Gruzinų karo keliu

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (4)

Gru­zi­nų ka­ro ke­liu

Gru­zi­nų ka­ro ke­lią įvei­kia­me ka­rin­gai – gi­das-vai­ruo­to­jas vis pa­bur­no­ja ant Sta­li­no bei ko­mu­nis­tų. Ke­ly­je ne­trūks­ta ir ro­man­ti­kos: vaiz­din­gų Kau­ka­zo kal­nų, Tru­so slė­nio drus­kų raš­tų, pri­skin­tų gė­lių ir mei­lės lie­tu­viams.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Gam­tos ste­buk­lo link

8 va­lan­dos 30 mi­nu­čių. Za­za jau lau­kia su­tar­tu lai­ku. „Tbi­li­sis – kaip Pi­ka­so. O man pa­tin­ka Mo­dil­ja­nis“, – nar­dy­da­mas sos­ti­nės gat­vė­mis, sa­ko gru­zi­nas. To­kį pa­ly­gi­ni­mą pa­tei­kia ne šiaip sau, jis – skulp­to­rius. Už su­tar­tus 240 la­rių iš­vyks­ta­me Gru­zi­nų ka­ro ke­liu. Is­to­ri­nis ke­lias ve­da per Kau­ka­zo kal­nus ir jun­gia Vla­di­kau­ka­zą ir Tbi­li­sį. Jo il­gis – 208 ki­lo­met­rai.

„Kas yra bu­vęs Kau­ka­ze ir ne­va­ži­nė­jęs Gru­zi­jos ka­ro ke­liu, tas, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra re­gė­jęs jo gam­tos ste­buk­lin­gų­jų gro­žy­bių, nė­ra ma­tęs au­ga­lų įvai­ru­mo ir gy­ven­to­jų mar­gu­mo“, – taip le­gen­dą „Am­ži­na­sis smui­ki­nin­kas pra­de­da ra­šy­to­jas An­ta­nas Vie­nuo­lis, ku­rį lai­ką gy­ve­nęs Gru­zi­jo­je. Ste­buk­lin­go­sios gro­žy­bės mums dar prieš akis.

Za­za at­si­pra­ši­nė­ja: rei­kia už­suk­ti į de­ga­li­nę pri­si­pil­dy­ti du­jų – kal­nuo­se to­kios ga­li­my­bės ne­bus. Dar kar­tą at­si­pra­šo pra­šy­da­mas iš­lip­ti: paaiš­ki­na, jog pa­gal įsta­ty­mą ne­ga­li­ma lik­ti au­to­mo­bi­ly­je, kol pil­do­mos du­jos.

Tin­gus ry­tas įsi­bė­gė­ja. Pa­ke­lė­se par­da­vė­jai iš­ri­kia­vę mo­li­nes tal­pas vy­nui, vai­sių, dar­žo­vių ku­pe­tas, plas­ti­ki­nę ta­rą su vy­nu ir ča­ča. Ra­mes­niam poil­siui par­duo­da­mi ha­ma­kai ir iš­ky­lų kė­dės. „Vla­di­kau­ka­zas – 141“, – in­for­muo­ja ke­lio ženk­las.

Gru­zi­nas pa­sa­ko­ja sa­vo gi­mi­nės tra­ge­di­ją. Se­ne­lis dir­bo ca­ro ap­sau­go­je. Šei­ma iš­žu­dy­ta Sta­li­no. Sa­ko, net šuns ne­pa­li­ko.

„So­vie­tų są­jun­ga – blo­giau­sia im­pe­ri­ja pa­sau­ly­je, nai­ki­no iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes. Sta­li­nas – kru­vi­niau­sias XX am­žiaus žmo­gus“, – del­nais plekš­no­da­mas vai­rą, karš­čiuo­ja­si Za­za.

O ko­dėl tiek daug su­ve­ny­rų su Sta­li­nu? „Vers­las“, – pa­pras­tai paaiš­ki­na. Ir pri­du­ria, jog iš­si­la­vi­nę žmo­nės ži­no, jog Sta­li­nas bu­vo ne gru­zi­nas, o ose­ti­nas.

