Naujausios
Dar ne visos Kurtuvėnų bažnyčios paslaptys įmintos
Sklandančias legendas apie bažnyčios požemiuose daugiau nei prieš dešimtmetį atrastas kriptas, brangenybes, besivaidenančią begalvę mumiją, po Kurtuvėnais (Šiaulių r.) slypinčius požeminius kelius, faktais atremia bažnyčios bei jos požemių tyrinėtojas Darius Ramančionis, Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas kraštotvarkininkas. „Ne visos paslaptys įmintos, atskleistos ir rastos“, – sakė D. Ramančionis.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Kelių kryžkelėje pynėsi istorija
Svilinant popietiniam karščiui prie Kurtuvėnų bažnyčios atėjęs Darius Ramančionis šypsosi – bažnyčioje, ypač jos požemiuose, bus gerokai gaiviau ir vėsiau.
Mosteli, jog pro bažnyčią driekiasi senasis Kurtuvėnų kelias, kuris jungė Vilnių, Kauną ir Žemaitiją, buvo pagrindinis kelias į Rygą. Archeologai po šiuo keliu, pusantro meto gylyje, rado akmeninio kelio grindinį.
Pasakoja, kad Kurtuvėnų – vieno seniausių dvarų Lietuvoje – vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1498 metais. Šioje vietoje gyvenęs dvarininkas Mikalojus Jaugėla laikomas pirmuoju šioje vietovėje atsiradusios bažnyčios fundatoriumi, jis skyrė žemę ir valstiečių jai statyti.
Kur stovėjo senoji Kurtuvėnų bažnyčia, pasak D. Ramančionio, nėra tiksliai žinoma, spėliojama, jog galėjo stovėti ant Kurtuvėnų piliakalnio.
Manoma, kad prie bažnyčios buvo laidojami žmonės, piliakalnis visas užlaidotas, dabar šioje vietoje yra senosios kapinės ir koplyčia.
„16 amžiaus viduryje dvarą valdė garsi ir turtinga Skaševskių giminė. Dvare buvo 56 pastatai, buvo vykdoma valakų reforma, suformuota turgaus aikštė, apie ją išsirikiavo 33 pastatai, iš kurių 30-yje veikė karčemos“, – istorinių detalių nešykštėjo pašnekovas.
Vesdamas prie bažnyčios durų, atsisuka ir parodo kairėje šventoriaus pusėje ant postamento esantį kryžių, ant jo įkalta data – 1495 metai. Manoma, kad tai išlikęs senosios bažnyčios kryžius, o šalia esantis plokščias granito akmuo – atneštų į bažnyčią pašventinti mirusiųjų karsto padėjimo vieta.
„Kilo klausimas: bažnyčiai 500 metų, o kur palaidoti kunigai? Šventoriuje nebuvo. Atradus kaulus požemiuose iškilo versija, jog buvo laidojami ten. Nepasitvirtino. Iki šiol neaišku, kur per tiek metų laidoti dvasininkai“, – sakė kraštotvarkininkas.
Bažnyčioje – atsiveriančios paslaptys
Įžengus į vėsią bažnyčią, pasitinka klebonas Andrius Valčiukas. Palydi link pagrindinio altoriaus, kuriame saugomos šventųjų relikvijos.
Pasakoja, jog ši bažnyčia savo sukauptais turtais vis dar nustebina ir dvasininkus, ir tyrinėtojus, ir restauratorius, kurių beveik kiekvienais metais sulaukia.
Parodo prie altoriaus, dešinėje, išlikusią dvarininkų ložę, į kurią buvo ir atskiras įėjimas kilmingiesiems. Šalia buvo įrengtas židinys, jame įkaitindavo akmenis ir dėdavo į ložę, kad ji būtų šilta.
Užverčiame galvą – neseniai pakabintas senasis bažnyčios „žirandolis“ – sietynas. Spėjama, kad tai 18 amžiaus palikimas. Jį netikėtai rado bažnyčios dėžėse išardytą po detalę. Ėmus surinkinėti paaiškėjo, jog netrūksta nė vienos medinės dalies.
