Kur smėlį supylė milžinė Neringa

GI­DO VA­SA­RA

Kur smė­lį su­py­lė mil­ži­nė Ne­rin­ga

Šiau­lie­čiui gi­dui Al­fon­sui Za­les­kiui gi­do dar­bas – kaip nuo­la­ti­nės ato­sto­gos. Be­veik tris de­šimt­me­čius eks­kur­si­jas ve­dan­tis vy­ras gė­ri­si Lie­tu­vos gam­ta ir ra­gi­na ne­bi­jo­ti lie­taus, nes ke­liau­to­jams blo­go oro ne­bū­na. Kur­šių ne­ri­jo­je vi­sa­da gra­žu. Čia sau­lė pa­te­ka iš van­dens ir į van­de­nį nu­grimz­ta: iš ma­rių – į jū­rą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Sa­vo kraš­to gro­žis

Gi­du A. Za­les­kis pra­dė­jo dirb­ti 1988 me­tais. Ke­lio­nės ir is­to­ri­ja do­mi­no nuo vai­kys­tės. Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gė is­to­ri­jos stu­di­jas, o su­lau­kęs pa­siū­ly­mo atei­ti į tuo­me­ti­nį Šiau­lių eks­kur­si­jų biu­rą, įsi­trau­kė į gi­do veik­lą.

„Tu­riz­mas yra toks da­ly­kas: kai vi­si ato­sto­gau­ja, šven­čia, gi­das dir­ba. Atos­to­gos ir dar­bas yra tas pa­ts“, – sa­ko A. Za­les­kis.

Šiuo me­tu gi­do marš­ru­tai drie­kia­si po Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Bal­ta­ru­si­ją.

„Vi­si marš­ru­tai yra įdo­mūs. Ku­ri spal­va gra­žes­nė: gel­to­na ar ža­lia? Vi­sos gra­žios. Taip ir marš­ru­tai. Ma­lo­nu­mų ga­li at­ras­ti vi­sur: vaikš­tant po Šiau­lius, va­ži­nė­jant po Lie­tu­vą ar už­sie­ny­je. Vis ką nors nau­ja at­ran­di ar se­na pri­si­me­ni“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Gi­dui gra­žu Lie­tu­vo­je vis­kas: kal­vos, ly­gu­mos, miš­kai, upės – ypač, kai grįž­ta iš už­sie­nio. Ke­liau­da­mas įsi­ti­ki­no, kad žmo­nės jau­čia sa­vo kraš­to gro­žį, yra sa­vo že­mės pa­trio­tai.

„Su gru­pe iš Jo­niš­kio ke­lia­vo­me Anykš­čiuo­se. O vie­nas žmo­gus sa­ko: „Taip, čia gra­žu, bet pas mus gra­žiau: čia kal­vos, o mū­sų lau­kai ly­gūs, rap­su už­sė­ti“, – šyp­so­si gi­das.

A. Za­les­kiui ne­svar­bu, ke­lin­tą kar­tą va­žiuo­ja tuo pa­čiu marš­ru­tu: vi­sa­da pa­si­kar­to­ja, at­nau­ji­na in­for­ma­ci­ją. Tik fo­toa­pa­ra­to ne­sii­ma: ge­riau nu­si­per­ka at­vi­ru­kų.

Su „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jais jis da­li­ja­si vie­nos die­nos ke­lio­ne po Kur­šių ne­ri­ją. Gi­do nuo­mo­ne, ne­rei­kia bai­min­tis čia va­žiuo­ti ir ne itin va­sa­riš­ku oru. Ke­liau­to­jams blo­gų orų ne­bū­na – tik blo­ga ap­ran­ga.

A. Za­les­kis juo­kia­si, kad pir­mą kar­tą Kur­šių ne­ri­ją pa­ma­tė dar praė­ju­sia­me am­žiu­je. Bu­vo di­džiu­lis rū­kas, ke­lian­tis kel­tu nie­ko ne­si­ma­tė, tik gir­dė­jo­si dir­ban­čios žem­siur­bės. „Čia dra­ko­nai“, – juo­ka­vo gi­das vai­kams. Nors rū­kas den­gė ne tik van­de­nį, bet ir ko­pas, įspū­dis vis tiek iš­li­ko il­gam.