„Lai­kas ne­ri­bo­ja­mas, vi­sur bū­ki­te, kiek jums pa­tin­ka“, – sa­ko Za­za, stab­dy­da­mas au­to­mo­bi­lį. Žin­va­li van­dens sau­gyk­los sma­rag­di­nis van­duo ir vie­nas už ki­to be­si­sle­pian­tys kal­nai kiek pri­me­na fior­dus.

Prie UNES­CO sau­go­mos Ana­nu­ri tvir­to­vės ir cerk­vės nuo ry­to ne­trūks­ta tu­ris­tų. Ša­lia mū­rų už vie­ną la­rį ga­li­ma fo­tog­ra­fuo­tis su kai­li­nė­mis gru­zi­nų ke­pu­rė­mis. Pen­ki la­riai – ir jau ga­li ropš­tis ant ark­lio ne tik su gru­zi­niš­ka ke­pu­re ir lie­me­ne, bet ir su šau­tu­vu ar kar­dais.

Iš­li­ku­sios Ana­nu­ri pi­lies sie­nos, di­de­li ir ma­žes­ni bokš­tai. Cerk­vės sie­na gau­siai iš­rai­žy­ta au­ga­li­niais or­na­men­tai, žmo­nių fi­gū­rė­lė­mis, kry­žiu­mi. Džio­vin­tų ply­tų tvo­ros pri­me­na se­ną­ją Ro­mos im­pe­ri­ją.

Karš­tis tvos­kia, vi­lio­ja pi­lies pa­pė­dė­je telk­šan­tis van­duo. Ne tik mus: pro ša­lį pra­si­len­kian­tis ru­sa­kal­bis gi­das sa­vo gru­pei kal­ba, jog van­duo čia nė­ra šva­rus. Za­zai to­kių pro­ble­mų ne­ky­la, jis pir­mas pūkš­te­li į van­de­nį su vi­sais dra­bu­žiais.

Po ke­lio­li­kos aki­mir­kų gir­dė­ti jo bal­sas: „Ką jie su mu­mis pa­da­rė, ką jie su mu­mis pa­da­rė?!“ Sta­li­no ir ko­mu­niz­mo te­ma, pa­na­šu, ly­dės vi­są Gru­zi­nų ka­ro ke­lią.

Nuo Sta­li­no iki Saa­kaš­vi­lio

Kal­nų uo­le­no­mis trykš­ta gai­vus, šal­tas, gar­dus van­duo. Kū­nui ir sie­lai. Kol turš­kia­mės, Za­za pa­ski­na gė­lių. Pri­si­pa­žįs­ta itin my­lįs in­te­lek­tua­li­nį gro­žį, iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes. To­kie jam ir at­ro­do esą lie­tu­viai. „My­liu Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją“, – pa­pil­do są­ra­šą.

As­fal­tuo­tas Gru­zi­nų ka­ro ke­lias vin­gu­riuo­ja aukš­tyn. Šį ke­lią glo­bo­ja ir pri­žiū­ri UNES­CO. Pa­ke­lė­se ma­ty­ti gru­zi­nų ke­lio ak­mens bokš­tų lie­ka­nos.

Za­za pa­sa­ko­ja apie sa­ve. Ma­ma – gru­zi­nė, tė­vas žy­das. Sa­ve va­di­na Gru­zi­jos žy­du, bet pa­tiks­li­na – žy­dų tau­ty­bė per­duo­da­ma pa­gal ma­mos li­ni­ją.

Ant skydelio– Iz­rae­lio vė­lia­va. Za­zai daž­nai ten­ka vež­ti tu­ris­tus iš šios ša­lies. Gru­zi­jos va­sa­ra švel­nes­nė nei Iz­rae­lio.

„Cra­zy“, – stai­ga ang­liš­kai pa­ko­men­tuo­ja, kai di­de­liu grei­čiu pra­len­kia mo­to­cik­li­nin­kas.

„Sta­li­nas, Sta­li­nas, Sta­li­nas,“ – del­nais vėl tran­ko vai­rą. – Mus nuo ci­vi­li­za­ci­jos at­kir­to. Ge­rus žmo­nės ap­šau­kė liau­dies prie­šais. Ojo­jo­joj. Ateis lai­kas, kai ko­mu­nis­tus teis kaip fa­šis­tus. Žu­di­kai“, – api­bend­ri­na.

