Kai svečias – antras po Dievo

Kai svečias – antras po Dievo

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (1)

Kai sve­čias – ant­ras po Die­vo

Sa­vai­tė Gru­zi­jo­je – tik mirks­nis. Ša­lis, pil­na pa­ra­dok­sų, pri­ver­čia įsi­my­lė­ti ir ne­be­pa­lei­džia. Svai­gi­na gam­ta, sko­niais, įspū­džiais, įsu­ka pa­šė­lu­sią jaus­mų ka­ru­se­lę. Jau pir­mą­ją die­ną iš­girs­ta­me gru­zi­niš­ką fi­lo­so­fi­ją: pir­mo­je vie­to­je yra Die­vas, ant­ro­je – sve­čias, tre­čio­je – mo­te­ris.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pir­mas įspū­dis

„Ne­la­bai pa­na­šus į nuo­trau­ką iš in­ter­ne­to“, – in­for­muo­ja bend­ra­ke­lei­vis, pir­ma­sis Ku­tai­sio oro uos­te pa­ma­tęs žmo­gų, lau­kian­čio mū­sų su už­ra­šu GUA – toks nak­vy­nės vie­tos pa­va­di­ni­mas. Pa­si­la­bi­nę su­ži­no­me, kad ap­gy­ven­di­ni­mo vers­lui va­do­vau­ja sū­nus Gior­gi, o mus pa­si­tin­ka tė­tis.

„Kam jums rei­ka­lin­gi pi­ni­gai?! Pas mus vis­kas ne­mo­ka­ma!“ – de­da­si nu­ste­bęs, kai pa­si­tei­rau­ja­me, kur iš­si­keis­ti pi­ni­gus. Ma­mu­ka – toks mū­sų pir­mo­jo su­tik­to gru­zi­no var­das. At­ro­do, Die­vo siųs­tas. Nors at­si­ra­do jis mū­sų gy­ve­ni­me ab­so­liu­čiai at­si­tik­ti­nai – už­si­sa­kius nak­vy­nę ir su­lau­kus pa­siū­ly­mo paim­ti iš oro uos­to.

Ke­lio­nė­je ji mums tam­pa tik­ru ma­mu­ku – pa­de­dan­čiu, pa­si­rū­pi­nan­čiu, pa­mai­ti­nan­čiu. Tar­si pa­tei­si­nęs lie­tu­vių au­siai šmaikš­tų kal­bi­nį žais­mą: gru­zi­niš­kai tė­tis yra „ma­ma“.

Po žvar­bios lie­tu­viš­kos va­sa­ros nak­ties ry­ti­nis Ku­tai­sio karš­tis drioks­te­li ir tvoks­te­li. „Va­kar Ku­tai­sy­je bu­vo +38, ry­toj bus ne ma­žiau“, – ža­da Ma­mu­ka. Džin­sus ir megz­ti­nius no­ri­si nu­si­mes­ti čia pat. Pa­si­ro­do, mums pa­si­se­kė: dar vi­sai ne­se­niai Gru­zi­ją skal­bė lie­tus – bir­že­lį, o ir lie­pos pra­džio­je bu­vo šal­ta ir šla­pia.

Esa­me „su­pa­kuo­ti“ tie­siai iš oro uos­to. Gru­zi­nas jau su­pla­na­vęs mū­sų ke­lio­nę. Va­žiuo­si­me į Pro­me­tė­jo ur­vus. Pas­kui į kan­jo­ną. Pas­kui prie kriok­lio. Vaiz­džiai pa­sa­ko­ja apie gro­žį, ku­rį pa­ma­ty­si­me. Pa­na­šu, kad šį kar­tą pa­ra tu­rės dau­giau nei 24 va­lan­das.

Trum­pas žvilgs­nis į Ku­tai­sį pro au­to­mo­bi­lio lan­gą. Ne­ty­li­me. Ma­mu­ka pa­sa­ko­ja apie sa­ve, tu­ris­tus, Ku­tai­sį ir Gru­zi­ją. Iš­dės­to gru­zi­niš­ką fi­lo­so­fi­ją: pir­mo­je vie­to­je yra Die­vas, ant­ro­je – sve­čias, tre­čio­je – mo­te­ris.

