Broniaus Bušmos pasiūlymas: vietoj šarvuočio – filmas apie kariuomenę

Bro­niaus Buš­mos pa­siū­ly­mas: vie­toj šar­vuo­čio – fil­mas apie ka­riuo­me­nę

Kul­tū­ros die­nos pro­ga į su­si­ti­ki­mą su kel­miš­kiais pa­kvies­tas pir­mo­jo lie­tu­viš­ko se­ria­lo „Gi­mi­nės“ sce­na­ri­jaus au­to­rius Bro­nius Buš­ma pa­sa­ko­jo ir apie sa­ve, ir apie se­ria­lą. Apie ak­to­rių paie­škas in­ty­mioms sce­noms, apie tai, kad nie­kas ne­ga­li pa­keis­ti An­ta­no Šur­nos, Aud­riaus Cha­da­ra­vi­čiaus ar Leo­nar­do Zel­čiaus. Ir apie tai, kaip tu­rė­tų fi­nan­suo­ti kul­tū­rą, ku­ri ne­štų do­rą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pats sau tei­sė­jas

„Vai­kys­tė­je no­rė­jau bū­ti gais­ri­nin­ku, nes ma­čiau, kaip Yla­kiuo­se de­ga na­mas. Klai­pė­do­je pa­ma­tęs cir­ką, už­si­de­giau bū­ti klou­nu. Iš­mo­kau net grėb­lį vi­są va­lan­dą ant gal­vos iš­lai­ky­ti, – pa­sa­ko­jo sce­na­ris­tas. – Pas­kui mo­kiau­si va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ir dir­bau bokš­ti­nio kra­no ma­ši­nis­tu“.

Bai­gęs mo­kyk­lą, įsto­jo į kon­ser­va­to­ri­ją mo­ky­tis ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo. Bet ją bai­gęs su­pra­to, kad ak­to­riu­mi nie­ka­da ne­bus.

„Išė­jau į ar­mi­ją. Ten klau­sė, ar ga­lė­čiau su­vai­din­ti vo­kie­tį taip, kaip Do­na­tas Ba­nio­nis. At­sa­kiau: „Ne“, – žais­min­gai sa­vo gy­ve­ni­mo vin­gius pri­si­mi­nė „Gi­mi­nių“ au­to­rius.

Nors teat­ro ap­lin­ka ti­ki­no ak­to­rių, kad jis ga­li ir ge­ba vai­din­ti, siū­lė įsi­dar­bin­ti Kau­ne pas re­ži­sie­rių J. Ju­ra­šą. Ta­čiau B. Buš­ma, per­klau­sęs vie­no ra­di­jo vai­di­ni­mo įra­šą, ap­si­spren­dė: „Bal­sas – tra­giš­kas. Jo dia­pa­zo­nas – men­kas.“

Po to dar „at­ra­do“, jog ir jo vei­das – ne­tin­ka­mas. Ja­me nė­ra žais­mės.

To­dėl da­bar pri­si­sta­to: „Esu Vai­vos Mai­ne­ly­tės ir Vla­do Bag­do­no kur­so drau­gas.“

Ap­sisp­ren­dęs mes­ti ak­to­rys­tę, B. Buš­ma pri­si­mi­nė, jog vai­kys­tė­je kū­rė ei­lė­raš­čius, be­si­mo­ky­da­mas Kon­ser­va­to­ri­jo­je per nak­tį su­kur­da­vo etiu­dą, me­džia­gos vai­di­ni­mui pa­sieiš­ko­ti tin­gin­tiems drau­gams. Pa­gal­vo­jo, gal vers­tis iš ra­šy­mo?

„Grį­žau iš ar­mi­jos. Bu­vo sun­ku iš­gy­ven­ti. Pas­kam­bi­nau į re­dak­ci­ją, pa­klau­siau, kiek man su­mo­kė­tų už no­ve­lę. Pa­sa­kė, jog apie šim­tą rub­lių. Sė­dau ir per nak­tį pa­ra­šiau no­ve­lę „Gy­vy­bės van­duo“. Ją iš­spaus­di­no „Ta­ry­bi­nės mo­ters“ žur­na­las. Nuo to lai­ko taip ir ra­ši­nė­ju. Kar­tą pa­gal­vo­jau, kad rei­kė­tų pa­si­ga­min­ti vi­zi­ti­nių kor­te­lių. Spaus­tu­vė­je klau­sia, ką prie pa­var­dės už­ra­šy­ti. Pa­sa­kiau: „Ra­šy­to­jas.“

Bet par­si­ne­šiau pa­ga­min­tas kor­te­les ir sua­be­jo­jau. Jei­gu aš ra­šy­to­jas, tai kas tuo­met Juo­zas Apu­tis, Ro­mual­das Gra­naus­kas, Sau­lius Šal­te­nis? Ne, aš – ne ra­šy­to­jas. Tik žmo­gus, tu­rin­tis ga­bu­mų ra­šy­ti.“

Nie­kas ne­no­rė­jo vai­din­ti sek­so

Nuo 1971 me­tų Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­je dir­ban­tis Bro­nius Buš­ma pa­sa­ko­jo, jog 1992-ai­siais te­le­vi­zi­jos ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius pa­pra­šė su­kur­ti lie­tu­viš­ką se­ria­lą. Kaž­ką pa­na­šaus į Ga­li­nos Dau­gu­vie­ty­tės „Pet­rai­čių šei­mą“.

