Dylančių kaimų ruduonuo

Dy­lan­čių kai­mų ru­duo­nuo

Da­lia BY­ČIE­NĖ

Ma­ri­jam­po­lie­tis gy­dy­to­jas ir ke­liau­to­jas Vla­das Grei­čius daž­nai iš­si­ruo­šia į ke­lio­nes per Lie­tu­vą. Pas­ta­ruo­ju me­tu jo žvilgs­nis kryps­ta į nyks­tan­čius Lie­tu­vos kai­mus ir baž­nyt­kai­mius, ak­me­nis, pi­lia­kal­nius ir pa­mink­lus. Ne tuos, ku­rie yra dar sau­go­mi, o tuos, ku­rie pa­tys sa­vy­je sau­go bai­gian­čius iš­si­trin­ti var­dus. Šie­met prieš Vė­li­nes me­di­kas su fo­toa­pa­ra­tu pa­trau­kė per sa­vo gim­to­jo kraš­to, Šiau­lių ap­skri­ties, kai­mus ir baž­nyt­kai­mius.

Vla­das Grei­čius. As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

- Kuo jie taip trau­kia? – tei­ra­vo­mės Vla­do GREI­ČIAUS.

- Tai yra la­bai skau­di te­ma. Sun­ku su­vok­ti, kaip vis­kas taip grei­tai nyks­ta ir tuš­tė­ja, tam­pa ne­be­rei­ka­lin­ga. Žiem­ga­los baž­nyt­kai­miai – ma­no vai­kys­tės nos­tal­gi­ja. Apie juos gir­dė­jau iš ma­mos. Ne to­kius, ko­kie jie yra da­bar, o gy­vus, pil­nus gy­ven­to­jų. Mus su­pa in­ter­ne­ti­nė erd­vė, mies­tuo­se grei­tas gy­ve­ni­mo tem­pas. O baž­nyt­kai­miuo­se yra sa­vas rit­mas, ten žmo­nės kal­ba tar­miš­kai. Man įdo­mūs tar­pu­ka­rio ženk­lai. Ar­ba dar se­nes­ni. So­viet­me­čio stan­dar­ti­niai ko­lū­ki­niai tro­be­siai neį­do­mūs, pa­na­šūs vie­nas į ki­tą. Baž­nyt­kai­mių cent­ras – baž­ny­čios, jų nie­kas dar ne­drįs­ta griau­ti. Dar ko­kie pa­mink­lai – is­to­ri­niai ar re­li­gi­niai. Nors ir ap­še­pę, bet iš­lai­kę lais­vės, ti­kė­ji­mo dva­sią. Ru­duo žvilgs­niui į Lie­tu­vą pa­lan­kus – me­džių auk­sas ir va­ris, pro re­tes­nius la­pus leng­viau ma­ty­ti baž­ny­čios, su­sio­rien­tuo­ti, kur ei­ti, va­žiuo­ti. Ir vis­kas yra taip, kaip yra – ne­pag­ra­žin­tai.

- Žvilgs­nį į Šiu­py­lių baž­nyt­kai­mį pa­va­di­nai „Lė­tes­nis lai­kas“. Tai eksp­rom­tas ar ki­ta pra­smė?

- Do­ku­men­tus apie bet ku­rį baž­nyt­kai­mį va­di­nu eksp­rom­tu, pir­mi­niu įspū­džiu. Jis yra tiks­liau­sias. Kaip at­ro­do per­žiū­rint nuo­trau­kas. Šiu­py­liai – kai­mas už 9 ki­lo­met­rų nuo plen­to ir Gruz­džių. Ten as­fal­tuo­tas ke­lias bai­gia­si. Ten lai­kas tik­rai lė­čiau te­ka. Mies­te­ly­je vi­dur­die­nį par­duo­tu­vę rams­to bū­re­lis vy­rų. Ne­tu­riu ko jų pa­klaus­ti. Mies­te­lio ga­le yra pa­mink­las sa­ty­ri­nių ap­sa­ky­mų, hu­mo­res­kų au­to­riui dra­ma­tur­gui Au­gus­ti­nui Gri­ciui. So­viet­me­čio pa­mink­las at­ro­do keis­to­kai, tar­si pa­si­me­tęs lai­ke. A.Gri­cius bu­vo links­mas, tai ir jo pa­mink­lė­lis links­mo­kai at­ro­do. Aiš­ku, kad jis įdo­mus tik už­kly­du­siam iš to­liau. Ryš­kiu mė­liu švie­čia pa­mink­las Pa­va­sa­ri­nin­kams. Pa­gal­vo­ji, kaip jis iš­li­ko ir kam šian­dien įdo­mi jo is­to­ri­ja.

- Kruo­pių, Ša­ky­nos kai­me­lių įžy­my­bės da­bar tik – baž­ny­čios, iš­si­ski­rian­čios sa­vo is­to­ri­ja ir ar­chi­tek­tū­ra. Kuo jos trau­kia?