Ap­sis­to­ti Ma­mu­kos na­muo­se at­vyks­ta tu­ris­tų iš įvai­rių ša­lių. Ga­ra­že, pa­sa­ko­ja, da­bar sto­vi vo­kie­čių šei­mos dvi­ra­čiai. At­va­žiuo­ja iš Len­ki­jos, Če­ki­jos, Iz­rae­lio, Bul­ga­ri­jos, bu­vo ir kau­niš­kių. Vie­ni ke­liau­to­jai at­vy­ko iš Si­bi­ro su ma­ši­na. Tik į ket­vir­tą die­ną iš­drį­so pa­sa­ky­ti, kad Ru­si­jo­je ki­taip kal­ba­ma ir ro­do­ma apie Gru­zi­ją, nei yra rea­ly­bė­je. Ne­ri­ma­vo prieš at­vyk­da­mi. Iš­vy­ko lai­min­gi.

„Po­li­ti­kai kal­ti. Vi­si žmo­nės yra ge­ri, ko­kios tau­ty­bės be­bū­tų. Tar­na­vau ar­mi­jo­je, tu­riu daug drau­gų Ru­si­jo­je, la­bai ge­ri žmo­nės“, – be­veik be ak­cen­to kal­ba gru­zi­nas.

Ma­mu­ka su žmo­na au­gi­na du sū­nus, tu­ri še­šia­me­tį anū­ką. Vy­res­ny­sis sū­nus ve­dė jau­nas – 17 me­tų. Ves­tu­vės, pa­sa­ko­ja, vy­ko ke­tu­rias die­nas, jo­se da­ly­va­vo 250 sve­čių. Šei­mas, šyp­so­si Ma­mu­ka, gru­zi­nai ku­ria anks­ti, kad bū­tų ga­li­ma pa­si­džiaug­ti ne tik anū­kais, bet ir proa­nū­kiais. Vi­si gy­ve­na kar­tu: ne­no­ri, kad vai­kai išei­tų. „Ver­ty­bių mo­ko­ma­si ne iš kom­piu­te­rio, o iš gy­ve­ni­mo“, – dės­to gru­zi­nas. Ir kal­ba apie pa­gar­bą vy­res­nia­jam.

Emig­ruo­ti iš Gru­zi­jos Ma­mu­ka ne­ga­lė­tų. Ką jau iš Gru­zi­jos! Ne­ga­lė­tų nė Tbi­li­sy­je gy­ven­ti! Jau­čia­si lai­min­gas, kai ga­li išei­ti į sa­vo kie­mą, pa­si­svei­kin­ti su kai­my­nais. Na­muo­se gi­liai įleis­tos šak­nys, ki­tur ne­pri­gy­tų.

Pro­me­tė­jo le­gen­da

Pro­me­tė­jo ur­vas, esan­tis už 20 ki­lo­met­rų nuo Ku­tai­sio, – vie­nas iš itin lan­ko­mų ob­jek­tų. Pa­gal le­gen­dą, bū­tent čia bu­vęs pri­kal­tas Pro­me­tė­jas, do­va­no­jęs žmo­nėms ug­nį.

Prie įė­ji­mo ke­lio­li­ka ro­dyk­lių nu­ro­do kryp­tis ir ki­lo­met­rus. Iki Mar­so – 46 mi­li­jo­nai ki­lo­met­rų, iki Sid­nė­jaus ope­ros rū­mų – 13 860, Gi­zos pi­ra­mi­džių – 1 705, Ki­je­vo Mai­da­no aikš­tės – 1 293 ki­lo­met­rai. Lie­tu­va ro­dyk­lės dar ne­tu­ri.

