Naujausios
Šiaulių istoriją pasakoja pastatai
Architektūros (ekskursijų) fondas būsimiesiems architektams iš visos Lietuvos surengė pažintinę ekskursiją susipažinti su Šiaulių miesto tarpukario architektūra, garsiausiais to meto architektų ir inžinierių darbais. Kartu su studentais po Šiaulius keliavo ir ne vienas savo miesto istorija besidomintis šiaulietis.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Ekskursija
Į ekskursijos maršrutą įtraukti įdomiausi tarpukariu statyti gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, kurių autoriai: architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Erichas Mendelsonas, Karolis Reisonas, inžinieriai Vladas Bitė, Kazys Kriščiukaitis.
Pasak ekskursijos gido architekto Šarūno Sabaliausko, per XX amžiaus karus dukart sugriautame ir vėl atstatytame Šiaulių miesto centre šiandien tebėra ryškūs tarpukario modernizmo stiliaus pėdsakai.
Kelios dešimtys dalyvių, tarp kurių ir Šiaulių miesto savivaldybės vyriausioji architektė Rasa Budrytė, šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai, Šiaulių miesto tarpukario architektūros apžvalgą pradėjo nuo vieno iš stambiausių bei architektūriniu požiūriu sudėtingiausių 1939–1940 metų statinio – Šiaulių miesto ligoninės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
STATINIAI: Tarpukario Šiaulių architektūrą pažintinės ekskursijos dalyviams pristatęs šiaulietis architektas Šarūnas Sabaliauskas sakė ir pats susižavėjęs atskirais statiniais bendroje miesto panoramoje.
Vietoje parko – ligoninė
Anot Š. Sabaliausko, vietoje, kur iki šiol tebestovi ligoninė, buvo užmiestis, ir Šiaulių valdžia čia buvo planavusi įkurti pavyzdinį miesto parką. Po derybų sklypas perduotas Raudonojo Kryžiaus Šiaulių skyriaus 300 lovų ligoninei statyti.
Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis buvo parengęs kelis ligoninės pastato projektus. Po diskusijų pasirinktas trijų korpusų T raidės projektas.
1939 metais pradėtą Šiaulių miesto ligoninės pastato statybą nutraukė karas. Statyba baigta tik 1944 metais.
Paveldas virto benamių prieglauda
Keli šimtai metrų nuo Šiaulių ligoninės Aušros alėjos 84-uoju numeriu pažymėtas dailininko Gerardo Bagdonavičiaus gyvenamasis namas.
Kadais didingą medinį namą su mansarda ir balkonu susiprojektavo dailininkas. Name nuo 1936 iki 1986 metų gyvenęs G. Bagdonavičius čia turėjo ir kūrybines dirbtuves, kuriose piešdavo, kurdavo grafikos darbus, priiminėdavo užsakymus reklamos projektams.
Šiandien Kultūros paveldo sąraše esantis pastatas, po G. Bagdonavičiaus mirties padovanotas Šiaulių miesto savivaldybei, virtęs benamių prieglauda.
Saugotinas objektas laužomas, daužomas, ardomos autentiškos koklinės krosnys. Paties dailininko išmargintus sienų tapetus benamiai plėšia ir naudoja pakuroms.
Aiktelėti privertė iš apleisto pastato sklindantis puvėsių bei suverstų atliekų dvokas.
„Šis Kultūros paveldo objektas rakinamas tik užremiant, – patalpų ir aplinkos netvarkos šokiruotiems studentams atvirauja architektas Š. Sabaliauskas. – Tai vis miesto valdžios nuopelnai.“
Mokykloje įkurtas „Aušros“ muziejus
1932 metais ant išparceliuoto buvusio Gubernijos dvaro žemės Šiaulių miesto inžinierius V. Bitė suprojektavo mūrinę Pradžios mokyklą, kurioje 1933 metais įkurdintas Šiaulių „Aušros“ muziejus. Muziejui patalpos buvo skirtos laikinai, įstrigus pagal architekto K. Reisono projektą pradėtai Muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai.
Anot architekto Š. Sabaliausko, mokykla veikė pirmajame aukšte. Planuota, kad iš antrojo aukšto iškėlus muziejų, bus įkurtos dar keturios klasės, salė, knygynas ir rankdarbių klasė, o palėpėje – muziejus.
Pastato pusrūsyje buvo įrengti butai, kuriuose gyveno mokyklos sargai.
Pradžios mokyklos statyboje, pasak ekskursijos gido, pirmąkart panaudotos gelžbetoninės konstrukcijos.
Š. Sabaliauskas atkreipė dėmesį į didelius mokyklos langus. Tokie suprojektuoti tam, kad iš vidaus matytųsi kuo didesnė erdvė.