- Ša­ky­no­je vie­šo­se erd­vė­se yra vi­so­kių įdo­my­bių. Baž­ny­čia ten ypač gra­ži. Pa­na­ši į lat­viš­kas kir­ches. Mies­te­ly­je už­ti­kau dvi­ra­čiams sto­vą iš grė­bia­mo­sios pa­da­ry­tą, mies­te­lio cent­re di­de­lį kai­miš­ką „ka­ti­lą“ su gė­lė­mis, bib­lio­te­kė­lę ant sto­vo, gir­na­pu­sių, na­mą iš­griu­vu­sia sie­na, šven­to­riu­je kop­ly­tė­lė keis­tos for­mos su lan­gais. Va­di­na­si, žmo­nės čia tu­ri min­čių, ku­ria. Keis­to­ki mies­te­lio ele­men­tai iš­duo­da jo sa­vi­tu­mą. Man įdo­miau to­kį ap­lan­ky­ti, ne­gu ki­tą – iš­liaup­sin­tą ir tu­ris­tų nu­min­tą. Baž­ny­čios, to­kios, kaip Kruo­piuo­se, nie­kur ne­bu­vau ma­tęs.

- Griū­va ne tik po­ka­rį at­sta­ty­ti na­mai, griū­va ir dva­rai. Nuos­ta­bus Gruz­džių dva­ro komp­lek­sas vi­sas „lai­ko ran­ko­se“? Ko­kias min­tis tai su­ke­lia?

- Gruz­džių dva­re net nu­stė­rau – kaip čia gra­žu (bu­vo) ir kad dar lai­ku už­su­kau, kol ne­sug­riu­vo. O su­grius tik­rai. Bus tik ply­tų krū­vos ir ša­bakš­ty­nai. Gra­žios fer­mos, man gra­žiau­sios Lie­tu­vo­je. Gal gy­vu­liams bu­vo sma­giau bū­ti gra­žiam tvar­te?

- Koks ap­skri­tai įspū­dis, ke­liau­jant per Lie­tu­vos kai­mus?

- Slo­gus. Grį­žęs iš ke­lio­nės il­gai ne­ga­li at­si­to­kė­ti. Ką pa­sa­ky­tų mū­sų tė­vai, ma­ty­da­mi vi­sa tai? Anks­čiau bū­da­vo daug žmo­nių kai­muo­se. Kal­bą, kul­tū­rą, re­li­gi­ją, tra­di­ci­jas tu­rė­jo kai­mas. Da­bar daug so­dy­bų ne­gy­ve­na­mų. Šiau­rės Lie­tu­vo­je, Jo­niš­kio ra­jo­ne yra kai­mas Ru­kui­žiai. Ten gi­miau. Per Jo­ni­nes lip­da­vau į ąžuo­lą skin­ti ša­kų Jo­nų vai­ni­kams. Tar­pu­ka­riu ma­no kai­mas kles­tė­jo, bu­vo stip­rūs ūki­nin­kai, sta­tė nau­jus tro­be­sius. Per­gy­ve­no ka­rą, po­ka­rį. Žmo­nės iš­lai­kė 1 ar 2-3 kar­ves (dau­giau ne­gu 1 bu­vo ne­le­ga­lu, bet kai­my­nai su­ge­bė­jo).

Ark­lį tu­rė­jo pa­šti­nin­kė, ku­rį sko­lin­da­vo kai­my­nams prie dar­bų. Bet kai­mas bu­vo gy­vas, ja­me vy­ko šven­tės, skam­bė­jo dai­nos. Me­lio­ra­ci­ja bu­vo ma­si­nė, so­dy­bos ir vien­kie­miai ny­ko vie­nas po ki­to. Ma­no tė­vai bu­vo įsi­ki­bę į tė­viš­kės že­mę ir į praei­tį. Ru­kui­žių kai­mas, aš­tuon­me­tė mo­kyk­la, kur mo­ky­to­ja­vo tė­vas, tu­rė­jo bū­ti pa­nai­kin­ti. Ofi­cia­liai pa­va­di­ni­mo jau ne­be­bu­vo są­ra­šuo­se. Tė­vai at­ko­vo­jo pir­ma mo­kyk­lą, po to – kai­mą, du kai­my­nai pa­si­sta­tė na­mus, ki­ti ne­beiš­si­kė­lė. Dar iš­ko­vo­jo au­to­bu­so marš­ru­tą pro kai­mą tris kar­tus per die­ną. Au­to­bu­sas se­niai ne­beat­va­žiuo­ja, mo­kyk­los ne­bė­ra. Žmo­nių ne­ver­čia iš­si­kel­ti, bet jų ma­žė­ja. Kai­mo gat­vė­je iš 10 so­dy­bų – 3 ne­gy­ve­na­mos. Vien­kie­miuo­se ap­link ke­lios tuš­čios so­dy­bos. Ru­kui­žiai, Ban­do­riai, Pet­rai­čiai, Žu­čiai, Dauk­šiai dar yra, bet iš­si­kvė­pę. Ma­žai gy­vy­bės. Per ty­lius kai­mus pra­va­žiuo­ji lė­tai, kaip pro ka­pi­nes.

Pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“

Šiupyliai.

Gaižaičiai.

Žarėnai.

Gruzdžiai.