3. Ten, kur maži miesteliai saugo didelę istoriją

Mo­ra­vi­jos už­ra­šai

3. Ten, kur ma­ži mies­te­liai sau­go di­de­lę is­to­ri­ją

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Nep­ri­si­me­nu, kam tu­rė­čiau bū­ti dė­kin­ga už pa­ta­ri­mą ke­liau­jant po Če­ki­ją rink­tis ne gra­žius, bet tik la­bai gra­žius mies­te­lius. Dar la­biau tai tin­ka Pie­tų Mo­ra­vi­jos kraš­tui – ne vie­nas šio kraš­to mies­te­lis pa­žy­mė­tas UNES­CO ženk­lu.

Mar­ga „at­vi­ru­ki­nių“ mies­te­lių ko­lek­ci­ja

Grį­žęs na­mo, re­gis, ga­lė­tum su­kur­ti at­vi­ru­kų ko­lek­ci­ją su gra­žiais ir jau­kiais tų mies­te­lių vaiz­dais, su is­to­ri­ja, be­si­re­mian­čia į vi­du­ram­žius, daž­nai ir dar anks­tes­nius lai­kus, su gar­sių kraš­tą val­džiu­sių di­nas­ti­jų var­dais, su rū­mus ir pi­lis sta­čiu­sių ar­chi­tek­tų, to­bu­liau­sių par­kų kū­rė­jų biog­ra­fi­jo­mis. Su vy­nuo­gių au­gin­to­jų, alu­da­rių, puo­džių, au­dė­jų, stik­lo pū­ti­kų, ju­ve­ly­rų, lė­li­nin­kų ir ki­to­kio ama­to meist­rų gy­ve­ni­mų ap­ra­šy­mais. Su spal­vin­gais tau­ti­niais kos­tiu­mais, sa­vi­tais liau­dies mu­zi­kos inst­ru­men­tais, dai­no­mis, šo­kiais, pa­sa­ko­ji­mais ir le­gen­do­mis, ku­rie gy­vi iki mū­sų die­nų. Su gra­žiau­siais gam­tos pa­veiks­lais, ku­riuo­se bū­tų ir aukš­tas sau­lė­tas dan­gus, ir neaukš­ti kal­nai, ir gi­lūs po­že­miai su srau­niais van­de­ni­mis.

Tie prieš ke­liau­to­jo akis at­si­ve­rian­tys mies­te­lių vaiz­dai kai kam ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti kiek pa­na­šūs. Be­veik kiek­vie­na­me – po pi­lį, po mu­zie­jų, po aikš­tę su pa­mink­lu mies­te­lio is­to­ri­jai nu­si­pel­niu­siam žmo­gui, daug kur – pa­mink­lai Di­džio­jo ma­ro au­koms at­min­ti. Se­nų­jų ama­tų dirb­tu­vės, vie­nas ar­ba ke­le­tas vy­no rū­sių, ne­di­de­lės krau­tu­vė­lės.

Ir vi­suo­se mies­te­liuo­se – ta pa­ti tvar­ka ir šva­ra, lan­guo­se ir prie ne­di­du­kų na­me­lių du­rų žy­din­čios gė­lės, vi­jok­liais ap­raiz­gy­tos is­to­ri­nių pa­sta­tų sie­nos, rau­do­nų čer­pių sto­gai, nuo ku­rių ap­lin­kui tik dar gra­žiau. Jau­ku ir ra­mu, jo­kios sku­bos ir chao­so. At­ro­do, kad toks gy­ve­ni­mo rit­mas pa­vel­dė­tas iš se­nų lai­kų.

Tarp kit­ko, tos mies­te­lių aikš­tes su­pan­čios krau­tu­vė­lės – mais­to ir ki­to­kių pre­kių – be jo­kių skru­pu­lų už­da­ro­mos ly­giai penk­tą va­lan­dą po pie­tų. Apie aš­tun­tą va­ka­ro mies­te­liai jau vi­sai nu­ščiū­va, ir siau­ro­se se­na­mies­čio gat­ve­lė­se su­tik­si tik į sa­ve pa­na­šius vaikš­ti­nė­to­jus.