A. Za­les­kis sa­ko, kad Kur­šių ne­ri­jos kraš­to gro­žis ne­kin­ta, tik at­si­ran­da dau­giau ko­mer­ci­jos. Ti­ki, kad šis uni­ka­lus kam­pe­lis nie­ka­da ne­bus pa­vers­tas Pa­lan­gos Ba­sa­na­vi­čiaus gat­ve. To­dėl ma­no, kad įva­žia­vi­mo mo­kes­tis rei­ka­lin­gas – šį kraš­tą rei­kia sau­go­ti ir iš­lai­ky­ti.

„Kur­šių ne­ri­ja yra to­kia sa­vi­ta, kad no­rint ne­pra­ras­ti sa­vo sie­lai nuo­sta­baus vaiz­do, ją rei­kia bū­ti­nai pa­ma­ty­ti, ly­giai taip pat, kaip Is­pa­ni­ją ar­ba Ita­li­ją“, – sa­kė vo­kie­čių fi­lo­so­fas, kal­bi­nin­kas, fi­lo­lo­gas, dip­lo­ma­tas, po­li­ti­kas Vil­hel­mas Hum­bol­tas (1767–1835).

Kel­tas iš Klai­pė­dos ke­lia į Smil­ty­nę. Šiau­riau­sia­me Kur­šių ne­ri­jos taš­ke – Kop­ga­ly­je – yra įsi­kū­ręs at­nau­jin­tas Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jus ir del­fi­na­riu­mas. Jei ke­liau­ja­ma tik vie­nai die­nai, rei­kia ap­gal­vo­ti, ko at­si­sa­ky­ti, kad ke­lio­nei pa­kak­tų lai­ko. Pa­sak gi­do, jei ke­liau­to­jai no­ri lan­ky­ti Smil­ty­nę, Prei­lą, Per­val­ką, ir dvie­jų die­nų ga­li bū­ti ma­ža.

Le­gen­dos ir moks­las

Apie Kur­šių ne­ri­ją gi­das pa­sa­ko­ja ir le­gen­das, ir moks­li­nin­kų su­kaup­tas ži­nias.

Le­gen­dos vi­suo­met ge­riau įsi­me­na. Pa­sa­ko­ja­ma, kad gy­ve­no ka­dai­se ge­ro­ji mil­ži­nė Ne­rin­ga. Žve­jams tuo lai­ku ne­bu­vo leng­va, vis vė­jai žve­jy­bai truk­dy­da­vo. Kar­tą žve­jai pa­pra­šė mil­ži­nės ati­tver­ti plo­tą, kad ga­lė­tų ra­miai pa­žve­jo­ti. Ne­rin­ga, pri­kyš­tę smė­lio pri­si­py­lu­si, bri­do per ma­rias, bars­tė smė­lį. Kur dau­giau pa­ber­da­vo, di­des­nė ko­pa iš­ki­lo, kur ma­žiau – ma­žes­nė. Taip ir at­si­ra­do Kur­šių ne­ri­ja, o žve­jai ma­rio­se ga­lė­jo be aud­rų žve­jo­ti.

Moks­li­nin­kai kal­ba tru­pu­tį ki­taip: apie nu­slin­ku­sius le­dy­nus, su­si­for­ma­vu­sias ne­di­de­les sa­le­les-uo­las, nuo Sem­bos pu­sia­sa­lio vė­jo ne­štą smė­lį, per tūks­tan­tį me­tų su­si­for­ma­vu­sias ko­pas. Kur­šių ne­ri­ja bai­gė for­muo­tis maž­daug prieš 5 tūks­tan­čius me­tų.

Prieš 4 tūks­tan­čius me­tų pa­si­ro­dė žmo­nės. Pa­sak gi­do, kai at­si­ke­lia žmo­gus, anks­čiau ar vė­liau pra­de­da pyk­tis su gam­ta. Jau prieš 500 me­tų pra­dė­ti ma­siš­kai kirs­ti me­džiai. Ko­pos ėmė slink­ti, už­pus­ty­ti kai­mus. Žmo­nės su­pra­to klai­das, bet bu­vo per vė­lu. Per ke­lis šim­tus me­tų smė­liu bu­vo už­pus­ty­ta 14 žve­jų kai­mų.