Iš pra­džių ke­tin­ta kur­ti apie iš so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės pa­bė­gu­sį lie­tu­vį ka­rei­vį. Bet vė­liau nu­spręs­ta pa­si­rink­ti tai­kes­nį siu­že­tą. Pag­rin­di­niu vei­kė­ju pa­si­rin­ko gi­ri­nin­ką, ku­rį tu­rė­jo su­vai­din­ti ak­to­rius Da­lius Mer­ti­nas.

Su­kū­rė 8, pa­skui dar 12 se­ri­jų. Te­le­vi­zi­jos va­do­vas pa­reiš­kė ul­ti­ma­tu­mą, kad „Gi­mi­nė­se“ tu­ri bū­ti sek­so.

„Var­tėm ak­to­rių nuo­trau­kas. Spren­dėm, kas su kuo ga­lė­tų vai­din­ti sek­są. Pa­gal­vo­jo­me, kad la­bai tik­tų Al­gi­man­tas Šur­na. At­sar­giai jį pa­kal­bi­no­me. Jis – nė iš to­lo: „Aš ne­gul­siu su sve­ti­ma mo­te­rim į lo­vą.“

Pas­kam­bi­nom Ilo­nai Bal­sy­tei. Jos akys – di­de­lės. Pa­ma­nė­me la­bai tik­tų in­ty­miai sce­nai. O ji sa­ko: „Ats­to­kit. Aš dir­bu „Keis­tuo­lių teat­re“. Ką vai­kai apie ma­ne pa­gal­vos?!“

Tuo­met „Gi­mi­nių“ kū­rė­jai pa­si­kvie­tė pa­si­kal­bė­ti ak­to­rę Re­gi­ną Ar­ba­čiaus­kai­tę. Nu­pir­ko rau­do­no vy­no. Mo­te­ris ne­sup­ran­ta. Klau­sia: „Ko jūs į ma­ne taip žiū­rit?“ O jie sa­ko: „Nuo ta­vęs pri­klau­so būt „Gi­mi­nėms“ ar ne­būt. Rei­kia su­vai­din­ti sek­so sce­ną“.

„Ar iš­dur­nė­jot?“ – ir tren­kė du­ri­mis.

„O be rei­ka­lo... – sa­vo su­ma­ny­mus pri­si­mi­nė B. Buš­ma. – Veiks­mas bū­tų vy­kęs ra­mu­nių pie­vo­je, ša­lia ge­le­žin­ke­lio. Va­žiuo­ja trau­ki­nys „Mask­va – Ka­li­ning­ra­das“. Ru­sai žiū­ri pro lan­gą ir ma­to pie­vo­je be­si­my­lin­čius du žmo­nes. Su pa­vy­du at­si­dūs­ta: „Vot eta svo­bo­da! (Štai kur lais­vė!)

Do­ros!

Sce­na­ri­jų au­to­rius ap­gai­les­tau­ja, jog „Gi­mi­nė­se“ jau ne­be­li­ko se­nų­jų ak­to­rių. Ra­šy­da­mas sce­na­ri­jų gal­vo­da­vo apie tai, kaip kiek­vie­nas ak­to­rius tars jo fra­zes. Pa­ra­šęs kar­tais ir pa­ts su­vai­din­da­vo. Jei­gu žo­džiai lim­pa jam prie lū­pų, tai lips ir ak­to­riui.

340 įvai­rių fil­mų se­ri­jų su­kū­ręs sce­na­ris­tas džiau­gia­si, jog nė vie­no ra­šy­to­jo teks­tų ne­skai­tė tiek daug ak­to­rių. Li­gi šiol jis gir­di kai ku­rių ak­to­rių bal­są. Ta­čiau dau­ge­lio jų jau nė­ra. Ar­ba ne­vai­di­na „Gi­mi­nė­se“.