Savivaldybė – miesto pakraštyje
Judame link Vilniaus gatvės. 263-iuoju numeriu pažymėtas inžinieriaus V. Bitės 1933–1935 metais projektuotas dviaukštis Šiaulių apskrities savivaldybės pastatas.
Vieta šiam pastatui pasirinkta miesto pakraštyje, besiribojančiame su užmiesčio laukais, už Sukilėlių kalnelio, nedidelės gatvelės bei kuršėnkelio sankryžoje.
Savivaldybės pastatas, anot Š. Sabaliausko, laikomas vienu išraiškingiausių V. Bitės suprojektuotų statinių. Kampinio plano rūmų centrinės dalies interjere išdėstyta erdvi laiptinė su vestibiuliais, o iš šonų – kabinetai. Pastato fasadas simetriškas, dinamišką kompoziciją kuria langų ir tarpulangių skaidymas.
Pasak Š. Sabaliausko, Šiauliai tarpukariu buvo laikomi antruoju Lietuvos miestu, todėl ir apskrities pastato statybai investicijų nepagailėta.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo pristatytas trečias pastato aukštas, išlaikant istorinės pastato dalies architektūrą.
Perkeltas turgus
1938 metais Aušros alėjos ir Žemaitės gatvių sankryžoje įkurta miesto turgavietė, iki tol buvusi Turgaus aikštėje, priešais Katedrą.
Iki Antrojo pasaulinio karo turgavietė nebuvo visiškai užstatyta, pagrindinis įėjimas į ją buvo iš Aušros alėjos ir J. Basanavičiaus gatvių kampo.
Individualus modernizmas
Su Šiaulių miesto tarpukario architektūra susipažįstantiems ekskursijos dalyviams pasiūlyta užsukti į Aušros alėjos pašonėje esančias Maironio ir Vaisių gatves.
Anot Š. Sabaliausko, šiose gatvėse ketvirtąjį dešimtmetį itin išryškėjo modernistinė individualių gyvenamųjų namų architektūra.
Statinys tautininkams
Šiaulių architektas V. Bitė 1934 metais suprojektavo Lietuvos tautininkų sąjungos namų pastatą (Aušros alėja 21). Asimetriškai suprojektuoto statinio akcentas – stiklo laiptinė virš pagrindinio įėjimo.
Šiame pastate įsikūrė apskrities tautinių organizacijų būstinės, leidinio „Mūsų kraštas“ redakcija, „Vilties“ spaustuvė, iš Vilniaus gatvės perkeltas knygynas.
Teismo rūmai – didžiausias pastatas
Šiaulių apygardos teismo rūmai, šiauliečio architekto žodžiais, taip pat priskiriami modernistinės architektūros statiniams. 1936 metais inžinieriaus K. Krikščiukaičio suprojektuotas pastatas, kuriame šiuo metu įsikūręs Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tuomet laikytas didžiausiu statiniu Šiaulių mieste.
Pastato fasadų kompozicija asimetriška, vyrauja aiškus langų ritmas.
Savas namas – kūrybos atspindys
V. Bitė apie 1934 metus Aušros alėjoje 15a susiprojektavo ir pasistatė dinamiškos kompozicijos dviejų aukštų nuosavą namą.
Šis statinys – iš tų V. Bitės darbų, kuriuose dera simetrija ir asimetrija, tūriai ir formos.
Architektūros santūrumas
Greta V. Bitės nuosavo namo pagal jo projektą 1937 metais pastatyti Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. Architektūriniu požiūriu šis statinys santūresnis, su labiau tradiciniu ir mažiau modernistiniu akcentu.
Visas pastatas paskirtas sveikatai bei švietimui, jame įkurtas Šiaulių sveikatos centras, Kultūros ir švietimo draugija, knygynas, redakcija.
Architekto Klaudijaus Dušausko-Duž 1938-aisiais suprojektuotuose Pašto rūmuose (Aušros alėja 42) 1940 metais įsikūrė Šiaulių paštas, telefonas ir telegrafas.
Triaukščio L formos statinio fasade išryškintas granitinis masyvus cokolis.
Klientų aptarnavimo salė išliko beveik nepakeista. Viduje jaučiamos ketvirtojo dešimtmečio modernistinės architektūros apraiškos – erdvė ir struktūra.
Nuomojami daugiabučiai
Mordelio nuomojamų butų daugiabučio statyba vyko apie 1938-uosius, o statinio inžinieriumi minimas Anatolijus Rozembliumas.
Šis daugiabutis laikytas kone moderniausiu to laiko daugiabučiu Šiauliuose. Keturaukštis namas pastatytas kampinio plano ir buvo pritaikytas prie modernistinės Aušros alėjos architektūros. Jame įrengti pirmieji Šiauliuose liftai. Viso pastato konstrukcijos statytos kombinuotai – mūro ir gelžbetonio karkaso.
