Gyventi klausant širdies

Gy­ven­ti klau­sant šir­dies

Šiau­lių van­den­len­čių par­ko „FoxS­pot“ va­do­vė Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ve ap­do­va­no­tų už drą­są pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Klau­sy­da­ma šir­dies, šiau­lie­tė pa­li­ko ge­rai ap­mo­ka­mą me­di­ci­nos fi­zi­kės dar­bą On­ko­lo­gi­jos kli­ni­ko­je ir vi­sa esy­be nė­rė į mėgs­ta­mą veik­lą – kur­ti vie­tą, kur žmo­nės plauk­tų iš vi­sos Lie­tu­vos.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Trys va­sa­ros

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Va­sa­ra, at­ro­do, įsi­tai­sė ant Talk­šos eže­ro pa­kran­tės sėd­mai­šių. Sau­lės ato­kai­to­je šil­do ato­sto­gų nuo­tai­ka.

„Lea­ve not­hing but punts, ta­ke not­hing but pic­tu­res, kill not­hing but ti­me" ("Ne­pa­lik nie­ko, iš­sky­rus kel­nes, ne­pa­siimk nie­ko, iš­sky­rus nuo­trau­kas, neuž­mušk nie­ko, tik lai­ką"), – ra­gi­na šmaikš­tus už­ra­šas.

Iš „FoxS­pot“ ka­vi­nu­kės sklin­da mu­zi­ka, o nuo pa­kran­tės – žo­liap­jo­vės gar­sai. Šie­nau­ja­ma pa­kran­tė ir mel­dai.

„Šian­dien tvar­kos die­na“, – juo­kia­si I. Ga­jaus­kai­tė. Pa­ga­liau atė­jo lai­kas – iš­pe­rė­jo an­tys. Mel­dų miš­kas truk­do plau­kio­ti van­den­len­čių spor­to mė­gė­jams. Kai pa­kran­tė ap­že­lia, po aukš­ta žo­le iš­ger­ti bu­te­lį len­da „iš­troš­ku­sie­ji“, šiukš­li­na. Tvar­kin­ga pa­kran­tė, sa­ko I. Ga­jaus­kai­tė, – vie­nas iš bū­dų „su­tram­dy­ti“ šiukš­lin­to­jus.

Ener­gi­ja spin­du­liuo­jan­ti va­do­vė ra­miai ne­nu­sė­di. Tai pri­šo­ka pa­dė­ti pri­si­švar­tuo­ti van­dens dvi­ra­ti­nin­kėms, tai pa­tal­ki­na plū­du­riuo­jan­tiems vai­ki­nams.

„Mums va­sa­ra ge­ra, ne­si­skun­džia­me“, – pla­čiai šyp­so­si. Kai oras ge­res­nis, žmo­nių dau­giau, bet ir per dar­ga­ną lan­ky­to­jų ne­trūks­ta. „Mes pa­tys žmo­nes trau­kia­me, – kva­to­ja­si Ir­ma. – Sten­gia­mės, kad ši vie­ta bū­tų kuo jau­kes­nė, šil­tes­nė. Su­tin­ka­me vi­sus kaip ar­ti­mą žmo­gų.“

Šiau­lie­tė su­skai­čiuo­ja: da­bar – tre­čia va­sa­ra, kai ji atė­jo į „FoxS­pot“. Bu­vo ir pa­gal­bi­nė dar­buo­to­ja, ir vi­rė­ja. Su džiaugs­mu da­rė ka­vą ar ke­pė bur­ge­rį. Pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius: taip at­si­ra­do ki­no va­ka­rai po at­vi­ru dan­gu­mi, kon­cer­tai.

„Jei nors vie­nas žmo­gus išei­da­vo su šyp­se­na, man bū­da­vo di­džiau­sias ma­lo­nu­mas“, – pla­čiai nu­si­šyp­so.

Tuo me­tu I. Ga­jaus­kai­tė dir­bo vals­ty­bi­nį dar­bą – Šiau­lių On­ko­lo­gi­jos kli­ni­kos ra­dio­te­ra­pi­jos sky­riu­je me­di­ci­nos fi­zi­ke. Bai­gu­si fi­zi­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, bio­fi­zi­kos ma­gist­ro stu­di­jas rin­ko­si no­rė­da­ma pa­dė­ti žmo­nėms. Iš kar­to po stu­di­jų ga­vo dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę ir jį dir­bo sep­ty­ne­rius me­tus.