Per­si­ke­lia­me į šiuos lai­kus. Kaip Za­za ver­ti­na Saa­kaš­vi­lį? „50 su 50, – at­sa­ko. – Iš­si­la­vi­ni­mas eu­ro­pie­tiš­kas, me­to­dai – ko­mu­nis­ti­niai.“

Ska­niau­sias van­duo

„Pa­ro­dy­siu, kur ga­li­ma ran­ka pa­gau­ti upė­ta­kių“, – int­ri­guo­ja. Sus­to­ja ne prie eže­ro, o prie ka­vi­nės. Ša­lia įė­ji­mo, van­dens tal­py­klo­je, plau­kio­ja žu­vys, ke­liau­jan­čios į klien­tų lėkš­tes. Sau­lė­je žyb­si upė­ta­kių žvy­nų vai­vo­rykš­tė. Virš kal­no, tar­si minkš­ta ke­pu­rė, pa­kim­ba bal­tas de­be­sis.

Pro ša­lį skrie­ja va­sa­ros ir žie­mos ku­ror­tai. Kiek­vie­nas kal­nas, tar­pek­lis, uo­la čia pa­sa­ko­ja sa­vo le­gen­dą.

„Šie šal­ti­niai – ypa­tin­gi, – ro­do Za­za į trykš­tan­tį iš ak­me­nų van­de­nį. – Van­duo, koks be­bū­tų me­tų lai­kas, bė­ga vie­no­da sro­ve.“ Pak­vie­čia į ka­vi­nu­kę – no­ri pa­vai­šin­ti ka­va. Už­tik­ri­na, kad čia ji – pa­ti ska­niau­sia, už­pli­ko­ma šal­ti­nių van­de­niu. Kad bū­tų dar įti­ki­na­miau, pri­du­ria, kad gru­zi­nų „co­la“ ska­nes­nė nei ame­ri­kie­čių – bū­tent dėl van­dens.

Ka­vi­nės in­ter­je­ras – kuk­lus. „Bur­žui­ka“, plas­ti­ki­nės kė­dės, kli­juo­tė­mis už­deng­ti sta­lai.

Be­sė­din­čius prie sta­lo už­kal­bi­na Za­zos bro­lis. Jis ir­gi at­vy­ko su tu­ris­tais. „Ko­kia kal­ba su­si­kal­bė­čiau su Lie­tu­vos mer­gi­no­mis, jei at­vyk­čiau?“ – tei­rau­ja­si.

Už lan­go ver­da tu­ris­ti­nis gy­ve­ni­mas. Pre­ky­bi­nin­kės iš au­to­mo­bi­lio glė­biais ne­ša gru­zi­niš­ką duo­ną. Ki­tos skar­džiu bal­su ra­gi­na ra­gau­ti gru­zi­niš­kas gė­ry­bes ir pirk­ti.

Za­za te­le­fo­ne ro­do nuo­trau­kas. Bal­to mar­mu­ro skulp­tū­rą, sto­vin­čią Tbi­li­sy­je, su­kū­rė prieš po­rą de­šimt­me­čių. Gra­žuo­lė duk­ra pa­si­rin­ko psi­cho­lo­gės stu­di­jas. Pa­sak gru­zi­no, dėl šei­mos pa­tir­tos trau­mos.

Žmo­na – mu­zi­kan­tė. Tad, pa­juo­kau­ja, Ba­chas na­muo­se daž­nas sve­čias.

Gy­venk ir mė­gau­kis

„Aš va­di­nu Mar­su“, – ro­do į raus­vą vir­šu­kal­nę Za­za. Iš va­sa­ros ke­lio jis pa­su­ka į tu­ne­lį, sau­gan­tį nuo snie­go la­vi­nų – kad bū­tų įdo­miau.

„Žal­gi­ris, Kau­nas! Kaip tai skam­ba!“ – ne­ti­kė­tai pa­si­mė­gau­da­mas ta­ria.

Dan­gu­mi skrie­ja pa­ras­par­nis. Ant tu­ne­lio šil­do­si su­si­spie­tu­si avių kai­me­nė. Vaiz­din­go­se vie­to­se fo­tog­ra­fuo­ja­si tu­ris­tai. Aukš­tyn į kal­nus nu­tįs­ta snie­go lie­žu­viai. Gels­vai rus­vos spal­vos drus­kų uo­lo­mis te­ka mi­ne­ra­li­nis van­duo.

