Į Lietuvą – įkvėpimo ir stiprybės savasčiai pakeisti

Į Lie­tu­vą – įkvė­pi­mo ir stip­ry­bės sa­vas­čiai pa­keis­ti

Lon­do­ne gi­mu­si ir gy­ve­nan­ti, lie­tu­viš­kai kal­ban­ti Da­nie­lė Nel­son ne­se­niai vie­šė­jo Lie­tu­vo­je. Lie­tu­vių kal­bos ji sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­ko per ge­rą pus­me­tį. Ji sa­vo tė­vams te­bė­ra sū­nus Da­ni. Į Lie­tu­vą at­vy­ko prieš ly­ties kei­ti­mo ope­ra­ci­ją.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Su­ža­vė­jo var­das Auš­ra

Eg­zo­tiš­kos iš­vaiz­dos aukš­ta mer­gi­na at­si­da­ro ran­ki­nę, iš­sii­ma veid­ro­dė­lį ir pa­si­tai­so ma­kia­žą. Da­nie­lė tai da­ro kaip įpra­tu­si sa­vo iš­vaiz­da rū­pin­tis puo­šei­vė ir vi­sai ne­krei­pia dė­me­sio į žvilg­čio­jan­čius nuo lau­ko ka­vi­nės Pak­ruo­jo dva­re sta­liu­kų.

Lie­tu­viš­kai ji kal­ba lė­tai, steng­da­ma­si aiš­kiai ar­ti­ku­liuo­ti ir ste­bė­ti­nai tai­syk­lin­gai kir­čiuo­ja žo­džius.

„Lie­tu­viš­kai pra­dė­jau mo­ky­tis nuo šių me­tų sau­sio, – aki­nan­čiai bal­ta šyp­se­na per­bė­ga tik ką pa­pud­ruo­tu Da­nie­lės vei­du. – Su­dė­tin­ga bu­vo ap­si­spręs­ti, kaip mo­ky­tis – ma­no ap­lin­ko­je Lon­do­ne lie­tu­vių kal­bos kur­sų nė­ra. Pa­dė­jo in­ter­ne­tas, žo­dy­nai, lie­tu­viš­ki fil­mai, kny­gos, laik­raš­čiai ir žur­na­lai in­ter­ne­te. Kiek­vie­ną die­ną lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mui­si ski­riu lai­ko“.

Da­nie­lė sa­ko, jog lie­tu­vių kal­ba, jai nė­ra sun­ki ir neį­vei­kia­ma. Gra­ma­ti­ką pa­žin­ti pa­de­da skai­ty­mas, o kal­bė­ji­mo įgū­džius ge­ri­na ki­no fil­mai ir, ži­no­ma bend­ra­vi­mas lie­tu­viš­kai, in­ter­ne­ti­nis ver­tė­jas.

„Man la­bai sun­ku iš­mok­ti ki­to­kią žo­džių sa­ki­ny­je tvar­ką“, – nu­si­juo­kia Da­nie­lė. – Ir bend­rau­ti lie­tu­viš­kai trūks­ta pa­ty­ri­mo – ne­spė­ju gal­vo­ti apie žo­džius ir kal­bė­ti“.

Da­nie­lė sa­ko, jog sun­kiau­sia bu­vo pa­sa­ky­ti drau­gams, kad no­ri iš­mok­ti lie­tu­viš­kai.

„Jie sa­kė, gal aš iš­pro­tė­ju, kad ne vo­kie­čių ar pran­cū­zų mo­kiau­si, o lie­tu­vių“, – vėl aki­nan­ti pla­ti šyp­se­na nu­švie­čia tam­siao­dės, dir­ban­čios krup­je ad­mi­nist­ra­to­re vie­na­me iš Lon­do­no ka­zi­no, vei­dą.

Lie­tu­va, ma­žos ša­lies kal­ba, mi­to­lo­gi­ja ir is­to­ri­ja Da­nie­lė pra­dė­jo do­mė­tis prieš po­rą me­tų.

„Ta­da Lon­do­ne iš­gir­dau lie­tu­vės var­dą Auš­ra. Ma­ne su­ža­vė­jo to var­do skam­bė­ji­mas. In­ter­ne­te su­si­ra­dau jo reikš­mę, ėmiau ieš­ko­ti straips­nių apie lie­tu­vių mi­to­lo­gi­ją, is­to­ri­ją, – pa­sa­ko­ja D. Nel­son. – Ma­ne su­ža­vė­jo, įkve­pia mi­to­lo­gi­niai per­so­na­žai: jų virs­mas, kei­ti­ma­sis. Ir is­to­ri­nės reikš­mės lie­tu­vių mo­te­rys – jų tvir­tu­mas, at­kak­lu­mas ir drą­sa“, – lė­tai, kad pri­si­min­tų rei­kia­mą žo­dį, pa­sa­ko­ja 33-jų lon­do­nie­tė.