Pro­me­tė­jo ur­ve ma­lo­niai vė­su, bet ne­šal­ta. Sta­lak­ti­tais ir sta­lag­mi­tais puoš­tos sa­lės pri­me­na ne­že­miš­kus pa­veiks­lus. Spal­vas kei­čian­tis ap­švie­ti­mas nuo­lat ku­ria skir­tin­gus vaiz­di­nius. Kar­tais at­ro­do, kad prieš akis iš­ny­ra skulp­tū­ros, kar­tais – baž­ny­čių kuo­rai. Mė­ly­na, rau­do­na, gel­to­na, aly­vi­nė, ža­lia... Ta­kas ur­ve ve­da dau­giau nei ki­lo­met­rą: lai­ko ir at­stu­mų po­jū­tis dings­ta.

Ur­vas tu­ris­tams at­ver­tas ma­žiau nei prieš de­šimt­me­tį. Tai – bu­vu­sio Gru­zi­jos pre­zi­den­to Mi­chai­lo Saa­kaš­vi­lio pro­jek­tas. Apie M. Saa­kaš­vi­lį ke­lio­nės me­tu gir­dė­jo­me daug ir įvai­riau­sių nuo­mo­nių. Vie­ni gy­rė už pa­ža­bo­tą ko­rup­ci­ją ir su­tram­dy­tą nu­si­kals­ta­mu­mą, ki­ti rė­žė tie­siai: Gru­zi­ja – vie­nin­te­lė pa­sau­lio ša­lis, ku­riai esą be­veik de­šimt­me­tį va­do­va­vo be­pro­tis. Mi­šos re­ži­mas – ir taip va­di­na­mas šis eta­pas.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mą ur­ve bai­gia ke­lio­nė val­te­le po­že­mi­ne upe su šal­mu ant gal­vos. Net­ru­kus aki­vaiz­džiai įsi­ti­ki­na­me jo bū­ti­nu­mu: val­ties pir­ma­ga­ly­je sė­din­čios tu­ris­tės dėl as­me­nu­kės ban­do pa­si­keis­ti vie­to­mis. „Trinkt!“ – pa­si­girs­ta dus­lus ir stip­rus gar­sas, šal­mui at­si­mu­šus į pri­že­mė­ju­sią uo­lie­ną. Krau­jo ne­pra­lie­ta.

Di­no­zau­rų pėd­sa­kais

Ke­lias į Mart­vi­li kan­jo­ną. Dai­ro­mės iš­pū­tę akis, vis­kas dar nau­ja ir neįp­ras­ta. Grei­tis, pyp­sė­ji­mas, iš pir­mo žvilgs­nio – ab­so­liu­tus vai­ra­vi­mo chao­sas. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad chao­sas tu­ri sis­te­mą. Pyp­sė­ji­mas – ne pyk­tis ar ner­vas, o drau­giš­kas ki­to įspė­ji­mas. Per sa­vai­tę ne­ma­tė­me nė vie­nos ava­ri­jos.

„Vi­sa­da lai­kau­si tai­syk­lių“, – pa­ti­ki­na vai­ruo­to­jas, ir pyp­te­lė­jęs len­kia per iš­ti­si­nę juos­tą, ne­ma­žin­da­mas grei­čio. „Tai­syk­lių, – tę­sia, – lai­ky­tis bū­ti­na.“

„Pas mus apie 80 pro­cen­tų ma­ši­nų – mer­se­de­sai.“ Kaip ty­čia, vie­nas po ki­to pro ša­lį pra­ke­že­na ži­gu­liu­kai.

Pa­ke­lė­se vaikš­ti­nė­ja ar ant as­fal­to il­si­si kar­vės, sau­lė­je le­pi­na­si juo­dos kiau­lės, links­mai pra­skuo­džia ožkos. Va­ka­rais gy­vu­liai pa­tys pa­reis na­mo, tar­si pa­žiū­rė­ję į laik­ro­dį.

Lau­kas dar la­biau gra­so karš­čiu, svi­li­na. Gru­zi­nas nuo­lat brau­kia pa­kau­šį ske­pe­tai­te. Ir ne­pa­lei­džia ci­ga­re­tės iš ran­kos.