Klebonas nuvedė prie Marijos altoriaus. Nusišypso, prancūzų meistrų pagamintas altorius – su paslaptimi. Jis – dvigubas. Apsukus Marijos skulptūrą, atsiveria belaisvių vaduotojų paveikslas. Jis tikintiesiems rodomas tik kartą per metus – paskutinį rugsėjo sekmadienį. Marijos skulptūra – medžio drožinys, rūbų puošyba išduoda prancūzišką stilių.
Kristus kūdikėlis bažnyčioje itin populiarus, prie jo besimeldžiantieji prašo įvairiausių dalykų, o maldai išsipildžius atneša padėką – votų.
Kunigas pasakoja, kad prie šio kūdikėlio meldžiasi šeimos, negalinčios susilaukti vaikų. Votų yra ir su kūdikėliais – „vadinasi, išklausyta malda“, – šypsojosi klebonas.
Kaip vienas iš praeities įrodymų – nuo sienos nukabintas senas papilkėjęs veidrodis. Klebonas apsukęs ant nugarėlės perskaito ranka rašytus lenkiškus žodžius, kad 1942 metais Pliater-Zyberk šeima pasitraukė į Rumuniją. Liko tik tėvas Jurgis Pliateris, jis vėliau buvo ištremtas į Sibirą.
Požemiuose – praeities ženklai
Klebonas, palinkėjęs gero kelio, išlydėjo į bažnyčios požemius. Pirmiausia buvo atverti grindų vartai į grafų Pliaterių palaidojimo rūsį.
Nusileidus akmeniniais laiptais, patenkama į mažu langeliu vos apšviestą, kelių kvadratinių metrų, patalpą. Joje įrengtos keturios kriptos, dvi iš jų užmūrytos. Jose ilsisi nepaliesti grafų giminės palaikai – kriptos nebuvo anksčiau rastos.
„1885-1897 metai“, – bando tamsoje įžiūrėti ant kriptų plokštės išlietus metus D. Ramančionis.
Išlipus iš šio požemio, veriami kiti grindyse esantys didžiuliai vartai į kitą požemį. Laiptais nusileidus, atsiveria įspūdinga erdvė su didžiulėmis kolonomis. Sienose – 12 kriptų.
„Seni žmonės Kurtuvėnuose kalbėdavo, kad yra po bažnyčia tokie rūsiai, bet kas juose, nežinojo, kūrė legendas. Mano močiutė sakydavo, kad iš čia požeminiai keliai vesdavo į Beržėnus.
Grafas Gurskis net karieta požemiais į mišias atvykdavo. Pasirodydavo bažnyčioje, o kaip iki jos atkako, įėjo, niekas nematydavo. Taip gimė pasaka“, – šypsojosi kraštotvarkininkas.
Aiktelėti privertusi ekspedicija
D. Ramančionis prisimena, kad didžiulė paspirtis tyrinėtojams ir istorikams buvo tuo metu Kurtuvėnuose dirbusio klebono Eduardo Semaškos leidimas 2001 metų pavasarį leistis į bažnyčios požemių ekspediciją.
„Aplink bažnyčią matėme mažus grotuotus langelius. Neaišku, kas už jų. Pro vieną jų nusprendėme leistis. Iš bažnyčios vidaus jokių įėjimo į požemius ženklų nesimatė, tik ištisinės grindų lentos“, – pasakojo tyrinėtojas.
Pro pravertą langelį ekspedicijos metu pats pirmas į požemius nusileido D. Ramančionis.
Prieš jo akis atsivėrė kraują stingdantis vaizdas: ant žvyro grindų, kiek akys matė, buvo išmėtyti žmonių kaulai, palubėse kabojo šikšnosparniai.
„Žmonės pasakojo, kad pokariu požemiuose enkavedistai ieškojo spaustuvės, buvo išplėštos kriptos, išmėtyti ten buvę palaikai. Sunku pasakyti, tiesa tai, ar ne“, – gūžtelėjo kraštotvarkininkas.
Iš vidaus pasimatė arka, už kurios matyti į viršų vedantys laiptai. Su pjūklu išpjovus angą, paaiškėjo, jog laiptai vedė į bažnyčios vidų. „Tai atradimų atradimas!“ – prisiminė pirmuosius įspūdžius tyrinėtojas.
