Giminės šaknys nuvedė iki XVI amžiaus

Gi­mi­nės šak­nys nu­ve­dė iki XVI am­žiaus

Bu­vu­si Jo­niš­kio Jau­ni­mo ir suau­gu­sių­jų mo­kyk­los di­rek­to­rė, da­bar – Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo fa­kul­te­to de­ka­nė Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė per ne­pil­nus dve­jus pa­sta­ruo­sius me­tus su­rin­ko duo­me­nis apie maž­daug 1700 Dar­bu­tų ir jų at­ša­kų gi­mi­nės at­sto­vų.

Mo­te­ris dau­giau­sia in­for­ma­ci­jos ga­vo ne iš ar­chy­vų, bet skam­bin­da­ma te­le­fo­nu, ieš­ko­da­ma ži­nių elekt­ro­ni­nė­je pa­vel­do sis­te­mo­je, lan­ky­da­ma ka­pi­nes. Is­to­ri­ja be­si­do­min­ti bu­vu­si pe­da­go­gė su­da­rė jau ke­lin­tą nau­ją ge­nea­lo­gi­jos me­dį, ku­ris vos til­po į 25 met­rų po­pie­riaus ri­ti­nį, o duo­me­nys sie­kia XVI am­žių.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Apie 1700 gi­mi­nai­čių

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė at­ne­ša ke­lis tar­si pa­pi­ru­sus su­suk­tus po­pie­riaus ri­ti­nius. Vy­nio­jant prieš akis ve­ria­si ke­lių šimt­me­čių is­to­ri­ja. Nub­rai­žy­tas su įra­šy­to­mis pa­var­dė­mis, var­dais, gi­mi­mo bei mir­ties da­to­mis ge­nea­lo­gi­nis me­dis po tre­čio pa­pil­dy­mo pail­gė­jo vos ne dvi­gu­bai – nuo bu­vu­sių 14 iki 25 met­rų.

Per ne­pil­nus dve­jus me­tus už­fik­suo­ta apie 1700 žmo­nių – Ste­fa­ni­jos Gri­ga­liū­nie­nės pro­se­ne­lio And­rie­jaus Dar­bu­to – gi­mi­nės ir at­ša­kų at­sto­vų. Iš vi­so ži­no­ma jau 12 kar­tų, pa­ti Ste­fa­ni­ja sa­ko esan­ti to­se gre­to­se iš aš­tun­to­sios.

Gi­mi­nė da­bar dau­giau­sia su­si­tel­ku­si Že­mai­ti­jo­je – Tel­šių, Kel­mės, Kre­tin­gos, taip pat ki­tuo­se ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se, sie­kia Lat­vi­ją.

Tarp jau­nes­nių gi­mi­nės pa­li­kuo­nių ne­ma­žai emig­ran­tų. Ta­čiau bū­ta iš­vy­ku­sių­jų ir anais lai­kais. Vie­nas iš 11 And­rie­jaus vai­kų (du mi­rė ne­su­lau­kę pil­na­me­tys­tės) dar prieš ka­rą pa­su­ko į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, iš kur, už­si­dir­bęs pi­ni­gų, grį­žo ir Kre­tin­gos ra­jo­ne įsi­gi­jo že­mės, su­kū­rė šei­mą. Iš tos pu­sės iš­li­ko šiek tiek pa­ki­tu­si pa­var­dė – Der­bu­tas, ku­ri keis­ta ca­ro lai­kais, pa­tvir­ti­nant ba­jo­rys­tę. Der­bu­tų (Dar­bu­tų) pa­var­dė kil­mės žo­dy­ne sie­ja­ma su žo­džiais „da­ry­ti“ ir „bū­ti“, „bū­tis“.

At­si­vė­rė įdo­mių as­me­ny­bių klo­dai

Ge­nea­lo­gi­nis me­dis at­vė­rė įvai­rių įdo­mių as­me­ny­bių klo­dus.