Ką da­ry­ti? Idė­ją, kaip su­tram­dy­ti pus­to­mą smė­lį, pa­siū­lė Vi­ten­ber­go uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Jo­han­nas Da­nie­lis Ti­tius. 1803 me­tais Prū­si­jos val­džia ėmė­si ap­žel­di­ni­mo pro­gra­mos, jos da­lis bu­vo ir ap­sau­gi­nio py­li­mo pa­jū­ry­je for­ma­vi­mas.

No­rus pil­do ra­ga­nos ir vel­niai

A. Za­les­kis su tu­ris­tais su­ka į Juodk­ran­tę. Lan­ko­miau­sia vie­ta čia – Ra­ga­nų kal­nas, jis pra­links­mi­na ir vai­kus, ir suau­gu­sius. Skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja bu­vo pra­dė­ta kur­ti 1979 me­tais. Čia per­si­pi­na pa­sa­kų ir le­gen­dų pa­sau­lis: Ne­rin­ga, Nag­lis, Bang­pū­tys, Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė, Dvy­li­ka bro­lių, juod­var­niais laks­tan­čių... Skulp­tū­rų šiuo me­tu yra per aš­tuo­nias de­šim­tis.

Se­no­sios le­gen­dos pa­pil­do­mos gi­dų iš­mo­ne. Kai gi­das ža­da, jog at­si­sė­dus ant il­go­jo suo­liu­ko, pa­sveiks­ta­ma nuo vi­sų li­gų, ke­liau­to­jai aki­mirks­niu su­sku­ba pri­sės­ti.

Žen­gus pro var­tus, pa­ten­ka­ma į vel­nių ir ra­ga­nų pa­sau­lį. Ir ko tik ne­la­bie­ji ne­da­ro! A. Za­les­kis šyp­so­si: lie­tu­vių tau­to­sa­kos vel­niai ir ra­ga­nos yra ne­pik­ti, tad ir jų ga­li­ma šio bei to pa­pra­šy­ti.

Už pra­ga­ro var­tų lau­kia pa­ts Liu­ci­pie­rius. Gi­das ke­liau­to­jams pa­siū­lo vel­niui į au­sį pa­šnabž­dė­ti ne­pik­tą juo­ke­lį. Bū­ti­nai pa­brė­žia – ne­pik­tą!

Stab­te­li ir prie ra­ga­nai­tės ap­nuo­gin­to­mis krū­ti­mis – vie­na už ki­tą di­des­ne. Apie šią ra­ga­nai­tę ki­tus kal­bant yra gir­dė­jęs, dar ir sa­vo žo­džių pri­de­da: jei no­ri, kad iš­si­pil­dy­tų sek­sua­li­nė sva­jo­nė, pa­glos­tyk di­des­nią­ją krū­tį.

„Vie­ni glos­to, ki­ti ki­ke­na. Kar­tą bu­vo vy­res­nė kla­sė ir jau­nos mo­ky­to­jos. Kiek paė­jus žiū­riu, nė­ra mo­ky­to­jų. At­si­su­ku: ogi pa­si­li­ku­sios glos­to!“ – juo­kia­si gi­das.

Dar kiek paė­jus, sto­vi ra­ga­na di­de­le no­si­mi. Jei ne­si­no­ri sirg­ti slo­ga, ver­ta ra­ga­nai­tei no­sį pa­krapš­ty­ti. Ar­ba – pa­bu­čiuo­ti per ske­pe­tai­tę. Ne tik slo­ga, bet ir si­nu­si­tas ne­bus bai­sus.

„Ar ži­no­te, kas yra di­džiau­si „plet­ki­nin­kai“? – prie di­džiu­lį lie­žu­vį iš­ki­šu­sio vel­nio klau­sia A. Za­les­kis. Ke­liau­to­jai pa­pras­tai spė­ja, kad vy­rai. „Jei no­ri­te vel­niui pa­dė­ti ap­kal­bė­ti, abiem ran­ko­mis lie­žu­vį pa­kil­no­ki­te!“ Kil­no­ja ir vai­kai, ir vy­rai.

