
Naujausios
Į Zakopanę – pratęsti Kalėdų
„Zakopane, Zakopane!“ – dainuoja garsioji lenkų dainininkė Marilė Rodovič. Lenkijos Tatrų ir Podhalės sostinė populiari ir žiemą, ir vasarą. Kurorte likęs žymus lietuviškas pėdsakas: išskirtinį kalnų eglės formos namų stilių miestui sukūrė architektas Stanislovas Vitkevičius, 1851 metais gimęs Pašiaušėje (Kelmės r.).
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pratęstos Kalėdos
Nuo Šiaulių iki Zakopanės – nei daug, nei mažai – per 1 000 kilometrų. Kažkada keikti prasti lenkų keliai likę kaip senas, nevykęs prisiminimas.
Zakopanė – aukščiausiai virš jūros lygio esantis Lenkijos miestas, įsikūręs maždaug kilometro aukštyje. Žiema Zakopanėje įprastai trunka nuo lapkričio iki kovo pabaigos.
Sausio pabaigos naktinė Zakopanė išsipusčiusi kalėdinėmis puošmenomis. Namai ir eglės blyksi girliandomis, gatvių žibintai šviečia dekoracijomis. Nesibaigianti šventė. Baltas sniego sluoksnis ant nuožulnių stogų primena šventinius atvirukus. Tikri žiemos namai.
Po kojomis girgžda sniegas, o iš burnos virsta garas. Traškus ir smagus šaltis.
Iš čiuožyklos sklinda smagi muzika. Kažkas išgąstingai kimbasi į sienelę, kažkas suka sukinius.
Zakopanės centras virš jūros lygio yra iškilęs 838 metrus. Nesvarbu, kiek valandų, pagrindinė Krupowki pėsčiųjų gatvė pilna žmonių. Pagrindinis aprangos kodas čia – žiemos sporto. Užsienio kalbų įvairovės negirdėti: vyrauja lenkų kalba. Lenkai myli ir noriai lanko savo kurortą.
Valiutos keityklų lentose tebėra įrašyta Lietuva, tik ties pinigų kursu šviečia nuliai.
Iš kavinių sklinda muzika, oras kvepia gvazdikėliais. Gatvės pardavėjai pasiruošę įpilti karšto alaus arba vyno. Centrinė kalėdinė eglė kalnų fone atrodo dar šventiškiau.
Vežimo formos kioskeliuose išdėliota aibė sūrių: sakoma, jog nevalia išvykti iš Zakopanės neparagavus vietinio sūrio, gaminamo iš avių pieno. Sūris patiekiamas ir karštas – kepamas čia pat, ant grotelių gatvėje.
Kavinių valgiaraščiai turtingi tradicinių lenkų patiekalų: visur rasi žureko, fliakų ar bigoso. Vietos pasididžiavimas – raugintų kopūstų sriuba „Kwasnica“ su šonkauliukais, bulvėmis bei keptas upėtakis.
„Iš kur atvykote?“ – smagiai teiraujasi lenkas su smagia kasele, supinta iš barzdos. Nardydamas tarp stalų, tarsi roko žvaigždė niūniuoja trankias dainas. Meniu beria iš atminties.
Kavinė pilnutėlė. Tradiciniai sotūs patiekalai ir jokio alkoholio. Kurortinės kainos nesikandžioja: didelė porcija karbonado, patiekiama su bulvėmis ir daržovėmis, kainuoja 15 zlotų (3,6 euro), tradicinė regiono „Kwasnica“ sriuba – 8 zlotus (1,92 euro), bulviniai blynai su grietine – 12 zlotų (2,88 euro). Didelė porcija – tikrai didelė.
Interjeras įdomus, kaip ir pats šeimininkas. Įvairiausios paskirties ir laikmečių daiktų tiek, kad galėtų kurtis muziejus. Televizoriai, radijo imtuvai, geldos, vežimo ratai – krūvon susiliejęs vienas ir kitas šimtmetis.