At­ro­do, kad če­kai ne­la­bai rū­pi­na­si, kad žmo­nės pirk­tų kuo dau­giau ir il­giau. Tie­sa, ryt­me­tį par­duo­tu­vių du­rys at­si­da­ro jau nuo šeš­tos ar sep­tin­tos va­lan­dos. Ir nie­ko – dėl to­kios tvar­kos iš­gy­ve­na ir vie­ti­niai, ir tu­ris­tai, ku­rie šį kraš­tą yra pa­mė­gę ir ga­na gau­siai lan­ko. Gal­būt dėl to kar­tais pa­sa­ko­ma, kad če­kai gu­la kar­tu su viš­to­mis, o ke­lia­si – su gai­džiais. Nak­ti­nės pra­mo­gos ir links­my­bės – did­mies­čių gy­ve­ni­mo da­lis.

Pats sau ne kar­tą už­duo­di klau­si­mą, kaip tiks­liau pa­va­din­ti šias jau­kias žmo­nių gy­ve­na­mas vie­tas. Jo­se yra tai, ko neat­si­sa­ky­tų nė vie­nas did­mies­tis: įspū­din­ga ar­chi­tek­tū­ra, gau­sus ir ver­tin­gas is­to­ri­jos ir kul­tū­ros pa­vel­das, iš­vys­ty­ta, žmo­gaus ge­ro­vei tar­nau­jan­ti inf­rast­ruk­tū­ra, ir nė­ra to, ko did­mies­čiai mie­lai at­si­sa­ky­tų – grūs­ties, di­de­lių at­stu­mų, žmo­nių kam­ša­ties, triukš­mo, var­gi­nan­čių šian­die­nos žmo­gų. Šiuo­se is­to­ri­niuo­se „at­vi­ru­ki­niuo­se“ mies­te­liuo­se kai­my­niš­kai ir drau­giš­kai gy­ve­na nuo ke­lių iki ke­lio­li­kos tūks­tan­čių žmo­nių.

Ga­ba­lė­lis Ita­li­jos prie sie­nos su Aust­ri­ja

Kiek­vie­no­je ke­lio­nė­je nu­tin­ka pa­na­šus da­ly­kas – ku­ri nors ap­lan­ky­ta vie­to­vė, pa­ma­ty­tas ar­chi­tek­tū­ros, is­to­ri­jos ar kul­tū­ros pa­mink­las, įspū­din­gas gam­tos kam­pe­lis ima ir įstrin­ga at­min­tin ryš­kiau už ki­tus. Ypač, jei tie pa­mi­nė­tie­ji da­ly­kai su­puo­la į vie­na ir tam­pa sim­bo­liu kraš­to ar ša­lies, po ku­rį ke­lia­vai.

At­ro­do, su­grį­žęs dar kar­tą be var­go iš­vaikš­čio­tum vi­sas gat­ve­les, iš­lan­džio­tum ato­kiau­sius kam­pe­lius. Ne­sun­kiai ras­tum rank­dar­bių dirb­tu­vė­lę ar krau­tu­vė­lę, ku­rio­je iš­si­rin­kai lauk­tu­ves. Už­suk­tum į tą pa­čią ka­vi­nu­kę, ku­rio­je po il­gų pa­si­vaikš­čio­ji­mų il­si­nai nu­var­gu­sias ko­jas. Pri­si­min­tum net sau­lė­ly­dį, į ku­rį žiū­rė­jai nuo pi­lies kal­no, ma­ny­da­mas, kad jis ypa­tin­gas, ki­toks ne­gu kai­my­ni­nia­me, už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų glū­din­čia­me mies­te­ly­je.

Pie­tų Mo­ra­vi­jo­je šir­dį ši­taip už­ka­ria­vo Mi­ku­lo­vas – vie­nas iš tų „ne tik gra­žių, bet la­bai gra­žių“ mies­te­lių. Če­kų poe­tas Jan Ska­cel apie jį yra pa­sa­kęs, kad tai – „ga­ba­lė­lis Ita­li­jos, Die­vo ran­ko­mis per­kel­tas į Mo­ra­vi­ją“.