Apie 1940-uosius Vilniaus gatvėje po Pirmojo pasaulinio karo likusiame tuščiame sklype išdygo dar vienas kampinis nuomojamas pramonininko B. Poškaus daugiabutis, užapvalintais kampais ir įgilintomis laiptinėmis.
Statinio architektūroje dominuoja horizontaliai apvadais sujungtų langų juostos. Be nuomojamų butų čia buvo įsikūrusios parduotuvės ir paties pastato savininko B. Poškaus avalynės krautuvė.
Dramos teatro interjero neliko
Šiaulių dramos teatro (Tilžės gatvė 155) projektuotojais minimi architektai K. Reisonas ir Stasys Kudokas.
1938-aisiais statytas Dramos teatro pastatas Antrojo pasaulinio karo metais buvo sudegęs. Po karo greitai atstatytas.
Istorinis teatro interjeras neišliko. Autentiška tik pirminė pastato planinė struktūra ir interjero erdvės.
Prekybos institutas tapo Šiaulių universitetu
1939 metais iš okupuotos Klaipėdos į Šiaulius atkeltam Prekybos institutui po metų pagal inžinieriaus Eugenijaus Manomaičio projektą pritaikytas Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių kampe nebaigtas statyti tuometinio miesto inžinieriaus Stepono Stulginskio projektuotas trijų aukštų kampinės architektūros viešbutis (Vytauto gatvė 81). Pagrindinis šio pastato fasadas – į Vytauto gatvę.
Pirmoji aukštoji mokykla Šiauliuose išaugo į Šiaulių universitetą.
Pastato projektui išlaikytas privatumas
Vienas seniausių išlikusių tarpukario statinių – P. Višinskio gatvėje 24 architekto Ericho Mendelsono 1930 metais suprojektuota Simono Volperto privati odos ir venerinių ligų klinika.
Siekiant išlaikyti ligonių konfidencialumą, pastatas suprojektuoti taip, kad klinikos klientai vieni kitų nesusitiktų.
Klinikos pastato architektūra, kaip ir įranga, laikyta itin modernia. Gydytojas S. Volpertas pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti rentgeno aparatą.
Išsaugota namo struktūra
Pažintinė ekskursija simboliškai baigta 1925 metais architekto K. Reisono suprojektuotame advokato Kazimiero Venclauskio name (Vytauto gatvė 89).
Namo, kuriame gyveno garsaus advokato, Steigiamojo seimo atstovo, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos burmistro K. Venclauskio šeima, architektūra persipynusi eklektikos ir moderno motyvais. Pastato planinė struktūra šiandien išlikusi be didelių pakitimų.
„Ko nesuniokojo laikas, ardo žmonės“
Architektas Šarūnas SABALIAUSKAS:
– Visi matome namą, bet ne architektūros objektą. Per ekskursiją įsitikinome, kad gatvių užstatymas, kurį mes žinome ir pažįstame, yra architektūros kūriniai, vertybės.
Sudarinėdami ekskursijos maršrutą ir lygindami išlikusius 1938–1939 metais statytus pastatus medžiagoje bei realybėje, įsitikinome, kad jie niekuo nepasikeitę. Aušros alėja nuo Centrinio pašto į turgaus pusę išlikusi absoliučiai identiška.Tai rodo, kad Šiaulių miestas buvo suformuotas tarpukariu: identiškos ištisos gatvės, užstatymo principai. Šauliai – tarpukarinis miestas su šiek tiek stalinizmo, o jau paskui – „chruščiovizmo“.
Šiauliuose dirbę V. Bitė, K. Reisonas buvo vedantieji architektai, jų rankomis suformuoti pagrindiniai pastatai. Kiekvienas jų suprojektuotas tarpukario statinys yra architektūriškai įdomus.
Galbūt ne tiek, kiek buvo įdomus pastatymo metais, nes tuomet pabrėžė tarpukario madą ir apdailos estetiką, spalvos kontrastus. Bet istoriniu požiūriu turi vertę.
Šiauliai gali didžiuotis išlikusiomis gatvėmis. Liūdna, kad to, ko nesuniokojo karai, dabar baigia suniokoti mūsų privatininkai.
Pažiūrėkime į didžiuosius daugiabučius Vilniaus ir Dvaro gatvių, Dvaro ir Aušros alėjos kampe. Pagal savo dydį ir architektūros puošnumą jie neprilygsta niekam, bet baigiami suniokoti butų savininkų – kiekvienas pasidaro savo langus. Bėda, kad tvarkomi tik butai, bet nežiūrima į patį namą, kaip vertybę.