Nepažadinti meškos
Turizmo informacijos centro darbuotoja žemėlapyje pažymi objektus, kuriuos pirmiausia privaloma pamatyti. Funikulieriumi pasikelti į Gubaluvkos viršukalnę. Aplankyti seniausią Koscieliska gatvę. Pasikeli į 1987 metrų aukščio Kasprovy Vierch. Jei laiko yra daugiau – teatras, muziejai, vandens parkas, 7D kinas ir kitos linksmybės bei įdomybės.
Zakopanės, Lenkijos slidinėjimo centro ir žiemos sostinės, žemėlapyje pažymėta trylika didesnių ir mažesnių slidinėjimo trasų. Profesionalams ir pirmą kartą stojantiems ant slidžių.
Zakopanėje vyksta kalnų slidinėjimo, biatlono, šuolių su slidėmis Pasaulio taurės varžybos. Viešnagės metu kaip tik buvo ruošiamasi Pasaulio taurės šuolių su slidėmis varžybų etapui.
Gyvenimas aplink trampliną virte verda. Nuotykių mėgėjai bando ištrūkti iš sniego labirinto, lygumų slidininkai suka ratus, kalnų slidininkai mėgaujasi greičiu.
Dar viena žiemiška pramoga – pėsčiųjų žygiai. Stendas prie trasų pradžios įspėja ne tik apie akmenų, sniego griūtis, bet ir apie meškas. Sutikus gauruotąją, patariama nepanikuoti ir nemaitinti – kad nepaprašytų dar.
Saulėta diena, kalnų oras, baltutėlis sniegas – ko ir benorėti!
Viršukalnėse
„Kuznice“, – kryptį nurodo mikroautobuso vairuotojas. Greta, keleivio vietoje, įsitaisęs šuo pakelia galvą – įvertinti įlipančius.
Kelionės mikroautobusu kaina žmogui – 3 zlotai (0,72 euro). Rinktis šį transportą patogiau ir pigiau: automobilio stovėjimas aikštelėje dienai kainuotų 20 zlotų (4,8 euro).
Kuznice – vieta, iš kurios startuojama į Kasprovy Vierch. Į kalną driekiasi įvairaus sudėtingumo pėsčiųjų trasos, joms įveikti reikia ne vienos valandos.
Prie keltuvo bilietų kasų driekiasi eilė. Pasikelti ir nusileisti lyniniu keltuvu kainuoja 69 zlotus (16,55 euro). Bilietą galima pirkti tik į vieną pusę ir grįžti pėsčiomis. Kitas kainininkas – slidininkams.
Keltuvas dirba iki 16 valandos, bet bilietai į viršukalnę parduodami trumpiau – iki 14 valandos.
Keltuvas lynu skrieja virš eglių viršūnių – tolumoje, melsvame fone, pasimato Zakopanė. Kalnai baltėja ir atšiaurėja: vidurkelyje perlipus į kitą keltuvą, galiausiai pasiekiama viršūnė.
„Kasprowy Wierch, 1987 metrai virš jūros lygio“, – skelbia užrašas ant pastato. Čia veikia ir aukščiausiai Lenkijoje įsikūręs restoranas „Poziom 1959“.
Ant sienos pritvirtinta atminimo lenta informuoja, jog čia būta popiežiaus Jono Pauliaus II. Zakopanėje galima pamatyti ne vieną popiežiaus įamžinimo ženklą: Jonas Paulius II į Zakopanę atvykdavo pailsėti.
Viršukalnėje dangus su žeme maišosi. Iš pūgos ir rūko šydo išnyra parsikeliantys slidininkai. Neriantys trasomis žemyn akimirksniu pranyksta tirštame baltume.
Jei būtų giedra, matytųsi ne tik Zakopanė, bet ir Aukštųjų Tatrų, esančių Slovakijos dalyje, panorama.
