, keistai trindamas savo dideles letenas, dovanokit, pėdas, man iškilo prieš akis tokios vaikystės knygelės su kurmio nuotykiais... tai buvo serija knygelių, iš jų atsimenu „Kurmis ir raketa“, „Kurmis ir kastuvas“ ir panašiai. Dar animaciniai filmukai pagal tas knygeles buvo pastatyti... Ir tas kurmis buvo toks mielas, jaunas, žavus, jaukus, na žodžiu, kaip Adomas tą savo silpnumo momentą...
„Man į kurmį...“ – tyliai sušnabždėjau į ausį ir prisigaudžiau...
Na, jūs, tikiuos, protingesnės ir viską supratote, tad beveik galėčiau ir nebepasakoti... Bet vistiek papasakosiu....
Taigi, mano kurmio trumpaplaukis kailiukas pastiro ir stojo kraupi tyla... Dar ne iš karto suvokiau, kokį netaktą padariau...
Kurmis, dovanokit, Adomas atsikėlė ir tylėdamas nuėjo praustis, mat buvo jau rytas...Aš tuo tarpu, kaip visada, užkaičiau kavos, gal net išspaudžiau šviežių sulčių ir jau laukiau...
Bet kurmis, dovanokit, Adomas, gėrė kavą tylomis, kol aš su siaubu pradėjau suvokti: negi jis iš tiesų pyksta dėl tokio meilaus pajuokavimo, galų gale, jis iš tiesų man labai panašus į jį...
„Adomai, jei tu čia iš tiesų supykai dėl to nekalto mielo gyvūnėlio..., – dabar jau aš įsižeidžiau , – . Dieve, toks gražus rytas, prieš akis visas šeštadienis, o čia dabar dėl kurmio...“
„Nebesakyk daugiau nieko, jau prisišnekėjai, – išgirdau piktą balsą, – O tu tada panaši į jūrų kiaulę“...
„ Į ruonį?“, – pasitikslinau prieš galutinai įsižeisdama.
„Ne, į jūrų kiaulytę“.
„Bet jos neturi talijos, o aš turiu, ir apskritai jos tokios negrakščios, nemoteriškos“, – dar bandžiau nukanalizuoti tvyrančią įtampą.
„O tai kurmis jau labai vyriškas. Bet tu teisi, aš buvau visiškai aklas, kaip kurmis, kai tave vedžiau“...
Išgėręs kavą maniškis uždarė duris, užvedė savo mašiną („Kurmis ir raketa“ – man toptelėjo galvon, bet nuo to nebuvo linksmiau) ir išvažiavo... Šeštadienio rytą, saulėtą rytą, o mes net nesuplanavome, kaip praleisime dieną... Į telefono skambučius, aišku, neatsakė...
Pykau iki vidudienio, kol pagalvojau, kad neapsimoka...O tada parašiau trumpąją žinutę: „Kur esi, mano bengališkas šokly?“. Čia buvo susitaikymo ženklas.
„Prasigūglink...“, – gavau atsakymą...
Įlindau į internetą ir neradau jokio bengališko šoklio (ir kodėl aš buvau įsitikinusi, kad yra?), bet radau bengališką katiną (dryžuotą kaip tigras, bet tokį mielą kačiuką, tokiom naiviom akytėm, naivesnėm net už kurmio, tad nerizikavau) ir bengališką tigrą, kuris pasirodo yra baisiausias ir labai retas plėšrūnas, galintis sumedžioti dvigubai už save didesnį grobį...
Šįkart apsisprendžiau teisingai.
„Mano bengališkas tigre, kuris parneša už save dvigubai didesnį grobį...“, – parašiau.
Atsakymo nesulaukiau, bet po valandėlės į namus iš turgaus grįžo mano plėšrūnas su dviem maišais bulvių, maišu faršo, šmotu lašinių bei kitų ingredientų, kaip supratau, cepelinams....
„O....kaip nuostabu“, – apsimečiau apsidžiaugusi, kad teks šeštadienį pašvęsti tautinei virtuvei, kurios šiaip visai nemėgstu... Man labiau patinka Viduržemio jūros ...
“Kurmis....-- sumurmėjo Adomas, dėdamas grobį į spintą, – o gal geriau reikėjo tau pelę parnešt“...
Tai va, mielosios, kokį žvėrį išsipuoselėsite, tiek į namus ir parneš.... Priimkite mano nuoširdų patarimą: jokių kurmių, kačiukų, meškučių – žodžiu, jokių žolėdžių ar naminių gyvūnų... Tik liūtai, jei tigrai, tai tik bengališki, na dar žirgai (žirgų bendrai nereikia) ir dar ereliai iš paukščių (kad parneštų grobį ir globaliai mąstytų)....
Ieva, bengališko tigro žmona...