„Da­ry­da­vau pla­nus tiems, kam skir­tas ra­dio­te­ra­pi­jos gy­dy­mas. Pro­ce­sas il­gas ir su­dė­tin­gas. Bū­da­vo la­bai jaut­ru, kai atei­da­vo jau­ni žmo­nės, kai ži­no­jai, jog ne­be­ga­li pa­dė­ti, kad gy­dy­mas švi­ti­ni­mu tai­ko­mas tik skaus­mui nu­mal­šin­ti. Bū­da­vo sun­ku ma­ty­ti tė­vų, ar­ti­mų­jų skaus­mą. Su­si­mąs­ty­da­vau: kaip rei­kia gy­ven­ti, kad li­ga nea­tei­tų? Li­gos, ne­sėk­mės yra su­si­ju­sios su psi­cho­lo­gi­niais da­ly­kais. Žmo­nės skriau­džia sa­ve, ne­my­li, iš­gy­ve­na, pri­sii­ma daug at­sa­ko­my­bių, bai­mių, pyk­čio, neiš­lei­džia jaus­mų.“

Įvei­kė juo­dą pe­rio­dą

Ir­ma nu­si­šyp­so: jai pa­čiai te­ko iš­gy­ven­ti juo­dą pe­rio­dą, tru­ku­sį sep­ty­nis mė­ne­sius po iš­si­sky­ri­mo su ant­rą­ja pu­se. Li­ku­si vie­na su­pra­to, kad ne­gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mo. Trauk­te trau­kė sa­ve iš duo­bės: iš­ban­dė dva­si­nes pra­kti­kas, me­di­ta­ci­ją, jo­gą.

Ir vie­ną die­ną at­si­sto­jo su di­džiu­le jė­ga. Pir­ma­sis žings­nis bu­vo ak­ci­jos „Da­rom“ koor­di­na­vi­mas Šiau­liuo­se. Ant­ras žings­nis – „FoxS­pot“. Čia sku­bė­da­vo iš dar­bo, mė­ga­vo­si bu­vi­mu, lik­da­vo iki iš­nak­tų.

Su­lau­kė pa­siū­ly­mo tap­ti di­rek­to­re, o praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rį ta­po ir ak­ci­nin­ke. Ru­de­nį rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ką da­ry­ti su dar­bu li­go­ni­nė­je.

„Iš tie­sų aš gy­ve­nau čia. Kai rei­kė­da­vo ry­te kel­tis į dar­bą, vos ne tem­pe­ra­tū­ra su­kil­da­vo. At­ly­gi­ni­mas bu­vo la­bai ge­ras, bet ži­no­jau, kad vi­są lai­ką to ne­da­ry­siu.“

Išė­jus iš dar­bo, ding­te­lė­jo min­tis: juk van­den­len­čių se­zo­nas bai­gė­si! Ką da­ry­ti? Gi­mė idė­ja dirb­ti žie­mą. Vi­sos idė­jos, šyp­so­si Ir­ma, atei­na eksp­rom­tu, iš šir­dies, kaip vi­zi­ja. Pri­si­ve­žė šie­no spu­du­lų, kai­lių. Pas­kel­bė kad dir­ba ir – su­gu­žė­jo vi­sas mies­tas! Ki­ta įgy­ven­din­ta žie­mos idė­ja – čiuo­žyk­la ant eže­ro.

„Daž­nai žmo­nės sa­ko, jog mies­te nė­ra kur nuei­ti. No­rė­jau, kad čia bū­tų ta trau­kian­ti vie­ta. Ir kad vi­sa Lie­tu­va ži­no­tų, kur atei­ti. Pa­vy­ko!“ – šyp­so­si I. Ga­jaus­kai­tė.

Jos tei­gi­mu, la­biau­siai pae­že­rė trau­kia van­den­len­čių par­ku, jį va­di­na vie­nu iš tri­jų ge­riau­siai ži­no­mų Lie­tu­vo­je. Van­dens spor­to en­tu­zias­tė or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­las mo­te­rims, vai­kams, nuo 4 me­tu­kų. „FoxS­pot“ vyks­ta čem­pio­na­tai, per­nai or­ga­ni­zuo­tos ir tarp­tau­ti­nės var­žy­bos.

Jei bū­tų Ir­mos va­lia, kaip at­ro­dy­tų eže­ro pa­kran­tė?

„Nie­ko daug ne­rei­kia. Pir­miau­sia – kad bū­tų idea­liai nu­pjau­ta žo­lė, mel­dai. Bū­tų šau­nu, jei at­si­ras­tų dvi­ra­čių ta­kas. Ir ne tik: kad bū­tų ga­li­ma va­ži­nė­ti su land­bor­dais, rie­du­čiais. Kur yra pe­rė­ji­mai, ga­lė­tų bū­ti til­te­liai. Ko­kia gra­ži ana pu­sė, miš­kas: kiek ten ta­kų, kiek gra­žių vie­tų ga­li­ma at­ver­ti žmo­nėms!“

Sa­vo ke­lias

Anks­tes­nį gy­ve­ni­mą dar­bas-te­le­vi­zo­rius-bet koks mais­tas I. Ga­jaus­kai­tė va­di­na deg­ra­da­ci­jos bū­se­na. Šyp­so­si, jog anks­čiau bu­vo vis­ko: tu­rė­jo ant­svo­rio, rū­kė, var­to­jo al­ko­ho­lį ir krė­tė ne­są­mo­nes.