Lie­pos mė­ne­sį le­do tu­ne­lis al­suo­ja šal­čiu. Virš jo lie­ja­si va­sa­riš­ka ža­lu­ma. Sau­lė spi­gi­na, tu­ne­lis tirps­ta aky­se, įsi­lie­da­mas į kal­nų upe­lį. Nuo kal­no taš­ko­si kriok­lių purs­lai.

„Die­vas vis­ką da­vė – gy­venk ir mė­gau­kis“, – sva­jin­gai sa­ko Za­za.

Iš­su­kę iš as­fal­tuo­to ke­lio, duo­bė­tu vieš­ke­liu ju­da­me ne ką grei­čiau, nei pės­čio­mis. Ša­lia per ak­me­nis pu­to­ja kal­nų upė Te­re­kas.

Pa­ke­liui snau­džia se­ni kal­nų ūkių tro­be­siai, stūk­so ap­griu­vu­sios aukš­tos ak­me­nų sie­nos. Gy­vy­bę iš­duo­da be­si­plaiks­tan­tys skal­bi­niai, žo­lę rupš­no­jan­čios kar­vės ir vie­ni­ši pie­me­nys. Lai­kas čia ne­sku­ba.

„Kal­nų žmo­nės – kaip apa­čiai! Oli­li­li­lu­lu­hu!“ – nu­tę­sia Za­za.

Pra­si­len­kia­me su tri­jų ma­ši­nų, su­ka­bin­tų vilk­ti­mi, vo­r. Gru­zi­nas paaiš­ki­na: pir­mo­ji ma­ši­na tem­pia, tre­čio­ji at­lie­ka stab­džių funk­ci­ją. „O vi­du­ri­nė­je ge­ria vy­ną!“ – už­si­kva­to­ja.

Ke­lią įrė­mi­na upė ir ne­ma­ty­tos uo­lie­nos kal­nas. At­lauž­ta ske­veld­ra ga­li­ma pieš­ti tar­si pieš­tu­ku.

Ke­lias į Tru­so slė­nį mėgs­ta­mas žy­gei­vių. „Ša­lom!“ – svei­ki­na­si Za­za, įver­ti­nęs, kad pra­si­len­kia­me su tu­ris­tais iš Iz­rae­lio.

Gru­zi­nas iš­klo­ja sa­vo sis­te­mą, kaip nu­sta­ty­ti, ar as­muo yra iš bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos. Pir­ma – ne­si­šyp­so pra­si­lenk­da­mas. Ant­ra – lū­pos siau­ros su­čiaup­tos – kad per daug ne­pa­sa­ky­tų.

Mi­ne­ra­li­nio van­dens lo­biai

Vaiz­das at­šiau­rė­ja. Te­re­ko van­duo taš­ko­si stip­res­ne jė­ga, ža­lu­mą kei­čia ak­me­nys ir uo­los. Za­za su­ma­no dar kar­tą nu­ste­bin­ti: ne­va­žiuo­ja til­tu, o su­ka į upe­liu­ką. Ma­ši­na stab­te­li, bet tik aki­mir­kai – į ke­lią iš­trau­kia ke­tu­ri va­ro­mi ra­tai.

„Ką aš jums pa­ro­dy­siu!“ – vis ža­da Za­za. Prieš akis at­si­ve­ria bal­tai rus­va lau­ky­mė iš drus­kos. Pa­vir­šiu­mi bė­ga sek­lūs upe­liu­kai, spin­di sau­lės blyks­niai. Kur ne kur ky­šo pa­si­šiau­šę žo­lių kuokš­tai. Balkš­vi drus­kos ko­ra­lai per­si­den­gia lie­žu­vė­lių ir ka­ro­lių raš­tais. „Kaip ves­tu­vi­nė su­kne­lė“, – baks­te­li pirš­tu Za­za.