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė pa­sa­ko­ja apie Sta­nis­lo­vą Der­bu­tą, pro­se­ne­lio And­rie­jaus sū­nų, ku­ris, bai­gęs Šiau­lių gim­na­zi­jos pen­kias kla­ses ir Vil­niaus jau­nų­jų pės­ti­nin­kų mo­kyk­lą, 1901 me­tais bu­vo pa­skir­tas į 109-ąjį Vol­gos pės­ti­nin­kų bū­rį. Po ke­le­rių me­tų, jau tar­nau­da­mas Ar­chan­gels­ke, jis bu­vo pa­kel­tas į pa­pul­ki­nin­kius, vė­liau – pul­ki­nin­kus, 1917–1919 me­tais dir­bo Ar­chan­gels­ko ka­ri­nio jū­rų uos­to vir­ši­nin­ku. 1920 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą, kur ne­tru­kus ga­vo pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nį ir bu­vo pa­skir­tas ka­ri­nin­ku ypa­tin­giems rei­ka­lams prie Ka­riuo­me­nės va­do.

Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je, da­bar – Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je, bu­vu­sia­me mu­zie­ju­je ka­bė­jo iš­kal­bin­ga nuo­trau­ka iš My­ko­lo Bir­žiš­kos kny­gos „Anuo me­tu Viekš­niuo­se ir Šiau­liuo­se (iš 1882 – 1901 m. at­si­mi­ni­mų), kur Sta­sys Der­bu­tas nu­fo­tog­ra­fuo­tas kar­tu su ki­tu gar­siu bend­ra­moks­liu – 1918 me­tų sig­na­ta­ru Ste­po­nu Kai­riu.

Iš ki­tos gi­mi­nės ša­kos ki­lęs Ste­pas (ar­ba Ste­po­nas) Der­bu­tas bu­vo bai­gęs ka­ro mo­kyk­lą, tar­na­vo po­li­ci­jo­je Al­sė­džiuo­se. 1945 me­tais jis ban­dė pri­si­dė­ti prie par­ti­za­nų, bu­vo su­žeis­tas, pa­te­ko į ne­lais­vę ir 1946 me­tais nu­žu­dy­tas.

Bro­nis­lo­va ir Jo­nas Dar­bu­tai iš Tel­šių ra­jo­no po mir­ties 2011 me­tais Lie­tu­vos Pre­zi­den­tės bu­vo ap­do­va­no­ti Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už žy­dų gel­bė­ji­mą.

Kū­ry­bos ir moks­lo at­sto­vai

St. Gri­ga­liū­nie­nė var­di­ja ir moks­lo aukš­tu­mas pa­sie­ku­sius gi­mi­nai­čius, pen­kis moks­lų dak­ta­rus: Mask­vos Mi­chai­lo Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to geog­ra­fi­jos moks­lų dak­ta­rą Al­fon­są Dar­bu­tą, gam­tos moks­lų dak­ta­rę Eu­ge­ni­ją Ni­jo­lę Darbutaitę–Milerienę, Iri­ną Ko­sa­re­vą, tech­ni­kos moks­lų dak­ta­rę, dir­ban­čią Mask­vo­je MA­DI (Mos­kovs­kij av­to­do­rož­nyj ins­ti­tut), To­mą Dar­bu­tą, bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rą iš Lie­tu­vos Svei­ka­tos uni­ver­si­te­to ir so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rą Ka­ro­lį Ka­če­raus­ką iš My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­to.

Yra ir ku­rian­čių, poe­zi­jos kny­gą „Kas ne­tel­pa šir­dy“ iš­lei­do Ve­ro­ni­ka Dar­bu­tie­nė.

Apie se­se­rį Ge­nu­tę Daujotaitę–Bardauskienę su bro­lio Vac­lo­vo ei­lė­mis kny­gą „Gy­ve­ni­mą už siū­lo, lyg ait­va­rą laikau” su­da­rė Bro­nė Fa­len­ti­nie­nė.

Dar­bu­tų gi­mi­nei pri­klau­so ir ži­no­mos Lie­tu­vo­je gru­pės „ŽAS“ na­rys Li­nas Zareckas–Choras. Jo uoš­vis Ste­po­nas Kai­rys – krep­ši­nio tre­ne­ris ir krep­ši­nio agen­tas, ieš­kan­tis žai­dė­jų žais­ti JAV. Jo sū­nus Do­nal­das Kai­rys taip pat dir­ba tre­ne­riu.

