
Naujausios
Kai nykios sienos atgyja ir kuria įvaizdį
Šiauliuose, Tilžės gatvėje, ant buvusio policijos pastato, akį traukia paskutinis grafičių plenero „Saulės pagrobimas“ kūrinys – Eglės Narbutaitės „Poilsis“. Įgyvendinus grafičių projektą ir skulptūros plenero „Ne/atrasti Šiauliai“ sumanymus, Šiauliai pasipildė meno kūriniais, sukėlusiais daug emocijų ir diskusijų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Tuščios sienos virsta menu
Plenerus „Ne/atrasti Šiauliai“ ir „Saulės pagrobimas“ organizavo Šiaulių dailės galerija.
„Mano idėja buvo labai paprasta: Šiauliai neturi senamiesčio, neturi išskirtinių objektų, traukos centrų, bet turi daug tuščių, nykių, pilkų sienų. Tokių beviltiškų miestelių ir geografine, ir turistine prasme išeitis būna transformuoti tuščias sienas į meno kūrinius. Daugelis Europos ir Skandinavijos miestelių taip ir išsisuka, sukuria savo įvaizdį“, – sako Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
Pasak menotyrininko, tokią tradiciją Šiauliuose formavo ir Vilius Puronas, tai primena išlikusi sieninė tapyba: „V. Puronas pilką, pramoninį statybininkų, darbininkų miestą transformavo į patrauklų, egzotišką, keistą, popkultūros ženklais išpuoštą miestą.“
Per trejus projekto „Saulės pagrobimas“ metus galerijai pavyko realizuoti ir didžiulių grafičių, ir mažų, kamerinių, kūrinių sumanymus.
Šiemet ant Valstybinio Šiaulių dramos teatro šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai ištapė 80 drugelių, simbolizuojančių 80 teatro pastato metų ir atspindinčių trapų ir trumpalaikį teatro meną.
Mieste atsirado ir paslaptingų, kamerinių darbų, pavyzdžiui, Rimanto Bagdono glazūruotos keraminės skulptūrėlės. Viena iš jų yra prie Šiaulių dailės galerijos, ant stogo: reikia tik pakelti akis.
„Jų yra ne viena, paslėptos, reikia atrasti“, – intriguoja V. Kinčinaitis.
Reikia paieškoti ir šiauliečio tapytojo Dalvyčio Udrio šviečiančios tūrinės kompozicijos „Paukščių takas“. Ją galima pamatyti einant Popiežiaus Jono Pauliaus II taku link bažnyčios: kairėje, ant galerijos fasado kabo skulptūra, pratęsianti galerijos architektūrines formas.
Išbandytos ir naujos technologijos: didžiulis šiaulietės dailininkės Živilės Žvėrūnos lipdukas „Miesto paukštis“ atsirado tarpuvartėje, ant Fotografijos muziejaus sienos. Menininkė dabar kuria nedidelius balandžius, juos priklijuos ant grindinio: bus atraktyvus akcentas.
V. Kinčinaitis džiaugiasi, kad grafičio menas išsiplėtė į kitas raiškos formas. Prie Talkšos ežero pastatyta architekto Daliaus Puzino vėjarodė „Meilės kryptis“ – kinetinis skulptūrinis objektas, tokio nėra nė viename Lietuvos mieste.
„Įsivaizduokite, jei tokių vėjarodžių vienoje vietoje būtų kokios 7–8, skirtingame aukštyje, visos pleventų, formuotų spalvinę erdvę“, – vaizdinį piešia V. Kinčinaitis.
Vieni džiaugiasi, kiti keikia
Miesto sienas papuošė ir tentiniai kūriniai. Vienas pirmųjų tokių kūrinių buvo galerijos iniciatyva ant buvusio buitinio pastato prie Kaštonų alėjos pakabinta didžiulė sena Zubovų kaštonų alėjos fotografija. Šis tentas dedikuotas Kaštonų alėjos gynėjams. Fotografiją suteikė „Aušros“ muziejus.
„Daug metų miesto centre turime pilkus, apleistus pastatus, tentas bent primena, koks miestas buvo gražus, kiek istorinių klodų turi. Tokie vaizdai praturtina dabartį“, – sako V. Kinčinaitis.
Anksčiau šioje vietoje kabėjo estės Pusa Piret Bergmann kūrinys.
Trakų gatvėje šalia Dainiaus Trumpio „Tvarka ir teisingumas“ atsirado Beno Alejūno tapybos kūrinys „86-ųjų karta“.
Abu kūriniai savo vietą rado nenaudojamuose reklaminių tentų rėmuose.
„Tokia bloga situacija mieste, kad nebėra verslininkų, kurie nusipirktų reklaminius plotus ir reklamuotų savo produkciją. Dažnai būna: kai degraduoja pramonė, verslas, kai apleidžiami fabrikai, juos užima kultūrininkai, kuriasi kūrybinės industrijos, vyksta kaita. Čia, sakykime, minimali kaita.“
Tentų menas – laikinas, nudrasko vėjai, todėl išsilaiko metus–pusantrų. Pasak V. Kinčinaičio, biudžeto tvarkyti, perspausdinti kūrinius galerija neturi, tad šis laikinumo jausmas labai nemalonus.
Paskutinis plenero darbas – buvusios šiaulietės Eglės Narbutaitės. Per tris dienas ant buvusio policijos pastato Tilžės gatvėje ji sukūrė kūrinį, puikiai matomą ir važiuojantiems mašina, ir praeiviams. Pasak menotyrininko, tai yra pirmas žingsnis, kaip grafikos kūriniais galėtų būti praturtintas pietinis miesto rajonas.
Ant to paties pastato yra ir kito šiauliečio menininko Roko Blėdžio lakoniškas lipančių į sieną vyrų trafaretinis kūrinys.