„Kas ga­li pa­keis­ti An­ta­ną Šur­ną, Aud­rių Cha­da­ra­vi­čių, Leo­nar­dą Zel­čių? – klau­sia B. Buš­ma. – Kar­tą su Leo­nar­du Zel­čium da­ly­va­vau su­si­ti­ki­me su žiū­ro­vais. Ša­lia to­kio ta­len­tin­go ak­to­riaus ir pa­ts jau­tie­si di­des­nis. Žmo­nės pa­klau­sė Zel­čiaus: „Ko šian­dien trūks­ta Lie­tu­vai?“ O jis at­sa­kė: „Do­ros“. Kad bū­tu­mėt ma­tę, kaip sa­lė pra­dė­jo plo­ti. Dėl vie­no žo­džio! Ta­tai ir liu­di­ja, koks tai bu­vo ta­len­tin­gas ak­to­rius.

O šian­die­ni­nių ak­to­rių man gai­la. Jie nuo­lat bė­gio­ja, kad už­si­dirb­tų pra­gy­ve­ni­mui.“

B. Buš­mos nuo­mo­ne, ne taip tu­rė­tų bū­ti fi­nan­suo­ja­ma kul­tū­ra, ku­ri ne­štų do­rą. Jis pri­si­mi­nė, kaip krei­pė­si fi­nan­si­nės pa­ra­mos į bu­vu­sią kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rę. No­rė­jo pa­sta­ty­ti fil­mą apie ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Pa­siū­lė – gal nu­pirk­ti vie­nu šar­vuo­čiu ma­žiau. Už jį išei­tų ke­tu­rios fil­mo se­ri­jos. Jei­gu su 50 šar­vuo­čių at­si­gin­tu­me, tai gal už­tek­tų ir 49? Mi­nist­rė ne­su­ti­ko. Rei­kia pen­kias­de­šim­to šar­vuo­čio ir ga­na.

Fil­mų kū­ri­mas bran­giai kai­nuo­ja. B. Buš­ma pri­si­me­na, kaip kū­rė pir­mą­sias še­šio­li­ka „Gi­mi­nių“ se­ri­jų. Trū­ko pi­ni­gų. Rei­kė­jo ieš­ko­ti rė­mė­jų. Nu­va­žia­vo į tuo­me­ti­nį „Va­ka­rų ban­ką“, pas jo val­dy­to­ją. „Ang­li­jo­je ren­gia­mi pi­ni­gų pra­šy­to­jų kur­sai. Mes jų ne­bai­gė­me. Ka­žin ar mo­kė­si­me tin­ka­mai pa­pra­šy­ti pa­ra­mos?“ – nuo­lan­kiai dės­tė ko at­va­žia­vę. „Aš ir­gi ne­bai­gęs pi­ni­gų da­vė­jų kur­sų. Ka­žin ar mo­kė­siu duo­ti?"– juo­ka­vo ir ban­ko val­dy­to­jas, bet pa­ra­mą sky­rė.

Fil­mo kū­rė­jai gal­vo­jo apie ori­gi­na­lų bū­dą at­si­dė­ko­ti rė­mė­jui. Nusp­ren­dė su­kur­ti dai­ną ir pa­skir­ti ją ban­ko va­do­vui per svei­ki­ni­mų kon­cer­tą.

„Pas­kam­bi­nau poe­tui Jo­nui Striel­kū­nui, – pa­sa­ko­ja B. Buš­ma. – Iš­dės­čiau, jog rei­kia ei­lė­raš­čio, ku­rio žo­džiai bū­tų apie gi­mi­nes. Ry­toj. Ga­vęs žo­džius pa­si­čiu­pau To­mą Lei­bu­rą. Sa­kau: „Su­kurk me­lo­di­ją.“ Grei­tai. Per vie­ną nak­tį. Kas įdai­nuos? Bu­fe­te pa­vy­ko ras­ti Al­do­ną Sta­si­le­vi­čiū­tę ir Sta­sį Po­vi­lai­tį. Su­kū­rė­me dai­ną, su­dė­jo­me kad­rus iš „Gi­mi­nių“ se­ria­lo ir pa­svei­ki­no­me rė­mė­jus su Nau­jais Me­tais.“

Jau ge­ro­kai vė­liau ši pa­dė­kos ban­ki­nin­kams dai­na ta­po „Gi­mi­nių“ se­ria­lo da­li­mi.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

GA­BU­MAI: Bro­nius Buš­ma pa­gal pro­fe­si­ją – ak­to­rius, iš pa­tir­ties – ra­šy­to­jas.

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

„GI­MI­NĖS": Bro­nius Buš­ma, ra­šy­da­mas „Gi­mi­nių“ sce­na­ri­jų, gal­vo­da­vo apie tai, kaip kiek­vie­nas ak­to­rius tars jo fra­zes. Nuot­rau­ko­je – 2011-ie­ji, se­ria­lo „Gi­mi­nės“ ak­to­riai.