Pa­ke­liui į kan­jo­ną dai­ro­mės le­dų. Ma­mu­ka „ap­ra­mi­na“ ne­pirk­ti – kai­nos pri­tai­ky­tos tu­ris­tams, ne­ver­ta iš­lai­dau­ti.

Ke­le­tas gru­zi­no žo­džių, ir prie ka­sų at­si­du­ria­me be lau­ki­mo – ko­ne per „už­pa­ka­li­nes du­ris“. Tu­ris­tų ne­trūks­ta, ap­link – kal­bų ba­bi­lo­nas.

Ei­lė prie gel­bė­ji­mo­si lie­me­nių – tar­si ban­ke, at­si­spau­di nu­me­riu­ką ir lau­ki sa­vo ei­lės, ste­bė­da­mas ek­ra­ną. Lie­me­nes skirs­tan­tys dar­buo­to­jai nu­žvel­gia nuo gal­vos iki ko­jų, įver­ti­na ir pa­ren­ka, jų aki­mis, tin­ka­mą.

Gu­mi­nės val­ties ga­le sė­di pa­ty­ręs irk­li­nin­kas, ki­ti irk­lai ati­ten­ka tu­ris­tams. Kan­jo­ną iš­grau­žu­sios upės van­duo – vais­kiai ža­lias. Upę, at­ro­do, iki pat dan­gaus įrė­mi­na uo­los. Kan­jo­nas tę­sia­si 2 400 met­rų, uo­lų aukš­tis – 20–40 met­rų. Kaž­kur iš dan­gaus že­myn smin­ga kriok­lys. Aukš­tos uo­los tei­kia ma­lo­nų pa­vė­sį, van­duo vė­si­na.

„Iš kur esa­te“? – tei­rau­ja­si irk­li­nin­kas. „I lo­ve Lit­va!“ – iš kar­to pri­si­pa­žįs­ta mei­lė­je.

„Di­no­zau­ro pė­da!“ – kar­to­ja neaiš­kia ang­lų kal­ba. „Sme­ge­nys“, – be­da pirš­tu į iš­raiš­kin­gą uo­lie­ną. Tie­sos apie di­no­zau­rus yra: in­for­ma­ci­niai sten­dai nu­ro­do, jog uo­lų am­žius sie­kia 20–25 mi­li­jo­nus me­tų, o kan­jo­nas ta­po popu­lia­rus 2010 me­tais, po moks­li­nės eks­pe­di­ci­jos di­no­zau­rų pėd­sa­kams tir­ti.

Pas­ku­ti­niuo­sius met­rus iki ap­si­su­ki­mo vie­tos ten­ka įveik­ti įsi­ki­bus vir­vės – ki­taip val­tį ne­ša ir su­ka stip­ri sro­vė. Gru­zi­nas pa­ra­gi­na at­si­gai­vin­ti uo­lie­na trykš­tan­čiu van­de­niu. Ska­nus! Irk­li­nin­kas pa­ten­kin­tas iš­ke­lia nykš­tį į vir­šų.

Kaip bus ro­ju­je?

Ma­mu­ka, at­ro­do, per­skai­tė mū­sų min­tis: lai­kas pie­tums.

Res­to­ra­no vi­du­je – prie­te­ma, triukš­mas, ci­ga­re­čių ir mais­to kva­pas. Di­džio­jo­je sa­lė­je šven­čia gau­si ir gar­si kom­pa­ni­ja. Ko­kia pro­ga šven­čia­ma? Ves­tu­vės? Ju­bi­lie­jus? Ogi lai­do­tu­vės! „Žmo­gus jau pa­lai­do­tas, da­bar pra­si­dė­ju­si ki­ta da­lis“, – paaiš­ki­na.

Pie­tums pa­pra­šo­me vie­tos pa­tie­ka­lų. Ma­mu­ka pa­da­vė­jai var­di­ja vie­ną pa­tie­ka­lą po ki­to. Nuš­čiū­va­me su­vo­kę, kad tuoj bus už­sa­ky­ta ko­ne pu­sė me­niu.