Pir­mas gi­mi­nės me­dis – per pus­va­lan­dį

„Ma­mos ne­te­kau la­bai anks­ti, dar ne­tu­rė­da­ma dve­jų me­tų. Ku­rį lai­ką gy­ve­nau pas mo­čiu­tę Pa­van­de­nė­je, Tel­šių ra­jo­ne. Nuo de­šim­ties me­tų leis­da­vau ato­sto­gas ir va­sa­ras pas tė­tį Adol­fą Dar­bu­tą. Jis ma­ne pa­siim­da­vo, kar­tu ve­žio­da­vo pas gi­mi­nes, tad da­lį jų pa­ži­nau jau vai­kys­tė­je. Ta­čiau pa­ti šei­mo­je au­gau vie­na, tad no­ras su­ras­ti dau­giau ar­ti­mų­jų, su­ži­no­ti sa­vo šak­nis vi­sa­da kir­bė­jo“, – at­vi­rau­ja pe­da­go­gė.

Dar dirb­da­ma Jo­niš­kio jau­ni­mo ir suau­gu­sių­jų mo­kyk­lo­je ji mo­ki­nius ska­ti­no at­lik­ti įvai­rius moks­li­nius ti­ria­muo­sius dar­bus, rink­ti kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą, tad in­for­ma­ci­jos paieš­kos nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­mos.

Pir­mus žings­nius šio­je is­to­ri­jo­je ji sa­ko žen­gu­si la­bai se­niai – 1995–1996 me­tais, kai Tel­šiuo­se, kur anuo­met mo­kė­si duk­ra Kris­ti­na, su­sė­do pa­si­kal­bė­ti su pus­se­se­rė­mis – švie­saus at­mi­ni­mo An­ta­ni­na Raudonaitiene–Šilinskaite, Ma­ry­te Danilevičiene–Šilinskaite.

„Nub­rai­žė­me pir­mas gi­mi­nės me­džio užuo­maz­gas, ku­rias dar pa­pil­dė Da­nu­tė Redeckienė–Šaulytė. Ofi­cia­liai gi­mi­nės šak­nų paieš­kas pra­dė­jau 2015 me­tų rugp­jū­čio 15 die­ną, po se­ne­lio gi­mi­nės su­si­ti­ki­mo Po­že­rės baž­ny­čio­je (Ši­la­lės ra­jo­nas). Ten bu­vo lai­ko­mos mi­šios už dau­ge­lį šei­mos mi­ru­sių­jų – pa­sa­ko­ja St. Gri­ga­liū­nie­nė. – Ka­pi­nė­se kaž­kas iš su­si­rin­ku­sių­jų tars­te­lė­jo, kad reik­tų gi­mi­nės me­dį su­da­ry­ti, o pus­se­se­rė mes­te­lė­jo: „Ste­fa ga­li“. At­sa­kiau: „Per 15 mi­nu­čių tai pa­da­ry­si­me“. Po sa­vai­tės per pus­va­lan­dį nu­pai­šiau.“

Ėmus ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, paaiš­kė­jo, kad ne­ma­žai duo­me­nų tu­ri dar ke­li gi­mi­nai­čiai: Juo­zas Dar­bu­tas, Al­gir­das Ju­re­vi­čius, Ni­jo­lė Eu­ge­ni­ja Mi­le­rie­nė, sa­vo ži­nio­mis pa­dė­jo ar­cheo­lo­gas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, su ku­riuo, ren­gu­siu me­džia­gą apie Jo­niš­kio kraš­to ba­jo­rų her­bus, su­sė­dę at­ra­do gi­les­nių įžval­gų.

Tu­ri ba­jo­rys­tę liu­di­jan­čius do­ku­men­tus

„Juo­zas Dar­bu­tas iš Bai­so­ga­los tu­rė­jo pa­tir­ties – veis­ly­ne su­da­ri­nė­jo gy­vu­lių ge­nea­lo­gi­ją, bet su žmo­nė­mis ki­taip, jis su­rink­tos in­for­ma­ci­jos kol kas nie­kaip ne­su­sie­ja su mū­sų at­ša­ka“, – šyp­te­li St. Gri­ga­liū­nie­nė.