Gru­zi­nas lei­džia pa­tiems pa­tir­ti at­ra­di­mo džiaugs­mą. Upe­lių van­duo – ko­ne tik­ras bor­žo­mis! Ša­lia pa­dė­ta ir vien­kar­ti­nė stik­li­nai­tė van­de­niui ra­gau­ti. „Mi­li­jo­nai te­ka! Bor­žo­mis, o nie­kam ne­rū­pi!“ – ges­ti­ku­liuo­ja ran­ko­mis.

Prie­ky­je – avių kai­me­nė ir jas ga­nan­tis šuo. Ke­tur­ko­jis trum­paau­sis pie­muo drau­giš­kai pri­bin­ze­na pa­si­svei­kin­ti.

Sta­ti upės at­kriau­šė žy­di vi­su gra­žu­mu. Mi­ne­ra­li­nio van­dens gel­mė bur­bu­liuo­ja sma­giais oro bur­bu­lais. Iš ne­di­du­ko mels­vos spal­vos eže­ro sru­ve­na ru­das upe­lis. Van­duo sting­dan­tis.

Za­za pa­sa­ko­ja, jog kar­tas nuo kar­to išei­na il­ges­niam lai­kui į kal­nus „per­si­krau­ti": at­si­jung­ti, pail­sė­ti, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru.

– Bet tam rei­kia lai­ko?

– Ne­tu­rė­si lai­ko, nu­mir­si.

Gro­ži­mės pei­za­žu. Kal­nuo­se, sa­ko Za­za, ga­no­si ne tik avys, bet ir grakš­čiai šo­ki­nė­ja ož­kos. „Bai­su, kad me­džio­to­jai žu­do gy­vū­nus. Juk ož­kos to­kios gra­žios. Ne­gi jiems neuž­ten­ka avių?“ – pa­svars­to.

Kai su­ma­no­me pri­si­pil­dy­ti ta­rą van­dens, Za­za pri­va­žiuo­ja iki pat šal­ti­nio: tie­siog ant bal­tų­jų „ko­ra­lų“. Iš­li­pęs pik­ti­na­si gru­zi­nų ne­kul­tū­ra. Ne dėl ma­ši­nos, o dėl be­si­ga­nan­čių kar­vių ir jų pa­lie­ka­mo mėš­lo.

Ka­va iš ba­ga­ži­nės

Į Kaz­be­gį (da­bar – Ste­panc­min­da) at­vyks­ta­me va­ka­re. Tarp lai­min­gų­jų, ku­riems pa­si­ro­do snie­guo­ta Kaz­be­ko vir­šu­kal­nė, ne­pa­ten­ka­me, kal­ną už­gu­lęs de­be­sis. Za­za ra­mi­na, kad ga­li ir sa­vai­tė­mis pra­sė­dė­ti, bet taip ir neiš­vys­ti vir­šu­kal­nės.

Bent ma­ty­ti Šv. Tre­jy­bės baž­ny­tė­lė ir vie­nuo­ly­nas – iki jų maž­daug pus­va­lan­dis į kal­ną vi­su­rei­giu.

Va­ka­rie­niau­da­mas Za­za tę­sia pa­sa­ko­ji­mą apie sa­ve. Kai mū­za ty­li, gru­zi­nas ka­la pa­mink­lus ka­pams. At­kun­ta pa­sa­ko­da­mas, ko­kį ma­lo­nu­mą pa­tir­da­vęs, kal­da­mas pa­mink­lus mi­ru­siems ko­mu­nis­tams! Tai va­di­na sal­džiu kerš­tu. Pa­gal pa­pro­tį Gru­zi­jo­je dėl kai­nos pa­mink­lui ne­si­de­ri­ma, tad plėš­da­vęs ne­gai­lė­da­mas. Ir su ma­lo­nu­mu ste­bė­da­vo ver­kian­čius ko­mu­nis­tus. „Koks sun­kus dar­bas, bet kaž­kam ir jį rei­kia da­ry­ti“, – gir­dė­da­vo to­kius žo­džius. Ir šyp­so­da­vo­si į ūsą.

Ka­vos ger­ti ka­vi­nė­je Za­za ne­lei­džia: už­tik­ri­na, kad ne­ska­ni, jis iš­vir­siąs pa­ts. Kal­nuo­se jau smel­kia va­ka­ri­nis šal­tis. Vir­tu­vė­lę įren­gia ba­ga­ži­nė­je: ša­lia du­jų ba­lio­no už­de­ga du­ji­nę vi­ryk­lę. Ska­naus!