O ką mėgs­ta pa­ts? Gru­zi­nas pra­de­da de­ta­liai pa­sa­ko­ti, kaip ruo­šia­mas jo ska­nu­sis pa­tie­ka­las iš ka­la­ku­to, ke­pa­mas ypa­tin­go­mis pro­go­mis. „Ar už­sa­ky­ti?“ – ko­ne pa­šo­ka nuo suo­lo. Pa­šo­ka­me ir mes, su­lai­ky­da­mi jo min­tį ir už­si­de­gi­mą.

Ar ga­mi­na na­mie kin­cha­lius (tra­di­ci­nį pa­tie­ka­lą, pa­na­šų į di­de­lius kol­dū­nus)? Gru­zi­no ma­ny­mu, per daug dar­bo: rei­kia itin il­gai min­ky­ti teš­lą. „Bet kai pra­kan­di ir į bur­ną su­bė­ga mė­sos skys­tis, ga­li iš pro­to išei­ti“, – pri­si­mer­kia iš ma­lo­nu­mo.

Ra­gau­ja­me vis­ką: viš­tie­nos ir dar­žo­vių sa­lo­tas, ku­ku­rū­zų pa­plo­tė­lius, įvai­rias­pal­ves už­te­pė­les, sū­rį, ke­ba­bą, šaš­ly­ką...

Ma­mu­ka vy­no įsi­pi­la sim­bo­liš­kai – tik pa­tik­rin­ti, ar ge­ras. Paaiš­ki­na, kad Gru­zi­jo­je vai­ruo­to­jams ga­lio­ja 0 pro­mi­lių tai­syk­lė.

„Kad jums vi­sa­da deg­tų ža­lia švie­sa!“ – lin­ki.

Vie­nas po ki­to lie­ja­si anek­do­tai. Apie uoš­vę. Apie drau­gys­tę. Gru­zi­jo­je, sa­ko Ma­mu­ka, ki­taip nei pas jus: ei­nant pas drau­gą, ne­rei­kia skam­bin­ti. Drau­gas vi­sa­da yra lau­kia­mas, ne­svar­bu, koks bū­tų pa­ros me­tas. Vi­sa­da prii­ma­mas ir vai­ši­na­mas. Drau­gui ga­li pa­si­pa­sa­ko­ti tai, ko ne­ga­lė­tu­mei žmo­nai ar vai­kui.

Bai­mė, kad jau pir­mie­siems pie­tums iš­lei­si­me pu­sės ke­lio­nės biu­dže­tą, pa­si­ro­do ne­pag­rįs­ta. Pen­kie­se už maž­daug de­šimt pa­tie­ka­lų, vy­ną, mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, li­mo­na­dą su­mo­ka­me 93 la­rius – kiek per 30 eu­rų. Į su­mą įskai­čiuo­tas ir ap­tar­na­vi­mo mo­kes­tis – ar­bat­pi­ni­giai.

Res­to­ra­no di­rek­to­rius šyp­so­si be­dan­te šyp­se­na ir kiek­vie­nam spau­džia ran­ką. Jau­di­no­si, ar vis­kas tiks sve­čiams. Da­bar ra­mus – ti­ko.

Gat­vė­je tin­giai tyso šu­nys, karš­tis įvei­kė ir juos. „Man pa­tin­ka Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja. Jū­sų pre­zi­den­tė mo­te­ris“, – nu­džiun­ga pro ša­lį ėjęs vie­ti­nis.

Iš ko gy­ve­na gru­zi­nai? „Dau­giau­sia – pri­va­tus vers­las. So­viet­me­čiu vi­si vog­da­vo. Da­bar ne. Ga­liu ma­ši­ną su rak­te­lius kie­me pa­lik­ti. Apie 90-uo­sius iš kar­to ma­ši­nos ne­be­bū­čiau ra­dęs“, – sa­ko Ma­mu­ka.