Kita iš miesto lengvai pasiekiama viršukalnė – Gubaluvka (1 123 metrai). Pagrindinė Krupowki pėsčiųjų gatvė veda iki turgaus, už jo veikia funikulierius. Bilietas į abi puses kainuoja 23 zlotus (5,52 euro), į vieną pusę – 17 zlotų (4,08 euro).
Vakarėjantis horizontas dažosi rausva spalva, dar labiau paryškindamas snieguotas kalnų viršukalnes. Į vieningą grandinę jungiasi Tatrų, Gorcų, Pieninų ir Beskidų kalnų panorama.
Temstant slėnyje žiebiasi šviesos, išryškėja šuolių tramplino linija su varžyboms paruoštu užrašu „Zakopane“. Ant Gubaluvkos kalno įsižiebia iliuminacijos – kalnų gyventojų siluetai, karietos ir jas traukiantys žirgai. Arklių traukiamos rogės – populiarus transportas kurorte.
Lietuviai Zakopanėje
Zakopanės išskirtinumas – eglutės formos namai. Eglutes atkartoja ne tik senieji pastatai, bet ir naujoji statyba.
Zakopanės architektūros pradininkas – Stanislovas Vitkevičius (1851–1915), gimęs bajorų šeimoje Pašiaušėje, lankęs Šiaulių gimnaziją. Palaidotas Zakopanėje, po mirties apdovanotas Lenkijos nepriklausomybės kryžiumi.
1890 metais atvykęs į Zakopanę, S. Vitkevičius susižavėjo kalniečių liaudies menu, suformavo Zakopanės architektūros stilių, tapė, rašė knygas.
S. Vitkevičius sukūrė švento Jono Krikštytojo koplyčią Zakopanės Šventosios Šeimos bažnyčioje. Seniausioje miesto Kopscieliska gatvėje išlikęs ir pirmasis jo statytas pastatas (1892–1893), jame veikia Zakopanės stiliaus muziejus.
Seniausioje gatvėje tarp naujųjų pastatų išlikę skaičiuojantys daugiau nei šimtą metų namai. Jų įėjimai nukreipti į pietų pusę – tokia senoji tradicija.
Zakopanė susijusi ir su dar vienu iškiliu lietuviu – rašytoju Jonu Biliūnu, čia jis parašė apysaką „Liūdna pasaka“.
Gydytis į Zakopanę rašytojas atvyko 1905 metais, sirgdamas džiova, vasaromis gyveno Lietuvoje. 1907 metais Zakopanėje J. Biliūnas baigė savo žemiškąją kelionę, buvo palaidotas Zakopanės kapinėse.
1953 metais J. Biliūno palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Iki pasimatymo
Zakopanė atsisveikina saulės perlietu rytmečiu ir smagiai besikandžiojančiu šaltuku. Žiema dar niekur neskuba.
„Lauksime sugrįžtant!“ – kviečia viešbučio darbuotoja.
Zakopanę juosiančius kalnus verta aplankyti ir vasarą. Ypač – Morskie Oko (Jūros akis), didžiausią bei ketvirtą pagal gylį ežerą Tatrų kalnuose. Juokaujama, kad pamatyti šį kalnų ežerą – kiekvieno lenko garbės reikalas.
Autorės nuotr.
Pagrindinė Zakopanės Kalėdų eglė.
Baltosios meškos ir cukraus vatos pardavėjo poilsio minutė.
Slidininkai parsikelia į viršukalnę Kasprovy Vierch.
Pagrindinė Krupowki pėsčiųjų gatvė.
Zakopanę juosia kalnų viršūnės.
Turistų pramogai – arklių traukiamos rogės.
Žiema kalnuose traukia pėsčiųjų žygių mėgėjus.
Kalnų upėtakis – populiarus patiekalas Zakopanėje.
Vakarėjanti Zakopanė nuo Gubaluvkos.
Šuolių su slidėmis tramplinas prieš Pasaulio taurės varžybų etapą.