Kal­nuo­se tems­ta. „Šu­ma­che­ris!“ – įver­ti­na sa­ve vai­ruo­to­jas, stai­gia­me po­sū­ky­je ap­len­kęs sunk­ve­ži­mį ir vi­siems atė­męs amą. Kiek pa­va­žia­vęs, pa­si­džiau­gia: prie vai­ro – 32 me­tai, bet dar ne­pa­puo­lė į eismo į­vy­kį.

Į Tbi­li­sį grįž­ta­me tik vi­dur­nak­tį. De­ga­li­nė­je, kol pil­do­mos du­jos, Za­za ne tik ne­be­ra­gi­na iš­lip­ti, bet dar ir iš­si­trau­kia ci­ga­re­tę.

Stab­te­lė­jęs prie pa­ke­lės pre­kei­vių, pa­de­da iš­si­rink­ti dar­žo­vių ir vai­sių. Pre­kei­vis iš plas­ti­ko bu­te­lio šliūkš­te­li že­mėn li­ku­sį mi­ne­ra­li­nį van­de­nį – įpils vy­no. „Ge­ras vy­nas, pu­to­ja“, – įver­ti­na Za­za. Sus­to­jęs prie par­duo­tu­vės, at­ne­ša do­va­nų di­džiu­lę, dar šil­tą gru­zi­niš­ką duo­ną.

At­sis­vei­kin­da­mas su­si­grau­di­na. Ir vis kvie­čia grįž­ti. Nes dar – oho! – kiek tu­ri pa­ro­dy­ti.

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Už pen­kis la­rius ga­li­ma įsi­jaus­ti į ka­rin­gą vaid­me­nį.

Ana­nu­ri cerk­vės fa­sa­das.

Pre­kei­vė su gru­zi­niš­ka duo­na.

Vaiz­din­guo­se Kau­ka­zo kal­nų su­sto­ji­muo­se tu­ris­tai vi­lio­ja­mi vie­tos pre­kė­mis.

Avys neat­sie­ja­mos nuo kal­nų pei­za­žo.

Mi­ne­ra­li­nio van­dens šal­ti­niai su­for­ma­vo iš­raiš­kin­gas uo­las.

Le­do tu­ne­lis va­sa­rą.

Ne vi­siems pa­si­se­ka įveik­ti kal­nų ke­lius be ge­di­mų.

Skar­džio apa­čio­je pu­to­ja Te­re­kas.

Bu­vęs ir esa­mas gy­ve­ni­mas kal­nuo­se.

Vai­ruo­to­jas-gi­das Za­za ren­ka­si sun­kes­nį ke­lią: va­žiuo­ja ne til­tu, o van­de­niu.

Tru­so slė­nio drus­kos lau­kas.

Drus­kų ir van­dens su­for­muo­ti raš­tai.

Sma­rag­di­nis mi­ne­ra­li­nio van­dens eže­ras.

Kaz­be­gio (da­bar – Ste­panc­min­da) mies­te­lis, iš ku­rio ga­li­ma pa­ma­ty­ti Kaz­be­ko vir­šu­kal­nę. Iki Šv. Tre­jy­bės baž­ny­tė­lės ir vie­nuo­ly­no – maž­daug pus­va­lan­dis į kal­ną vi­su­rei­giu.

Au­to­rės nuo­tr.

Za­za ir jo au­to­mo­bi­lis Ana­nu­ri tvir­to­vės fo­ne.

Ana­nu­ri tvir­to­vė pa­sta­ty­ta itin vaiz­din­go­je vie­to­je.

Šal­ti­nių van­duo vi­sais me­tų lai­kais te­ka ta pa­čia sro­ve.

Gu­zi­nų ka­ro ke­lias drie­kia­si per Kau­ka­zo kal­nus.

Švie­žia karš­ta ka­va, pa­ga­min­ta ba­ga­ži­nė­je.

Kau­ka­zo kal­nai, tar­pek­liai, kal­nų upės ir kal­nie­čių gy­ve­ni­mas api­pin­ti le­gen­do­mis ir sak­mė­mis.