Ga­liau­siai, jei no­ri­si, kad vi­si no­rai iš­si­pil­dy­tų, rei­kia per gerk­lę į vel­nią įpil­ti, pa­šnabž­dė­ti no­rą ir nu­čiuož­ti ant už­pa­ka­lio. Links­mes­nio bū­do ke­liau­nin­kai vi­sa­da pa­čiau­žo. Va­lan­da Ra­ga­nų kal­ne pra­skrie­ja aki­mirks­niu.

Sut­var­ky­tą 2,4 ki­lo­met­ro il­gio Juodk­ran­tės kran­ti­nę puo­šia šiuo­lai­ki­nės skulp­tū­ros, jų au­to­riai – skulp­to­riai iš vi­so pa­sau­lio. Čia įkur­ti ta­kai pės­tie­siems ir dvi­ra­ti­nin­kams.

A. Za­les­kis vi­sa­da pa­ro­do Juodk­ran­tės pie­vą, įkai­no­tą 1,5 mi­li­jo­no eu­rų. Is­to­ri­ja to­kia: ten, kur da­bar pie­va, bu­vo pa­sta­ty­tas res­to­ra­nas. Sta­ti­nį nu­grio­vus, sa­vi­nin­kas krei­pė­si į teis­mą, kad bū­tų pa­deng­ti nuo­sto­liai. Pri­teis­ta su­ma ir yra mi­nė­tie­ji 1,5 mi­li­jo­no eu­rų.

Mėgs­tan­tys lan­ky­ti mu­zie­jus, Juodk­ran­tė­je ga­li už­suk­ti į Mi­nia­tiū­rų ar Vėt­run­gių mu­zie­jus. „Vėt­run­gė Kur­šių ne­ri­jo­je – rim­tas rei­ka­las“, – šyp­so­si gi­das. Tai – uni­ka­li ženk­li­ni­mo sis­te­ma, su­si­for­ma­vu­si XIX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je. Pa­gal vėt­run­ges bu­vo ga­li­ma spręs­ti, iš ku­rio kai­mo yra žve­jys. Mu­zie­jus ne­di­de­lis, jau­kus. Yra ir edu­ka­ci­nės pro­gra­mos.

Kor­mo­ra­nų ape­ti­tas

Kiek pa­va­žia­vus iš Juodk­ran­tės, at­si­ve­ria gar­nių ir kor­mo­ra­nų ko­lo­ni­ja. Čia yra aikš­te­lė ir ste­bė­ji­mo vie­ta.

„Ir skaus­mas, ir džiaugs­mas. Vie­ti­niai kor­mo­ra­nų ne­ken­čia, o tu­ris­tams – la­bai įdo­mus ob­jek­tas. Kor­mo­ra­nai – įspū­din­gi paukš­čiai, skren­da tar­si iš­ri­kiuo­ta lėk­tu­vų es­kad­ri­lė, o jų ko­lo­ni­ja at­ro­do kaip iš fan­tas­ti­nio ar siau­bo fil­mo. Nu­džiū­vę me­džiai, liz­dai ir tu­pin­tys paukš­čiai. Blo­giau­sia, kad kor­mo­ra­nai ren­ka­si sen­gi­res.“

Iki 1978 me­tų di­die­ji kor­mo­ra­nai bu­vo re­ti Lie­tu­vos pa­jū­ry­je: įtrauk­ti į Rau­do­ną­ją kny­gą. Da­bar ieš­ko­ma bū­dų, kaip po­pu­lia­ci­ją ma­žin­ti. Pa­vyz­džiui, pe­rė­ji­mo lai­ko­tar­piu nau­do­ja­mi gar­si­niai sig­na­lai, kad paukš­čiai pa­lik­tų liz­dus su kiau­ši­niais. Kor­mo­ra­nai ne tik pra­žu­do me­džius, bet ir yra žve­jų kon­ku­ren­tai. Suau­gęs kor­mo­ra­nas per die­ną ga­li su­čiup­ti iki 2 ki­log­ra­mų žu­vų!