Nu­si­kals­ta­mu­mą, paaiš­ki­na, pa­ža­bo­jo Saa­kaš­vi­lio me­tai, kai bu­vo itin su­griež­tin­tos baus­mės. Ir ko­rup­ci­ja bu­vo su­ma­žin­ta dras­tiš­kai: iš po­li­ci­jos bu­vo at­leis­ti vi­si ir priim­ti nau­ji. O kaip da­bar­ti­nė val­džia? „Vaikš­to mie­go­da­ma.“

Ma­ši­na vin­giuo­tu ke­liu ky­la vis aukš­tyn. Kal­nuo­se vė­siau. Prie van­dens, ant uo­lų, poil­siau­to­jai ke­pa šaš­ly­kus, ko­ne prie kiek­vie­nos kom­pa­ni­jos gu­li ar­bū­zai.

Ma­mu­ka stve­ria už ran­kų ir tem­pia į van­de­nį. Kam per­si­reng­ti, jei ga­li­ma mau­dy­tis su dra­bu­žiais!

Pa­si­šo­ki­nė­da­mas kū­liais ver­čia­si už aša­rą skaid­res­nis kriok­lių van­duo. „Jei čia taip gra­žu, kaip bus ro­ju­je?“ – su­si­mąs­to gru­zi­nas.

Vai­šin­gi na­mai

Va­ka­rie­nės sta­las kve­pia ar­bū­zu, ne­tru­kus ant sta­lo ke­liau­ja ne­kta­ri­nų, sly­vų der­lius. Ča­čos, vy­no? Šei­mi­nin­kas ve­da pa­ro­dy­ti sa­vo at­sar­gas. Ne tik pa­ro­dy­ti.

Ki­tą die­ną tu­ri­me at­si­dur­ti Ba­tu­my­je. „Ryt rei­kės šal­mo, – rim­tu vei­du juo­kau­ja. – Šian­dien ne­rei­kė­jo, nes be­veik nie­kur ne­va­žia­vom.“ Tas nie­ko – 380 ki­lo­met­rų.

Nors jau gi­li nak­tis, Ma­mu­ko žmo­na at­ne­ša ga­ruo­jan­tį ab­ri­ko­sų py­ra­gą. „Jei bū­čiau ne­ve­dęs, vis tiek ta­ve ves­čiau“, – švel­niu žvilgs­niu pa­glos­to žmo­ną. Kar­tu ap­gai­li, kaip jai sun­ku: tu­ri anks­ti kel­tis, kad trims vy­rams pus­ry­čius pa­ga­min­tų, o pa­skui lau­kia vi­sa die­na ant ko­jų gro­žio sa­lo­ne.

Tos­tas.

Tru­pu­tis ak­tua­li­jų – lie­tu­viš­kų ir gru­zi­niš­kų.

„Mū­sų ša­lių dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai tvir­ti“, – sa­ko bend­ra­ke­lei­vė. „Ne tvir­ti, o nuo­sta­būs!" – pa­tai­so gru­zi­nas. To­kie ge­ri, kad ver­ti at­ski­ro tos­to.

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Nuot­rau­ka su Ma­mu­ka – drau­gys­tei už­tvir­tin­ti.

Ke­liuo­se lais­vai vaikš­ti­nė­ja kar­vės.

Įvai­riau­sios vi­sa­tos ir pa­sau­lio kryp­tys prie įė­ji­mo į Pro­me­tė­jo ur­vą.

Pro­me­tė­jo ur­vo ma­gi­ja.

Pa­sip­lau­kio­ji­mas Mart­vi­li kan­jo­ne.

Įvai­rias­pal­vės ir įvai­rias­ko­nės už­te­pė­lės.

Ša­li­ke­le sma­giai trau­kia ož­kos.

Iš­ky­la – tie­siai ant uo­lė­tos pa­kran­tės.

„At­sar­giai, ne­pas­lys­ki­te!“ – rū­pi­na­si Ma­mu­ka.

Ke­lio­nės pa­ly­do­vas – gru­zi­nas Ma­mu­ka.

Uo­lų iš­grau­žo­se prie Kinchk­ha kriok­lio – skaid­ru­tė­lis van­duo.

Kinchk­ha kriok­lys.

Gru­zi­niš­kų val­gių – į gru­zi­niš­kos vir­tu­vės res­to­ra­ną.