Ke­lio­nė – sa­vęs iš­ban­dy­mas

D. Nel­son su šiau­lie­te pe­da­go­ge Ri­ta Jas­mon­tie­ne su­si­pa­ži­no trau­ki­ny­je. Ko­mu­ni­ka­bi­li pe­da­go­gė ang­liš­kai už­kal­bi­no mer­gi­nos portretą` pieš­tu­ku pai­šan­tį jau­nuo­lį. Nors bend­ra ke­lio­nė nuo Vil­niaus iki Šiau­lių tru­ko neil­gai, bend­ra­ke­lei­viai su­si­pa­ži­no, vė­liau jie ta­po „Fa­ce­book“ drau­gais.

„Ta pa­žin­tis ma­ne ir pa­ska­ti­no dar kar­tą at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą. Su Ri­ta bend­rau­ti man bu­vo leng­va, jau­čiau­si pa­to­giai“, – šyp­so­si Da­nie­lė.

Kai D. Neil­son R.Jas­mon­tie­nei pa­ra­šė, jog vėl at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą, pa­pra­šė jos ke­lias die­nas pra­leis­ti kar­tu, no­rė­jo pa­ma­ty­ti Kry­žių kal­ną, ki­tas įdo­mes­nes Lie­tu­vo­je vie­tas. Ta­da sa­vo FB bi­čiu­lei pri­si­pa­ži­no: į Lie­tu­vą at­vyks­ta ne Da­ni, bet – Da­nie­le. Pa­ra­šė ir apie sa­vo ga­lu­ti­nį spren­di­mą keis­ti ly­tį.

„Man ši ke­lio­nė – iš­ban­dy­mas. Aš no­riu pa­ma­ty­ti, kaip ma­ne priims žmo­nės ki­to­je kul­tū­ro­je, kaip ma­ne priims ma­no pa­žįs­ta­mi“, – at­vi­ra­vo Da­nie­le. – Be to man rei­kia įkvė­pi­mo. Aš jį ran­du čia, Lie­tu­vo­je. Jį pa­ju­tau dar Lon­do­ne, skai­ty­da­ma lie­tu­viš­kas pa­go­niš­kas sak­mes, pa­sa­kas. Man čia bū­ti ma­lo­nu“.

Da­nie­le at­ver­čia sa­vo pie­ši­nių al­bu­mą. Ja­me – jai įspū­dį pa­li­ku­sių mo­te­rų po­rtre­tai. Juos Da­nie­lė pie­šia iš at­min­ties, taip, kaip įsi­vaiz­duo­ja. Tarp po­rtre­tų – ir Ona – Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to pir­mo­ji žmo­na. Ši is­to­ri­nė as­me­ny­bė Da­nie­lę su­ža­vė­jo sa­vo drą­sa, iš­min­ti­mi ir ap­suk­ru­mu.

„Ji du kar­tus iš­gel­bė­jo sa­vo vy­rą nuo pra­žū­ties“, – is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se su­si­ras­ta sa­vo he­ro­ja di­džiuo­ja­si Da­nie­lė.

Tė­vams te­bė­ra sū­nus

D. Nel­son ly­ties kei­ti­mo ope­ra­ci­jai dar tik ren­gia­si. Ji bus at­lik­ta už ke­lių mė­ne­sių. Pla­ni­nę ope­ra­ci­ją vi­siš­kai kom­pen­suos vals­ty­bė. Jai rei­kės su­si­tau­py­ti lė­šų tik vei­do plas­ti­nei ope­ra­ci­jai. Ši ga­li at­sie­ti nuo 3 iki 20 tūks­tan­čių sva­rų. Prik­lau­so­mai, ko­kių vei­do ko­rek­ci­jos ope­ra­ci­jų Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­tė pa­gei­daus.

Da­nie­lė sa­ko, jog, dar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je, pa­ste­bė­jo, jog ją do­mi­na vis­kas, kas do­mi­na mer­gai­tes. Bū­da­ma dvi­de­šim­ties jau su­pra­to, kad bū­ti vy­ru ji ne­no­ri. Kai prieš pen­ke­ris me­tus sa­vo tė­vams pa­sa­kė, jog keis ly­tį, jie bu­vo šo­ki­ruo­ti. Šei­mo­je ki­lo skan­da­las.

„Šo­kiruotas bu­vo ir ma­no bro­lis, ir dvi se­se­rys. Bet jie jau­ni, su­pra­to ma­ne. Da­bar lai­min­gi ma­ty­da­mi, kad ir aš lai­min­ga. Ta­čiau tė­vams yra sun­ku dėl ma­nęs. Jiems aš vis dar sū­nus. Jie ne­ga­li pa­ti­kė­ti“, – at­vi­rau­ja Da­nie­le.