A. Za­les­kis ke­liau­to­jams juo­kais pa­siū­lo: kas no­ri pa­si­vaikš­čio­ti po kor­mo­ra­nų tvir­to­vę, ki­ta ke­lio­nė ne­mo­ka­mai. Iki šiol no­rin­čių neat­si­ra­do.

Tru­pu­tį pa­va­žia­vus, 23-ia­ja­me ki­lo­met­re, ver­ta sto­ti dėl Avi­kal­nio. Nuo jo ma­ty­ti Kur­šių ne­ri­jos es­mė: iš vie­nos pu­sės at­si­ve­ria Bal­ti­jos jū­ra, ki­to­je pu­sė­je – Kur­šių ma­rios, prie­ky­je – ap­žel­din­tos pu­še­lės, o to­lu­mo­je mi­ru­sios ko­pos.

31 ki­lo­met­re yra Nag­lio gam­tos re­zer­va­to pa­žin­ti­nis ta­kas, jį gi­das va­di­na fan­tas­ti­niu: „Žy­gis į ne­gy­vą­sias ko­pas kai­ti­nant sau­lei nė­ra leng­vas, bet gro­žis vis­ką at­per­ka.“

Iš pra­džių ve­da me­di­nis ta­kas, pa­skui ei­na­ma per smė­lį. Čia ke­liau­to­jams siū­lo­ma at­si­duo­ti fan­ta­zi­jai ir įsi­vaiz­duo­ti, kas tik pa­tin­ka: kad ei­na­ma dy­ku­ma ar mė­nu­lio pa­vir­šiu­mi. kiek­vie­nam – sa­vo vaiz­di­nys! A. Za­les­kis įspė­ja lai­ky­tis tai­syk­lių: ei­nant ta­ku, ne­su­ma­ny­ti pa­gud­rau­ti ir ženg­ti į smė­lį.

Nuo šių me­tų šis ob­jek­tas yra mo­ka­mas.

„Be­nai, plau­kiam į Ni­dą!“

Pa­ke­liui į Ni­dą, jei vi­sas lai­kas jū­sų, ver­ta už­suk­ti į Per­val­ką ir Prei­lą.

O Ni­do­je eks­kur­si­ja pra­si­de­da prie ra­šy­to­jo, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to To­mo Ma­no na­me­lio, ja­me įsi­kū­ręs me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Ši vie­ta, sa­ko gi­das, vo­kie­čiams šven­ta. Lie­tu­vos tu­ris­tai į vi­dų no­ri už­suk­ti la­bai re­tai.

Nuo T. Ma­no na­me­lio kran­ti­nės link ve­da laip­tai. Čia ir mo­las, ant ku­rio daž­ną die­ną lai­mi­kio lau­kia žve­jai.

Se­no­sios Ni­dos ka­pi­nės pri­glu­du­sios ša­lia jau­kios evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios. Gi­das džiau­gia­si, kad baž­ny­čia bū­na ati­da­ry­ta, to­dėl ga­li­ma užei­ti vi­dun.

Et­nog­ra­fi­nės Ni­dos ka­pi­nės iš­si­ski­ria krikš­tais – sa­vi­tos for­mos me­di­niais ant­ka­pi­niais pa­mink­lais, uni­ka­lia šio kraš­to tra­di­ci­ja. Juos at­kū­rė švie­saus at­mi­ni­mo tau­to­dai­li­nin­kas Eduar­das Jo­nu­šas (Per­val­ko­je sto­vi šio skulp­to­riaus su­kur­tas pa­mink­las Liud­vi­kui Rė­zai). Ni­dos ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas ir il­ga­me­tis Ne­rin­gos me­ras Sta­sys Mi­ke­lis.

„Be­nai, plau­kiam į Ni­dą!“ – ši fra­zė nu­skam­ba prie pa­mink­lo Vy­tau­tui Ker­na­giui. Ke­liau­to­jai šio­je vie­to­je bū­ti­nai at­si­sė­da ant suo­liu­ko įsiam­žin­ti. Lie­tu­vos gar­se­ny­bių plaš­ta­kų at­spau­dus ap­žiū­ri Šlo­vės alė­jo­je, įkur­to­je Arū­no Va­lins­ko ini­cia­ty­va.