Poe­tas bu­vo tei­sus. Mi­ku­lo­vas su­rin­ko vi­sa, kas ge­riau­sia ir įsi­min­ti­na yra šia­me re­gio­ne – ja­me tvy­ro ypa­tin­ga at­mos­fe­ra, ku­rią pa­jun­ta be­veik vi­si mies­te­lio sve­čiai.

Mi­ku­lo­vas įsi­kū­ręs vi­sai prie sie­nos su Aust­ri­ja, ša­lia ke­lio, iš Brno ve­dan­čio į Vie­ną, iki ku­rios yra tik 72 ki­lo­met­rai. Tai­gi, ga­li­ma pa­šmaikš­tau­ti, kad Mi­ku­lo­vas yra lyg ir Vie­nos prie­mies­tis. Ta­čiau ka­žin, ar tai pri­dė­tų jam pa­pil­do­mo svo­rio ir ver­tės – ga­na sa­vo­sios. Nuo IX am­žiaus ži­no­ma Mi­ku­lo­vo gy­ven­vie­tė XIII am­žiu­je po aud­rin­gų is­to­ri­jos vin­gių tam­pa Di­džio­sios Mo­ra­vi­jos ku­ni­gaikš­tys­tės sos­ti­ne.

Sos­ti­nės ti­tu­las Mi­ku­lo­vui tin­ka. Čia gy­ve­no ir val­dė gar­sios di­di­kų gi­mi­nės: Lich­tenš­tei­nai, vė­liau Mi­ku­lo­vą iš jų pe­rė­mė Dit­richš­tei­nai ir ne­pa­lei­do jo iš ran­kų be­veik ke­tu­ris šim­tus me­tų (1575–1945). Šios di­nas­ti­jos at­mi­ni­mą sau­go įspū­din­gas mau­zo­lie­jus su 45 sar­ko­fa­gais.

Mi­ku­lo­vo šir­dis yra ant aukš­tos kal­vos iš­ki­lu­si pi­lis. Jos iš­ta­kos sie­kia 13 amžiaus pra­džią. Pi­lis daug kar­tų bu­vo per­sta­ti­nė­ja­ma. Vie­nas iš ga­lin­gų­jų Dit­richš­tei­nų – Fran­cas, ku­ris dar bu­vo va­di­na­mas Mo­ra­vi­jos ka­ra­liu­mi, pi­lį pa­ver­tė įspū­din­ga re­ne­san­so sti­liaus re­zi­den­ci­ja, Eu­ro­po­je itin iš­gar­sė­ju­sia sa­vo tur­tin­ga bib­lio­te­ka (ap­si­lan­ky­ti jo­je ga­li­ma ir šian­dien).

Bė­gant am­žiams pi­lis bu­vo dar kar­tą per­sta­ty­ta ba­ro­ko sti­liu­mi, ku­rį iš­sau­go­jo iki mū­sų die­nų. Da­bar pi­ly­je vei­kia Mo­ra­vi­jos kraš­to is­to­ri­jos mu­zie­jus, iš­sa­mi vy­ni­nin­kys­tės eks­po­zi­ci­ja, sve­čius džiu­gi­na kal­vos te­ra­so­se įreng­tas par­kas.

Mi­ku­lo­vo pi­ly­je ne kar­tą bu­vo prii­ma­mi Eu­ro­pai lem­tin­gi spren­di­mai. 1805 me­tais po Aus­ter­li­co pi­ly­je bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas Bo­na­par­tas – čia jis dik­ta­vo Aust­ri­jai tai­kos su­tar­ties są­ly­gas.

1866 m. Mi­ku­lo­vo pi­ly­je su­si­ti­ko Aus­ri­jos ir Prū­si­jos val­do­vai Vil­hel­mas I ir Ot­to fon Bis­mar­kas, čia pa­si­ra­šę tai­kos su­tar­tį ir taip už­bai­gę aust­rų – prū­sų ka­rą. Čia lan­kė­si Ru­si­jos Ca­ras Alek­sand­ras, Prū­si­jos ka­ra­lius Fryd­ri­chas ir daug ki­tų svar­bių Eu­ro­pos is­to­ri­jos per­so­nų.