„Kai vieni miestiečiai džiaugiasi, kiti negali žiūrėti, piktinasi, keikia, galvoju: tiek pastangų, lėšų įdėjome, o jie vaikšto susiraukę, nori žiūrėti į tą tuščią sieną ir nieko negalvoti!“ – stebisi V. Kinčinaitis.
Amžina problema menotyrininkas vadina tarimąsi dėl sienų, ant kurių atsirastų meno kūriniai.
„Galvojome, kad miesto bendruomenė lankstesnė, kad jaus naudą ir grožį, bet taip nėra. Todėl didžiausi rėmėjai ir palaikytojai būna miesto biudžetinės įstaigos, kultūros įstaigos arba verslo atstovai. Labai sunku tartis su gyvenamųjų namų bendruomene. Esame aklavietėje. Jei leidžia Savivaldybė, nesutinka bendruomenė arba netinka verslininkui piešinys. Visi turi norus ir pretenzijas.“
Pasak V. Kinčinaičio, gali būti, kad projektas nebebus tęsiamas. Svarstoma jį įtraukti į galerijos organizuojamus festivalius „Enter“, „Virus“.
Sukėlė diskusijų audrą
Trys naujos skulptūros viešose miesto erdvėse – penktą kartą Šiaulių dailės galerijos rengto meninių akcentų plenero „(Ne)atrasti Šiauliai“ rezultatas.
V. Kinčinaitis, keliaudamas po Europos miestus, pastebėjo, kad dažnai skulptūrų projektai yra laikini, iš keistų medžiagų, o madinga medžiaga yra tapęs polistireninis putplastis, populiariai vadinamas putoplastu.
V. Kinčinaitis, atsipyręs nuo šios idėjos, pakvietė žinomus putoplasto meno meistrus, pasaulinio lygio menininkus iš Vilniaus.
Donatas Jankauskas-Duonis žinomas ne tik tarp meno žinovų, bet ir popkultūros aplinkoje. Kuria skulptūras, videomeną, instaliacijas. D. Jankausko skulptūra „Sopranas“ pasitinka Vilniaus geležinkelio stotyje.
Pasak V. Kinčinaičio, ramus, tykus Talkšos ežeras tiko menininko skulptūrinei kompozicijai, adresuotai M. K. Čiurlionio paveikslui „Ramybė“. Menininkas sumanė panardinti savo kūrybai būdingą King Kongą į ežerą ir taip priminti apie M. K. Čiurlionio paveikslą. Kūrinį pavadino „Nerimas“.
„Kai įgyvendinus kūrinį pasipylė komentarai, nusivylimas, kur Šiauliai ritasi, aš tyliai galvojau: juk Šiauliai pagaliau turi europinio lygio meno kūrinį, kodėl šiauliečiai juo nepatenkinti?! Lieka tylus džiaugsmas, kad kūrinys čia yra, menotyrininkai, menininkai, žinovai, skubantys į pajūrį ar Rygą, būtinai užsuka pasižiūrėti, kokia sėkminga skulptūra, kaip puikiai įgyvendinta, nes Donatas prakalbina ir ežerą, ir krantus, ir urbanistiką.“
Daug nerimo, skandalų, skundų sukėlė ir Gintautas Lukošaitis su nuogu pilotu. Skulptūra „Deguonis“ pastatyta Salduvėje, ant buvusio sovietinio monumento pamato griuvėsių.
V. Kinčinaitis negali atsistebėti, kad visuomenę dar išgąsdina nuogo vyro apibendrinta figūra.
Pasak menotyrininko, abi skulptūros laikinos, menininkai šmaikštūs, turintys aiškias idėjas, kaip išjudinti urbanistinę, istoriškai įmirkusią aplinką.
Vilnietis Gintaras Linkevičius bulvare, prieš Didždvario gimnaziją, sukūrė chameleoną, kabantį žemyn galva medyje.
„Chameleonas“ – ir šiek tiek vaikiškas, ir grėsmingas. Jam parinkta pėsčiųjų bulvaro liepa su įdomiai palinkusia šaka. Siurrealistiniam gyviui tiko ir šalia esanti vaikų aikštelė. Kūrinys ypač derėjo, kai medis buvo žalias.
„Trys putoplasto skulptūros ironiškos, kalbinančios aplinką. Deja, jos laikinos, jas reikės nuimti, bet jos savo funkciją bus atlikusios“, – sako V. Kinčinaitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Menininkės Eglės Narbutaitės kūrinys „Poilsis“ Tilžės gatvėje, ant buvusio policijos pastato.
Roko Blėdžio lakoniškas trafaretinis kūrinys.
Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako, kad miestas privalo skirti daugiau pinigų įdomiam, atraktyviam menui, jei gerbia miestiečius ir nori sudaryti palankias, prasmingas ir pilnatviškas sąlygas čia būti ir gyventi.
Architekto Daliaus Puzino vėjarodė – kinetinis skulptūrinis objektas, tokio nėra nė viename Lietuvos mieste.
Donatas Jankauskas-Duonis sumanė panardinti savo kūrybai būdingą King Kongą į Talkšos ežerą ir taip priminti apie M. K. Čiurlionio paveikslą.
Živilės Žvėrūnos dvigalvis paukštis atsirado tarpuvartėje, ant Fotografijos muziejaus sienos.
Beno Alejūno kūrinys „86-ųjų karta“ Trakų gatvėje.
Norint pamatyti Rimanto Bagdono skulptūrėlę, reikia pakelti akis.
Sena Kaštonų alėjos nuotrauka – dedikacija Kaštonų alėjos gynėjams. Tentas primena, kiek istorinių klodų turi miestas.