Požemyje, po centriniu altoriumi, pastebėta niekada nepaliesta kripta. Kuomet ją atvėrė, ekspedicijoje dalyvavusieji aiktelėjo: joje buvo palaidotas vyras su gerai išsilaikiusiais tamsiai raudonos spalvos rūbais. Buvo manyta, jog tai vyskupo kapas.
2002 metais surengti moksliniai tyrimai. Juose dalyvavę archeologai, Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, antropologas, muziejininkai ir kiti tyrėjai požemiuose dirbo daugiau nei mėnesį.
Nuo legendų prie faktų
Tik ant kai kurių kriptų buvo išlikę lenkiški barokiniai užrašai. Pasakojama, kad geriausiai išsilaikę ir turtingiausi radiniai buvo nepaliestoje kriptoje: velionis buvo aprengtas 18 amžiaus pabaigai būdingu kostiumu.
D. Ramančionis vardijo rastus daiktus: kontušas, žiponas, per juosmenį užrišta kontušinė juosta, šilkinės pirštinės, škaplierius su Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus monogramomis, melsva muarinė juosta, batai, auksinis žiedas, mediniai dantų protezai, deimantais nusagstyta segė.
Vienas įdomiausių radinių – Baltojo erelio ordino žymuo, ant kurio buvo užrašas: „Už tikėjimą. Karalių. Įstatymą“. Tokio eksponato, pasak pašnekovo, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei Lenkijos muziejuose.
Mokslininkai po tyrimų iškėlė versiją, jog čia buvo palaidotas Kurtuvėnų bažnyčios fundatorius Jokūbas Ignotas Nagurskis.
„Ar čia vaidenasi? Taip, to manęs dažnai klausia. Gal dėl to pasklido tokia legenda, kad buvo rasta žmogaus mumija be galvos? Profesorius Vytenis Rimkus, kai buvo atrasti požemiai, paklausė, ar buvo rastas kūnas be galvos. Vadinasi, legenda sklido jau seniai ir plačiai“, – pasakojo D. Ramančionis.
Sustojus prie kriptos, kraštotvarkininkas papasakoja legendą apie tai, kad senovėje Kurtuvėnų dvare buvo ponas, kuris tempdavosi mergas ant šieno. Kartą po grumtynių su moterimi ponas nukrito nuo šieno ir užsimušė, paskui jį nukritusi moteris – taip pat. Pasklido kalbos, kad miręs ponas vaidenasi. Vienas kaimo drąsuolis įlindo į rūsį, nupjovė mirusiajam galvą.
Išlydėdamas iš požemio D. Ramančionis sustojo ir pabeldė į vieną užmūrytą sieną, pasigirdo duslus garsas. „Tai dar neįminta mįslė. Kai pirmą kartą įlindome į požemį, čia buvo skylė. Ten du tuneliai. Buvo nuspręsta šiuos tunelius ištyrinėti ateityje“, – sakė tyrinėtojas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BAŽNYČIA: Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia apipinta mitais ir legendomis.
UŽRAŠAS: Kurtuvėnų klebonui Andriui Valčiukui netikėtumu tapo užrašas ant senovinio veidrodžio nugarėlės, kur pasirašė į Rumuniją nuo karo traukdamasi beveik visa Pliater-Zyberk šeima.
KRYŽIUS: Manoma, jog tai senosios Kurtuvėnų bažnyčios bokšto kryžius, datuojamas 1495 metais. Šalia – plokščias granitinis akmuo, ant kurio būdavo pastatomi į bažnyčią atnešti karstai.
LOŽĖ: Dvarininkų ložė bažnyčioje būdavo šildoma įkaitintais židinyje akmenimis.
KRIPTOS: Grafų Pliaterių kriptos bažnyčios požemiuose.
LAIPTAI: Į požemius laiptai žemyn veda iš bažnyčios vidaus.
TYRINĖTOJAS: Darius Ramančionis, Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas kraštotvarkininkas, buvo pirmasis ekspedicijos dalyvis, kuris nusileido į bažnyčios požemius.
POŽEMIAI: Bažnyčios požemiuose rasta 12 palaidojimo vietų.