Mo­te­ris tu­ri ir gi­mi­nės ba­jo­rys­tės at­sta­ty­mą liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Kad ki­lu­si iš ba­jo­rų, tė­vas jai bu­vo už­si­mi­nęs dar 13–15 me­tų paaug­lei, ta­čiau jau­nai mer­gi­nai to­kia in­for­ma­ci­ja bu­vo nė mo­tais – per vie­ną au­sį įė­jo, per ki­tą išė­jo.

2008-ai­siais pus­se­se­rė Jad­vy­ga, grį­žu­si iš gim­to­sios Pa­van­de­nės, pa­skam­bi­no ir pa­sa­kė tu­rin­ti ba­jo­rys­tę liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Ar jai rei­kia?.. Rei­kia.

„Pa­čios ba­jo­rys­tės ti­tu­lo aš ne­sie­kiau ir ne­sie­kiu. Man jo ne­rei­kia, bet įdo­mu ty­ri­nė­ti is­to­ri­ją. Štai, Jur­gis Dar­bu­tas ba­jo­rys­tės at­sta­ty­mo do­ku­men­tus pra­dė­jo tvar­ky­ti 1795 me­tais, 1836 me­tais jis jau kil­min­ga­sis, bet dar ne ba­jo­ras. Ga­lu­ti­nai į ba­jo­rų pa­der­mės kny­gą bu­vo įra­šy­tas tik 1853 me­tais jau po mir­ties ir vi­sus pa­vel­dė­ji­mo do­ku­men­tus tvar­kė žmo­na Vik­to­ri­ja Dar­bu­tie­nė. Įdo­mu, kad to­kiu bū­du anais lai­kais pri­pa­žin­tos mo­ters ly­gios tei­sės ir ga­li­my­bės“, – pa­ste­bi pe­da­go­gė.

Esą gi­mi­nės

Ren­kant me­džia­gą, ku­ri 2016-ai­siais vy­ku­siam dar vie­nam gi­mi­nės su­si­ti­ki­mui vir­to ge­ros, rim­tos kny­gos sto­rio do­ku­men­tų šūs­ni­mi, su­ri­kiuo­ta seg­tu­ve ir pa­va­din­ta „Iš kur mes? Kas mes? Dar­bu­tų gi­mi­nės is­to­ri­ja“, išaiš­kė­jo ne­ti­kė­tų da­ly­kų: pa­vyz­džiui, kad ta­me pa­čia­me kai­me pa­ži­no­ta mo­te­ris – gi­mi­nai­tė. Vien Jo­niš­ky­je ras­ta dau­giau kaip 10 gi­mi­nės šei­mų. Ir ko­le­gė, su ku­ria dar­be per su­si­rin­ki­mus su­si­tik­da­vo, pa­si­ro­dė esan­ti tos pa­čios kil­mės „kel­mo“ at­sto­vė.

Prieš pir­mą gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą nu­vy­ku­si pas pusb­ro­lį Tel­šiuo­se, mo­te­ris sa­kė ir­gi at­si­dū­ru­si ku­rio­zi­nė­je si­tua­ci­jo­je. Pa­si­ro­do, kai­my­nė, gre­ta 35-erius me­tus gy­ve­nan­ti, iš­gir­du­si apie pla­nuo­ja­mą su­si­ti­ki­mą, už­klau­sė, ar ne apie Dar­bu­tų gi­mi­nę kal­ba­ma. Iš­gir­du­si, kad tik­rai taip, pa­si­sa­kė esan­ti taip pat to pa­ties me­džio, tik ki­tos ša­kos „vai­sius“.

Gi­mi­nės šak­nys sie­kia XVI am­žių

Dar­bu­tų gi­mi­nės is­to­ri­ja, kiek spė­jo iš­siaiš­kin­ti pe­da­go­gė, pra­si­de­da apie 1584 me­tus. St. Gri­ga­liū­nie­nė juo­kia­si, kad jei­gu ne­bū­tų bu­vę ko­kių ne­su­ta­ri­mų, teis­mų, is­to­ri­ja gal da­bar bū­tų ge­ro­kai jau­nes­nė. Mat bū­tent tais me­tais Že­mai­čių že­mės ak­tuo­se mi­ni­ma, kad Po­vi­las Dar­bu­ta­vi­čius teis­mui ap­skun­dė sa­vo se­ne­lį Vai­tie­kų Dar­bu­ta­vi­čių „dėl tei­sin­gu­mo sto­kos, da­li­nant tur­tą“.