Jos tė­vai su 1970-ųjų emig­ran­tų ban­ga iš Ja­mai­kos at­vy­ko gy­ven­ti į Lon­do­ną. „Tė­vų kraš­te – ki­to­kia kul­tū­ra, to­dėl jiems sun­ku tai priim­ti. Bri­tai į tai žiū­ri lais­viau“, – paaiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

O kai apie sprendimą` keis­ti ly­tį ji pra­ne­šė ka­zi­no, ku­ria­me tuo­met dir­bo, va­do­vy­bei, ši pa­siū­lė Da­nie­lei pa­siim­ti šiek tiek ato­sto­gų – kad dar­bo ko­lek­ty­vas su ta ži­nia ap­si­pras­tų ir ne­kil­tų ne­ma­lo­nių ne­su­sip­ra­ti­mų.

Nuo ta­da Da­ni ta­po Da­nie­le: ren­gia­si mo­te­riš­kai, vi­sur pri­si­sta­to ir vi­sų yra va­di­na­mas Da­nie­le.

Po ato­sto­gų į dar­bą grį­žu­si Da­nie­le il­gai ja­me ne­beuž­si­bu­vo – ga­vo pa­siū­ly­mą į ki­tą ka­zi­no. Kaip ji sa­ko, dėl ge­res­nės dar­bo po­zi­ci­jos ir du kar­tus di­des­nio at­ly­gi­ni­mo ne­su­si­mąs­ty­da­ma pa­kei­tė dar­bo­vie­tę.

„Kaip vai­ki­nas aš anks­tes­nia­me ka­zi­no bu­vau su­kau­pu­si di­de­lę dar­bo pa­tir­tį, už ku­rią vai­ki­nams ir yra mo­ka­mas di­des­nis at­ly­gi­ni­mas. O šia­me ka­zi­no įsi­dar­bi­nu­si kaip mer­gi­na, ga­lė­jau gau­ti di­des­nį at­ly­gį už tą ži­nių ba­ga­žą ir pa­ty­ri­mą, ku­rį at­si­ne­šiau“, – ne­ti­kė­ta kar­je­ra džiau­gia­si Da­nie­lė, tu­rin­ti aukš­tą­jį kom­piu­te­ri­nio di­zai­no spe­cia­lis­to iš­si­la­vi­ni­mą.

„Sa­vo tiks­lo rei­kia siek­ti“

Da­nie­lė įsi­ti­ki­nu­si, kad vie­nas sun­kus ir svar­bus žings­nis jau ženg­tas – ap­si­pręs­ta, apie spren­di­mą pa­sa­ky­ta, pa­si­ryž­ta iš­kęs­ti, kas dar lau­kia.

Anot jos, sun­kiau­sia ga­li bū­ti pa­kel­ti ly­ties kei­ti­mo ope­ra­ci­ją. Ži­no iš pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nių, kad ji esan­ti la­bai skaus­min­ga.

„No­riu įro­dy­ti, kad vis­kas yra įma­no­ma. Jei tu­ri sva­jo­nę rei­kia jos siek­ti, kaip gy­ve­ni­me be­bū­tų sun­ku,“ – pa­brėž­da­ma kiek­vie­ną žo­dį sa­ko Da­nie­lė. – Kas ką be­sa­ky­tų apie ma­ne, esu at­vi­ra vi­soms nuo­mo­nėms“.

Pak­laus­ta apie to­li­mes­nius sa­vo tiks­lus ir sie­kius, Da­nie­lė pri­si­pa­žįs­ta, jog no­rė­tų su­si­ras­ti po­rą – gy­ve­ni­mo drau­gą, to­kio pat li­ki­mo, kaip ji, kad kar­tu gy­ven­da­mi ga­lė­tų da­ly­tis džiaugs­mais ir rū­pes­čiais, kar­tu ke­liau­ti.

„No­riu dar kar­tą grįž­ti į Lie­tu­vą, bet jau ge­rai ži­no­da­ma ša­lies is­to­ri­ją, pa­žin­da­ma kultūrą` ir tra­di­ci­jas. Ir jau po ope­ra­ci­jų“, – sa­kė D. Nel­son.

Au­to­rės nuo­tr.

Da­nie­lė Nel­son į Lie­tu­vą at­vy­ko pa­si­sem­ti įkvė­pi­mo mo­te­riš­ku­mui sa­vy­je kur­ti.

Jau penk­tus me­tus Da­nie­le pri­si­sta­tan­tis Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­tis tik pa­se yra Da­ni Nel­son.

Da­nie­lės pieš­tuo­se po­rtre­tuo­se ir Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės mo­te­rų po­rtre­tai.

Da­nie­lės pie­ši­nių al­bu­me – ir šiau­lie­tės Ri­tos Jas­mon­tie­nės po­rtre­tas. Pe­da­go­gė su­ža­vė­jo ge­bė­ji­mu lais­vai bend­rau­ti su ki­to­kios kul­tū­ros ir ne­tra­di­ci­nių pa­žiū­rų žmo­gu­mi.