Su­gy­ve­no tau­tos ir re­li­gi­jos

Mi­ku­lo­vas nuo se­no bu­vo dau­gia­kul­tū­ris mies­tas, ku­ria­me su­gy­ve­no skir­tin­gų tau­tų ir re­li­gi­jų žmo­nės. Išs­kir­ti­nę vie­tą ja­me užė­mė žy­dų bend­ruo­me­nė, gy­va­vu­si čia nuo XVI a. vi­du­rio. XVII a. pa­bai­go­je lei­di­mus gy­ven­ti Mo­ra­vi­jo­je tu­rė­jo 5400 žy­dų šei­mų, 620 jų gy­ve­no Mi­ku­lo­ve. XIX a. žy­dų tau­ty­bės gy­ven­to­jai su­da­rė net 42 pro­cen­tus, žy­dų kvar­ta­las užė­mė be­veik 14 hek­ta­rų plo­tą ir tu­rė­jo 317 pa­sta­tų.

Tarp Mi­ku­lo­vo žy­dų bu­vo daug gar­sių ama­ti­nin­kų, pre­ky­bi­nin­kų, gy­dy­to­jų, ad­vo­ka­tų, čia bu­vo dau­gy­bė užei­gų, sve­čių na­mų. Mi­ku­lo­ve sa­vo kar­je­rą pra­dė­jo gar­su­sis Je­hu­da Li­va Ben Ba­ce­le­lis, iš­ki­lęs iki vy­riau­sio­jo Pra­hos ra­bi­no ir įė­jęs į is­ro­ri­ją kaip Mil­ži­no Go­le­mo su­kū­rė­jas.

Mi­ku­lo­vo žy­dų bend­ruo­me­nės pa­li­ki­mas ir da­bar yra tu­ris­tų do­mė­ji­mo­si ir trau­kos šal­ti­nis. Sup­ran­ta­ma, to pa­li­ki­mo li­ko ne kaž­kiek, bet jis rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri­mas ir sau­go­mas. Žy­dų kvar­ta­le iš­li­kę apie 90 na­mų, iš ku­rių maž­daug pu­sė pri­pa­žin­ti ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lais. 2014 me­tais po res­tau­ra­vi­mo du­ris at­vė­rė se­niau­sia ir gra­žiau­sia si­na­go­ga, vie­na iš 12-os bu­vu­sių.

Žy­dų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas Mi­ku­lo­ve, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų Eu­ro­pos kraš­tų, tra­giš­kai nu­trū­ko Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. Tai­kią žy­dų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pri­me­na ka­pi­nės, ku­rio­se iš­li­kę apie 4000 ant­ka­pi­nių re­ne­san­so, ba­ro­ko, kla­si­ciz­mo sti­liaus pa­mink­lų, ku­rių se­niau­sias da­tuo­tas 1605 me­tais.

Į Šven­tą­jį kal­ną ve­da Kry­žiaus ke­lias

Kas bu­vo Mi­ku­lo­ve, nie­ka­da ne­už­mirš Šven­to­jo kal­no, ma­to­mo pra­ktiš­kai iš bet ku­rios mies­te­lio vie­tos. Ant aukš­to­kos 326 m kal­vos vir­šū­nės švie­čia Šv. Se­bas­ti­ja­no baž­ny­čia, var­pi­nės bokš­tas ir kop­ly­čia, į ku­riuos nuo pa­pė­dės ve­da ba­ro­ki­nė­mis kop­ly­tė­lė­mis nu­žy­mė­tas Kris­taus kan­čių ke­lias.

Kal­ną gau­bia įdo­mi is­to­ri­ja. Pa­sa­ko­ja­ma, kad ka­dai­se ši kal­va bu­vo va­di­na­ma Šo­kan­čiuo­ju kal­nu – čia vyk­da­vo pa­go­niš­kos apei­gos, mel­džiant ge­ro der­liaus šo­ka­mi ri­tua­li­niai šo­kiai, gar­bi­na­ma au­ga­li­ja. Vie­ta bu­vu­si ypa­tin­ga. Ki­tos le­gen­dos by­lo­ja, kad vi­du­ram­žiais kal­ną bu­vo pa­mė­gu­sios pla­čių apy­lin­kių ra­ga­nos ir ra­ga­niūkš­tės, su­skris­da­vu­sios čia Val­pur­gi­jos nak­tį.