1585 me­tais Pi­ly­pas Dar­bu­tas tę­sė gin­čą dėl tei­sin­go tur­to ir nuo­sa­vy­bės pa­da­li­ji­mo Ario­ga­los ap­skri­ty­je. Gin­čas su­si­jęs su tuo, kad mi­nė­tas Pi­ly­pas, Ado­mo, Flo­ri­jo­no ir Je­ro­ni­mo Rus­tei­ko­vi­čių glo­bė­jas, po jų vy­res­nio­jo bro­lio Mi­ka­lo­jaus Lav­ri­no­vi­čiaus Ruis­tei­ko­vi­čiaus mir­ties pa­si­sa­vi­no jų nuo­sa­vy­bę.

Len­kų kal­ba iš­leis­to­je kny­go­je apie Že­mai­čių ba­jo­rų her­bus, kur skel­bia­mi 1667 me­tų są­ra­šai, įra­šy­ta 11 Dar­bu­tų gi­mi­nės at­sto­vų. Di­džio­ji da­lis jų iš Dar­bu­tų kai­mo (oko­li­ca Der­butt).

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė sa­ko, kad gi­mi­nės šak­nų paieš­kos kar­tais pri­me­na TV lai­dą „Na­cio­na­li­nė paieš­kų tar­ny­ba“. Ji pa­ti dau­giau­sia in­for­ma­ci­jos su­rin­ko per elekt­ro­ni­nę sis­te­mą e-pa­vel­das ir te­le­fo­nu. Bū­na, kad žmo­nės iš pra­džių ne­sup­ran­ta, ko skam­bi­nan­čio­ji no­ri, vy­res­nio am­žiaus iš­si­gąs­ta: gal ko­kie te­le­fo­ni­niai su­kčiai nau­ją bū­dą su­gal­vo­jo. Ta­čiau mo­te­ris ne­klau­sia as­mens ko­do, pa­pras­tai tei­rau­ja­si gi­mi­mo me­tų, iš kur žmo­gus ki­lęs, klau­si­nė­ja apie ar­ti­muo­sius, ku­riuos pa­ži­no­jo.

„Vie­nas ne­se­niai kal­bin­tas vy­riš­kis man pa­sa­kė, kad pa­si­pa­sa­ko­jo vis­ką kaip po­li­ci­nin­kei“, – juo­kia­si jo­niš­kie­tė.

Į Vals­ty­bi­nį ar­chy­vą ji vy­ko tik kar­tą ir sa­ko, kad ne­daug nau­dos bu­vę. Nes per vie­ną sy­kį duo­da­ma de­šim­ties me­tų baž­ny­ti­nių kny­gų įra­šus per­žiū­rė­ti. Mik­ro­fil­mai kar­tais bū­na ne­per­suk­ti, ten­ka pa­varg­ti su­kant ran­ka.

Ji no­rin­tiems pa­žin­ti sa­vo gi­mi­nę pa­ta­ria ne­pa­mirš­ti kal­bin­ti se­ne­lius, dė­des, te­tas, už­suk­ti į ka­pi­nes, jo­se pa­si­vaikš­čio­jus ga­li­ma ras­ti daug pa­žįs­ta­mų pa­var­džių, ku­rios ga­li bū­ti sie­ti­nos su sa­vo gi­mi­ne.

Au­to­rės nuo­tr.

Gi­mi­nės me­džio ri­ti­nys po tre­čio pa­tai­sy­mo išau­go nuo 14 iki 25 met­rų il­gio.

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė į vi­sus gi­mi­nės su­si­ti­ki­mus ve­ža­si ir šį her­bą.

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė rink­ti me­džia­gą apie gi­mi­nę ofi­cia­liai pra­dė­jo 2015 me­tų rugp­jū­tį.

Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė ma­no, kad ty­ri­nė­jant gi­mi­nę to­liau, jos na­rių skai­čius per­kops ir 2000.

Dar­bu­tų gi­mi­nės is­to­ri­jos Ste­fa­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė su­ra­šė dau­giau kaip 300 pus­la­pių.