Prieš še­še­rius me­tus, bū­da­ma 27-erių, pra­dė­jo ieš­ko­ji­mus.

„Kur yra lai­mė? Vie­ną die­ną su­vo­ki, kad vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. Kad pa­ts ne­lei­di sau gy­ven­ti, kaip šir­dis no­ri. Iš­girs­ti šir­dį nė­ra leng­va, rei­kia pa­dir­bė­ti“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Da­bar I. Ga­jaus­kai­tė įgy­ven­di­na nau­ją idė­ją: ka­vi­nė­je prie eže­ro ne­be­bus pre­kiau­ja­ma al­ko­ho­liu.

„Pa­ti ne­var­to­ju al­ko­ho­lio. Ma­no as­me­ni­nė pa­tir­tis yra ma­no, nie­ka­da žmo­gui ne­per­šu: pa­si­rink­ti esa­me vi­siš­kai lais­vi. Bet kaip šios vie­tos va­do­vė jau­čiu at­sa­ko­my­bę, jei žmo­nės al­ko­ho­lį var­to­ja pas ma­ne. Juk čia – poil­sis, šei­mos, vai­kai.“

Dėl ma­žes­nio už­dar­bio la­bai ne­si­jau­di­na: su­gal­vos kaž­ką nau­jo. Gal­būt spaus sul­tis. Gal­vo­ja ir apie svei­kes­nio, na­tū­ra­les­nio mais­to ga­mi­ni­mą.

Praė­ju­sią sa­vai­tę I. Ga­jaus­kai­tė už ak­ty­vią veik­lą bu­vo ap­do­va­no­ta Šiau­lių mies­to me­ro pa­dė­ka. O už ką Ir­ma ap­do­va­no­tų sa­ve? „Už drą­są pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą. Vi­sa, ką da­rau, da­rau dėl sa­vęs. Kai aš jau­čiuo­si ge­rai, ir ap­lin­k jau­čia­si ge­rai. La­bai sa­vi­mi di­džiuo­juo­si.“

Šian­dien jai di­džiau­sią džiaugs­mą tei­kia žmo­nės, su ku­riais ga­li pa­si­da­ly­ti ge­ro­mis emo­ci­jo­mis.

Tiems, ku­rie ei­na į dar­bą su­kan­dę dan­tis, I. Ga­jaus­kai­tė pa­ta­ria ne­bi­jo­ti išei­ti iš kom­for­to zo­nos: dau­gy­bę bai­mių su­si­ku­ria­me pa­tys, bet iš tie­sų jos yra iliu­zi­ja.

„Išei­ti iš dar­bo be pla­no nė­ra pro­tin­ga, tai nu­ves į dar di­des­nę duo­bę. Bet jei tu­ri­te šir­džiai mie­lą veik­lą, po tru­pu­tį ją da­ry­ki­te. O kai pa­jau­si­te, kad atei­na me­tas, pa­si­ryž­ki­te. At­sis­to­jus į sa­vo ke­lią, at­si­ve­ria vi­si ke­liai.“

Ir­ma juo­kia­si: bū­da­ma vir­ši­nin­kė sau, vi­sa­da ato­sto­gau­ja. O jei iš­vyks­ta, ren­ka­si van­den­len­tes ar­ba me­di­ta­ci­ją. Ru­de­nį jau yra nu­ma­čiu­si ke­lio­nes į Pe­ru ir Tai­lan­dą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ži­nau, kur ei­nu, ką tu­riu da­ry­ti. Ir ži­nau, kad ma­no pa­čios lai­mė yra svar­biau­sia. Jei aš esu pil­na, ga­liu ir ki­tam ati­duo­ti. Ši vie­ta yra ati­da­vi­mas“, – sa­ko Šiau­lių van­den­len­čių par­ko va­do­vė Ir­ma Ga­jaus­kai­tė.

Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ko, kad du­rys į gy­ve­ni­mą, pil­ną džiaugs­mo, lais­vės, kū­ry­bos, mei­lės, aist­ros at­si­da­rė ta­da, kai pa­li­ko bai­mes, abe­jo­nes, vi­suo­me­nės nor­mas, ra­šy­tas ir ne­ra­šy­tas tai­syk­les.

Šva­ros die­na Talk­šos pa­kran­tė­je – pjau­na­mi mel­dai.

Pa­ta­ri­mai lan­ky­to­jams.

Ori­gi­na­lūs ka­vi­nės „FoxS­pot“ švies­tu­vai.

Ir­ma Ga­jaus­kai­tė sa­ko, kad svar­biau­sia yra iš­drįs­ti gy­ven­ti sa­vi­mi.