Šven­tu kal­ną pa­da­rė anks­čiau mi­nė­tas ga­lin­ga­sis Fran­cas Dit­richš­tei­nas, tuo­me­ti­nis Mi­ku­lo­vo rū­mų sa­vi­nin­kas, kar­di­no­las ir Olo­mou­co vys­ku­pas, kal­no vir­šū­nė­je pa­sta­tęs Šv. Se­bas­ti­ja­no baž­ny­čią ir Kry­žiaus ke­lio sto­tis. Taip jis pa­dė­ko­jo Vieš­pa­čiui už ga­liau­siai pa­si­bai­gu­sį Di­di­jį ma­rą. Pa­ma­ti­nis baž­ny­čios ak­muo pa­dė­tas 1623 me­tais. Au­ka, ti­kė­ti­na, bu­vo nuo­šir­di, ta­čiau ne­tru­kus baž­ny­čia su­de­gė, to­dėl 1672–1679 me­tais pa­sta­ty­ta nau­ja.

Kry­žiaus ke­lias gy­vas ir šian­dien: kas ei­na mels­ti ma­lo­nių sau ir ar­ti­mui, kas – tie­siog pa­si­gro­žė­ti po ko­jo­mis at­si­ve­rian­čia įspū­din­ga Mi­ku­lo­vo pa­no­ra­ma, ku­rios ho­ri­zin­tai brė­žia­si jau Aust­ri­jos lau­kuo­se. Tai tik Mi­ku­lo­vas – vie­nas iš dau­ge­lio Pie­tų Mo­ra­vi­jos mies­te­lių, lyg bran­gak­me­niai nu­sags­čių­sių Pie­tų Mo­ra­vi­jos že­mę.

Ke­liauk

Bzen­cas, Straž­ni­ce, Mi­lo­ti­ce, Čej­ko­vi­ce, Led­ni­ce, Val­ti­ce, Zno­ji­mo, Telč...Var­dy­ti bū­tų ga­li­ma dar il­gai – ma­žus mies­te­lius, sau­gan­čius di­de­lę is­to­ri­ją. Jie spin­di ir kvie­čia. Ke­liauk, dė­da­ma­sis įspū­džius į gal­vą ir šir­dį. Pa­žin­da­mas pa­sau­lį ir sa­ve, kas bū­ti­nai nu­tin­ka kiek­vie­no­je ke­lio­nė­je.

Kas pa­sa­kė, kad ke­lio­nė bū­ti­nai tu­ri bū­ti il­ga?

Neo­go­ti­ki­niai Led­ni­cės rū­mai įtrauk­ti į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą. Čia bu­vo ku­ni­gaikš­čių Lich­tenš­tei­nų va­sa­ros re­zi­den­ci­ja. Led­ni­cė bu­vo jų nuo­sa­vy­bė nuo 1332 iki 1945 me­tų.

Prabanga ir ele­gan­ci­ja su Led­ni­ce ga­lė­jo var­žy­tis ne­dau­ge­lis Eu­ro­pos dva­rų.

Straž­ni­ce mies­te­lis gar­sė­ja „žyd­rai­siais raš­tais“ – čia puo­se­lė­ja­ma šimt­me­čius gy­vuo­jan­ti au­di­nių da­žy­mo ir mar­gi­ni­mo ran­ki­niu bū­du tra­di­ci­ja.

Krau­tu­vė­lių vit­ri­no­se tar­si at­gy­ja lė­lių teat­ro vai­di­ni­mai ar bu­vu­sio gy­ve­ni­mo pa­veiks­lė­liai.

Šven­ta­sis kal­nas – neats­ki­ria­ma Mi­ku­lo­vo kraš­to­vaiz­džio da­lis.

Virš Mi­ku­lo­vo žy­dų kvar­ta­lo dunk­san­ti si­na­go­ga liu­di­ja ka­dai­se čia gy­va­vu­sią gau­sią bend­ruo­me­nę.

Mi­ku­lo­vo šir­dis ba­ro­ki­nė pi­lis, ku­rios iš­ta­kos sie­kia 13 a. pra­džią.

Au­to­rės nuo­tr.