Į Par­ni­džio ko­pą ga­li­ma už­lip­ti laip­tais nuo cent­ro pu­sės ar­ba pri­va­žiuo­ti iki sto­vė­ji­mo aikš­te­lės. Į dan­gų stie­bia­si sau­lės laik­ro­dis-ka­len­do­rius. 1999 me­tais ura­ga­nas „Ana­to­li­jus“ bu­vo nu­grio­vęs šį sta­ti­nį, sau­lės laik­ro­dis at­sta­ty­tas, pa­pil­džius tri­mis skulp­tū­ro­mis: „Žie­mos sau­lėg­rį­ža“, „Pa­va­sa­rio ly­gia­die­nis“ ir „Ru­dens ly­gia­die­nis“.

Nuo Par­ni­džio ko­pos kva­pą gniau­žian­tys vaiz­dai at­si­ve­ria į vi­sas pu­ses. A. Za­les­kis var­di­ja „su­bjek­ty­vių rin­ki­mų“ re­zul­ta­tus: pir­mą­ja vie­ta bu­vo įver­tin­tas vaiz­das nuo La­da­kal­nio, ant­rą­ja – nuo Mer­ki­nės pi­lia­kal­nio, tre­čią­ja – nuo Par­ni­džio ko­pos.

Ko­kia ke­lio­nė be jū­ros! A. Za­les­kis van­dens ma­lo­nu­mais re­ko­men­duo­ja mė­gau­tis prie gel­bė­ji­mo sto­ties – kad bū­tų sau­gu.

Poil­siau­to­jai Ni­do­je mėgs­ta už­lip­ti į Ur­bo kal­ną su švy­tu­riu, plau­kio­ti lai­ve­liais, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais. Pa­sig­ro­žė­ti jach­to­mis ma­lo­nu ir nuo kran­to.

Su­ve­ny­rų ir žu­vies kios­ke­lių Juodk­ran­tė­je, Ni­do­je ne­trūks­ta. „Ten žu­vis tik­rai ne­bus pi­giau nei Šiau­liuo­se“, – sa­ko A. Za­les­kis. Bū­na juo­kin­ga, kai prie už­ra­šo „Bal­ti­jos jū­ros gė­ry­bės“ pa­ma­to ir oma­rų. Gi­do pa­ty­ri­mu, ge­riau­sia žu­vį pirk­ti pa­ma­rio kraš­te – Ši­lu­tė­je, Rus­nė­je, Kin­tuo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­ty­ręs gi­das Al­fon­sas Za­les­kis ži­no: ke­liau­to­jams blo­go oro nė­ra.

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Ro­mo Kvin­to su­kur­ta Vy­tau­to Ker­na­gio skulp­tū­ra sto­vi Kur­šių ma­rių kran­ti­nė­je Ni­do­je.

Kur­šių ma­rių lai­mi­kis.

Kor­mo­ra­nai įsi­kū­rę sen­gi­rė­je prie Juodk­ran­tės.

Ni­do­je ga­li­ma pra­si­lenk­ti ir su „tuk-tu­ku“.

Vėt­run­gės – Kur­šių ma­rių re­gio­no iš­skir­ti­nu­mas.

Vaiz­das nuo Par­ni­džio ko­pos.

Au­to­rės nuo­tr.

Skulp­tū­ros pa­sa­ko­ja Kur­šių ne­ri­jos le­gen­das.

Vel­niš­kas sos­tas lau­kia lan­ky­to­jų.

Skulp­tū­ra į Ra­ga­nų kal­ną kvie­čia nuo pa­grin­di­nio ke­lio.

Taip at­ro­dė Par­ni­džio ko­pos sau­lės laik­ro­dis, pra­siau­tus ura­ga­nui „Ana­to­li­jus“.

 

Va­sa­riš­ka Ni­dos idi­lė.

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

Ni­do­je smal­su pa­si­dai­ry­ti į jach­tas.

Ma­rių vė­ją gau­do van­dens spor­to en­tu­zias­tai.

Kur­šių ma­rių kran­ti­nė Ni­do­je.